Šeštas skyrius

NEGYVA MĖSA – BET KOKIA KALBA

Vos tą rytą man pagaliau pavyko užmigti, vėl sukaukė pavojaus sirena. Pašokau iš lovos visiškai nesusigaudydama. Tikriausiai vėl kas nors įsibrovė ar dar kokia nelaimė. Paskui susivokiau, kad tai ne Centro pavojaus signalas, o mano žadintuvas. Tai reiškė, kad mano mokytoja Šarlotė bus čia tiksliai po dešimties minučių.

O – pypt! – aš nepadariau nė vieno namų darbo. Pastaruosius kelerius metus vis bandžiau įtikinti Rakelę, kad man nėra ko kalti matematikos, anglų kalbos, gamtos mokslų, pasaulio istorijos ir keturių – taip taip, keturių! – užsienio kalbų. Juk neketinau stoti į koledžą ar dar kur nors. Aš, aišku, norėjau mokytis, bet paprastoje mokykloje, kad galėčiau bendrauti su vienmečiais, o ne dėl išsilavinimo. Beje, abejojau, ar TKABA rūpi, gausiu aš diplomą ar ne. Kol galiu matyti kiaurai apžavus, darbas man užtikrintas iki gyvos galvos. Tačiau kaskart, kai tik pradėdavau apie tai kalbėti, Rakelė nužvelgdavo mane beveik juodomis akimis ir atsidusdavo savo nepakartojamu atodūsiu, reiškiančiu: „Žinau, manai, kad šie dalykai tau nereikalingi, tačiau vieną dieną tai įvertinsi ir dar padėkosi man, kad išauklėjau tave kaip visavertę asmenybę.“

Išsitraukiau ispanų kalbos vadovėlį įsitikinusi, kad šįryt numatyta kaip tik ši pamoka. Paskubomis surašiusi visas netaisyklingojo veiksmažodžio „morir“3 formas, perėjau prie pavyzdžių. „Tú eres muerta carne.“ Perbraukiau – būdvardis po daiktavardžio. „Tú eres carne muerta.“ Ak, ir ką aš noriu apgauti, juk šiuose sakiniuose išvis nėra veiksmažodžio „morir“. „Yo soy carne muerta.“ Vertimas: „Aš esu negyva mėsa.“

Tą akimirką mano namų durys pyptelėjo ir aš įleidau Šarlotę. Mano mokytoja buvo graži moteris, iš pažiūros netoli trisdešimties, keliais coliais žemesnė už mane, blizgančiais kaštoniniais plaukais, surištais į uodegėlę, dailūs akiniai stačiakampiais rėmeliais dengė mėlynas akis, pro kurias prasišvietė ryškiai geltonos vilko akys.

Šarlotė šypsojosi mieliausia šypsena. Mokytojauti jai buvo pats didžiausias džiaugsmas, kol jos neužkrėtė. Kai suprato, kuo tapo ir ko pridarė – užpuolė savo šeimos narį, – bandė nusižudyti. Laimei, mes aptikome Šarlotę, kol ji dar nežinojo tų kelių būdų, kaip galima nužudyti vilkolakį. Aš taip ir nesupratau, kodėl – dėl mano akivaizdaus abejingumo mokslams ar dėl to, kad graužėsi dėl savo praeities, – bet būdama su manimi ji visuomet atrodydavo liūdna, net kai šypsodavosi.

Mudvi susėdome ant sofos ir prisitraukėme stalą. Šarlotė žvilgtelėjo į mano sąsiuvinį ir išspaudė šypseną.

– Tu negyva mėsa?

Aš meilikaujamai išsiviepiau tarsi sakydama: „Ak, nebark manęs, matai, kokia aš meilutė“, ir gūžtelėjau pečiais.

– Išvertei pažodžiui, o juk galėjai pasakyti – lavonas. Be to, tu nebaigei surašyti kitų netaisyklingųjų veiksmažodžių formų ir neparašei trumpo apsakymo, kaip buvau uždavusi, – Šarlotė pažvelgė į mane begalinio liūdesio sklidinomis akimis. Jos mane žudė.

– Atleisk, – sušnibždėjau ir nuleidau galvą. – Vakarykštė diena buvo beprotiška. Pirmiausia mane pasiuntė vampyro sugauti, paskui tas įsibrovimas, tada vidury nakties atsibaladojo Retas, ir paskui jau negalėjau užmigti.

– Regis, vakar tau buvo nelengva. Tačiau namų darbus paskyriau prieš savaitę. Gal kitą sykį nepaliksi užduočių paskutinei nakčiai?

