Keturioliktas skyrius

Šiandien pirmadienio rytas, ir studentai bando mano paskutinę kantrybę.

Dzengas klasės gale linguoja. Imranas nereginčiu žvilgsniu spokso į mobiliojo žinutę. Astruda ir Vanesa plepa. Vitoldas maldo verksmą, o Jumi stengiasi jį nuraminti. Tik Genas žiūri į mane, laukia, kol kas nors įvyks.

Aš stoviu priešais juos ir laukiu, kol kas nors pastebės, jog esu čia. Dzengas užknarkia.

Aš atsikrenkščiu.

Imranas suspaudo žinutę į telefoną. Astruda ir Vanesa leipsta juokais. Vitoldas pravirksta, įsikniaubęs veidu į delnus. Jumi apkabina jį per pečius. Genas nusisuka, tarsi susidrovėjęs dėl manęs.

— Nagi, kuris jūsų atliko tuos namų darbus? — klausiu. — Namų darbus? Kuris nors?

Iš to, kaip jie visi sukinėjasi savo vietose ir delbia šalin akis, suprantu, jog namų darbų neatliko nė vienas.

Paprastai žiūriu į tai pro pirštus. Bet šiandien nepadaryti namų darbai kelia man klausimą, ką aš čia veikiu. Ir ką jie čia veikia.

— Ar kas nors prisimena, kas skirta namų darbams?

— Teminė esė, — atsako Jumi, paduodama Vitoldui popierinę nosinę. — Reikėjo pateikti kokią nors informaciją ir savo nuomonę. — Mes spoksome vienas į kitą. — Itin formaliu stiliumi.

Itin formaliu stiliumi? Na, tai tiesa. Tačiau nesu tikras, ar ji kalba apie diskursinį rašinį, ar apie mus.

— Kas nutiko, Vitoldai?

Lenkas palinguoja suvytusia galva.

— Nieko.

— Nieko blogo?

— Ne.

— Tai ko tada verki?

— Jis ilgisi savo šeimos, — Jumi gindama jį apkabina.

Vitoldas prapliumpa verkti smarkiau, net jo pečiai dreba, jis apsisnarglėja. — Žmona. Vaikai. Motina. Taip toli. Ši vieta tokia... sunki. Oi, čia taip sunku. „Pampas“ kepsninė tokia sunki. Šalin rankas nuo Folklandų, Argi. Pasakyk Maradonai, kad mes nukaposime jam rankas, Argi.

— Tu dešimt metų vargai, kol gavai vizą čia atvažiuoti, ir dabar ilgiesi savo šeimos?

— Taip.

— Na, ateityje ribok troškimus, Vitai. Nes jie gali išsipildyti.

Jumi veria mane akimis.

— Jis turi teisę ilgėtis savo šeimos.

Ir aš veriu ją akimis.

— O aš kaip mokytojas turiu teisę tikėtis šiek tiek pagarbos. Tai reiškia, kad klasėje neleistina duoti valią nervams. Reiškia, kad mobilieji klasėje turi būti išjungti. Ačiū, Imranai. Tai reiškia, jog šioje vietoje turite elgtis taip, kaip atėję mokytis, o ne tikėtis nusnūsti posmą.

— Nusnūsti posmą?

— Tai naujas posakis, — kažkas pareiškia.

Dzengas vis dar kietai įmigęs. Aš pritupiu šalia. Jo oda minkšta ir lygi, vos keli plaukeliai želia ant viršutinės lūpos. Neatrodo, kad jis skųstųsi dažniau negu kartą per mėnesį. Prikišu veidą jam prie pat ausies.

— Ar norėtumėte prie šio patiekalo ir bulvių šiaudelių? — sušnypščiu, ir Dzengas krūptelėjęs pabunda.

Vanesa su Astruda prajunka, bet, išvydusios mano veidą, liaujasi.

— Ko tu atvykai į šią šalį, Dzengai?

— Geresnio gyvenimo, — žiopteli jis tankiai mirksėdamas.

— Jei nori geresnio gyvenimo, pasistenk nemiegoti per pamokas.

Aš jam šaltai nusišypsau.

