Trisdešimt penktas skyrius

RAUSVA, PURI MEILĖ

Lendas sutrikęs įbedė į mane akis.

– Tau regis, kad mane žudai?

– Aš tik… Vivjana sakė… ir aš švyčiu vis ryškiau, ir…

– Nusiramink, – Lendas prisislinko arčiau ir paplekšnojo per lovą šalia savęs. Šniurkščiodama prisėdau, stengiausi nesiliesti prie jo. – Apie ką tu kalbi?

– Aš žinau, kas žudo. Jos vardas Vivjana ir ji mano sesuo – tam tikra prasme. Ji sakė, kad mes ne visai kaip seserys, bet tokios pat.

– Kada su ja kalbėjai? – jis atrodė nustebęs ir sunerimęs.

– Šiąnakt. Ir dar porą kartų kitomis naktimis. Miegodama, sapne.

Jis pasistengė nenusišypsoti.

– Vadinasi, tu susapnavai, kad toji… kaip ji ten… tavo sesuo?

– Ne, – papurčiau galvą. – Tai ne šiaip sapnai, iš pradžių pamaniau, kad nuo įtampos man nuvažiavo stogas, bet ji pasakė, jog atsiuntė man žinutę, ir iš tikrųjų – į mano komunikatorių. Jis apačioje, virtuvėje, stalčiuje. Aš jį radau, atleisk.

Lendas susiraukė.

– Tikrai?

Linktelėjau visa širdimi trokšdama, kad tai būtų netiesa.

– Oho. Ir ką ji tau sakė?

– Na, nelabai supratau. Kad mes vienodos, kad mes negimėme, o buvome sukurtos. Kad mes tuščios, ir ji sakė… – aš vėl pradėjau verkti, – jog aš neturiu sielos. Kad aš tuščia ir šalta kaip ji, dėl to ji ir pasiima kitų sielas. Kad pripildytų save. Bet ji mano, jog daro gerą darbą, išlaisvina antgamtines būtybes iš šio pasaulio. Jos sielos visada su ja, švytinčios ir pasakiškai gražios, ir ji sakė, jog elfai pasiuntė ją manęs nužudyti, bet ji nori, kad mes būtume šeima.

Lendas nutilo, regis, net liovėsi kvėpuoti. Laukiau, kad jis ims šauktis tėvo, kad su siaubu atšlis nuo manęs it nuo raupsuotosios.

– Ji sakė, kad jei nepradėsiu atiminėti sielų, energijos, mirsiu, nes neturiu savo sielos. Bet aš nenoriu mirti! Ir, Lendai, man taip gaila, bet aš švyčiu vis ryškiau, mano širdis ir… o jei aš vagiu tavo sielą? Kai mes liečiam vienas kitą, bučiuojamės? – ir ėmiau bliauti taip, kad negalėjau kalbėti. – Aš nenoriu daryti tau nieko bloga. O, atleisk, atleisk man!

Jis sėdėjo nejudėdamas visą amžinybę. Paskui, didelei mano nuostabai, ištiesė ranką ir suėmė mano pirštus. Aš ėmiau trauktis.

– Ne! Nenoriu tau pakenkti!

– Eve, – ištarė jis rimtai ir švelniai. Ir stipriau suspaudė man ranką. – Nejau tikrai manai, kad tai tiesa? Net jei ta Vivjana ir yra ta, kuo tu ją laikai, iš kur gali žinoti, kad ji sako tiesą?

Papurčiau galvą.

– Nežinau. Viskas logiška. Kodėl tada mes su ja tokios panašios? Ir kodėl švytime? Ir man visuomet šalta, aš jaučiuosi vieniša ir tuščia.

Jis suėmė man už smakro ir atsuko į save.

– Tu turi sielą. Tai kvailiausias dalykas, kokį kada esu girdėjęs. Kaip būdama tokia linksma, laiminga, rūpestinga gali neturėti sielos?

– Bet aš švyčiu! Ir tas švytėjimas vis ryškėja!

