Septintas skyrius

VISUR GERAI – NAMIE GERIAUSIA

Su vienu vampyru dar susidoročiau. Po velnių, susidoročiau ir su penkiais, kiek ten jų jėgos – sudžiūvę negyvėlių raumenys, ir tiek. Tačiau dvidešimt? Įvertinau savo galimybes – prasti popieriai. Kas čia vyksta? Juk vampyrai – vienišiai iš prigimties. Visa tai be galo keista. Reikalai klostosi labai, labai blogai.

Aš išspaudžiau drovią šypseną. Vampyrai negalėjo žinoti, kas aš tokia ir kad matau juos kiaurai.

– Oi! Ieškau teatro. Tikriausiai užėjau ne į tą pastatą.

Kad tik pavyktų greitai atsidurti prie durų, mąsčiau, bet staiga – spragt! Dar keturi vampyrai įėjo man iš paskos ir užrakino duris. Nuleidau ranką prie diržo, sugraibiau komunikatorių ir paspaudžiau pavojaus mygtuką. Tada išsitraukiau Elą.

Giliai įkvėpusi nutaisiau akmeninį veidą.

– Jūs sulaikyti remiantis Tarptautinės kovos su antgamtinėmis būtybėmis sutarties Vampyrų nutarimo 3.7 punktu. Turėsite prisistatyti į artimiausią registracijos…

– Tu iš TKABA? – paklausė vienas vampyras. Kiti nervingai mindžikavo vietoje.

– Taip. Prašau išsirikiuoti į eilę, kad galėčiau uždėti sekimo įtaisus, – tiesą sakant, neabejojau, kad jie prapliups juoku.

– Tu neketini mūsų žudyti? – paklausė tas pats vampyras, įtariai mane nužvelgęs.

– Kodėl visi klausia to paties?

Išties, nejau atrodau kaip kraujo ištroškusi beprotė? Gal dėl rausvų sportbačių? Ar širdelės formos auskarų?

Vampyrai suėjo į būrį ir ėmė šnibždėtis. Aš pradėjau po truputį slinkti link durų, viena ranka spaudžiau Elą, kita karštligiškai maigiau pavojaus mygtuką. Liša pastebės. Ir atsiųs man pagalbą. Iki šiol ji niekada nepaliko manęs bėdoje, tačiau jeigu jie greitai neatsilieps į mano nevilties šauksmą, būsiu priversta padaryti tai, ko visai nenorėjau daryti.

Laisvė buvo ranka pasiekiama, kai būrys atsisuko į mane. Tas, kuris kalbėjo su manimi, aukštas vampyras, prisidengęs simpatiško garbaniaus apžavais, papurtė galvą.

– Atleisk, – ir lyg apgailestaudamas nusišypsojo apnuogindamas iltis. – Mes džiaugiamės, kad tu ne ta, kas mus medžioja, tačiau TKABA mums ne prie širdies. Ir mes visi labai, labai ištroškę.

– Taip iškart prie reikalo, net nepakoketuosim? – paklausiau stengdamasi išlošti laiko. – Galėtumėt bent apsimesti seksualiais vyrukais. Pagalvokit apie visas kvaišeles, dievinančias jūsų rasę, jos taip nusiviltų! – ir išsitraukiau savo sidabrinį peilį. Ko gero, derėjo rimčiau žiūrėti į kovų meno treniruotes. – Susitarkim taip. Jūs leidžiate man išeiti ir aš niekam nesakysiu, kad negražiai elgėtės.

– Man labai gaila, pupyt.

– Tuomet kaltinkit save, – viena ranka tvirčiau suspaudžiau durklą, kita – Elą. – Ko gero, teks jus užmušti, – jei tik pavyktų pro juos prasibrauti – man tereikia atsidurti prie durų. O tada jau sugebėsiu pasprukti.

Mane puolė iškart trise ir aš ėmiau kaip pamišusi mojuoti rankomis. Du išsyk „išjungiau“ elektra ir jie nugriuvo ant grindų. Trečiasis bandė sugriebti man už rankos, bet rėžiau per ją durklu ir vampyras atsitraukė kaukdamas iš skausmo. Nubėgau prie durų, deja, užraktas nepasidavė. Apsisukau ir atsirėmiau į jas nugara.

– Visi iš karto! – sušuko jų vyriausiasis ir mano pusėn jau tiesėsi rankų miškas – žmonių rankų, iš kūno ir kraujo, po kuriomis mačiau sudūlėjusias negyvėlių galūnes. Koviausi iš paskutiniųjų, tačiau net vampyrai yra jėga, kai stoja dvidešimt prieš vieną. Užteko kelių sekundžių ir jie prispaudė mane prie sienos. Vis dar spaudžiau peilį ir Elą, bet negalėjau pajudinti rankų, kad paleisčiau juos į darbą. Vyriausiasis dabar stovėjo už kelių colių nuo manęs. Bandžiau žiūrėti į jo apžavus, tik į apžavus, tačiau mačiau vien baltas, be vyzdžių akis, spoksančias iš įkritusių akiduobių. Jis nusijuokė. O man norėjosi verkti.

