Trisdešimt šeštas skyrius

PASAPNUOK

Vivjana nesirodė, kol atėjo išleistuvių pokylio savaitė. Sėdėjau vienoje iš pamokų kartu su Lendo klase, bet nieko iš mokinių nepažinojau. Mokytojas dėstė negirdėta kalba, aš kažkodėl nebemokėjau skaityti ir vilkėjau savo išleistuvių suknelę, o kojas svėrė kareiviški batai. Na va, į mokyklą dar tik rudenį, o man jau sapnuojasi košmarai.

Rašėme kontrolinį – iš dalyko, apie kurį pirmą kartą girdėjau. Aš karštligiškai bandžiau iššifruoti žodžius, paskui pakėliau akis. Visi mokiniai staiga dingo. Viename iš suolų sėdėjo Vivjana, jai už nugaros pleveno jos sielos. Ji susimąsčiusi pažvelgė į mane.

– Tu keista, – pasakė ji.

Aš vėl nudelbiau akis į sąsiuvinį: nerimavau, kaip reikės atlikti tą užduotį.

– Taip, žinau.

– Ar dar jam nepasakei? – ir pasitikinčiai nusišypsojo.

– Tiesą sakant, jau.

– Tai kodėl man nepranešei?

– Jam nerūpi.

Jos šypsena išblėso, Vivjana rūsčiai suraukė antakius.

– Jam nerūpi?

– Ne. Aš jam patinku, kad ir kas būčiau.

Ji papurtė galvą.

– Ne, tu nesupranti. Tikriausiai jam sumelavai. Švieti vis ryškiau. Tu susivokei, kaip tai daroma, ar ne? Ar tu jį nužudei?

– Ne, aš jo nežudžiau! Ir niekada nenužudyčiau! Ir aš nesusivokiau, kaip tai daroma, nes man to nereikia! Aš laiminga ir nieko nenoriu keisti.

– O, supratau, – jos veidas pasidarė šaltas ir rūstus. – Vadinasi, jie tavimi pasirūpins. Juk tu tokia ypatinga. Neatsigini draugų.

Aš tik trūktelėjau pečiais, kažkodėl pasijutau nejaukiai.

– Nenoriu turėti jokių reikalų su elfais, nenoriu atiminėti sielų ir panašiai. Čia aš galiu gyventi paprasto žmogaus gyvenimą. Aš noriu būti kaip visi.

Vivjanos veidas persikreipė iš įsiūčio. Akimirką pagalvojau, kad ji mane puls. Tačiau po sekundės jos veido išraiška pasikeitė: Vivjana nudelbė akis į stalą ir ėmė vedžioti po jį pirštu. Kur braukė, medyje liko išdegęs, rūkstantis pėdsakas.

– Sakai, kaip visi? Argi ne miela? Mažoji Evė, paprasta Evė, kaip visi, – ir pakėlė mąslias akis. – Visuomet norėjau, kad mane kas pavadintų mažybiniu vardu. Bet elfai nieko neišmano apie švelnumą. Kad koks nors draugas ar kas kitas mane taip mylėtų, kad šauktų Vive ar Viv. Man visuomet buvo įdomu, koks tai jausmas.

Jos akys priplūdo ašarų. Aš buvau pritrenkta.

– Ar žinai, kaip ilgai tavęs laukiau? Taip ilgai buvau vieniša, paskui jie ėmė kalbėti, kad kiti rūmai sukūrė dar vieną – tokią kaip aš. Iš pradžių mane ėmė graužti pavydas, buvau pasirengusi tave nužudyti, kaip jie ir norėjo. Bet tada pamačiau tave Airijoje ir supratau: štai dar viena būtybė tokia kaip aš! Ir ėmiau tavęs ieškoti. Jie negalėjo tavęs rasti, bet aš žinojau, kad galiu. Ir kai galiausiai tave aptikau, tu pabėgai mums nespėjus net pasikalbėti. Aš vėl vieniša ir negaliu tavęs rasti, – jos liesi pečiai ėmė drebėti. Ji atrodė tokia liūdna, visiškai palūžusi, kad man širdį suspaudė gailestis. – Ilgai tai netruks. Tu negali būti kaip visi. Pasilik su manimi. Aš pavargau nuo vienatvės. Prašau, leisk man tave surasti.

Priėjau prie Vivjanos stengdamasi nežiūrėti į sielas, įtikinėdama save, kad aš jų netrokštu. Paglosčiau jai ranką.

