Dvidešimt trečias skyrius

NAMŲ AREŠTAS

Mano protas atsisakė pripažinti tiesą. Aš išlaisvinau Retą. Padariniai gali būti siaubingi. Neturėjau jėgų dabar apie tai mąstyti, neturėjau jėgų apskritai apie ką nors galvoti. Lendas pakilo nuo žemės.

Puoliau prie jo.

– Ar tau viskas gerai? Aš taip gailiuosi. Viską sugadinau, – ir vėl pradėjau verkti.

Vaikinas stipriai suspaudė mane glėbyje.

– Ne. Jei ne tu, aš dabar būčiau negyvas.

Priglaudžiau veidą jam prie peties. Jis buvo šiltas, ta šiluma guodė ir ramino, ne taip kaip Reto. Man reikėjo, kad kas nors mane apkabintų. Mudu išsigelbėjom, dabar abu saugūs. Jausmai užgriuvo mane kaip lavina: širdgėla dėl Lišos ir palengvėjimas, kad pabėgau ir išgelbėjau Lendą.

Po kelių minučių Lendas atsitraukė.

– Tu drebi. Čia šalta, – jis apsidairė. – Manau, žinau, kur esame. Gerai sugalvojai įsakyti Retui atgabenti mus į mano namus.

Buvau tikra, kad dėl Reto nesu priėmusi jokio gero sprendimo, niekada, tačiau dabar mes bent jau gavome dar vieną galimybę. Lendas paėmė mane už rankos ir tarė:

– Mums čionai.

Žengiau žingsnį ir aiktelėjau. Buvau pamiršusi koją: žaizda, likusi įsmigus Lišos akvariumo šukei, ėmė bjauriai skaudėti, ypač dabar, kai adrenalino nebeliko. Pridėjau ranką prie šlaunies ir pakėliau pirštus prie akių.

– Kas čia? Tu kraujuoji?

– Įsipjoviau į koją, kai… kai Liša… – nutilau stengdamasi sulaikyti ašaras.

– Ar gali paeiti? Čia netoli.

– Manau, taip.

Lendas paleido mano ranką ir apkabino per liemenį. Kol slinkome tarp medžių, užgeso paskutiniai šviesos atšvaitai, danguje įsižiebė mėnulis. Po kelių minučių, kai jau nebegalėjau tverti – taip maudė ir dilgčiojo koją, – priekyje tarp medžių išvydau žiburėlius.

– Atėjome! – Lendo balse girdėjosi jaudulys ir nerimas.

Man buvo be galo smalsu, kur jis gyvena. Visuomet įsivaizdavau, kad tai turi būti kažkas panašaus į Centrą, pilną antgamtinių būtybių. Kai priėjome arčiau ir jau galėjau šį tą įžiūrėti, apstulbau. Prieš mus stovėjo paprastas, dailus dviejų aukštų namas. Nebuvau buvusi normaliame name nuo aštuonerių metų. Lendas atidarė duris.

– Tėti! Tėti!

– Lendai? – laiptais, einančiais iki paradinių durų, bėgo vyras. Šis vyresnio amžiaus žmogus atrodė gana gerai, jam buvo apie keturiasdešimt, tamsiaplaukis, tamsiaakis, – akivaizdu, kieno veidą turėjo mėgstamas Lendo pavidalas.

– Kur buvai dingęs? – pyktį tėvo veide pakeitė begalinis palengvėjimas.

– Aš… tai ilga istorija. Ji sužeista. Gal gali pirmiausia apžiūrėti jai koją?

Lendo tėvas – jis turėjo tėvą! Nuo tos minties širdy kažkodėl atsirado kartėlis – tik dabar mane pastebėjo.

– Žinoma, tačiau kol dirbsiu, turėsi man viską papasakoti. Tu patekai į didžiulę, didžiulę bėdą, – ir pats sau prieštaraudamas griebė sūnų į glėbį, suspaudė net pakeldamas nuo žemės. Lendui prisiėjo paleisti mane ir aš droviai stebėjau šeimos susitikimo sceną. – Daugiau nedrįsk manęs taip gąsdinti!

Lendas garsiai nusikvatojo.

– Tikrai neketinu. Gal dabar apžiūrėk jai koją.