Pagalba ateis per vėlai.

– Neketini šauktis pagalbos? – sušnibždėjo jis lenkdamasis, lūpomis ieškodamas sultingos vietelės mano kakle. Šlykščiomis negyvėlio lūpomis. Pamačiau, kaip apsinuogina jo iltys, ir užsimerkiau. Mane užplūdo iš vaikystės atėjęs siaubas, kai pirmą kartą teko susidurti su vampyru. Niekas manęs neišgelbės. Niekas manęs neišgelbės. Skruostu nubėgo vieniša ašara.

– Loretanai! – staiga sušukau. Vampyras sustingo, jis aiškiai to nesitikėjo. – Man tavęs reikia! DABAR!

Ir tos sekundės užteko, kad mano kaklas būtų išgelbėtas. Kambarį užliejo balta šviesa ir vampyrai instinktyviai atsitraukė. Mano liemenį iš nugaros apsivijo pora rankų ir trūktelėjusios įsitempė į tamsą.

– Tu mane kvietei, – į ausį sumurmėjo Retas, tvirtai glausdamas visiškoje tuštumoje. – Žinojau, kad pakviesi, – jo balse išgirdau džiaugsmą, pergalingą džiaugsmą. Buvau sau prisiekusi, kad niekada daugiau neištarsiu jo tikrojo vardo, niekada jo nepašauksiu. O dabar vienu žodžiu panaikinau visus įsakymus laikytis kuo toliau nuo manęs. Ne, ne vienu žodžiu – kurių galų plyšojau, kad man jo reikia? Dabar jis išvers juos kaip panorėjęs. Bet vėl prisiminiau vampyro lūpas prie kaklo ir sudrebėjau iš pasišlykštėjimo. Tiek to.

– O dabar namo, gerai?

Jis stipriau apglėbė mane prisispausdamas visu kūnu. Per palaidinukę jaučiau, kaip plaka jo širdis, galingai, bet pernelyg lėtai.

– Namo, tai namo, – nusijuokė sidabriniu juoku.

Tai turėjo sukelti man įtarimą.

Bet aš tik tvirčiau užsimerkiau stengdamasi nekreipti dėmesio į jo stangrų kūną sau už nugaros. Elfams mažiausiai rūpi seksas, apskritai bet koks fizinis artumas, užtat jiems rūpi užvaldyti žmogaus esybę. Retas žinojo, kaip man trūksta artumos – bet kokio ryšio. Mergaitei, užaugusiai taip, kaip aš, nuolat trūko meilės ir dėmesio. Geriau nei Rakelė, geriau nei Liša, geriau nei bet kas pasaulyje jis žinojo, kokia velniškai vieniša esu. Ir aš nekenčiau jo už tai.

Maniau, kad jis, kaip visada, paims mane už rankos ir mes pereisime Elfų karalystės takais, tačiau pajutau švelnų vėjelį, paskui tapo šviesu ir šilta. Atsimerkusi pamačiau, kad esu kambaryje. Ne savo. Nežinia, iš kur sklido švelni, prislopinta šviesa. Kambarys buvo apstatytas elegantiškais baldais, sienos iš šviesaus akmens. Audiniai – vien šilkas ir aksomas, tamsiai ir skaisčiai raudonų atspalvių, siuvinėti auksu. Ir jokių durų.

– Aš sakiau – namo.

Jis vėl nusijuokė.

– Bet nepasakei – į kieno namus.

Įsiutusi ir per daug pavargusi, kad imčiau su juo ginčytis, jau žiojausi tiksliai įsakyti, kur mane nugabenti ir kur paskui turėtų nešdintis jis. Nebuvau tikra, ar elfas paklus įsakymui keliauti po velnių, tačiau ketinau tai išsiaiškinti. Bet nespėjau: jis ištiesė liauną ranką ir perbraukė man per kaklą.

– Ššš, – sušnibždėjo.

Ir man atėmė balsą. Ne taip, kaip paprastai, kai negali kalbėti, kai tik užkimusi švokšti – atėmė visiškai. Negalėjau ne tik šaukti, bet nė garso išspausti. Norėčiau pažiūrėti į akis tam genijui, kuris nusprendė, kad elfus galima valdyti, ir įspirti į minkštą vietą. Išsinėriau iš Reto glėbio ir nulėkusi prie vienos iš senovinių sofų pastūmiau ją taip, kad atsidurtų tarp mūsų.

– Grąžink balsą, – paliepiau vien lūpomis.

Retas nusišypsojo. Jo akys buvo aukso spalvos, kaip nunokę kviečiai, plaukai blizgėjo tokiu pat geltoniu. Jis visas buvo auksinis, išskyrus juoką. Šis almėjo kaip sidabras. Žinojau, kad jei dabar nenukreipsiu žvilgsnio, vėl panorėsiu žiūrėti į jį visą gyvenimą, bet vis tiek nesilioviau spoksojusi ir visa mano apsauga sugriuvo it kortų namelis. Aš neįstengiau priešintis.