– Ar jautiesi taip, tarsi kažką iš manęs atimtum? Ar tai panašu į tai, ką tau darė Retas?

Suraukiau kaktą ir susimąsčiau. Lendas irgi užliejo mane šiluma, padarė laimingą, tačiau tai ne tas pat. Reto šiluma ir laimė man visuomet atrodė svetimos, visiškai naujos mano esybei. O kai būdavau su Lendu, jis tarytum sušildydavo pačią mane. Vėl papurčiau galvą.

– O tu nesijauti… silpnesnis?

Jis nusijuokė.

– Nė kiek. Jei sąžiningai, tai jaučiuosi energingesnis nei bet kada. Ir toks laimingas, koks nebuvau per visą gyvenimą.

Negalėjau patikėti. Ką tik prisipažinau jam, kad esu pabaisa, kad man lemta atiminėti iš antgamtinių būtybių sielas, o jam nė motais!

– Bet aš žinau, kad esu tokia pat kaip Vivjana. Kalbėjau su tavo mama. Ji sakė, kad tai tiesa.

– Ji su tavimi kalbėjosi? Oho. Ji niekam nepasirodo, išskyrus mus su tėčiu. Ar ji mano, kad ketini padaryti ką nors baisaus?

– Ne. Ji sakė, kad galiu pasirinkti, bet ji nežino, kas tada atsitiks.

– Matai. Man nerūpi, kad tu tokia pat kaip Vivjana. Ji beprotė. O tu – ne. Beje, jeigu ji išvien su elfais ir jie nori tave nužudyti, tuo labiau negalime tikėti nė vienu jos žodžiu. Net jeigu ji pati tiki tuo, ką kalba, kas gali pasakyti, kad ji neklysta? Arba ji meluoja, nori privilioti tave ir tada nužudyti.

– Galbūt. Manau, ją išaugino elfai. Ji žino aibę jų pranašysčių ir kitokių dalykėlių, bet nelabai tuo tiki, – aš susiraukiau. – Ji atrodo labai vieniša ir liūdna, – sunkiai įsivaizdavau, ką reiškė būti užaugintai elfų. Kad ir koks keistas buvo mano gyvenimas, šalia esantys žmonės manimi rūpinosi. Pažvelgiau į Lendą. – Tu tikrai nebijai manęs po viso to, ką tau papasakojau?

Jis papurtė galvą, paleido mano pirštus ir apkabinęs prisitraukė arčiau.

– Nė truputėlio. Jei tu nežinai, kas esi, dar nereiškia, kad tavęs reikia bijoti. Man tai gerai pažįstama, – jis nusišypsojo. – Ir kaip galima bijoti merginos, rausvos nuo galvos iki kojų?

Aš nusijuokiau ir nusišluosčiau paskutines ašaras. Vis dar negalėjau patikėti. Lendas, ko gero, vienintelis Žemėje galėjo taip sureaguoti.

– Kaip manai, ar turime papasakoti tavo tėčiui?

Jis patylėjo.

– Nežinau. Tu kalbėjai su mano mama, o ji tokius dalykus išmano geriau nei jis. Be to, man neatrodo, kad tada kas nors pasikeistų. Čia tu saugi – ji negali tavęs rasti. Štai kas svarbiausia. Man regis, jei mano tėtis ar kiti sužinotų, jie pradėtų… nerimauti. Nemanau, kad reikia jiems sakyti. O tu?

Papurčiau galvą. Nusiraminau labiau, nei galėjau įsivaizduoti.

– Tegul tai lieka tarp mūsų. Ir jei Vivjana vėl tave aplankys arba jei sužinosi dar ką nors, pasistengsim išsiaiškinti patys, gerai? O kol kas laikyk Elą prie savęs, – nežiūrint jo įsitikinimo, kad ugninė mergina neras manęs – jeigu jau nerado, akys rodė, kad jam neramu. Tarsi atspindėtų mano žvilgsnį. Nesvarbu, kad čia jaučiausi saugi, Vivjana kažkur yra ir ji ieško manęs. Lendas suspaudė ranką ir priglaudė mane prie savęs.

