Dvidešimt pirmas skyrius

Išvydęs prie Čerčilio laukiančią manęs Hiroko, prisimenu, kaip kartą skiltyje beviltiškai įsimylėjusiems skaičiau, kad artimai bendraujant vienas žmogus paprastai turi daugiau galios.

Sentimentalių straipsnių autorė tvirtino, jog stipresnis visuomet tas, kuriam mažiau rūpi. Hiroko žvelgiant į mane su ta atvira viltinga šypsena, suprantu, kokia tikra sentimentalios autorės išmintis.

Nėra jokių priežasčių, kodėl galėčiau turėti kokios nors galios Hiroko. Ji už mane jaunesnė, protingesnė, gražesnė. Ir daug geresnė. Kad ir kaip žiūrėtum, Hiroko visu kuo už mane pranašesnė.

Tačiau Hiroko aš rūpiu labiau negu ji man. Tad galų gale atrodo, lyg niekas neturėtų prasmės, — nei jos išvaizda, nei jaunystė, nei gerumas.

— Retai tave matau, Alfi.

— Sukuosi kaip voverė rate.

— Kaip tavo močiutė?

— Vis dar ligoninėje. Tebedaro tyrimus, kol išsiurbs tą vandenį iš plaučių. Bet ji susidraugavo su visomis senomis palatos damomis.

— Ji visuomet tokia linksma.

— Tikiuosi, kad pasveiks.

— Gerai. Puiku. Gal norėsi drauge užkąsti priešpiečių?

— Priešpiečių? Na, per priešpiečius turiu pasimatyti su Hamišu.

— Tai gal kartu papietautume?

Na va, kai ji pasiūlė dėl tų priešpiečių, dar viskas atrodė lyg niekur nieko. Visiškai normalu. Tačiau prašydama dar ir papietauti, jau išsidavė, kad yra apimta nevilties. Pasijutau įspeistas į kampą. Tas siūlymas papietauti privertė mane apsispręsti.

— Hiroko, man tikrai atrodo, kad dabar mums vertėtų šiek tiek atitolti.

— Šiek tiek atitolti?

Ji pravirksta. Verkia ne taip, kaip verkiama bandant šantažuoti. Ne taip, kai siekiama, kad kitas suminkštėtų, apsigalvotų ar nusileistų. Ne tam, kad nusileistum dėl tų pietų. Tiesiog verkia, ir tiek.

— Tu puiki mergina, Hiroko.

Ir tai šventa tiesa. Ji puiki mergina. Ji su manimi visad elgėsi taip mielai. Kas man yra? Kodėl negaliu būti laimingas su šia moterimi?

Kai tau reikia išmintingo patarimo, nėra kas jį duoda.

Blogos naujienos Čerčilio mokykloje: vienas mokytojas įsipainiojo į sekso skandalą. Liza Smit kunkuliuoja iš įniršio, visi studentai tik apie tai kalba, mokykloje net lankėsi uniformuoti policininkai, — šniukštinėjo ir klausinėjo, tarsi šis nesusipratimas būtų tik nešvaraus ledkalnio viršūnė.

Geros naujienos tos, kad visa tai manęs neliečia.

Hamišą areštavo už nepadorų elgesį viešajame tualete Haiberi Fildse. Tiesą sakant, juokinga, bet žinau tą vietą, tai vienas viešųjų tualetų, kur, užbėgus skubiu gamtiniu reikalu, visi ten susirinkę vyrukai iškart pamano, kad esi iškrypėlis.

Taigi, Hamišą areštavo už nepadorų ir neleistiną elgesį, nes kartą vakare jis siektelėjo to, kas jam pasirodė esąs noriai nusiteikęs nepažįstamasis, o, kaip paaiškėjo, buvo policininko lazda. Dabar vargšas nelaimėlis mato, kaip jo pasaulis griūva lyg kortų namelis. Nusivedu jį išgerti į „Eamon de Valera“ aludę.

— Regis, man iškilo pavojus visiškai viską prarasti, — sako jis, — šeimą, butą, sveiką protą. Ir dėl vieno greito nusišvirkštimo. Argi tai teisinga? Kur čia tas teisingumas?

— Kaip tai pakelia senutė Smit?

