Pirmas skyrius

AK, ĮKĄSK MAN!

– Palauk… ar tu dabar nusižiovavai?! – vampyras, ką tik stovėjęs it Drakula, taigi grėsmingai iškėlęs virš galvos rankas, bejėgiškai jas nusvarino ir įtraukė juokingai dideles baltas iltis. – Mirtis alsuoja tau į pakaušį, o tavęs tai nė kiek nebaugina?

– Ak, baik maivytis. Ir išties – kas čia per maskaradas? Trikampis priekaktis?1 Blyški oda? Juodas apsiaustas? Iš kur visa tai ištraukei – nusiaubei kostiumų parduotuvę?

Jis išsitempė visu ūgiu ir iš aukšto perliejo mane lediniu žvilgsniu.

– Tuoj iščiulpsiu gyvastį tau iš dailaus balto kaklo!

Aš atsidusau. Nekenčiu terliotis su vampyrais. Jie mano esą neapsakomai žavūs. Ir todėl negali paprasčiausiai sudraskyti aukos į gabalus ir suėsti, kaip padarytų kiekvienas zombis. Ne, viskas turi atrodyti labai seksualiai. Tačiau patikėkite manim: vampyrai – visai – neseksualūs! Sutinku, gal jų apžavai ir keri, tačiau tie negyvėlių kūnai – išdžiūvę, sudūlėję! Akis bado! Tiesa, išskyrus mane, niekas to nemato.

Jis sušnypštė. Vos ėmė linkti man prie kaklo, „išjungiau“ jį savo elektriniu impulsiniu prietaisu. Esu čia tam, kad juos sugaučiau ir padaryčiau nekenksmingus – supakuočiau dar šiltučius, o ne žudyčiau. Beje, jei nešiočiausi po atskirą ginklą kiekvienam padarui, tektų tampytis visą lagaminą. Užtat man ir patinka šitas prietaisas. Aš jį meiliai vadinu Elu. Šis universalus daikčiukas puikiai susidoroja su visa bjaurastimi, iškart bet ką pakloja. Manasis rausvas, nusagstytas netikrais briliantais. Mes kartu su Elu esame praleidę nemažai šaunių valandų.

Vampyras be sąmonės sudribo ant žemės, jį tąsė traukuliai. Atrodė graudžiai, vos neėmiau jo gailėtis. Įsivaizduokite savo senelį. O dabar įsivaizduokite savo senelį, tik kokiais dvidešimčia kilogramų liesesnį ir dviem šimtais metų senesnį. Štai ką aš ką tik paguldžiau.

Elas atliko savo darbą, tad įkišau jį atgal į dėklą. Tada ištraukiau vampyrams skirtą apyrankę. Beje, tai ne visai tinkamas šio įtaiso pavadinimas, turint omeny, koks jis sudėtingas ir gremėzdiškas, be to, ir tvirtinamas ant kulkšnies.

Ant glotnaus juodo apyrankės paviršiaus per vidurį uždėjau smilių. Po kelių sekundžių įtaisas sutvisko žaliai. Suėmusi vampyrui už kulkšnies trūktelėjau vieną kelnių kišką aukštyn ir apnuoginau koją. Visuomet šlykštėjausi žiūrėdama į vampyrus, tiksliau, į baltutėlę lygią odą ir sudžiūvusius numirėlių kūnus. Sekimo įtaisas apėmė to tipo kulkšnį, tobulai prisitaikė prie jos storio. Pasigirdo tylus šnypštimas: įsijungę jutikliai susmigo vampyrui į koją. Jis staigiai atsimerkė.

– Ai! – sužvigo ir sugriebė už kulkšnies. Aš atsitraukiau per kelis žingsnius. – Kas čia?

– Tu sulaikytas remiantis Tarptautinės kovos su antgamtinėmis būtybėmis sutarties Vampyrų nutarimo 3.7 punktu. Turėsi prisistatyti į artimiausią registracijos centrą Bukarešte. Jei nenuvyksi per artimiausias dvylika valandų, tai…

Vampyras puolė mane. Žingtelėjau į šalį ir jis parvirto užkliuvęs už neaukšto antkapio.

– Užmušiu tave! – sušnypštė bandydamas keltis nuo žemės.

– Ne, tu to nepadarysi. Matai šitą naują tviskantį daikčiuką, kuriuo ką tik tave apdovanojau? Manai, čia šiaip sau blizgutis? Jame įtaisyti du mažyčiai jutikliai, labai panašūs į adatas, jie dabar įsmigę tau į kulkšnį. Jei tavo kūno temperatūra pakils, sakykim, nuo išgerto žmogaus kraujo, jutikliai įšvirkš tau šventinto vandens.