— Šiek tiek mažiau stenkis skaniuosiuose „Generolo Li“ tenesietiškuose patiekaluose ir šiek tiek daugiau Tarptautinėje Čerčilio kalbų mokykloje. Sutarėm?

— Sutarėm.

Paskui liepiu niekšeliams rašyti teminę esė. Tema — mokslo ir technikos raida, kaip ji paveiks žmoniją — teigiamai ar neigiamai. Kol jie skrebena, aš vaikštinėju.

— Noriu, kad pateiktumėte abiejų pusių argumentus, — aiškinu jiems. — Už ir prieš. Neigiamus ir teigiamus. O savo mintis sujunkite tokiais posakiais, kaip „kai kas sako“, „kiti ginčytųsi, jog“... „žinoma, esama ir rizikos, antai...“

Paprastai jie klausia patarimo ir kvailioja, bet šiandien juos arba per daug išgąsdinau, arba supykdžiau. Ir man tampa labai nesmagu pagalvojus, kad jie manęs nebemėgsta.

Nuskambėjus skambučiui visi išrūksta kaip įmanydami greičiau. Išskyrus Jumi. Aš kraunuosi daiktus ir jaučiu ją stovint prie mano stalo.

— Neversk to ant jų, — sako ji.

Aš į ją nežiūriu.

— Aš atsiprašau, Alfi.

— Atsiprašai už ką? Nėra už ką atsiprašinėti.

— Man buvo su tavim smagu, — sako ji, — bet tu mane išgąsdinai.

— Kaip aš tave išgąsdinau?

— Gėlės. Gėlės mane išgąsdino. Aš pasijutau, lyg tu nori — nežinau. Per daug.

Sukišu knygas į krepšį ir užtraukiu užtrauktuką.

— Nesijaudink, — tariu jai. — Gėlių daugiau nebus.

Džošo santykiai su naująja mergina dabar pasiekę tarpsnį, kai jie savo laime trokšta dalytis su visu pasauliu. Nesuprantu, kodėl laimingos poros negali džiaugtis savo laime vienumoje. Kam jiems reikia mūsų visų, kad patvirtintume jų laimę? Ar todėl, kad išties netiki tuo, ką atrado? Kad jiems kyla įtarimas, jog tai miražas? Kodėl jie negali atsikabinti ir duoti visiems ramybę?

Džošas ir Tamzina — naujoji mergina, kuri ir yra toji klientė, pas kurią jis taip skubėjo paskutinį kartą, kai buvome susitikę, — pakvietė vakarienės į jos namus. Tai vakarėlis, kuriuo jie oficialiai skelbia esantys pora, tad man nepavyko išsisukti, nors, Dievas mato, bandžiau. Nurodžiau porą tikrai svarių priežasčių, bet Džošas, gudrus niekšelis, vis pasiūlydavo kitą datą. Vienintelis būdas atsikratyti jo būtų buvę tiesiai išdrožti: „Atšok ir dink, Džošai — aš vis tiek niekuomet tavęs nemėgau.“ Tai buvo šovę man į galvą. Tačiau negaliu taip pasakyti, nes Džošas mano geriausias draugas, vienintelis mano ryšys su praeitimi, kuris man dar liko, ir aš bijau jo netekti.

Tad šitaip atsiradau prie didelio namo su terasomis Noting Hilo rajone, su buteliu kažko balto ir sauso, liftu užšvilpiau į trečią aukštą. Jaučiausi keistai, nes mačiau kažką metro skaitant „Apelsinus Kalėdoms“ minkštais viršeliais. Man tai visada keista. Ypač kai jie ima juoktis iš kurios nors tėčio juokingos istorijos apie tą nuostabų Ist Endo skurdą ir nepriteklius.