— Ji sako palauksianti, ar policija pateiks kaltinimus. Dėl jos aš nesijaudinu. Tokį prastai mokamą darbą visada galiu susirasti. Labiau jaudinuosi dėl tėvų. Ir savo partnerio. Mes juk gyvename jo bute. Jei jis įsisiautės... Nežinau, kas gali nutikti.

— Palūkėk. Tavo partneris juk žino, kad eini į Haiber Fildsą vidurnaktį ne teniso partijos sulošti? Ar nežino?

— Sakiau jam, jog tai baigta. Na, nuotykių paieškos. Nes jį tai skaudindavo.

— Ak...

— Bet dar liūdniau dėl mamos ir tėvo. Jie tikrai pakraups. Ypač mano tėvas. Jėzau. Jis keturiasdešimt metų išdirbo Govano laivų statykloje. Kai sužinos, kad esu, kaip jis vadina „pakrypęs“, niekad daugiau su manimi nešnekės.

— Pala, tavo tėvai nežino, kad tu gėjus? Dėl Dievo, Hamišai!

— Aš kilęs iš Glazgo Ist Endo. Londono mes dar nepasivijome. Nors kai pasigilini, tas Londonas nuo Glazgo ne tiek daug ir skiriasi. Atvyksti į šį miestą tikėdamasis, kad gyvensi laisvai ir lengvai. Bet paskui išsiaiškini, kad čia esama savų labai mielų suvaržymų.

Man gaila Hamišo, tad nepasakau jam, ką manau. O manau štai ką: kaip gali tikėtis turėti asmeninį gyvenimą, jei perkeli jį į viešąjį tualetą?

O dėl Londono jis neteisus. Mano mieste esama ir negerovių, tačiau nuostabiausia, kad čia gali būti kuo tik panori — kuo tik širdis geidžia. Aišku, tol, kol savo norus laikai toliau nuo policininko žibintuvo.

„Bet čia gali laisvai iš naujo susikurti gyvenimą“, — mąstau sau, žiūrėdamas, kaip kitame baro gale Olga plūkiasi stengdamasi prileisti pintą alaus.

Tereikia trupinėlio apdairumo.

Kartais man atrodo, kad meilė tėra apsirikimas dėl kito tapatybės.

Štai kad ir mudu su Hiroko.

Žiūrėdama į mane, ji mato kažką kitą — padorų ir gerą vyruką, kažką, kuo nori, kad būčiau. Anglų džentelmeną. Aktorius Deividą Niveną, Aleką Ginesą, Hugą Grantą. Kažką, kuo nesu, kuo niekada nebūsiu.

Arba štai Hamišas ir jo partneris. Hamišo vaikinas tikriausiai mano, kad šis tikrai nori rimtų monogaminių santykių. Kad šeštadieniais jis nori vykti į „Habitat“ prekių būstui, rengti stilingus vakarėlius, sėdėti ir klausytis Brodvėjaus miuziklų įrašų, būti ištikimas savo partneriui. Tačiau tai tik dar vienas apsirikimas dėl tapatybės.

Nes Hamišas nori landžioti po viešas vietas ir ieškoti seksualinių santykių su žmonėmis, kurių vardų jis niekuomet nesužinos. Jam tai svarbiau už viską. Jo partneris paprasčiausiai to nesupranta. Jis nenori to pripažinti.

Tad ar tai vis dar ką nors reiškia? Ar tai dar realu? Na, kai tu to kito žmogaus visai nepažįsti?

Kiek prisimenu, močiutė visuomet nuoširdžiai nekentė gydytojų. Ji, atrodo, niekuomet neabejojo, kad kovoja su medikais nesibaigiančiame mūšyje už savo laisvę. Močiutė norėjo likti namie. Gydytojai, „šarlatanai“, kaip juos vadino, norėjo pavogti ją ir užrakinti ligoninėje, ir pasmerkti numirti.

Tačiau dabar, gulėdama ligoninės lovoje, močiutė atrodo įgyja daugiau prielankumo kitai pusei. Ji įsitikinusi, kad gydytojams reikėtų padidinti atlyginimą, neabejoja, jog sesutes reikėtų rodyti per televizorių.

— Jos tokios gražutės, beveik kaip orų mergaitės, — tvirtina močiutė. Tai bent pagyrimas.

