Dvidešimt septintas skyrius

ŠEIMOS SUSITIKIMAS

– Tavo mama? – nustebau. Vėl atsisukau į kūdrą tikėdamasi pamatyti ant kranto namą ar panašiai, bet ten nieko nebuvo.

Lendas surado akmenį ir meistriškai paleido jį šokinėti vandens paviršiumi. Dar vienas dalykas, kurio nemokėjau ir pavydėjau. Kiti viltingai žvelgė į vandenį. Aš irgi.

Kūdros vidurys sujudėjo, subangavo, tarsi ten staiga būtų pasikeitusi tėkmė. Banga ėmė slinkti mūsų pusėn, ji vis didėjo ir judėjo pati savaime, kol virto neaukšta siena. Pradėjau nervintis. Iš liūdnos savo patirties dirbdama su antgamtiniais padarais supratau viena: beveik visi kėsinosi mane nužudyti. Vos laikiausi nežengusi žingsnio atgal, nes banga iškilo jau gerokai virš kūdros kraštų ir veržliai artėjo prie mūsų.

Kai iki kranto liko maždaug pėda, banga, virtusi vandens stulpu, šovė aukštyn į dangų. Mane nuo galvos iki kojų aptaškė lediniai lašai. Kai vanduo suslūgo, toje vietoje pamačiau stovinčią moterį. Tik kažin, ar žodis „stovėti“ čia tiko, nes ji laikėsi ant vandens ir pati buvo iš jo. Nuo jos mirguliuojančio silueto atsispindėjo šviesos blyksniai, šią minutę ji atrodė nuostabiai graži. Viršutinė moters dalis turėjo aiškius kontūrus: mačiau viliojamai dailų veidą ir bangomis krintančius plaukus. Ji ištiesė link mūsų liaunas rankas. Žemiau liemens vanduo krito klostėmis tarsi suknelė ir susiliejo su kūdros paviršiumi.

– Sveika, mama, – džiugiai pamojavo Lendas.

Ji nusijuokė. Aš stovėjau pritrenkta: visuomet maniau, kad gražiausiai pasaulyje skamba Reto balsas ir juokas, bet jie nė iš tolo neprilygo josios. Man ėmė rodytis, kad guliu šiltą vasaros dieną šalia gaivios versmės, panardinusi į ją pirštus, ir čiurlenantis vanduo nusineša visus mano rūpesčius, lieka tik vėsa ir tyrumas. Moters juoke galėjai girdėti muziką.

– Sveikas, mano brangusis, – tarė moteris. Jai žiūrint į Lendą bruožai sumirguliavo ir veide atsirado šviečianti šypsena. Nors pro skaidrų moters kūną galėjau matyti kitą krantą, vis dėlto jos veidas buvo labai išraiškingas: mainėsi nuo menkiausių šviesos atspindžių ar vos suribuliavus vandeniui. Atrodė panašiai kaip Lendas, tik permainingesnė. Pastebėjau dar kai ką: jos širdis ar ta vieta, kur ji turėjo būti, skleidė šviesą – tarsi švytėtų iš vidaus. Tikriausiai visos antgamtinės būtybės turi tą ypatybę.

– Kreseda, – ištarė Lendo tėvas. Žvelgdamas į ją atrodė laimingas ir kartu liūdnas. Man pasidarė dar smalsiau, kokia šios šeimos istorija.

– Deividai.

– Jis laimingai grįžo namo.

Moteris vėl nusijuokė.

– Juk sakiau, kad grįš. Ir kad ras atsakymą, – ji pažvelgė į mane. Nežinojau, ką daryti, todėl pakėliau vieną ranką ir negrabiai pamojavau.

Lendas nudelbė akis ir papurtė galvą.

– Ne, aš nieko neradau. Man labai gaila. Mačiau, kas žudo, bet taip ir neradau atsakymo.

Kreseda papurtė galvą paskleisdama švytinčių lašų debesį.

– Tu žinai atsakymą, – nusišypsojo ji permatomomis nuostabiomis akimis gręžte gręždama mane. – Kaip jūs tinkate vienas kitam: Lendas rodo pasauliui tai, ką nori, kad jis matytų, o tu matai kiaurai viską, ką tau nori parodyti pasaulis.

– Ką tai reiškia? – įsiterpė Ariana.

Kreseda sumirguliavo taip stipriai, jog atrodė, tuoj praras formą.

– Lendas rado tai, ką turėjo surasti.

Deividas susiraukė.

– Nori pasakyti… kad tu jį pasiuntei tenai? – jis pasisuko į Lendą. – Ar dėl to ten ėjai? Ji tavęs paprašė?

Vaikinas papurtė galvą.

