Trisdešimt trečias skyrius

MELAGIŲ MELAGĖ

Apimta panikos atsimerkiau – drebėjo visas pasaulis. Paskui išgirdau kvatojant Lendą: jis šokinėjo mano lovos gale. Griebiau pagalvę ir sviedžiau į jį. Jis sugavo ir atsisėdo galukojy sukryžiavęs kojas.

– Tinginė, – erzino.

Kilstelėjau markstydamasi.

– Klausyk, tai mano pirmos atostogos, neturėjau jų nuo aštuonerių. Juk turiu teisę pailsėti?

– Gerai. Bet mokykloje be tavęs nuobodu. Niekas nealpsta pamatęs rakinamas spinteles ir panašiai.

– Tai kvailiai.

Jis įbedė akis į lovos užtiesalą.

– Pagalvojau, gal norėtum vakare kur nueiti? Mano draugai ketina susitikti picerijoje.

Atsisėdau kaip ant spyruoklių pamėtėta.

– Dievulėliau! Tai pasimatymas? Ir ten bus kitų tikrų paauglių?

– Bijau, taip.

Vienu šuoliu atsidūriau galukojy ir apsivijau rankomis jam kaklą.

– Tai dar viena išsipildžiusi svajonė!

Lendas apkabino mane per liemenį.

– Žinai, tave taip lengva padaryti laimingą.

– Bet… O, ne! – ir atsitraukiau nuo jo tiek, kad galėčiau pažvelgti į veidą, nes jis tebelaikė mane glėbyje. – Juk tau namų areštas! Ketini išlipti pro langą ir pavogti automobilį?

– Taip, nes aš pamišėlis ir seku vienu iš tavo televizijos serialų. Jei rimtai, tai paprašiau tėčio ir jis mus išleido.

– Dieve, jis tikrai griežtas drausmės sergėtojas, ar ne?

– Manau, tėtis džiaugiasi, kad aš pagaliau ėmiau elgtis kaip paprastas paauglys. Jis visą laiką jaudinosi dėl to, kad per mažai bendrauju.

Liūdnai nusišypsojau: dėl mano bendravimo su pasauliu niekas niekada nesijaudino. Nesakau, Rakelė savaip manimi rūpinosi: nerimavo, ar aš gyva, ar ne, ar padariau prancūzų kalbos namų darbus (gal ne tiksliai tokia seka), tačiau ji stengėsi išvengti mano jausmų ir išgyvenimų temos. Tikiuosi, Deividas žinojo, ką kalba, kai pranešė, jog Rakelė gyva ir sveika.

– Kas yra?

– Kodėl klausi?

– Kažkas neduoda tau ramybės.

Pažvelgiau į jo tikrąsias akis ir pasistengiau nusišypsoti. Nenorėjau dabar šnekėti apie Rakelę. Žinojau, kad turėčiau, bet norėjosi galvoti tik apie malonius dalykus, o ne apie tai, kaip Vivjana gavo Rakelės komunikatorių.

– Pastaruoju metu man daug kas neduoda ramybės.

– Gal galiu kuo nors padėti?

– Galbūt. Bet apie tai pasikalbėsime vėliau, gerai? Man reikia pasirengti pasimatymui.

– Tam tau prireiks trijų valandų?

– Nežinau. Einu su tokiu gražuoliu, tad turiu atrodyti pritrenkiamai.

Jis nusijuokė, paleido mane ir nulipo nuo lovos.

– O, nepagalvojau, aš irgi veduosi stulbinamą panelę. Gal man pakeisti pavidalą? – jis sumirguliavo ir prieš mane stojo mėlynakis blondinas. – Ką manai? Ar šis veidas manęs nestorina?

Nusijuokiau.

– O gal truputį azijietiško žavesio? – jis vėl sumirguliavo ir pasivertė dailučiu vaikinuku kinu. – Ar taip geriau?

– Hm. Nežinau, ne visai mano skonio.

– O koks tavo skonio? – jo balsas keitėsi kaskart pakeitus pavidalą, ir tai mane, kaip visada, erzino.

– Man patinka vandens spalvos vaikinai.

Jis nudelbė akis.

– Tau tikrai patinka, kaip aš atrodau? Ar tai tavęs, na, nežinau, negąsdina?

Atsistojau, pridėjau delną jam prie skruosto ir sutelkiau žvilgsnį, kad galėčiau matyti kiaurai jo apžavų.

– Man tikrai patinka, kaip tu atrodai. Nė vienas tavo pavidalas negali lygintis su tikruoju tavimi.