– Viskas bus gerai. Mes kartu, kad ir kas atsitiktų.

Lendas mane pritrenkė, nemaniau, kad jis toks nuostabus. Staiga supratau, kad daugiau nejaučiu nei šalčio, nei vienatvės. Lyg ir nieko ypatinga: tik trapus, dar sunkiai atpažįstamas laimės, pilnatvės jausmas.

– Bet jei aš tave paliesiu ir tu pajusi ką nors keista, pasakyk, gerai?

– O, kai tu mane lieti, aš tiek visko jaučiu, bet nieko keista.

Išsišiepiau ir lengvai stuktelėjau Lendui į krūtinę.

– Aš rimtai.

– Žinau. Tikrai pasakysiu, pažadu, – jis pakštelėjo man į skruostą, tada pažvelgė į laikrodį. – Hm, tu gal geriau jau eik į savo kambarį. Jei tėvas prabus ir ras mus drauge, jam tai gali nepatikti.

– O taip, žinoma, aš nepagalvojau, – ir pašokau taip staiga, kad vos išsilaikiau ant kojų. – Susitiksime apačioje.

Lendas nusišypsojo.

– Laukiu nesulaukiu.

Uždariau jo kambario duris ir atsirėmusi į jas nugara užsimerkiau. Vivjana neteisi. Aš nebuvau vieniša.

Likusi diena praėjo nuostabiai. Deividas gavo man suklastotus asmens dokumentus. Mes užpildėme prašymą ir visa, ko reikia, kad rudenį mane priimtų į mokyklą. Dabar turėjau visai mielą pavardę – Grin. Jau nepamenu, kokia pavarde vadinausi gyvendama globėjų šeimose, o Centre man jos išvis nereikėjo. Tačiau dabar, kai šalia vardo mačiau parašytą ir pavardę, jaučiausi kaip tikra pilietė, tarsi iš tiesų turėčiau tapatybę ir savo gyvenimą, atskirą nuo TKABA.

Deividas nupirko man kelis vadovėlius, skirtus mokytis savarankiškai, kad neatsilikčiau nuo mokymo programos ir galėčiau krimsti mokslus namie, nes šie mokslo metai jau ėjo į pabaigą ir dabar užsirašyti į mokyklą nebuvo prasmės.

Aš šiek tiek nusiminiau, nes su Lendu praleisdavau mažiau laiko, be to, teks palaukti, kol turėsiu rakinamą spintelę. Užtat man švietėsi džiugi ateitis, todėl stropiai kibau į mokslus. Privalėjau trūks plyš patekti į tą koledžą, kuriame mokysis Lendas. Net jei dėl to tektų nepakeliant galvos sėdėti prie knygų.

Be mokslų turėjau ir kitų reikalų, nes Lendo tėčiui prireikė mano pagalbos. Pasaulyje greitai plito gandai ne tik apie jo pogrindinę veiklą, bet ir apie žudynes. Nukreiptos Deivido draugų iš TKABA į mūsų miestą traukė vis naujos antgamtinės būtybės, reikėjo visas jas arba perkelti į kitą vietą, arba saugiai įkurdinti čia.

Būtybės, su kuriomis man teko susitikti, buvo sukaustytos baimės, užsiėmė tik tuo, kad nešiojo paskalas, ką ir kur pastaruoju metu nužudė. Lendui vis prisieidavo virsti Vivjana, kad jie žinotų, kaip atrodo žudikė. Ir tas virsmas – kai vaikinas, kurį dievini, tampa mergina iš baisiausių košmarų, – mane kaskart išmušdavo iš pusiausvyros.

Nerimą kėlė ir kitkas: mieste prisirinko per daug antgamtinių būtybių, tačiau Lendas nuramino, kad tai netgi į gera. Jie patys stebėjo vienas kitą ir, jei kuris būtų sulaužęs taisykles, pavyzdžiui, susigundęs paskanauti žmogaus kraujo, kiti apie tokį praneštų. Niekas iš čia esančių nenorėjo atkreipti TKABA ar Vivjanos dėmesio.