– Šarlote, viską supratau, pasitaisysiu, pažadu!

Šįkart ji nusišypsojo kiek linksmiau.

Likusį rytmetį praleidome asmenuodamos veiksmažodžius (gal ką nors tai ir veža, bet man – žiauri nuobodybė) ir bandydamos šnekučiuotis sena gera español. Ji pasiliko pas mane priešpiečių, paskui atėjo laikas popietiniams užsiėmimams.

Badas, kovų meno ir savigynos treneris, vis dar neprarado vilties išmokyti mane kautis peiliu.

– Sidabriniai peiliai! Nepaprastai pavojingi visiems antgamtiniams padarams, neretai mirtini!

– Elas! – laikiausi savo. – Nepakeičiamas rausvas, tviskantis Elas!

– Tu negali šimtu procentų pasikliauti technologijomis, – nors Badas buvo žmogus, mirtingas kaip visi, pasiklausius jo atrodydavo, kad gimė viduramžiais. Jei kartais jums įdomu, ar jis mielas, sakyčiau, taip, tik gal prieš kokius trisdešimt metų toks buvo. Dabar visas jo žavesys išblėsęs. – Kadangi mes jau ne pirmą kartą dėl to ginčijamės, turiu kai ką tau paruošęs.

– Dovaną? – atkutau.

Jis linktelėjo kaip visada susiraukęs ir išsitraukė kažką, įsuktą į audinį. Kai išvyniojo, išvydau grakštų durklą rausva perlamutrine rankena.

– Negali būti! – suklykiau griebdama ginklą.

– Negaliu patikėti, kad padariau rausvą durklą.

– Jis toks mielas! O, myliu šitą daikčiuką! Pagaliau Elas gaus savęs vertą draugą, – ir pribėgusi apkabinau Badą. Visokie glėbesčiavimaisi jam kėlė siaubą, bet šįkart atrodė patenkintas, kad paėmiau durklą. – Po velnių! Kaip man jį pavadinti?

– Kaip nori, tik, susimildama, man nesakyk. Tiesiog įsidėk jį į dėklą ir nešiokis prie diržo.

Aš paėmiau dėklą – jis buvo juodas.

– Klausyk, gal gali man padaryti specialų dėklą, pavyzdžiui, rudą? O gal… rausvą?

Badas suurzgė taip, tarsi būtų vilkolakis, ir išgrūdo mane iš treniruočių kambario.

Likusi popietės dalis pasitaikė laisva, vyliausi, kad Rakelė bus įstrigusi begaliniuose posėdžiuose. Ji agentūroje turėjo baisiai aukštą postą. Anksčiau maniau, kad pagrindinės Rakelės pareigos – globoti ir prižiūrėti mane, bet išaiškėjo, jog ji vadovauja Centrui ir yra atsakinga už visas gaudymo ir sulaikymo misijas. Spėjau, kad su manimi apsiėmė terliotis vien todėl, jog buvau jos numylėtinė. O gal dėl to, kad buvau naudingiausia Centro darbuotoja.

Visą dieną man nėjo iš galvos Lendas. Šiuo metu Centre jis buvo man pati įdomiausia būtybė – ar padaras, nelygu, kaip pažiūrėsi, – todėl daug negalvodama patraukiau į Centro būstinę. Priėjusi kamerą nustėrau: prireikė laiko, kol susivokiau. Viduje tuščia! Tuščia ne iš pirmo žvilgsnio, nes Lendą būdavo sunku įžiūrėti, ne, jo čia apskritai nebuvo! Visiškas mėšlas.

Pačiame koridoriaus gale pastebėjau Žaką.

– Žakai!

Jis pasuko link manęs.

– Eve, tau čia negalima.

– Žinau, žinau. Kur Lendas?

O jeigu jie jį paleido? Kažin. Juk jis įsilaužė į Centrą. Nepamenu, kad kada nors ką nors būtų paleidę. O jeigu jis užsitraukė didesnę nemalonę, nei man atrodė, ir dabar jie jį tardo, kankina ar panašiai? Ši mintis nedavė man ramybės. Paskui viršų paėmė sveikas protas ir aš pagalvojau: greičiausiai jis pasirodė esąs pavojingas ir jie pervedė jį į griežtesnio režimo skyrių.

Žakas gūžtelėjo.

– Rakelė liepė pervesti jį kitur.

– Kodėl?

– Ši vieta nepritaikyta ilgesniam įkalinimui. Nei lovos, nei kur nusiprausti.

– A, – jie teisūs. – Tai kur jis?

Vilkolakis papurtė galvą.

