TREČIA DALIS

Apelsinai Kalėdoms

Trisdešimt pirmas skyrius

Staiga močiutei pasidaro per sunku gyventi mažajame baltame butelyje. Staiga jame atsiranda visokių spąstų, kurie primena, kad žmogų nužudo ne senatvė. Jį nužudo liga.

Laipteliai į jos butelį antrame aukšte jai jau per aukšti. Pusiaukelėje močiutei tenka sustoti, kol atgaus kvapą, ir ji stovi aikštelėje gaudydama orą lyg skęstų veidą užvertus į lubas. Vonia staiga tampa per aukšta, ir ji nebegali į ją įlipti niekieno neprilaikoma, ir viena kuri — mama arba Slyva, arba kas nors iš moterų kaimynių — o mano senelės visos kaimynės moterys, — turi padėti jai įlipti ir išlipti iš vandens. Ir visi gero linkintys nepagydomos ligos biurokratai staiga ima belstis į jos duris.

Smagi rajono medinos sesuo suorganizuoja socialinį darbuotoją, atvežamą kartą per dieną maistą ir aptrintą metalinį oro balioną, kuris eina sargybą prie močiutės mėgstamos kėdės.

Močiutė nori būti maloni rajono medicinos seseriai, kaip ir visiems, bet mažasis baltas butelis yra jos namai, ir nors ji žino, kad visi šie žmonės stengiasi padėti, ji nepripažįsta nešiojamojo tualeto, atvežto socialinės darbuotojos („aš savo reikalų jame neatlikinėsiu, mieloji, bet vis tiek ačiū“), dvokiantys atvežtiniai patiekalai taip ir lieka nepaliesti („aš suvalgysiu kąsnelį skrebučio, branguti“), o oro balionas visai nepadeda per siaubingus oro stygiaus priepuolius („man regis, jis tuščias, mielasis“).

Tačiau ji laikosi. Susitikinėja su senosiomis draugėmis, jos geria kavą su pyragu ir šneka, šneka — žmogiškasis ryšys yra šių susitikimų tikslas. Sekmadieniais ji ateina į mamos namus priešpiečių ir kasdien lankosi vietinėse parduotuvėse, kur nusiperka šiek tiek baltos duonos ir „gražų kumpio gabalėlį“ — tuo ji ir gyva, ir dar arbatos upe ir sausainių kalnu.

Kai ji ima netvirtai remtis kojomis, socialinė darbuotoja mielai pasiūlo lazdelę. Močiutė varto akis, kad iki to prisigyveno, ir švytruoja lazdele vaizduodama kretančią seną pensininkę, ir jai tai gana juokingai išeina.

— Oo, aš atmenu tas geras senas dienas, — šaiposi ji mojuodama lazdele ir mes visi, net socialinė darbuotoja, juokiamės.

Mano močiutė priima vėžį taip, kaip priėmė ir gyvenimą — su gera valia, beribe tvirtybe ir tyliais juokais.

Kaip pati sako, nemėgstanti kelti sąmyšio.

Nepaisant maudžiančio skausmo, kurį kelia auglys, beviltiškos kovos už galimybę kvėpuoti, tam tikrą laiką gyvenimas lyg teka kaip įprasta. Rytą kelionės į parduotuvę, koks nors lengvas namų darbelis po pietų ir vakarai žiūrint televizorių, jos mėgstamos laidos, netvirtai apvestos mėlynu rašikliu TV programų puslapyje, nuolat graudina man širdį.

Bet kol teka šis įprastas gyvenimas, imu pastebėti, kad vyksta kažkas nepaprasto. Žmonės, mylintys mano močiutę, parodo, kad jie pasirengę dėl jos pereiti ugnį. Žinoma, mama su tėčiu būna čia kasdien, nors retai vienu metu, o kur tie nesuskaičiuojami senųjų ponių apsilankymai, ponių, gyvenančių gretimuose butuose arba pažįstančių močiutę iš senosios kaimynystės, kai ji gyveno senajame name, kur užaugo tėtis, „Apelsinų Kalėdoms“ name, bičiulių iš senojo gyvenimo, anų laikų, kai vaikai dar nebuvo užaugę, vyrai nepasimirę, o užsiėmę specialistai nespėję pranešti negalį niekuo padėti.

