Dvidešimt penktas skyrius

— Tu guli su Olga? — klausia manęs Liza Smit.

— Olga? — pakartoju.

— Olga Simonova. Viena iš savo pažengusių pradinukių.

Liza Smit žvairuoja į mane pro akinių viršų. Už jos plonų kaip popierius durų girdėti mokinių juokas, batų brūžinimas, ritmingas japonų kalbos tarškesys.

— Aš ją pažįstu.

— Žinau. Bet ar labai artimai?

Čerčilio mokykloje atmosfera vėl įkaitusi. Liza Smit stebi mane it trumparegis, tulžingas, senas vanagas. Aš vėl atsidūriau jos dėmesio centre, nes policija neketina pareikšti kaltinimo Hamišui už tai, ką jis padarė Haiberi Fildso viešajame tualete. Mano bendradarbis taip nudžiugo išsisukęs, kad tučtuojau nuėjo į Lesterio aikštę ir pasiūlė oralinį seksą slapta dirbančiam policininkui.

Aš nuoširdžiai žaviuosi Hamišu. Čerčilio mokykloje netrūksta dailių jaunų vaikinų, kuriuos jis galėtų vaikytis — Rytų Azijos gyventojų lygia oda, mąslių indų, čiupnių italų — bet jis prie jų nesiartina. Hamišas turi pavydėtiną savybę, kurios man taip skaudžiai trūksta, — nepainioti darbo su malonumu.

Negulėjau su Olga. Kaip mane gyvą matai.

— Ar tai tiesa?

Tai tiesa. Kartą sekmadienį — vienintelę savaitės dieną, kai Olgos nereikia nei Tarptautinėje Čerčilio kalbų mokykloje, nei „Eamon de Valera“ aludėje, — užkopiau su ja į Raktažolių kalvos viršūnę. Žiūrėdami į miestą, laikėmės už rankų, paskui nuėjome į Kamden Tauną, kuriame ji leidosi dorybingai pabučiuojama į lūpas po sočių angliškų pusryčių.

Mudu su Olga vaikščiojome šiaurės Londono kanalų krantinėmis, žiūrėjome į jachtas, o aš atsargiai apkabinau ją per liemenį stebėdamasis jaunystės stangrumu. Štai ką prarandi sendamas — tą stangrumą. Sekmadienio popietę mes klaidžiojome po nuošalesnes Hampsted Hito vietas, valgėme ledus Kenvudo rūmų sode, ir ji pasakojo apie namus, svajones, vaikiną, kuris liko tėvynėje. Tačiau aš su ja nepergulėjau. Dar ne. Dar laukiu žalios šviesos.

Kodėl ne? Kas nuo to nukentėtų?

Išėjęs iš Lizos Smit kabineto, pamatau koridoriaus gale manęs laukiančią Hiroko. Ji apsimeta skaitanti skelbimus lentoje — išnuomojami kambariai, parduodami ryžių virimo puodai, perkami dviračiai, — bet man artinantis lėtai atsisuka, juodi plaukai užkritę ant akinių, ir aš būgštauju, kad ji irgi klaus, ar miegu su pažengusia pradinuke, vardu Olga Simonova. Tačiau ji neklausia.

— Noriu atsiprašyti, — sako Hiroko.

— Tu nieko blogo nepadarei.

— Tą naktį stovėjau prie tavo namo. Maniau... nežinau. Maniau, kad mums gera. Tau ir man.

— Mums buvo gera.

— Nesuprantu, kas atsitiko.

Nemoku paaiškinti. Manau, per daug tau rūpėjau. O jei mane pažinotum — jei iš tikrųjų mane pažinotum — suprastum, kad aš to nevertas.

Tu geraširdė, miela, dosni, ištikima ir padori, o aš neturiu nė vieno šių bruožų, jau seniai nebeturiu. Tu neteisingai mane supratai. Taip neteisingai, kad aš išsigandau. Niekada neleisk, jog kas nors tau įgytų tokią galią, noriu jai pasakyti. Nedaryk taip, Hiroko.

— Sutiksi ką nors kitą, — guodžiu. — Pasaulyje daug gerų žmonių. Galėtum pamilti kurį nors iš jų.

— Bet aš jau sutikau tave, — sako ji.

Paskui nusišypso, šypsena tokia, kad aš suabejoju savimi. Šypsena tokia, kad pamanau, jog Hiroko apie tai žino daugiau, negu aš kada nors sužinosiu.