– Atleisk. Tau nevalia to žinoti, – šiandien jo prancūziškas akcentas, paprastai glostydavęs ausį, mane erzino.

– Nevalia?

– Rakelė liepė tau nesakyti.

Aš susiraukiau. To jau per daug! Apsisukau ant kulnų ir nudrožiau tiesiai į Rakelės kabinetą. Tik uždėjau delną ant durų ir jos atsidarė.

– A, tu. Puiku, – tarė Rakelė.

– Kas dedasi su…

– Turiu tau darbo. Privalai išvykti tuojau pat. Transportas jau laukia.

Aš susiraukiau.

– Kokio dar darbo?

– Stambule prisiveisė vampyrų. Mes jau nustatėme jų buvimo vietą, bet turi skubėti.

– Aš… gerai.

Mudvi nulėkėme į mano namus, aš paskubom pastvėriau krepšį su sekimo įtaisais. Elas visuomet būdavo man prie šono, dabar jam į draugiją paėmiau durklą, kuriam vardo kol kas nesugalvojau.

– Kažin, ar vampyrų medžioklei esu tinkamai apsirengusi?

Mūvėjau siaurus džinsus, dar buvau su palaidine ilgomis rankovėmis ir trikampe iškirpte, plaukai karojo surišti į uodegėlę.

– Atrodai puikiai, – burbtelėjo duodama suprasti, kad pokalbis baigtas. – Tavo kaklas atidengtas, ir tai svarbiausia.

Buvome netoli Transporto skyriaus, kai prisiminiau:

– Klausyk, kodėl man nesakai, kur Lendas?

Rakelė užvertė akis ir išdūsavo: „Ar neradai geresnio laiko?“, bet vis dėlto teikėsi paaiškinti:

– Tau nereikia to žinoti.

Priešais mus atsivėrė Transporto skyriaus durys, kitapus jų stovėjo elfė. Mudvi nesimatėme daug metų ir dabar, vos ją išvydus, mane ėmė graužti sąžinė. Visi žmonės privalėjo atsiminti dviejų elfų vardus: kiekvienam iš mūsų atsitiktine tvarka buvo priskirta pora asmeninių elfų, nes agentūra rūpinosi, kad šiems netektų aptarnauti daug žmonių. Šita elfė buvo manoji, o aš, nors užmušk, neprisiminiau jos vardo.

Jos vardą sužinojau pirmiausia, kai man buvo dešimt metų. Agentūra prisaikdino, kad niekada jokiais būdais neištarčiau to vardo, nebent žūtbūt reikėtų, ir nuodugniai išpasakojo visus būdus, kaip galėčiau būti nužudyta, jei pažeisčiau šią taisyklę. Man, dešimtmetei mergaitei, klausantis tų siaubų šiaušėsi plaukai, nenuostabu, kad amžiams užmiršau tą vardą. Žinojau, kad galiu bet kada paklausti, tačiau buvo gėda, jog pamiršau pirmą man pasakytą elfo vardą. Rakelė sužinojusi pasiustų.

Elfė nė nepažvelgė mano pusėn.

– Žinai koordinates? – paklausė jos Rakelė.

Elfė linktelėjo. Jos oda buvo pieno baltumo, todėl ryškiai raudoni plaukai ypač rėžė akį. Kaip ir visi elfai, ji atrodė pasakiškai graži – joks žmogus negalėjo prilygti. Elfė ištiesė ranką ir jos paveikslas susidrumstė – ji prisidengė apžavais. Elfams perkeliant privalu kiek pakeisti savo išvaizdą, kad nebūtų tokie išsiskiriantys ir ne taip kristų į akis, jei kas nors pastebėtų. Pamatęs tikrąjį elfo veidą niekada jo nepamirši. Kitaip nei vampyrai, elfai panorėję gali išsklaidyti savo apžavus ir vėl jais prisidengti. Merginos plaukai tapo kaštoniniai, veidas įgavo normalias proporcijas, akys sumažėjo ir pasislinko arčiau viena kitos. Ji tebebuvo graži, tik tas grožis buvo žmogiškas, ne toks kerintis. Nebent ir jūs kaip aš galėtumėte matyti kiaurai apžavus.

Žengiau prie elfės ir paėmiau jos ištiestą ranką: plaštaka buvo šilta, bet ne tokia, kaip Reto. Priešais tuščioje sienoje, kaip visada, atsivėrė švytinti durų anga, ir mes drauge įžengėme į juodumą. Visą dėmesį sutelkiau į jos delną manajame, stengiausi apie nieką negalvoti ir tiesiog žingsniuoti pirmyn. Netikėtai mergina prakalbo, tuo mane nustebindama: paprastai elfai nesiteikia šnekėtis su mirtingaisiais. Jei, aišku, neketina jų pagrobti.