Dar yra Slyva. Tarp mano tėvų ir jos senųjų draugių yra ta drovi nerangi mergaitė, kuri užmezgė tikrą ryšį su mano močiute. Nesibodėdama ilgų kelionės traukiniu iš Banstedo valandų, Slyva kasvakar sėdi su močiute ir jos žiūri laidas, apibrauktas TV gide, ir močiutės asmenines imtynių vaizdajuostes su Luitu ir visa jo plačiakrūte šlove.

Slyva laiko močiutės ranką, glosto jai kaktą, sušukuoja išretėjusius sidabrinius plaukus, lyg ši sena moteris būtų brangiausias žmogus pasaulyje. Rajono sesuo ir socialinė darbuotoja užbėga kartą per savaitę, bet nežinau, kaip mes suktumės, jeigu močiutė nebūtų pelniusi tokio prielankumo visų žmonių, kurių gyvenimus ji palietė. Jeigu tektų remtis vietos tarybos gerumu, viskas būtų prarasta.

Nes dabar kas nors visą laiką turi būti su močiute. Likti vienai jai per daug pavojinga. Ji gali prarasti sąmonę bet kurią akimirką. Močiutė tai vis dar vadina „užsnūdimu“, bet ateinantis daktaras sako, kad šie svaiguliai yra sąmonės aptemimas, kurį sukelia deguonies smegenyse stygius.

Vieną vakarą matau, kaip bežiūrint žinias močiutei merkiasi akys ir nesigirdėti jos įprastinių komentarų, esą tai „juokinga“ ar „pasišlykštėtina“. Galva staiga nusvyra, burna išsižioja, ir ji palinksta židinuko pusėn. Tačiau man nespėjus pakilti Slyva sugauna močiutę, kaip yra sugavusi jau seniau, ir švelniai vėl pasodina į kėdę.

Ir po kurio laiko tai tampa lyg ir normalia, neaptariama mūsų gyvenimo dalimi — šie sąmonės aptemimai, į kuriuos močiutė numoja ranka kaip smulkmeną, kurią pagydytų gerai išmiegota naktis.

Tarptautinės Čerčilio kalbų mokyklos mokytojų kambaryje tuščia. Dar anksti. Oksfordo gatvėje pora studentų slapčia traukia suktinę, bet viršuje dar nieko nėra. Aš mesteliu krepšį ant kavos staliuko, ir pakilęs vėjas nuneša geltoną lapelį. Jis nėra mūsų mokyklos. Pakėlęs jį perskaitau.

Svajonių mašina.

Valome jūsų darbo vietą senoviškai — ant kelių ir rankomis

Paveikslėlyje — tarsi šeštojo dešimtmečio namų šeimininkė su plunksnų dulkykle, ir seksuali, ir namų moteris, kaip Samanta iš „Apkerėtojo“, po juo — du telefono numeriai. Vienas užmiesčio, kitas mobilusis. Žinau juos abu.

Girdžiu ūžiant siurblį Lizos Smit kabinete. Ji čia, darbuojasi prie pripėduoto žalio kilimo — kaip pati sako, — kaip reikiant jį „iššukuoja“.

— Ką tai turėtų reikšti? — klausiu mostelėdamas lapeliu.

Džeke švytėdama nusišypso.

— Argi aš nesakiau? Verslas klesti. Išdėliojau lapelius visoje Vakarų Pirmojoje. Pagalvojau, padėsiu ir čia kelis. Nors jau ir turiu čia darbą.

Ji atrodo labai laiminga. Dievas žino kodėl.

— Svajonių mašina, — suprunkščiu. — Tu turi omeny save. Svajonių mašina — tai tu.

Jos veidas ištįsta.

— Na, tai kas? Net jeigu gausiu papildomo darbo, jis netrukdys mano studijoms. Tu juk neprieštarauji?

— Kodėl turėčiau prieštarauti?

— Nežinau. Tačiau tu prieš. Aš matau. Tai kokia bėda?