Kai mama, Džoisė Čang ir aš sėdime aplink jos lovą, močiutė linksmina mus istorijomis apie personažus, kuriuos čia sutiko. Apie medicinos seserį, kuri „turėtų būti modeliu, ji tokia žavi“, apie senutę gretimoje lovoje, ši, nors jaunesnė už mūsų močiutę, yra, kaip paaiškinama mums pašnibždomis, „vargšelė kuoktelėjusi“. Apie gydytoją italą, kuris jai pažadėjęs, jog netrukus būsianti „sveika kaip ridikas“. Apie flirtuoti mėgstantį sanitarą, slaugę, pasigailėtiną karvę, apie senyvą pacientę lovoje priešais, su kuria močiutė susidraugavo ir iki soties prisijuokia, ir jos susitiks išgerti arbatos, kai pagaliau iš čia išsivaduos. Močiutė nesiliauja tarškėjusi. Gal jie prideda ko nors į trintų pomidorų sriubą?

Ji atrodo laimingesnė, negu būdavo pastaruoju metu, nepaisant to gremėzdiško, šlykštaus mechanizmo ant grindų prie jos lovos, iš kurio driekiasi ilgas plonas vamzdelis, keliaujantis po angeliškais baltais močiutės marškiniais, įsigraužiantis giliai į jos kūną ir lėtai siurbiantis susikaupusį skystį iš jos užsikimšusių, kvėpuoti neįstengiančių plaučių.

Vienas jos plautis rentgeno nuotraukoje pasirodė visiškai baltas, tiek jame buvo prisikaupę skysčių. Gydytojai susirinko aplink, žvelgdami į jį su pagarbia baime. Juos nustebino, kad ši senutė su visais skysčiais plautyje dar įstengia kvėpuoti.

Tačiau nors ta mašina dūzgia ant grindų, nors iš jos siurbiami skysčiai, nors skauda šoną su įtaisytu vamzdeliu, močiutė atrodo laiminga. Vamzdelis lieka joje dieną ir naktį. Jis bus močiutės kūne tol, kol išsiurbs visus skysčius. Bet ji nesiliauja šypsotis. Kaip ji įstengia?

Žinau, mano močiutė drąsi ir ištverminga sena moteris. Tačiau giedra jos nuotaika daugiau nei drąsa, nors drąsos jai netrūksta. Gal atsidurti ligoninės lovoje ne taip blogai, kaip įsivaizdavo. Nes ji žino, kad kitaip negu senelis, jos vyras, čia ji nemirs. Ne dabar. Dar ne.

Staiga ji liaujasi šnekėjusi, atsigręžę visi mes išvystame tėvą, nejaukiai stovintį kojūgalyje. Jis atneša gėlių ir dėžutę „Maltesers“ šokoladinių rutulėlių.

— Sveika, mam, — sako artindamasis pabučiuoti į skruostą.

— Maikas, — ištaria ji, — mano Maikas.

Bijau, kad Džoisė nepradėtų graužti mano tėvo dėl šio seksualinio gyvenimo su Lena, tačiau ji lieka mandagiai neįžvelgiama, gal pirmą sykį per savo gyvenimą. Ji tik paima močiutės ranką ir tvirtina šiai, kad netrukus „ant pėdų stosis“.

Mano motina su tėvu veikiau primena brolį su seserimi negu vyrą ir žmoną. Jie atrodo kaip du žmonės, kuriuos sieja bendra istorija, bet tai ir viskas. Tarp jų nematyti jokios neapykantos, tačiau nėra ir ypatingo prielankumo. Jie mandagūs, dalykiški, aptaria gydytojų nuomones, tai, ko dar galėtų prireikti močiutei, kol ji ligoninėje. Tik vengiantys susitikti jų žvilgsniai galėtų tapti užuomina, išduodančia, kad ir vienas, ir antras turi skyrybų advokatą.

Pirmą kartą man gaila tėvo. Šiandien jis nesiskuto. Jam reikia nusikirpti, numetė svorio, bet ne sporto salėje.

Jis turi viską, ko norėjo, bet nešvyti laime. Regis, staiga ėmė senti.

Ir atrodo — na, kaip čia pasakius?

Tik žmogus.

Džekės Dei pirmoji namų užduotis buvo parašyti kritišką dviejų eilėraščių įvertinimą. V. J. Jeitso „Kai sena ir žila snūduriuosi...“ ir pulkininko Lavleiso „Lukastai, išvykstant į karus“.