Jis nervingai suraukė antakius. Tada dar kartą sumirguliavo, spalvos išbluko ir prieš mane stojo tikrasis Lendas, be jokių apžavų. Toks, kokį jį mačiau tada, gulintį Centre be sąmonės. Jau buvau pamiršusi, koks jis įstabus. Nusišypsojau tebelaikydama delną jam ant skruosto. Pasikeitė ir jo oda, liečiant atrodė dar švelnesnė ir glotnesnė, jei tai išvis įmanoma.

– Štai ir tu.

Jei žiūrėjau tiesiai jam į akis, akies krašteliu galėjau matyti visą veidą, tačiau vos tik nukreipdavau žvilgsnį, bruožai išskysdavo.

– Štai ir aš, – tyliai pratarė tikruoju savo balsu. Jis priminė jo motinos, tik buvo sodresnis ir žmogiškesnis, todėl skambėjo šilčiau ir mano ausiai buvo pažįstamesnis. Malonesnio balso nesu girdėjusi: tarsi sušalęs iki kaulų čiulpų pasinertum į garuojančią vonią.

– Noriu, kad žinotum, – pasakiau apsimestinai rūsčiai, – dabar, kai išgirdau tavo tikrąjį balsą, daugiau nepakęsiu jokių kitų.

Jis nusijuokė ir man ėmė linkti keliai. Visa Reto dovanota šiluma negalėjo prilygti šiam juokui ir tam, kaip dabar jaučiausi.

– Eve, tu neįtikėtina, ar žinai šitai?

– Numanau, – išdykėliškai nusiviepusi atitraukiau delną jam nuo skruosto ir apsivijau abiem rankomis per kaklą.

Jis viena ranka apglėbė mane per liemenį, prisitraukė arčiau, kitos pirštais paglostė skruostą. Mano kvėpavimas sutankėjo: supratau, kad tuoj tuoj atsitiks tai, apie ką taip ilgai svajojau, – jis mane pabučiuos – ir baisiausiai išsigandau. Jo lūpos buvo vos per kelis colius nuo manųjų. Staiga Lendas surimtėjo ir mūsų lūpos susiliejo bučinyje.

Užsimerkiau ir ištirpau. Jo lūpos – o, pypt! – jo lūpos… o aš ką tik pagalvojau, kad nieko nėra švelniau už jo odą. Ir tokios šiltos, neįtikėtinai šiltos. Pakilau iki padebesių: negalėjau patikėti, kad esu čia, kad bučiuojuosi su Lendu, ir tai buvo pats nuostabiausias bučinys pasaulyje.

Po kelių sekundžių ėmiau galvoti, ką turėčiau daryti toliau, juk niekada nebuvau bučiavusis. Lendas tikriausiai pamanė tą patį, nes plačiau pravėrė lūpas ir apgaubė manąsias. Aš jam atsakiau. Mes stovėjome vidury kambario, du nekalti vaikai, mokydamiesi pajusti bučinio saldybę.

Dieve, kaip nuostabu.

Galėjau bučiuotis visą dieną. Ir kaip, po galais, sugebėjau iki šiol su niekuo nepasibučiuoti? Po visos amžinybės, kuri man vis tiek pralėkė kaip viena akimirka, atsitraukėme vienas nuo kito.

– Ar iš tiesų čia tavo pirmasis bučinys? – paklausė savo nuostabiausiu pasaulyje balsu, neva įtariai sušnairavęs į mane.

– O tavo? – o ne, tikriausiai viską dariau blogai.

Jis nusišypsojo.

– Taip. Bet manyčiau, kad reikia pakartoti…

Aš, netarusi nė žodžio, pasvirau jo pusėn ir siurbte įsisiurbiau į lūpas.

Tačiau vos spėjome įkaisti, beldimas į duris privertė atšokti vienas nuo kito.

– Prašau atidaryti duris! – pasigirdo Lendo tėčio balsas anapus užrakintų durų.

– O taip, atleisk, tėti, – atsiprašė Lendas. Jis vėl prisipildė spalvų ir tapo įprastu tamsiaplaukiu gražuoliu. Atidarydamas duris Lendas nusišypsojo tėvui. – Tik pasakiau jai apie šį vakarą.

– Keturiasdešimt penkias minutes? – pakėlė antakius Deividas. O, velnias, ar praėjo tiek laiko? Aš nuraudau nuo viršaus iki kojų pirštų galiukų, o Lendas tik nusijuokė. – Kodėl judviem nenulipus žemyn ir nepasikalbėjus apačioje?