Vampyro akys išsiplėtė iš siaubo ir jis puolė plėšti nuo kojos įtaisą karštligiškai braižydamas nagais jo šonus.

– Tavo vietoje to nedaryčiau. Jei sulaužysi užraktą, šventintas vanduo tik – švirkšt! Supratai? Be to, aš jau nustačiau laikmatį ir įjungiau perdavimo signalą, taigi jie ne tik tiksliai žino, kur tu esi, bet ir laiką, per kurį turi nukakti iki Bukarešto. Tik pavėluok, ir… Ar nori, kad papasakočiau, kas tavęs laukia?

Jo pečiai sukumpo.

– Galėčiau nusukti tau sprandą, – suniurnėjo be jokio įkarščio.

– Pabandyk. Taip pašventinsiu savo elektriniu prietaisu, kad šešias valandas neatsibusi. O tau reikia skubėti į Rumuniją. Tai kaip? Ar toliau vardyti tavo teises? – jis nieko neatsakė, taigi tęsiau nuo ten, kur buvau sustojusi. – Jei nenuvyksi per artimiausias dvylika valandų, tave sunaikins. Jei užpulsi bet kokį žmogų, tave sunaikins. Jei pabandysi nusiimti sekimo įtaisą, tave sunaikins. Tikimės abipusio bendradarbiavimo.

Visuomet maniau, kad paskutinis punktas labai mielas.

Ant žemės sėdintis vampyras atrodė baisiai prislėgtas: pagaliau suprato, kad jo laisvei atėjo galas. Ištiesiau jam ranką.

– Padėti? – paklausiau. Po minutės jis atkišo savąją. Trūktelėjau ir nesunkiai pastačiau ant kojų – vampyrai stebėtinai lengvi, nes jų kūnas neturi skysčių. – Aš Evė.

– Stivas.

Padėkojau dangui, kad ne dar vienas Vladas. Jis atrodė sumišęs.

– Hm… tai, sakai, Bukareštas? Gal… kartais turi pinigų traukinio bilietui?

Ak, jau tie antgamtiniai padarai! Garbės žodis. Įkišau ranką į krepšį ir ištraukusi padaviau jam pluoštą eurų. Nusigauti iš Italijos į Rumuniją ne taip lengva, nori nenori reikės pirkti bilietą.

– Tau reikės žemėlapio ir maršruto! – šūktelėjau pamačiusi, kad vampyras jau slenka tarp antkapių link vartų. Vargšas. Jis išties sutrikęs. Pasivijusi padaviau lankstinuką, kur paaiškinta, kaip nusigauti iki Bukarešto registracijos ir paskirstymo centro. – Kai pervažiuosi sieną, gali pasitelkti proto valdymo triuką, – drąsinamai nusišypsojau.

Vis dar negalėdamas atsigauti vampyras linktelėjo ir pasišalino.

Surasti Stivą pasirodė ne taip sunku, kaip tikėjausi būsiant. Puiku. Sutemo, aš ėmiau šalti, o mano apranga, skirta vampyrams privilioti, – balta palaidinė gilia iškirpte – nelabai šildė. Europos pietuose su savo šviesia platinos atspalvio kasa, tabaluojančia žemiau liemens, jaučiausi kaip balta varna. Reikia kuo greičiau iš čia nešdintis. Išsitraukiau komunikatorių (Primena mobilųjį telefoną, tik be kameros. Kažkodėl juos gamina baltus. Akmens amžius.) ir surinkau Centro numerį.

– Atlikta. Galiu grįžti.

– Jūsų skambutis priimtas. Duomenys apdorojami, – atsakė monotoniškas balsas kitame gale. Atsisėdusi ant artimiausio antkapio pradėjau laukti. Po penkių minučių komunikatorius atgijo. – Siunčiame transportą.

Didelio gumbuoto medžio už penkiolikos pėdų kamiene ėmė ryškėti durų kontūrai. Pro jas išžengė aukštas, lieknas vyras. Tiksliau, ne visai vyras. Figūra jaunuolio, tik kiek ištįsusi – dėl lieknumo. Dailūs veido bruožai, migdolinės akys kaip japoniškų animacinių filmukų veikėjų – trumpai tariant, jis buvo tobulas, bent jau mano akimis. Būnant šalia širdį imdavo mausti ir nenorėdavau nieko, tik žiūrėti į jį iki gyvenimo galo. Jis nusišypsojo.

– Užčiaupk burną, – pasakiau ir krestelėjau galvą, kad atsikratyčiau jo apžavų. Ar jiems būtinai reikėjo siųsti Retą? Aišku, nusigauti iš čia į ten greičiausia Elfų karalystės takais, bet tai reiškia, kad iš čia į ten turėsiu keliauti kartu su juo. Jei manote, kad elfai – mielos mažytės pasakiškos būtybės trapiais permatomais sparneliais, vadinasi, nieko apie juos neišmanote. Elfai – kieti riešutėliai. Sudėtingos ir net pavojingos būtybės.