Džošas atveria duris ir įleidžia mane į brangią dėžutę. Grindys lakuotų medinių lentų, ant sienos japoniški raižiniai juoduose rėmeliuose — kaulėti japonai iriasi per lietaus čaižomą peizažą. Stačiakampis stiklo stalas, padengtas šešiems asmenims. Spartietiška it morgas vieta. Džošas be kaklaraiščio, aiškus ženklas, kad čia ne darbo reikalai. Jis pliaukšteli man per pečius, šypsena netelpa veide, labai patenkintas savimi. Ir jis spindi — kaip spindi visi įsimylėjėliai. Jaučiu ant grotelių kepamos žuvies su citrina kvapą. Skanus gaminamo maisto kvapas suteikia šiai vietai vienintelį žmonių gyvenimo ženklą. Tuomet iš virtuvės išeina basa besišypsanti blondinė ir šluostydamasi rankas žengia prie manęs.

— Skaniai kvepia, — sakau jai, — ir tai ne aš.

— Alfi, — sako Tamzina, — bučiuodama mane į abu skruostus. — Žinau, kad tai banalybė, bet aš tikrai tiek apie tave girdėjau.

Aš suprantu, kodėl Džošas miršta iš laimės. Jos nesivaržymas man tikrai patinka, ir kol Džošas krapštosi su desertu, kurį gamina, — tai tas susivokusio vyro įnašas, viso amžiaus pajuoka — mudu su Tamzina sėdime ant sofos, ir aš pasakoju jai, kaip važiavau metro ir kaip man buvo keista matyti, jog kažkas skaito mano tėčio knygą.

— Ak, man patinka ta knyga! — pareiškia ji. — Tokia šilta, juokinga ir tikra!

— Bet įdomu tai, kad tėtis nėra nei šiltas, nei juokingas, nei tikras. Jis visai ne toks. Veikiau jis šaltas, nejuokingas apsimetėlis, — aiškinu jai. — Tiesą sakant, jis tiesiog...

Džošas pakiša man po nosim dubenėlį traškučių.

— „Pringles“? — paklausia. — Su sūriu ir svogūnu ar kepsnio skonio?

Džošas atkemša butelį šampano, Tamzina pasakoja man apie savo darbą. Kiek suprantu, ji eina svarbias pareigas komerciniame banke ir buvo atėjusi pas Džošą pasitarti dėl kompanijos akcijų pardavimo.

— Mūsų kontora turi daugiausia įmonių finansų praktikos Europoje, — giriasi Džošas.

Tamzina susižavėjusi žvelgia į jį. Mano herojus. Tačiau aš suprantu, kodėl jie laimingi, ir man visai smagu, kol neateina kiti svečiai.

Tada vakaras pakrypsta kraupiai prastai.

Pirmiausia atvyksta kita pora. Tai vienas Džošo regbio komandos draugų iš jo kompanijos ir jo plona išdžiūvusi kaip skiedra žmona. Danas ir Indija. Jie įsiveržia, Danas dosniai laisto šampaną, ir netrukus jie ima jaustis kaip šeimininkai.

— O ką tu dirbi? — klausia manęs Indija.

— Aš mokau, — atsakau, ir jie abu žvelgia į mane, lyg būčiau pasakęs: „Aš valau miesto kanalizaciją senu dantų šepetėliu.“ O gal tai tik mano vaizduotė. Arba šampanas. Bet išgirdę, ką veikiu, jie nieko neatsako, tad kol Tamzina ir Indija kalbasi apie garsųjį virėją, kuris sukūrė šio vakaro žuvies receptą, o Danas su Džošu gausiai aptarinėja įvairias komercinės teisės subtilybes, aš tyliai sėdžiu ant sofos jausdamasis vis nesmagiau. Kaip tik tada, kai man ateina mintis, kad aš toks girtas, jog galėčiau susiriesti ir nusnūsti, Džošas pažvelgia į mane su paslaptinga šypsena.

— Spėk, ko aš tau turiu — sako jis eidamas į virtuvę. Jis paima kažką iš šaldytuvo ir grįžta pildamas putojantį, geltoną alų į aukštą stiklinę.

Aš išsyk pažįstu sidabriškai žalią skardinę, kurią jis laiko rankoje.

— „Tsingtao“, — sakau.

— Tavo mėgstamiausias, — primena Džošas.

Aš sujaudintas. Vadinasi, Džošas labai stengėsi, kad man šįvakar būtų smagu. Tačiau alus po šampano, pasirodo, nėra tinkamiausias gėrimas. Tiesą sakant, tai šūdina mintis. Netrukus man ima kryžiuotis akys ir prireikia nežmoniškų pastangų, kad vaizdas neišplauktų.