Negaliu pasakyti, kokia bėda. Tačiau žinau, kad man nepatinka, jog ji dirba Čerčilyje, valo mūsų kabinetus senoviškai, klūpodama ir rankomis. Aš nenoriu, kad mokytojai ir mokiniai spoksotų kiaurai ją, tarsi ji būtų tuščia vieta. Nenoriu ir kad ji dirbtų tiems išpuikusiems snobams Korko gatvėje — dabar kaip tik ir pagalvojau — nenoriu, kad apskritai kam nors ir kur nors dirbtų. Aš nežinau, ko noriu. Ko nors, ko ji būtų vertesnė. Suprantu, kad nenoriu, jog ji čia dirbtų. Daugiau nebenoriu.

— Visas tas valymas. Aš nežinau. Tai mane slegia.

Ji iš to tik juokiasi.

— Tave slegia? Kaip tai susiję su tavim? Jeigu tai neslegia manęs, kodėl turėtų kliūti tau? Aš maniau, kad valymas visai neblogai.

— Neblogai.

— Maniau, paprastas darbas — kilnus.

— Apie tai aš nieko nesakiau. Liaukis. Apie paprasto darbo kilnumą.

— Tu man sakei, kad man visai nėra ko gėdytis to, ką dirbu.

— Taip, teisingai.

— Bet tau gėda.

— Ne. Tačiau noriu, jog tu turėtum geresnį darbą. Geresnį už valymą tualeto, kur ką tik nusičiurškė Lenis. Kodėl turėčiau gėdytis?

— Nežinau, bet tau gėda.

— Tai absurdas. Tik nesuprantu, kodėl turi daryti tai čia. Čia, kur dirbu aš.

— Aš turiu tai daryti, kai tik galiu. Turiu užsidirbti pragyvenimui. Sumokėti sąskaitas. Mirtinai paprasta. Negaliu laukti, kad mane kas nors išlaikys, tiesa?

— Ar tai tu, Alfi?

Vanesa tarpduryje. Ji spokso į Džekę. Džeke spokso į ją. Aš nežinau, ar jos pažįsta viena kitą kartą susitikusios mamos namuose. Negaliu suprasti.

— Par don, — sako Vanesa.

— Ateik, — atsiliepia Džeke. — Tu mums netrukdysi.

Tarp jų vos kelerių metų skirtumas, bet jos atrodo, lyg priklausytų skirtingoms kartoms, Džeke savo mėlynu nailono chalatu, Vanesa mažyčiu raudonai juodu drabužiu iš „Agnės B“. Jos atrodo tarsi iš skirtingų pasaulių, skirtingų gyvenimų. Ir manau, taip ir yra.

— Aš ieškau Hamišo, — sako Vanesa. — Jis turi man atnešti užrašus.

— Hamišas dar neatėjo.

— Gerai.

— Je crois qu’on se connait? — sako Džeke, ir aš apstulbstu, bet paskui prisimenu, kad jos kiti du A lygiai — žiniasklaidos ir prancūzų kalbos.

— Non, — taria Vanesa. — Nemanau, kad buvome susitikusios.

Džeke šypsosi. Bet atrodo, nori pasiginčyti.

— Pour quoi pas?

Vanesa abejodama lūkuriuoja tarpduryje.

— Tai aš einu, Alfi.

— Iki, Vanesa.

— C’etait sympa de faire ta connaissance, — Džeke juokiasi. — Ne m’oublie pas!

— Duok jai ramybę, — prašau Vanesai išėjus. — Ji tau nieko nepadarė.

— Nori lažintis? Ji žiūrėjo į mane iš aukšto.

— Kodėl turėtų taip daryti?

— Todėl, kad aš valau jos ir visų nosį užrietusių kalių kaip ji purvą.

— Džiaugiuosi, kad nesi tulžinga.

— Man leidžiama šiek tiek pasilaistyti tulžim. Tu irgi toks būtum, jei matytum pasaulį stovėdamas keturpėsčia.

— Maniau, tu tuo didžiuojiesi. Savo paikame lapelyje.

Ji papurto galvą.

— Keista, bet purvas prilimpa prie žmonių, kurie jį valo. O ne prie tų, kurie pripurvina.

Ji pasiima lengvą, modemų siurblį ir pasuka pro duris.