– Ne, ėjau, nes nugirdau jūsų pokalbį. Argi jūs nesužinojote to iš šmėklos?

– Taip, bet aš…

– Viskas yra ne taip, kaip turėtų būti. Dabar jie turėtų grįžti. Arba bus prarasti amžiams, – susimąsčiusi pratarė Kreseda. Po šių žodžių aš visiškai susipainiojau. Jai derėtų išmokti aiškiau dėstyti mintis. Dabar supratau, iš ko Lendas paveldėjo talentą kalbėti miglotai ir išsisukti nuo tiesaus atsakymo, o tuo įsitikinau bendraudama su juo Centre. – Artėja permainos. „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys“, – ir ji vėl man nusišypsojo.

Aš vėl gūžtelėjau pečiais, jaučiausi nejaukiai.

– Tai ne apie mane.

Ji papurtė galvą. Taip ir nesupratau, ar ji sutinka su manim, ar norėjo pasakyti, kad klystu.

– Vandenys tuštėja, – balse suskambo liūdesys. – Užjaučiu dėl Ališos. Juk tu viską sutvarkysi?

– Iš kur sužinojai apie Lišą? – paklausiau ir mano balsas užlūžo.

– Ji priklausė vandeniui. Ar grąžinsi ją mums?

Papurčiau galvą ir vėl apsipyliau ašaromis.

– Aš negaliu, ji negyva.

– Kreseda, – kreipėsi Deividas švelniai ir kartu įsakmiai, tarsi ragintų ją susikaupti. – Mes sužinojome šį tą daugiau apie tą padarą, kuris žudo. Tikėjomės, kad tu galėsi mums padėti.

Ji mostelėjo ranka duodama suprasti, kad mūsų viltys buvo tuščios.

– Vandenys jums negali padėti – tik ugnis ir siela. Šitas kelias ne mano ir negaliu jo matyti, – Lendo pečiai pakumpo. Visi, stovėję ant kranto, atrodė nusivylę. – Ir, Lendai, mano gražusis berniuk, atsistok tiesiai, nesikūprink.

Vos nesusijuokiau. Juk ji mama, galų gale. Moteris nusišypsojo ir nuo jos atsispindėjusi šviesa sutvisko dar ryškiau, tada vanduo, iš kurio ji buvo sudaryta, kriokliu sugarmėjo į kūdrą, tik skambiai ištiško daugybė purslų.

– Iki, mama, – meiliai atsisveikino Lendas.

Ariana nepatenkinta sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tuščiai sugaišome laiką.

– Nežinau, nežinau, – pasigirdo už nugarų iki skausmo pažįstamas balsas, – man visai patiko pasirodymas, – aš apsisukau, mane persmelkė toks siaubas, kad net pirštų galiukai ėmė tirtėti.

Visi kiti atrodė greičiau nustebę nei išsigandę, tik vienas Lendas pastėro iš baimės. Retas stovėjo vidury tako, šįkart atrodė kaip dailutis Viktorijos laikų dendis, net lazdelę turėjo – akivaizdu, kad atgavęs laisvę jis pirmiausia pasirūpino savo išvaizda ir… perlenkė lazdą. Jei nebūtų buvęs tokio stulbinamo grožio, atrodytų juokingai. Bet jam tiko šitas įvaizdis ir – nežinia kodėl – taip išsipustęs jis dar labiau baugino.

– Ko tau reikia? – ramiai, bet atsargiai paklausė Deividas.

– Atėjau pasiimti to, kas man priklauso, – ir nusišypsojo man.

Viskas baigta. Nežinodama jo naujojo vardo, aš buvau bejėgė. Net neturėjau savo ginklų. Jis pasiims mane ir niekas man nepadės.

– Neliesk jos! – Lendas atsistojo priešais, tvirtai įsirėmė kojomis į žemę ir pridengė mane ištiestomis rankomis. Jei nebūčiau taip išsigandusi, ko gero, būčiau numirusi iš susižavėjimo – dėl manęs Lendas išdrįso stoti prieš elfą! Bet dabar norėjosi verkti: nuo minties, kad daugiau jo niekada nepamatysiu, man plyšo širdis.

Retas susiraukė.

– Tu daraisi baisiai įkyrus.

Uždėjau ranką Lendui ant nugaros.

– Lendai, nereikia!

Jam būtina bėgti iš čia. Jis žinojo, ką Retas gali padaryti, ką jis ketina padaryti.

Deividas, susikišęs rankas į kišenes, žengė prie elfo.

– Atleiskite, neprisimenu, kad būtume anksčiau susitikę. Aš – Deividas. Kam jums reikia Evės?

Retas net nepažvelgė į jį.

– Laikas baigėsi.