„Šanchajaus drakono“ langai papuošti gėlėmis ir žibintais. Persikų, apelsinų ir narcizų žiedų kompozicijas jaukiai apšviečia žvakės tuzinuose raudonų žibintų. Restoranas — kvapų ir spalvų oazė nuobodžioje Holovėjaus gatvės pilkumoje ir dūmuose. Ant durų iškaba UŽDARYTA, bet senoji užkandinė niekada nebuvo tokia gyva kaip šįvakar.

Mes stovime gatvėje, žiūrėdami į šį mažą stebuklą judrioje šiaurės Londono gatvėje. Mama, senelė, Olga ir aš mėgaujamės šiltu raudonų žibintų spindesiu.

— Kaip gražu, — sako motina.

Prie „Šanchajaus drakono“ priklijuoti du raudoni plakatai su auksiniais kiniškais hieroglifais, reiškiančiais laimę, ilgaamžiškumą ir klestėjimą. Prie durų dar pritaisytos dvi besišypsančios, besilankstančios figūrėlės — mergaitė ir berniukas kinų tautiniais drabužiais, panašūs kaip du vandens lašai, sudėję rankas naujametiniam sveikinimui — plaštaka ant kumščio. Abu atrodo juokingai gražūs, laimingi ir stori. O svarbiausia — turtingi. Mes paskambiname.

Staiga už veidrodinio stiklo durų pasirodo sesers Dianos lydimas Viljamas apskritu besišypsančiu veidu ir krapštosi su skląsčiu. Paskui ateina tėvai, apkūnus Haroldas ir drovi Dorisė, paskui Džoisė ir Džordžas. Visi šypsosi iš džiaugsmo. Niekada nemačiau jų tokių laimingų.

— Kung hay fat čoi! — sako mums Čangai, kai įeiname į vidų.

— Laimingų Naujųjų ir jums! — šypsosi mano mama, nors kung hay fat čoi reiškia „linkiu jums klestėti“ ir su Naujaisiais metais nelabai susijęs. O gal kinai mano, kad klestėjimas būtinas laimei. Man dingteli, jog kartais ši šeima atrodo labai angliškai — kai Džordžas šveičia keptus vištų sparnelius skaniuosiuose „Generolo Li“ tenesietiškuose patiekaluose, kai matau Džoisę geriant anglišką arbatą su mano motina, kai Dorisė žiūri muilo operą „Karūnavimo gatvė“, kai girdžiu nepriekaištingą londonietišką Dianos ir Viljamo tartį, kai Haroldas sekmadienio rytą eina žaisti golfo. Tačiau šį vakarą Čangai yra kinai.

Restorane girdime sproginėjant fejerverkus.

— Tik įrašas, — paaiškina Viljamas vartydamas akis pavargusia nuo pasaulio šešiamečio mina. — Netikri fejerverkai.

— Fejerverkus išrado kinai! — sako jam Džoisė.

— Žinau, senele, žinau, — jis bando ją nuraminti.

— Bet valdžiai nepatinka tikri fejerverkai, — sako ji aprimusi. — Jie jai kaip sprogmuo po kaklu. Todėl piktąsias dvasias dabar visi vaiko įrašais. Irgi padeda.

Supažindinu Čangus su Olga, Džoisė ją iškart įvertina patyrusiomis akimis.

— Alfis nejaunėja, — pareiškia jai Džoisė. — Negali amžinai gyventi kaip plevėsa. Reikia žmonos, ir gana greitai.

Visi juokiasi, išskyrus Džoisę, kuri, mano nuomone, kalbėjo labai rimtai.

Bet kuriame kitame subuvime Olga, jauniausia, gražiausia moteris namuose, taptų pokylio karaliene, atsidurtų dėmesio centre ir būtų pirmoji pavaišinta gėrimais. Tačiau „Šanchajaus drakone“ šį vakarą ir kinų namuose visame pasaulyje pirmenybė teikiama amžiui. Čia žymiausia viešnia — mano močiutė.

Ji pasodinama garbingiausioje vietoje prie stalo, nukrauto lėkštėmis su valgiais, panašiais į nevirtus mėsėčius ar trikampius raviolius, kuriuos ji dvejodama apžiūrinėja, lyg tikėtųsi pastebėti ką nors pažįstamą, kaip antai žuvų pirštelius ar perteptus sausainius. Viljamas ir Diana atneša jai žaliosios arbatos, ji atsargiai gurkšteli, paskui gyvai kilsteli nykštį.

— Skonis šiek tiek panašus į „Lemsip“, — sako ji.