— Beje, pasakysiu. Man dėl savęs negėda. Nemanau, kad turiu atsiprašinėti pragyvenanti taip, kaip galiu. Maniau, tau patiks tie lapeliai. Maniau, džiaugsiesi, jog bandau gauti papildomo darbo, kad galėčiau sumokėti už koledžą. Kokia aš naivi.

— Atsiprašau.

— Tiek to.

— Nebuvau pasirengęs pamatyti tokį lapelį. Nesuprantu. Tu greitai būsi paskutiniame kurse. Štai ką aš apie tave manau.

Tai turėtų ją nuraminti. Tačiau nepadeda.

— Nieko baisaus. Aš pasistengsiu išeiti, kol jūs visi nesusirinkę rytą. Tu ir tavo karštos studentės. Tada visi galėsite apsimesti, kad išvalyta buvo burtų jėga.

— Nepyk.

Ji atsigręžia, beveik kepštelėdama man vienu iš gauruotų siurblio antgalių.

— Kodėl ne? Tu esi bjauriausias snobas. Nesugebi išsivalyti pats, bet niekini žmones, kurie daro tai už tave.

— Aš tavęs neniekinu.

— Tačiau tu manęs gėdijiesi. Džeke, valytoja, kuri nori studijuoti, tarsi tai būtų didžiausias stebuklas pasaulyje. Iš tiesų tai nieko neverta.

— Aš tavęs nesigėdiju.

— Tau nepatinka, kai aš šalia. Tau nepatinka, kaip aš kalbu, kaip rengiuosi, kokį darbą dirbu.

— Tai netiesa.

— Aną naktį norėjai su manim permiegoti. Tik todėl, kad buvai girtas.

— Tu man patinki. Aš tave gerbiu. Tavim žaviuosi.

Aš suvokiu, jog visa tai tiesa. Ji manim netiki.

— Žinoma, labai žaviesi.

— Eime kur nors šeštadienio vakarą.

— Ką? Eime kur?

— Mano draugo Džošo sužadėtuvės. Seno draugo. Mes kurį laiką nebendravome, bet jis pakvietė mane į pobūvį. O aš kviečiu tave.

— Aš nežinau. Slyva — aš pati nežinau.

— Tačiau negali žaisti dvigubo žaidimo, Džeke. Negali nekęsti pasaulio, kai tave palieka nuošaly, bet nekęsti ir tada, kai kviečia. Liaukis jaustis kankine, gerai? Ar nori eiti su manim, ar ne?

Ji akimirką pamąsto.

— Bet ką man apsivilkti? — klausia ji.

— Apsivilk, ką visad vilki. Ką nors gražaus.

Ateina diena, kai mano močiutė nebegali gyventi kaip gyvenusi. Skausmas nepakeliamas, baisiai trūksta oro. Ji bijo užmigti viešoje vietoje, bijo, kad nukris ant kelio ir nebus Slyvos, kuri ją sugautų ir gražiai pasodintų į jos mėgstamą kėdę.

Todėl ji nebeišeina iš namų. Ir vis daugiau laiko guli lovoje. Nebebus išvykų į parduotuves, kavos, pyrago ir pašnekesių su draugais. Ne dabar. Galbūt niekada.

Sėdžiu su ja galvodamas, kad ji yra vienintelis žmogus pasaulyje, kurio meilė man buvo paprasta ir nesąlygiška. Visų kitų — sumišusi su troškimais — jie norėjo, kad aš kuo nors būčiau, vylėsi, jog kuo nors tapsiu, apie mane svajojo.

Tačiau mano močiutė tiesiog mane mylėjo.

Žinodamas, kad jos netenku, paimu jos ranką, jos kaulai ir venos išryškėję labiau, negu turėtų būti, ir aš susirūpinęs žvelgiu į jos veidą, veidą, kurį mylėjau visą gyvenimą. Jos antakiai pabraukti kreivai, netvirta ranka, ir tas vaizdas man gniaužia širdį.

— Ar viskas gerai? — klausiu kaip didžiausias pasaulyje kvailys beviltiškai trokšdamas, kad ji mane padrąsintų.

— Aš miela, — sako ji man. — Ir tu mielas.

Močiutė vis dar mano, kad aš mielas. Ir aš svarstau, ar ji mane pažįsta geriau negu visi kiti, ar visai nepažįsta.