Jo tėvas atsisuko į mane.

– Kur ta žaizda?

Viskas buvo taip keista, visko buvo per daug. Lendas savo namuose, jo svetinga, šilta šeima, tas vyras – jo tėvas, paprastas žmogus, kaip visi. Ir jokių apžavų, jokio kito pavidalo po maloniu jo veidu. Jaučiausi kaip įžengusi į kitą pasaulį. Žinojau, kad jam nepriklausau ir kad jame gyvenantis Lendas niekada negalės būti mano.

– Ar taip skauda? – paklausė vyras, nes pažvelgęs į mano veido išraišką nuoširdžiai susirūpino.

Papurčiau galvą.

– Ne, tik… žaizda štai čia, dešinėje šlaunyje.

– Šiąnakt mums teko daug išgyventi, – atsargiai paaiškino Lendas.

Jo tėvas priklaupė ant medinių grindų man prie kojos.

– Aš tik pažiūrėsiu, kaip žaizda atrodo, – plėšdamas praplatino skylę tamprėse, kad geriau matytųsi pjūvis. – Na, ne taip jau blogai. Užlipsiu į viršų ir atsinešiu reikiamų priemonių. Žaizdą reikia išplauti, paskui susiūsiu ją, nieko baisaus, – ir jis drąsindamas nusišypsojo man. Tada vėl rūsčiai dėbtelėjo į Lendą. – O tu eik, atnešk sausų drabužių ir ruoškis man viską iškloti.

– Nebijok, jis yra susiuvęs daugybę žaizdų, – vaikinas irgi nusišypsojo ir nusekė paskui tėvą į viršų. Jaučiausi kaip įsibrovėlė, todėl kai grįžo Lendas, tebestovėjau prie įėjimo nedrįsdama žengti toliau. Jis padavė man glėbį drabužių. – Jie mano, todėl bus tau didoki, bet vis tiek geriau nei nieko.

Imdama juos suraukiau kaktą.

– Kam tau drabužiai? Juk gali susikurti juos įgydamas bet kokį pavidalą.

– Tikėsi ar ne, bet aš juos nešioju. Įprastame gyvenime nekeičiu pavidalų, visada esu toks.

Tikriausiai jis teisus. Šiaip ar taip, apžavų drabužiai gal ir atrodė gražiai, bet buvo keisti paliesti. Būnant tarp žmonių geriau dėvėti drabužius, kokius nešioja visi. Jis mostelėjo man į nedidelį vonios kambarį. Nuėjusi ten užsirakinau.

Nusiaviau batelius, kvailus rausvus batelius, nuo šiol jie man visą gyvenimą primins siaubingą ugninę merginą, paskui nusivilkau palaidinukę. Nesinorėjo žiūrėti į save, tačiau mano riešas švytėjo net gerai apšviestoje patalpoje. Švytėjimas dar paryškėjo. Į krūtinę nedrįsau pažvelgti, todėl paskubom užsitempiau minkštus sportinius Lendo marškinėlius. Paskui nusitraukiau tampres ir kuo atsargiau nušluosčiau kraują, tekantį šlaunimi žemyn.

Stengdamasi nesutepti krauju įslydau į Lendo virvute sutraukiamus šortus. Ir su siaubu pamačiau, kad šiandien pamiršau nusiskusti kojas. Baltos iki melsvumo ir liesos, dar ir dygios – visai kaip vištos.

Netrukus atsitokėjau: galvoju, ką Lendas pamanys apie mano kojas, – kokia absurdiška mintis, kvailesnės neįsivaizduosi. Ką tik praradau geriausią draugę, vos išnešiau kailį iš mirties nagų, antraip kažkokia išprotėjusi liepsnojanti pabaisa būtų sudeginusi mane gyvą, tapau išdavike, o vaikino, kuris man taip patinka, vos nenužudė dar labiau išprotėjęs elfas. Kam po viso to galėtų rūpėti plaukuotos kojos? Ėmiau kvatotis kaip pamišėlė, paskui raudoti, balsu ir gokčiodama, sriūbavau tol, kol įsiskaudo galva. Į duris pasibeldė Lendas.

– Eve, ar viskas gerai?

Giliai įkvėpiau, kad apsiraminčiau, ir atidariau duris viena ranka prilaikydama šortus ten, kur buvo žaizda.