Jis ištiesė ranką. Aš karštligiškai bandžiau sugalvoti išeitį, antraip visi netrukus gulėsime negyvi.

Ariana, nepajudėdama iš vietos, nusispjovė Retui po kojomis.

– Ji niekur su tavim neis.

Retas pakėlė vieną antakį.

– Kokie mieli tavo draugai, mano meile, – jis tingiai spragtelėjo pirštais ir Ariana, nuskriejusi oru, trenkėsi į medį.

Dar spėjau pamatyti, kaip Deividui ant krumplių kažkas suspindo saulėje ir jis užsimojo Retui į veidą. Ką, po velnių, jis daro? Kai kumštis trenkė, elfas nuvirto aukštielninkas ir suriko nesavu balsu. Man atvipo žandikaulis. Deividas atsisuko į mus.

– Eime, greičiau!

Bet jis be reikalo atsuko Retui nugarą. Šis tebetysodamas ant žemės pakėlė ranką ir kažką sušnibždėjo.

Aš suspiegiau, nes riešą nutvilkė baisus karštis ir mane tarsi kas ėmė traukti pirmyn. Įsirėmiau kulnais į žemę, bet trauka buvo tokia stipri, kad nuvirtau į priekį pargriaudama ir Lendą. Daugiau neturėjau už ko nusitverti. Apsivijau pirštais riešą, tarsi būčiau galėjusi išplėšti tą ugnį.

Lendas užvirto ant manęs, sugriebė už liemens, įsispyrė kojomis į žemę ir pabandė mane sulaikyti. Tai padėjo. Retas pakėlė kitą ranką ir ugnis vėl suliepsnojo, tik dabar mano širdyje. Sustugau iš skausmo. Sopėjo taip, kad užgniaužė kvapą ir aptemo protas. Retui už nugaros atsivėrė durų anga. Dar kelios pėdos ir aš būsiu jo amžinai.

– Ne! – Lendas prispaudė mane dar smarkiau. Deividas pasisuko ir kirto Retui dar kartą. Šis atsakydamas nubrėžė viena ranka ore ženklą. Aš aiktelėjau iš palengvėjimo: skausmas širdyje atlėgo. Užtat Deividas suakmenėjo: Retas jį paralyžiavo.

Elfas atsistojo ir nusipurtė dulkes. Jis vis traukė mane už riešo.

– Išties laukiniai tie žmonės. Dabar imsimės tavęs, – jis pažvelgė į Lendą ir pakėlė ranką.

– Ne, nieko jam nedaryk, aš pasiduodu, pasiduodu! – pro ašaras sušukau. Tebūnie. Bent jau mano kančios baigsis ir Lendas bus saugus.

– Ne! – vaikinas trūktelėjo mane atgal, taip aš vėl atsidūriau per kelias pėdas nuo Reto.

Šypsodamasis elfas pravėrė lūpas. Supratau, kad jis ruošiasi užmušti Lendą.

Pro mus putodamas ir žėrėdamas ledo kristalais prariaumojo galingas vandens srautas, jo sukelto vėjo šuoro blaškomi plaukai skaudžiai čaižė man veidą. Prieš užgriūdamas Retą vandens srautas pasisuko, grįžo atgal ir apsupo mus su Lendu. Ugnis mano rieše užgeso, nematomi saitai nutrūko. Mes su Lendu atsidūrėme sūkurio viduryje, saugūs, ir iš ten stebėjome raibuliuojantį Reto siluetą.

– Negali būti, – purkštelėjo Retas žvelgdamas kažkur mums už nugarų. – Tikėjausi, kad bent tu suprasi. Juk žinai, ką jinai mums reiškia. Visiems mums.

– Jis mano sūnus.

Retas pasibjaurėjęs suraukė nosį.

– Supratau. Gerai, jis man nerūpi. Aš pasiimu Eveliną ir patenkintas išsinešdinu.

– Aš ją saugau.

– Ji tau nepriklauso. Vanduo neturi į ją jokių teisių.

– Kaip ir oras.

– Mes ją sukūrėme!

Kraujas sustingo mano gyslose. Ką jis nori pasakyti?

– Kad jūs ją sukūrėte, dar nereiškia, jog ji jums priklauso, – tarė Kreseda.

– Bet tu elgiesi taip, tarsi berniūkštis priklausytų tau, – nusišaipė Retas.

– Išeik! – Kresedos balsas iš čiurlenančio upokšnio virto riaumojančiu kriokliu. Jame glūdėjo amžina ir neįveikiama galia.

Retas pasitaisė liemenę ir pasiėmė lazdelę.

– Nuostabu. Tik aš ne vienintelis jos ieškau. Iki pasimatymo, mano meile, – jis pamojavo lazdele ir dingo durų angoje.