— Alfio tėtis parašė tą nuostabią knygą, — Tamzina pasakoja Indijai bandydama įtraukti mane į vakarėlį. — „Apelsinai Kalėdoms“.

— Tikrai? — klausia Indija, pirmą kartą manim susidomėjusi. — Dieve, tai tokia klasika, argi ne? Nusipirkau ją prieš šimtą metų. Vis ruošiuosi perskaityti.

— Jis dar labiau išgarsėjo, — pranešu jiems. — Turiu omeny, mano tėvas. Anądien išspausdino jo nuotrauką su drauge kažkokiame vakarėlyje. „Standard“ laikraštis. Jie abu išsišiepę bando apsimesti neva nepastebi esą fotografuojami, — gurkšteliu „Tsingtao“. — Jis vis labiau garsėja, bet juokingiausia; kad jis to visai nevertas. Jis netgi nieko nerašo. Ir — aš jūsų klausiu — kaip po viso šito turėčiau jaustis aš?

Apstulbę visi spokso į mane.

— Aš norėjau būti rašytojas. Tikrai. Pirmiausia ketinau rašyti apie Honkongą. Apie tai, kodėl jis svarbus. Iš kur ta jo magija. Dabar — dabar aš nežinau, apie ką galėčiau rašyti. Aš visai praradau norą.

— Bet kodėl tau neparašius apie kokį nors avigalvį, kuris prisigeria daugiau, negu gali, ir nėra vertas būti padorioje kompanijoje? — klausia Džošas. — Juk reikia rašyti apie tai, ką žinai.

Tada suskamba skambutis, ir atvyksta paskutinė viešnia. Graži, turinti nemenką antsvorį jauna moteris, vardu Džeinė, iš Džošo kontoros. Įpusėjusi trečią dešimtį. Labai draugiška. Šiek tiek nervinga. Per vakarienę mus pasodina šalia. Viliuosi, niekas nesitiki, kad nuo jos apsvaigsiu. Priešais mus padeda lėkštes su įmantriomis salotomis.

— Šiltos radiccio, gem ir pancetta salotos, — sako Tamzina.

— Ji tiesiog geniali, — pareiškia Džošas, ir jie apsikeičia saldžiu jausmingu bučinuku, nuo kurio mano įraudęs veidas nevalingai su pašaipa išsiviepia. Giliai širdyje dar suvokiu, kad nesielgiu kaip mandagus svečias.

— Labai skanu, — pareiškia Indija.

— Radičio, džem ir pančeta? — pakartoja Danas. — Skamba kaip Italijos teisinė kontora.

Visi leipsta juoku, išskyrus mane. Jaučiu, kad Džeinė žiūri į mane galvodama, ką pasakyti.

— Džošas man pasakojo, kad judu dirbote Honkonge, — sako ji maloniai.

— Taip, tiesa.

— Aš porą metų gyvenau Singapūre. Išties įsimylėjau Aziją — maistą, žmones, kultūrą.

— Tai ne tas pat.

— Atsiprašau?

— Tai ne tas pat. Honkongas ir Singapūras. Tai tarsi atogrąžų miškas ir golfo aikštynas. Singapūras — tai golfo aikštynas.

— Tau nepatiko Singapūras? — paklausia ji persimainiusiu veidu.

— Pernelyg sterilus, — rėžiu. — Singapūras nė iš tolo neprilygsta Honkongui. Ar kažkas nėra pasakęs, kad Singapūras tai nubaustas mirties bausme Disneilandas?

Džeinė liūdnai nukreipia akis į įmantrias salotas.

— Kada gi tu buvai Singapūre, Alfi? — griežtai paklausia Džošas.

— Ką? — klausiu tempdamas laiką.

— Aš klausiu, kada tu buvai Singapūre? — jis man nebesišypso. — Neatmenu, jog tu kada nors būtum vykęs į Singapūrą. Ir staiga tapai toks žinovas.

— Aš nesu buvęs Singapūre, — atsakau velniškai patenkintas savimi.