– Taip, – dar sušnirpščiau, bet susilaikiau vėl neapsižliumbusi.

– Eime, tėvas sutvarkys žaizdą virtuvėje, – ir apkabinęs mane per pečius nuvedė į gerai apšviestą kambarį, išdažytą šilta geltona spalva. Atsisėdau į kėdę, jo tėvas vėl priklaupė prie kojos ir ėmė valyti žaizdą šiltame vandenyje pamirkytu skudurėliu.

– Beje, aš vardu Deividas.

– Aš Evė, – pasisakiau savo vardą.

Nuvalęs kraują žaizdą ištepė kažkuo deginančiu. Švilpdama įkvėpiau oro.

– Atleisk. Nenoriu, kad prasidėtų infekcija. Dabar turėsiu kelis kartus įdurti, privalau nuskausminti vietą aplink žaizdą, kad galėčiau susiūti.

Stengiausi nekrūpčioti, sėdėti tiesiai ir nedrebėti.

– Kur tu buvai? – paklausė jis ir aš pakėliau akis nesuprasdama, kodėl to klausia manęs.

Bet atsakė Lendas:

– Na… tai ilga istorija.

– Pasakok, – tėvas tebesikrapštė prie mano žaizdos, tačiau jo veidas tapo rūstus.

Lendas atsiduso.

– Aš įsilaužiau į Centrą.

Sustingęs vidury dygsnio Deividas pakėlė akis, išplėstas iš siaubo.

– Ką?

Aš irgi buvau pritrenkta. Iš Lendo pasakojimų supratau, kad jį kažkas pasiuntė.

– Aš privalėjau!

– Aš… – Deividas giliai įkvėpė, užsimerkė ir papurtė galvą. – Gerai, pirmiausia užbaigsiu su koja, – ir jis vėl ėmėsi siūlės. Kai baigė, ant viršaus uždėjo marlės tvarstį. Atsistojo, susidėjo instrumentus, tada sukryžiavo rankas ir pažvelgė į Lendą. – Dabar pradėk nuo pradžių ir papasakok man viską, iki menkiausių smulkmenų, o tada uždarysiu tave namie iki dienų galo.

Lendas nuleido galvą.

– Aš išgirdau… pasiklausiau, ką kalbėjote per susirinkimą. Tu tada pasakei, kad atsakymas turi būti TKABA, Centre. Žinojau, kad niekas kitas negalės ten įsigauti. O aš galėjau. Taigi nuėjau į kapines, apsimečiau zombiu ir ėmiau ten sukiotis. Teko palaukti porą naktų, bet galiausiai pasirodė agentė. Na, aš… jai sudaviau, – matėsi, kad dabar jam buvo gėda dėl tokio poelgio. – Tada pakviečiau transportą. Atvyko elfė ir nugabeno mane į agentūrą. Patekęs į Centrą iškart susidūriau su jų vadove.

– Su Rakele? – paklausė Deividas ir aš nustebusi pažvelgiau į jį. Iš kur jis pažįsta Rakelę?

Vaikinas linktelėjo.

– Pasiėmiau jos komunikatorių, apsimečiau ja ir susiradau jos kabinetą. Ieškojau informacijos, kai… kai mane sugavo.

Deivido akys išsiplėtė dar labiau ir jis pažiūrėjo į Lendo kulkšnį.

– Kaip iš ten ištrūkai?

Lendas nusišypsojo man.

– Evė mane ištraukė. Tiesa, ji mane ir sugavo. Ji gali mane matyti – tikrąjį mane, visą laiką.

Dabar jo tėvas įbedė akis į mane.

– Tu TKABA agentė?

Aš papurčiau galvą. Aš niekas. Dabar nepriklausiau TKABA, apskritai niekam pasaulyje nepriklausiau. Namų neturiu, mano geriausia draugė mirusi ir po to, ką padariau, niekada negalėsiu grįžti pas Rakelę. Prikandau lūpą, kad vėl neimčiau žliumbti.

– Jau nebe. Po šios nakties kažin ar TKABA dar iš viso egzistuoja.

– Ką gi, kaip vienas buvęs agentas kitam galiu pasakyti, kad tai ne taip jau blogai.