– Atleisk. Man taip gaila.

Ji pažvelgė į mane ir jos akyse pamačiau degant ugnį.

– Tada eime su manimi.

– Aš… – norėjau pasakyti jai „ne“, bet ji sugriebė mano riešą ir suspaudė it gniaužtais.

– Aš vis tiek tave surasiu, – sušnibždėjo šypsodamasi.

Staigiai atsimerkiau ir atsisėdau lovoje. Blogai. Labai blogai.

Nors buvo tamsu, atsikėliau ir tylutėliai nutipenau į Lendo kambarį. Jis miegojo keisdamas pavidalus. Įlipau į lovą ir priguliau šalia, ant antklodės.

– Lendai, – sušnibždėjau. Jis neprabudo, todėl pašaukiau dar kartą, garsiau: – Lendai!

Jis plačiai atsimerkė ir iš pagyvenusio vyro vėl virto savimi.

– Eve?

– Mane vėl aplankė Vivjana.

– O, – jis kelias sekundes spoksojo į mane raukydamasis. – O, – pakartojo ir papurtė galvą. – Atleisk, o kiek valandų?

– Vėlu. Anksti. Nežinau. Atleisk.

– Nieko, viskas gerai. Tai tau vėl prisisapnavo Vivjana?

– Taip.

– Ir ką ji sakė?

– Kad darausi vis ryškesnė, – ir sunerimusi sužiurau į jį.

– Hm, manoji siela vis dar savo vietoje. Manau, ji nori tave išbandyti.

Aš linktelėjau, nors kiekvieną rytą, maudydamasi duše, greitosiomis nervingai dirstelėdavau į tą vietą, kur širdis, ir žinojau, kad ji teisi. Net Lendas aną vakarą pastebėjo, kad mano rankos ne tokios šaltos kaip visada.

– Ką dar ji sakė?

– Ji pyko, kad nesakau jai, kur esu. Ir ji labai liūdna. Ir tokia vieniša, – prisiminusi jos žvilgsnį pasijaučiau siaubingai. – Ji pasakė, kad vis tiek suras mane, nors daviau jai suprasti, jog to nenoriu.

– Bet iki šiol dar nerado.

– Ne, ir dėl to atrodė puolusi į neviltį. Tos žudynės… man regis, visa tai ji darė dėl manęs. Kad surastų mane. Lažinuosi, kad jos elfai žinojo, jog dirbu TKABA. Ir nusprendė, kad anksčiau ar vėliau taip galės priversti mane pasirodyti. Galiausiai ji mane pamatė, tada, kai nužudė raganą… – aš nutilau ir susimąsčiau. – Bet tada ji dar nebuvo apsisprendusi. Ko gero, tą kartą, kai įsiveržė į Centrą, ji ketino mane nužudyti. Bet paskui pakeitė nuomonę ir dabar nori, kad mes būtume kartu… Drauge žudytume antgamtines būtybes. Šeimos susijungimas, taip sakant.

– Ar elfai negali tavęs surasti? Manau, lengvai, – jis atrodė sunerimęs.

Aš vėl patraukiau pečiais.

– Nežinau. Gal ne, nes dabar nešiojuosi duoną, kaip liepė tavo tėtis. O gal tavo mama kaip nors padeda? Neturiu supratimo, kodėl jie negali manęs rasti. Bet aš išties bijau – o jeigu ji tikrai ateis čionai? Jeigu padarys ką nors bloga tau? Arba Arianai, ar Nonai, ar dar kam nors iš būtybių? Aš visiems keliu grėsmę. Jei kas atsitiks, aš būsiu dėl to kalta ir niekada sau neatleisiu.

Lendas papurtė galvą.

– Tu nesi atsakinga už tai, ką daro Vivjana. Esu tikras, kad jeigu ji iki šiol tavęs nerado, tai ir neras.

Mes nuolat sau tai kartojome ir kuo dažniau tai girdėjau, tuo ramiau man darėsi, bet giliai širdyje įsišaknijęs nerimas neišnyko. Nejau galiu kaip niekur nieko gyventi, linksmintis mažame Virdžinijos miestelyje ir manyti, kad manęs niekas neras?

Kaip būtų puiku.

Bet iš galvos vis nėjo Vivjanos liūdesys.