Pasukau link angos. Sukandau dantis ir ištiesiau ranką.

– Evelina, – sumurkė jis. – Seniai matėmės.

– Sakiau, užsičiaupk, negirdėjai? Eime.

Retas melodingai nusijuokė, lyg sidabrinis varpelis suskambo, ir ilgu plonu pirštu perbraukė man per riešą, paskui paėmė už rankos. Stengiausi nesuvirpėti. Jis vėl nusijuokė ir mudu žengėme į ąžuole atsivėrusią angą.

Aš užsimerkiau, kelionė Elfų karalystės takais mane visuomet trikdydavo. Žinojau, ką pamatysiu, jei atsimerksiu. Nieko. Visiškai nieko. Tuštuma po kojomis, tuštuma virš galvos, tuštuma aplink. Tik dėliojau kojas ir tvirtai įsikirtusi laikiausi Reto rankos, tarsi nuo jo priklausytų mano gyvybė. Taip ir buvo. Joks žmogus vienas negalėtų eiti Elfų karalystės takais ir nedingti amžiams.

Paskui viskas baigėsi. Mudu įžengėme į vieną iš šaltų, dienos šviesos lempomis apšviestų Centro koridorių. Trūktelėjusi ištraukiau pirštus Retui iš delno, bet jo ypatinga kūno šiluma jau tekėjo mano ranka ir plito kaitindama visą kūną.

– Ir jokio ačiū? – šūktelėjo elfas pavymui, nes aš iškėlusi galvą jau drožiau link nedidelio savo buto. Neatsisukau. Po akimirkos jis išdygo šalia manęs. – Mes taip seniai nešokom, – dainingas jo balsas skambėjo tyliai, dusliai. Retas vėl ketino suimti mane už rankos, bet aš atšokau ir atkišau Elą.

– Traukis, – sušnypščiau. – Ir jei vėl pasirodysi be apžavų, aš apie tave pranešiu, – prisidengęs apžavais jis neatrodytų gražesnis, nei yra iš tikrųjų, bet elfai privalo laikytis šios taisyklės.

– Kokia iš jų nauda? Vis tiek nuo tavo akių nieko negaliu paslėpti, – jis priėjo arčiau.

Užgniaužiau kunkuliuojančius jausmus. Daugiau į tą balą nelipsiu. Niekada. Laimei, mums sutrukdė žviegiantis sirenos garsas – kažkas pabėgo. Link mūsų visomis keturiomis skuodė mažas plaukuotas gremlinas, iš pražiotos burnos kyšojo aštrios iltys, nuo jų varvėjo rūgštingos seilės.

Kas buvo paskui, mačiau lyg sulėtintame kine. Gremlinas beprotiškai žėrinčiomis akimis puolė mane. Kai pašoko į orą, spyriau iš visų jėgų. Padaras nuskriejo koridoriumi tiesiai į rankas jį besivejančiam Centro darbuotojui.

– Įvartis! – subliuvau. Po galais, aš puikios formos.

– Ačiū, – padėkojo darbuotojas. Jo balsą slopino kaukė.

– Jūsų paslaugoms.

Reto ranka atsidūrė man ant liemens. Norėjau prisišlieti, pajusti, kaip jis mane apkabina ir nusineša toli toli… Staiga prisiminiau, kiek laiko.

– Velnias! – nusikeikiau ir nuskuodžiau koridoriumi pro darbuotoją su vis dar urzgiančiu gremlinu. Prabėgusi porą posūkių atsidūriau prie savo buto durų ir pridėjau delną prie specialaus užrakto. Šokinėjau iš nekantrumo laukdama, kol jos atsivers. Pamačiusi, kad Retas neseka iš paskos, apsidžiaugiau. Na, gerai, truputį nusivyliau. Ir patyliukais siutau ant savęs už tai.

It strėlė šoviau pro duris ir kaip visada nudžiugau, kad viduje palaikoma maždaug trisdešimties laipsnių temperatūra. Šleptelėjau ant ryškiai raudonos sofos. Įsijungiau didžiulį plokščio ekrano televizorių beveik per visą rausvą sieną ir atsidusau iš palengvėjimo, nes mano mėgstamas serialas „Istono mokykla“ ką tik prasidėjo. Šio vakaro serija turėtų būti įdomi: mokiniai susirenka kaukių pokylyje, visi slepiasi po tokiomis mažytėmis kaukėmis, kad visiškai nesuprantama, kaip įsigudrina vieni kitų nepažinti ir pulti į glėbį ne tam, kam derėtų. Ir iš kur jie traukia tokį siužetą?