– A, tai tu ta Reto mergina, – tarė geriau įsižiūrėjusi. Jos balsas, nors buvo mielas, keistai rėžė ausį – tarsi į betoną dužtų stiklas.

Aš atšlijau ir vos nesuklupau. Ji stipriai tebelaikė mano ranką.

– Ne, aš nesu jo mergina.

Lyg Elfų karalystės takai ir taip nebūtų pakankamai pavojingi. Ir iš kur ji tai ištraukė?

Elfė nusijuokė – stiklo šukės pabiro dar skambiau. Pajutau, kad į veidą padvelkė vėsus nakties oras, ir atsimerkiau. Mes stovėjome purviname skersgatvyje tarp dviejų senų akmeninių pastatų. Aš paleidau jos ranką ir nusivaliau delną į kelnes. Mergina nusišypsojo, jos akys sužibo – tai mačiau net per apžavus. Tačiau ta šypsena slėpė aiškų atšiaurumą ir aš nevalingai suvirpėjau.

– Padarą rasi šiame turguje.

– Nuoširdžiai dėkui, – sumurmėjau ir apsisukusi nudrožiau skersgatviu. Vyliausi, kad keliauti atgalios jie parinks kitą elfą. Po galais, geriau jau atsiųstų reaktyvinį lėktuvą, mane užkniso tos kelionės su elfais: jie darėsi vis įkyresni.

Turguje prekystaliai stovėjo po atviru dangumi ir knibždėte knibždėjo žmonių. Nosį kuteno malonūs prieskonių kvapai, deja, nė vieno jų nespėsiu paragauti. Gerai, kad „Istono mokyklos“ šiandien nerodo, taigi nėra ko skubėti. Laimei, šią vietą mėgo turistai, todėl niekuo neišsiskyriau iš margos minios.

Klaidžiojau tarp prekystalių apsimesdama, kad žvalgausi į prekes, tačiau iš tikrųjų įdėmiai apžiūrinėjau žmones. Tokios užduotys man patiko daug labiau nei pasivaikščiojimai po kapines.

Tiesą sakant, vampyrams nėra reikalo nuolat trainiotis po kapines, jie tiesiog priima visuomenės primestas taisykles, kaip jie turėtų elgtis. Kapinėse vieniša ir nuobodu. O čia galiu mėgautis stebėdama žmones – paprastus, nuostabius žmones, kuriais taip žavėjausi. Turistai ir vietiniai susiliejo į vieną džinsų ir šilko, beisbolo kepuraičių ir juodų plaukų margumyną.

Man patiko užduotis atlikti vienai. Anksčiau su manimi siųsdavo dar ką nors (dažniausiai kokį vilkolakį), tačiau dvejus pastaruosius metus, jei užduotis nebūdavo niekuo ypatinga, traukdavau viena. Gerai išmaniau savo darbą ir vampyrai nekėlė man didelės grėsmės. Jei būdavo tikimasi didesnio pasipriešinimo, visuomet gaudavau padėjėjų.

Vienas vaikinas, stovintis už prekystalio su papuošalais, šūktelėjo man laužyta anglų kalba. Išstypęs jaunas turkas, aiškiai kamuojamas visus paauglius užklumpančio „žiūrėk, koks aš kietas“ sindromo, nors gana simpatiškas. Jau norėjau stabtelėti ir apsimesti, kad ketinu pirkti, kai akies krašteliu pastebėjau kai ką, einantį pro šalį. Ne žmogų. Apgailestaudama nusišypsojau jaunajam pardavėjui ir nuskubėjau paskui tą padarą. Užteko vieno įdėmaus žvilgsnio, kad mano įtarimai pasitvirtintų: po tankiais juodais vyro plaukais matėsi kelios plonos nutriušusios sruogos, dar nenuslinkusios nuo susiraukšlėjusios ir senatvinėmis dėmėmis nusėtos galvos.

Neatrodė, kad jis ką nors būtų sekęs. Vampyras ryžtingai žingsniavo per turgų. Kad spėčiau iš paskos, turėjau kone bėgti. Jis įėjo į apleistą pastatą, dunksantį turgaus gale. Palaukusi pusę minutės įžengiau ir aš. Siauro koridoriaus gale pamačiau vienas duris. Išsitraukiau Elą ir staigiu spyriu jas atidariusi įvirtau vidun.

Pamačiau į mane įbestas vampyro, kurį sekiau, akis. Ir dar dvidešimt porų vampyrų akių.

– O – pypt! – sušnibždėjau.