– Niekada nemaniau, kad jausiuosi dėkinga už savo vaikystę. Vivjana… ji tokia vargšė. Žinau, ji beprotė, žudikė, bet niekada nieko neturėjo. Niekada. Nieko. Norėčiau jai padėti, supranti? Tik kaip?

– Suprantu. Bet nepamiršk, kad ją užaugino elfai. Viskas, ką ji tau sako, gali būti melas.

Aš pavargusi nusišypsojau, žinojau, kad jis klysta. Jaučiau jos skausmą ir vienatvę – jie tikri. Ji neapgaudinėjo manęs. Lendas negali to suprasti, nes niekada nebuvo vienišas. Pabandžiau įsivaizduoti, ką reiškia būti užaugintai elfų, ir mane nupurtė šiurpas.

– Ar… hm… manai prabūti čia visą naktį? – paklausė jis pakeldamas vieną antakį.

Aš prisimerkiau apsimesdama supykusi.

– Pasapnuok.

Jis nusijuokė.

– Tada leisk man užmigti, kad galėčiau pasinerti į sapnus.

Pakraipiau galvą, pasilenkiau ir greitai pabučiavau jį į lūpas, ir, jau kamuojama ilgesio, patraukiau į savo kambarį. Troškau praleisti naktį ten, jo kambaryje, kartu su juo, bet nenorėjau spartinti įvykių. Vargu ar paprasčiausiai miegoti visą naktį su juo vienoje lovoje – gera mintis. Be to, ne veltui žiūrėjau „Istono mokyklą“: žinojau, kad jei poros susieina per greitai, geruoju tai nesibaigia. Ir jo tėčiui tai nepatiktų. Man buvo gera šiuose namuose, tad nenorėjau visko sugadinti.

Atsigulusi dar ilgai neužmigau.

Kitą rytą Lendas išėjo į mokyklą. Aš, kaip visada, likau namie, reikėjo mokytis, rengtis stojamiesiems egzaminams. Tai buvo taip absurdiška, kad vos neėmiau kvatoti: kol Vivjana su savo elfais rezga sąmokslą, kaip mane nužudyti, aš sėdžiu ir kalu žodžius iš žodyno. Paprastų žmonių gyvenimas kartais keistesnis nei antgamtinių būtybių.

– Kaip sekasi? – paklausė Deividas tepdamasis sumuštinį.

– Norėčiau kai ko paklausti, jei turite laiko.

– Jau seniai mokiausi šį dalyką, vargu ar ką prisimenu, bet padėsiu, kuo galėsiu.

– Oi ne, aš ne apie mokslus. Pastaruoju metu kai kas man kelia nerimą. Aš apie elfus. Kaip jie mus randa? Turiu omeny, jei kuris nors iš TKABA elfų manęs ieškotų, ar žinotų, kur esu?

– Nemanau. Tik žinau, kad jei elfus su tavimi kas nors sieja, jei tarp jūsų užmegztas koks ryšys ar jie turi dalelę tavęs, – pamatęs, kaip išsiplėtė mano akys, Deividas nusišypsojo, – pavyzdžiui, plauką ar nago galiuką, jie visada galės tave surasti. Ir, aišku, jei pašauksi juos vardu. Bet jei klausi, ar jie tiesiog žino, kur tu, tai ne. Tiesa, jie turi savų būdų, pavyzdžiui, jei žino visą vardą, tada nesunkiai gali tave surasti.

Suraukiau kaktą. Aš pati nežinojau viso savo vardo. Buvau tikra, kad TKABA irgi nežino. Ir Vivjanos elfai. Bet tada prisiminiau Reto žodžius: jis pažadėjo kada nors pasakyti man manąjį vardą. Nugara perbėgo šaltukas. Štai kodėl jis taip lengvai surasdavo mane Centre.

– O yra kokių kitų būdų?

– Jei elfai labai norės tave surasti, tikriausiai sugalvos kaip. O tai reiškia, kad jau būtų suradę, – jis nusišypsojo. – Aš apie visa tai jau už tave pagalvojau ir man atrodo, kad nėra ko jaudintis. Čia tu saugi nuo TKABA.

Linktelėjau. Ne dėl agentūros jaudinausi. Nerimą kėlė daug šiurpesni dalykai. Sugriebiau dar vieną riekę duonos ir įsikišau į kišenę. Norėjau čia pasilikti, norėjau, kad šis laimingas gyvenimas tęstųsi amžinai.

Tačiau nuojauta man sakė, kad duonos riekių neužteks.