Man tikrai patiko tai, ką darė Deividas, ir aš su džiaugsmu jam padėjau, tačiau nepatiko jo požiūris. Jis įteikdavo vampyrams suklastotus tapatybės dokumentus ir tiesiog paleisdavo visiškai nesirūpindamas, kuo jie toliau užsiims. TKABA per griežtai kontroliavo antgamtines būtybes, o Deividas visiškai jomis pasitikėjo ir, mano nuomone, elgėsi nusikalstamai aplaidžiai.

Bet niekas neklausė mano nuomonės. Tą popietę užbaigėme tvarkyti paskutinio tos dienos vilkolakio reikalus ir Lendas pagaliau užsiminė tėčiui, kad mes kartu eisime į išleistuvių pokylį. Buvo galima pagalvoti, kad tai Deividas eina linksmintis, taip jis apsidžiaugė. Jis užsispyrė, kad mes tučtuojau važiuotume į prekybos centrą. Aš nesiginčijau. Automobilyje Lendas visą kelią šaipėsi iš pakilios mūsų nuotaikos: net Ariana pasišovė važiuoti kartu ir atrodė nepaprastai susijaudinusi.

– Oi, tik nereikia, tau ir pačiam patinka prekybos centrai, – atšoviau suspausdama jam ranką, kai įsitaisėme ant užpakalinės automobilio sėdynės. – Juk tai paauglių rojus!

– O aš maniau, kad pragaras.

Atvykus Deividas su Lendu atsiskyrė nuo mūsų ir nuėjo pasidairyti nuomojamų smokingų, o mes su Ariana patraukėme rinktis suknelių. Gal ji ir nebuvo tobula apsipirkimo draugė, bet taip jaudinosi dėl artėjančio įvykio, kad po kelių minučių abi jau kikenome kaip senos, geros bičiulės. Deja, tarp tokios gausybės žmonių jaučiausi nesaugi: porą kartų man pasirodė, kad minioje matau Retą, net buvau begriebianti kišenėje pūpsantį geležinį kastetą, bet paaiškėjo, kad ten šiaip vaikinas. Kažin, ar kada nors sugebėsiu iki galo atsipalaiduoti?

Trečioje parduotuvėje apžiūrinėdama drabužius Ariana liūdnai atsiduso.

– Mergyt, kaip man viso to trūksta. Aš labai domėjausi mada, kol… hm… nenumiriau. Ar ne? Taip ir nesupratau, kas dabar aš. Deividas irgi nežino, – ji susiraukė.

– Aha, aš irgi nieko apie tai nesuprantu. TKABA negaišo laiko pažintinėms pamokoms apie antgamtinį pasaulį.

– Taip keista. Noriu pasakyti, prieš dešimt metų mokiausi mokykloje ir visas gyvenimas buvo prieš akis. Tik staiga – viens du! – ir aš jau padaras. Ir štai ko negaliu iki šiol suprasti: kokia viso to prasmė? Ar aš taip ir liksiu įstrigusi tarp dviejų pasaulių, egzistuosiu nei gyva, nei mirusi visą likusį gyvenimą? Kai apie tai susimąstau, apima tokia neviltis!

Aš paniurau. Stengiausi negalvoti apie tai, ką sakė Vivjana apie antgamtinių būtybių išlaisvinimą.

– Tu juk nesėdi rankų sudėjusi.

Ji papurtė galvą.

– Tiek to. O, žiūrėk, kaip tau šita? – ir paėmė vieną suknelę. Ilgio iki kelių, apačioje platėjanti, puri kaip debesis, viršuje su širdies formos iškirpte ir be petnešėlių. Rausva! Rausva rausvutėlė, su nuostabiausiu gėlių motyvu, nueinančiu vienu šonu iki pat apačios. Aš ją įsimylėjau.