Vakarienei patiekiama vištiena. Vištiena, garuose virti ryžiai, patiekalai, į kuriuos negaliu net žiūrėti — šilkaverpių vikšrai, pajuodę keptuvėje, pilni baltos minkštos mėsos, — ir patiekalai, kuriuos mėgstu, mažos dešrelės, atrodančios taip, lyg jų vieta sumuštinių vėrinukuose.

Sėdžiu greta Džoisės, kuri nuolat krauna man į dubenį su ryžiais vištienos gabaliukus, todėl jaučiuosi kaip paukščiukas, kuriam į lizdelį metamos kirmėlaitės. Olga sako, kad ji nelabai alkana, užkando „Eamon de Valera“, nors man atrodo, kad ji šiek tiek varžosi dėl menkų valgymo lazdelėmis įgūdžių. Iš tikrųjų jai drovėtis nėra ko, nes Čangai mano, jog visiems gveilo reikia vakarietiškų peilių, šakučių ir šaukštų. Mano senelė irgi nemoka valgyti lazdelėmis, todėl pjausto vištieną peiliu ir šakute.

— Mano vyras mėgo raudoną mėsą, — sako ji Džoisei. — Jam patiko mėsa su krauju. „Nušluostyk karvei užpakalį ir gali tiekti į stalą“, — sakydavo. Pokštininkas buvo.

Po vakarienės mes gaminame virtinius, kuriuos valgysime vidurnaktį. Panašius Jumi ir Hiroko vadina giodza, o Džoisė sako, kad jie vadinami dziaodzi. Nukraustome stalą ir pritaisome lėkščių lėkštes dziaodzi virtinių — rankomis kočiojame tešlą, įdarome kiauliena, užraitome kraštus ir patikime Džordžui su Haroldu kepti.

Olgai nelabai sekasi daryti dziaodzi, todėl ji sėdi kampe, rūko cigaretę ir šypsosi stebėdama mūsų pastangas. Džordžas praneša, kad trys virtiniai ypatingi. Viename cukrus, antrame moneta, trečiame daržovė.

— Meilei, turtui, išminčiai, — paaiškina.

Mes valgome dziaodzi, kai laikrodis muša dvylika ir Tigro metai užleidžia vietą Triušio metams.

Diana gauna dziaodzi, kuris neša meilę.

Jos tėvas Haroldas — dziaodzi, kuris atneš turtą.

O aš gaunu dziaodzi, kuris atneš man išminties.

Taigi viskas susiklosto kuo puikiausiai.

— Kaip šešių pensų moneta kalėdiniame pudinge, — sako mano senelė. — Ar taip jau nebedaroma?

Laikas eiti namo.

— Kung hay fat čoi, — tariu Džordžui, kai išeiname, ir atkišu ranką. Jis paima, nors nemėgsta spausti rankų, ir aš kaip paprastai nustembu, pajutęs be galo minkštą paspaudimą. Girdime, kaip už mūsų su kitais Čangų šeimos nariais atsisveikina mano senelė, motina ir Olga.

Lauke po vidurnakčio, šaltas Londono vasaris. Raudoni žibintai „Šanchajaus drakone“ dega kaip ugnis.

— Kung hay fat coi, — sako Džordžas. — Kaip nugara?

— Dabar nebeskauda.

— Tik nevartok nuskausminamųjų, gerai?

— Gerai, Džordžai.

— Nelabai gerai nuskausminamieji. Kartais geriausia jausti skausmą. Kartais sveikiausia. Būdas pasveikti.

Negaliu paaiškinti, kodėl man atrodo, kad Džordžas iš tikrųjų kalba ne apie mano nugarą.

Jis kalba apie Olgą.

Ir aš staiga suprantu, kad ją atsivesdamas pasielgiau nelabai išmintingai. Čangai maloniai priėmė Olgą, ji iš kailio nėrėsi mėgaudamasi maistu ir žavėdamasi ritualais, bet nelabai natūraliai, per prievartą.

Suprantu, kad jai tikriausiai būtų buvę daug smagiau „Eamon de Valera“ bare su kokiu nors disko gražuoliu, įsivėrusiu į pimpalą auskarą, ir visomis Robio Viljamso dainelėmis.

Kiniški Naujieji metai „Šanchajaus drakone“ patiko jai kur kas mažiau nei, tarkim, būtų patikę Hiroko.

Pirmą kartą suvokiu, kad Olga — nepaisant iš pažastų augančių kojų, žavingo veido ir pavydėtinos jaunystės, — skirta ne man, o aš — ne jai.

Ir apsišarvavę šiomis žiniomis mes drožiame tiesiai į mano būstą ir pasidarome vaiką.