— Išeitų, kad pats nežinai, ką tauziji, ar ne? — sako Džošas.

— Aš žinau, kad man ten nepatiktų.

— O iš kur tu žinai?

— Man nepatiktų nė viena vieta, apibūdinama kaip mirties bausme nubaustas Disneilandas.

— „Singapūro kilpa“, — sako Indija. Mes visi žiūrime į ją kaip į psichikos ligonę. — Skanus kokteilis, — priduria ji pasmeigdama lapelį salotos.

Ir jie ima kvaksėti apie savo mėgstamiausius kokteilius, net vargšelė Džeinė šiek tiek atkunta, prisidėjusi svariomis mintimis apie kuklutį „Pina Colada“.

— O man tai patinka „Ilgas lėtas atsuktuvas prie sienos“ — praneša Danas, — matyt, to visi ir tikėjosi, nes ima kvailai žvygauti.

— Tai jau tikrai, kur nepatiks, bičiuli, kurgi ne! — kikena Džošas.

— O tau, Alfi? — maloniai klausia Tamzina, stengdamasi įtraukti ir mane, taip, tarsi žinotų, kad klausinėja beprasmiškai, bet tai tik nekaltas pasismaginimas.

Kaip Džošui pavyko gauti tokią moterį? Ar ji jam ne per gera?

— Koks kokteilis labiausiai patinka tau?

— Nesu kokteilių mėgėjas, — atsakau nerimtai, tarsi šis pokalbis atrodytų man paviršutiniškas, ir išgurgiu alų. — Išties esu ne kažin koks gėrovas.

— Akivaizdu, — pareiškia Džošas.

Pasukioju rankose tuščią stiklinę, tarsi slaptas tam tikros srities žinovas.

— Tačiau man patinka „Tsingtao“. Primena namus.

— Namus? — sako Džeinė. — Turi omeny Honkongą?

Bet Indija užduoda kitokį klausimą.

— Kodėl mūvi jungtuvių žiedą? — klausia ji, žvelgdama į mano ranką su stikline „Tsingtao“, ir staiga visi prie stalo nuščiūva.

— Ką?

— Kodėl mūvi jungtuvių žiedą? — pakartoja ji. — Juk nesi susituokęs?

Pastatau stiklinę ir stebeiliju į žiedą ant trečiojo kairės rankos piršto, tarsi pats jį pirmąsyk regėčiau.

— Buvau, — atsakau.

— Ir vis dar mūvi žiedą? Ak. Kaip jausminga.

— Tiek skyrybų šiais laikais, — ištaria Danas filosofiškai. — Vaikams tai prastai. Tačiau gal geriau, negu kai tėvai lieka kartu ir, na žinot, nesutaria.

— Aš neišsiskyriau.

— Ne, — įsiterpia Džošas. — Jis neišsiskyrė. Jo žmona mirė, argi ne, Alfi? Ji buvo graži mergina, bet paskui mirė. Nardydama. Taigi, mes turime tavęs gailėtis. Vargšas Alfis ir jo mirusi žmona. Visi turime atsiprašyti už tai, kad gyvename.

— Džošai, — pertaria jį Tamzina.

— Žinai, man viso to gana.

Akimirksniu mudu su Džošu pakylame. Ir jeigu mudviejų neskirtų stiklinis stalas su puse tuzino įmantrių salotų, prisiekiu, jau būtume apsitalžę.

— Nenoriu, kad manęs gailėtumeisi, Džošai. Nebūtina. Bet būtų smagu, jeigu duotum man ramybę.

— Tikriausiai ateityje taip ir padarysiu.

— Gal taip ir padaryk.

Aš šaltai linkteliu Tamzinai ir einu sau. Džošas žengia iš paskos vis labiau tūždamas. Jis neketina taip lengvai manęs paleisti.

— Tavo žmona mirė, taigi toks tavo pasiteisinimas, kad atėjęs čia elgiesi kaip visiškas mulkis? Toks tavo pasiteisinimas, Alfi?

Tačiau aš traukiu prie durų ir nieko jam nesakau. Tik pats sau galvoju — ne, tai ne pasiteisinimas.

Tai priežastis.