Skaitau jos rašinį, parašytą tvarkinga voriška rašysena, o ji tuo metu sėdi kitoj stalo pusėj kramtydama lakuotus nagus.

Prie lango pūslė, — ar ji turi vardą, ar man jau jį sakė? — užkėtusi beveik visą sofą skaito vieną iš savo šlykštžurnalių. Ant blizgančio viršelio du suprakaitavę storuliai tampriais apatiniais virsta vienas ant kito. Stebiuosi, kodėl motina leidžia jai skaityti šį šlamštą. Nieko nesakau. Kažkur name violončele griežia gamas. Lauke lyja.

— Neblogai, — sakau dėdamas rašinį ant stalo.

Džeke atrodo nusivylusi.

— Tik neblogai?

— Tavęs juk neprašė parašyti apžvalgą. Juk nesi Baris Normanas. Turėjai įvertinti kritiškai.

— Aš tai ir padariau.

— Ne, nepadarei. Tu parodei, kas tau patinka labiau. Tau aiškiai patiko Jeitso eilėraštis, bet nepatiko antrasis. Lavleiso.

— Maniau, turiu rašyti, ką jaučiu. Juk taip sakei. Įdėk savęs į rašinį.

— Na taip, turi įdėti savęs rašydama. Tačiau tavęs neprašė nurodyti, kas tau patinka labiau. Čia ne koks grožio konkursas.

— Tačiau Jeitso eilėraštis toks geras. Jis apie tai, kaip senstamą drauge su kitu žmogumi. Apie tai, kaip mylime žmogų visą gyvenimą, apie tai, kaip mylime tą žmogų ir tada, kai jis jau senas ir išsekęs.

— Aš žinau, apie ką šis eilėraštis.

Ji užsimerkia.

— „Žavių akimirkų draugai visi

Aistringai garbstė tavo grožį mielą,

Tik vieną traukė piligrimo siela

Ir permainingo veido liūdesys.“ — Atsimerkia. Jos akys švyti iš susijaudinimo. — Kaip nuostabu. „Tik vieną traukė piligrimo siela.“ Dievinu.

— Apie tai parašei labai gerai. Tačiau per menkai vertini Lavleisą. Per egzaminą už tai gali prarasti balų.

— Ką apie meilę išmano šis vyrukas Lavleisas? Juk šios eilės „Lukastai, išvykstant į karus“ apie tai, kad visi kiti dalykai svarbesni už meilę. Aukščiau už meilę. Visi tie dalykai, — prunkšteli su panieka, nutaiso juokingą aukštą aukštuomenės damos balselį. — „Negalėčiau taip mylėti tavęs, mano miela, jei garbės nemylėčiau labiau.“ Išsivadėję paistalai. Menkysta.

— Tai vienas garsiausių kada nors angliškai parašytų meilės eilėraščių. Ir manau, kad tikriausiai prarastum balų, pavadinusi Lavleisą menkysta.

— Mama?

Tai pūslė.

Pūslė prakalbo.

Ji gyva.

— Ką, mieloji?

— Ten lauke stovi moteris. Stovi lietuje. Ji ten jau stovėjo, kai mes atėjome.

Kitoje gatvės pusėje, po gatvės žibintu, stovi jauna moteris. Jos striukės gobtuvas pakeltas, slepiasi po „Burberry“ skėčiu, kuris grasina tučtuojau susmegti. Nors veido ir nematau, pažįstu skėčio smėlio spalvos škotišką audinį, pažįstu striukę, pažįstu blizgančių tamsių plaukų garbanas, sprūstančias iš po gobtuvo.

Hiroko.

Ji laiko puokštę gėlių. Gėlės, ko gero, mano močiutei. Kaip tik taip Hiroko ir padarytų. Tas nereikšmingas gestas, kai prisimeni kitą žmogų, taip būdingas Hiroko. Ji tokia geraširdė.

— Kodėl tu taip gyveni? — klausia Džeke.

Neišspaudžiu nė žodžio.

— Kaip gyvenu? Jėzau, negaliu patikėti, kad tai girdžiu. Ką tu pasakei?

— Kam skaudini šias merginas?

Džeke Dei ir jos storulė dukra spokso į mane. Mano skruostai liepsnoja.

— Nieko aš neskaudinu.

— Ne ne, — nenusileidžia Džeke Dei, — tu jas skaudini.