– Evelina, – jo lūpomis ištartas mano vardas skambėjo tarsi glamonė. – Kodėl man priešiniesi? Tu nori būti su manimi. Ir aš amžinai trokšiu tik tavęs.

Mano oda pašiurpo. Retas jau buvo nusitempęs į Elfų karalystę nesuskaičiuojamą daugybę mirtingų merginų. Jis žinojo, kad mes negalime gyventi amžinai. Arba jis vėl bandė manimi manipuliuoti, kas labiausiai tikėtina, arba kalbėjo apie kažką daug baisiau.

– Kodėl? – pakrutinau lūpas.

Žinojau, kad sako tiesą, – jis norėjo manęs. Ir tai tik apsunkino reikalą: nedaugeliui žmonių pasaulyje aš buvau reikalinga. Mano tėvai paliko mane vos pradėjusią vaikščioti.

Retas grakščiai atsisėdo. Ant nedidelio staliuko su letenas imituojančiomis kojomis stovėjo krištolinis butelis ir dvi taurės. Jis pripylė jas skaidraus skysčio ir vieną ištiesė man.

– Išgersi?

Papurčiau galvą. Ne vakar gimiau. Niekada, jokiu būdu negalima imti iš elfų rankų maisto ar gėrimo, ypač kai esi jų teritorijoje. Antraip niekada iš ten neišeisi.

Šiek tiek suglumęs jis išgėrė vienas. Aš laužiau galvą, ką daryti su balsu, kai staiga – kvaiša! – prisiminiau, jog tebeturiu Elą ir durklą. Vis dar spaudžiau juos taip stipriai, kad įskaudo rankos. Džiaugdamasi, kad dalį manęs užstoja sofa, paslėpiau Elą, nes su elfais iš jo jokios naudos, mat „išjungia“ kelioms sekundėms, ne ilgiau. Išlaisvinusi vieną ranką vėl ėmiau spausti pavojaus mygtuką. Neturėjau supratimo, kur mes, bet vyliausi, kad ten, kur Liša galės atsiųsti gelbėjimo komandą.

– Ar tu nepavargai nuo šalčio? – paklausė jis stengdamasis patraukti mano dėmesį. – Nuo šalčio ir vienatvės? Tu nenusipelnei kentėti. Mums lieka vis mažiau laiko, – jo akys spindėjo kaip du gintariniai ežerai, begaliniai, amžini. Ežerai, kuriuose gali paskęsti. – Pašok su manimi dar kartą.

Aš užsimerkiau taip stipriai, kad suraibuliavo akyse. Jis teisus. Aš pavargau. Visą gyvenimą buvau viena. Prieglaudos, globėjų šeimos, Centras – koks skirtumas? Ir kodėl priešinuosi? Pajutau jo ranką ant savosios, ji buvo tokia šilta. Jo kūno šiluma lėtai, neišvengiamai ėmė kilti ranka aukštyn. Kodėl negaliu atiduoti jam savo širdies, savo sielos? Juk niekam daugiau jų nereikia.

Retas pajuto, kad pasiduodu, ir prisitraukė arčiau.

– Niekas daugiau tau nereikalingas, mano meile. Leisk man pripildyti tavo sielą.

Niekas daugiau man nereikalingas. Aš atsimerkiau, pažvelgiau į auksines Reto akis ir atminty atgijo kitos – skaidrios kaip vanduo. Kodėl tą akimirką prisiminiau Lendą, nežinau, tačiau ta mintis grąžino mane į tikrovę. Iškėliau sidabrinį durklą ir suspaudžiau laikydama tarp mūsų tarsi talismaną.

Retas nustebo, paskui ne juokais įpyko.

– Ką tu darai, mergyt? – jis nepaleido mano rankos, tačiau aš sugebėjau pasipriešinti jo šilumai. Ji jau buvo apėmusi ranką iki peties, bet liovėsi plisti toliau. – Nejau nesupranti, ką ketinu tau duoti?

Aš įrėmiau durklo smaigalį jam į krūtinę. Retas paleido mano ranką ir atsitraukė per žingsnį. Geriausias ginklas prieš elfus – geležis, tačiau ir sidabro jie nemėgsta.

– Užtenka, – nebyliai ištariau rodydama į savo gerklę. Nenuleisdamas nuo manęs akių jis spragtelėjo pirštais ir gerklė ėmė lengvai dilgčioti.

– Kodėl tu priešiniesi?

– Nes tu pamišėlis! Man to nereikia! Aš tau nepriklausau! Ir nebūsiu tavo niekada!

Jis nusišypsojo puse lūpų, tobulo jo veido bruožai persikreipė.

– Klysti.

– Atleisk, bet mano sidabrinis durklas su tavim nesutinka. O dabar…

– Nugabenti tave namo?

Aš linktelėjau.

Retas plačiai išsišiepė.

– Bet tai ne įsakymas, be to, tau retkarčiais nepamaišytų išsimiegoti.

Man nespėjus pakartoti savo noro kaip įsakymo, jis dingo, liko tik tuštumoje skambantis sidabrinis juokas.

Aš ėmiau ilgėtis vampyrų.