– Taip, žinoma.

Lendas ištiesė man ranką ir aš, vis dar sutrikusi, ją suėmiau. Kitas dvi valandas praleidau apsvaigusi nuo laukimo. Vis prisimindavau, kad mes pasibučiavome – mane pabučiavo! – ir vėl užplūsdavo jaudulys.

Galiausiai atėjo laikas išvažiuoti. Šį kartą Lendas vairavo atsipalaidavęs ir laimingas kaip niekada, jis vis juokavo, kad po pasimatymo aš turėsianti apmokėti sąskaitą.

Picerija mane irgi sužavėjo: sausakimša, triukšminga, pritemdytomis šviesomis ir staliukais su pristumiamais suolais. Džonas, išstypęs rudaplaukis, kurį buvau pastebėjusi mokykloje, pamojavo mums nuo vieno staliuko, stovinčio salės gilumoje šalia žaidimo automatų. Ten sėdėjo dar penki paaugliai. Porą jų jau pažinojau.

Man nematyta mergina, išvydusi Lendą, nušvito. Gražutė, tamsiaplaukė, tik išsidažiusi per ryškiai. Man baisiai nepatiko, kaip ji į jį žiūrėjo, o dar labiau – kaip palinko į priekį atidengdama gilią iškirptę. Prisiglaudžiau prie Lendo vildamasi, kad jis vėl paims mane už rankos. Esu susidorojusi su tokiais padarais, kokie jai nesisapnavo baisiausiuose košmaruose. Man nėra ko bijoti. Taip, visiškai nėra ko.

– Lendai, tu grįžai? – išgiedojo ji. – Aš taip džiaugiuosi, taip jaudinausi dėl tavęs! Tikriausiai labai sirgai! Buvau atnešusi tau sausainių, bet tėtis neįleido, sakė, kad liga užkrečiama.

– Ačiū, jaučiuosi daug geriau, – mandagiai nusišypsojo jis.

Visą tą laiką mergina nesiteikė į mane nė žvilgtelėti. Tarsi taip atkakliai nepastebėdama būtų galėjusi priversti mane išnykti. Galiausiai supratusi, kad Lendas nesiruošia palaikyti pokalbio, atsisuko į mane ir išspaudė šypsenėlę.

– O kas tu?

– Evė.

– Sveika. Aš Karlė. Jūs pusbroliai ar kaip? – ir įsmeigė akis neįstengdama nuslėpti vilties.

Pasisukau į Lendą ir nužvelgiau jo juodus plaukus, tamsiai rudas akis.

– Ką tu sakai, o aš ir nežinojau, kad mudu tokie panašūs!

– Vadinasi, pusbroliai! – pasakė ji išsišiepusi. Pasijutau bjauriai.

– Ne, mes ne giminaičiai, – įsikišo Lendas. – Evė paprasčiausiai persikėlė čia gyventi.

Ji iškart paniuro. Vargšelė. Vis dėlto laikėsi tvirtai. Po akimirkos jos veidą nutvieskė plati šypsena.

– Puiku!

Mes atsisėdome ir Lendas apkabino mane per pečius. Visų sėdėjusių prie stalo žandikauliai atvipo.

– Žmogau, – tarė Džonas purtydamas galvą, – visą tą laiką galėjau dėti galvą, kad tu gėjus.

– Atleisk, Džonai, ar tu nusivylei? – paklausiau nekaltai sulapsėjusi blakstienomis. Visi nusijuokė, Džonas irgi šyptelėjo.

– Gal truputį, – atsakė ir maivydamasis prisiglaudė Lendui prie šono iš kitos pusės.

– Ei, atsiknisk! – ir Lendas stumtelėjo jį taip, kad šis vos nenuvirto nuo suolo.

Taip buvau priimta į jų draugiją. Aš! Draugų kompanijoje! Maniau, kad vakarykštė diena buvo pati geriausia mano gyvenime, tačiau šiandiena pranoko ją milijoną kartų! Mokykloje tebuvau stebėtoja, o čia pati tikriausia dalyvė, priimta ir pripažinta.

Tiesą sakant, draugija kaip draugija, nieko ypatinga (išskyrus Lendą, kuris man patiko labiau, nei drįsau sau pripažinti). Bet būdama tarp šių kvailokų, nesubrendusių, nerūpestingų paauglių jaučiausi kaip namie. Aišku, krūpsėjau kaskart, kai akies krašteliu pastebėdavau pro šalį pračiaužiant blondinę, šiurpau, išvydusi panašų į Retą vaikiną. Laimei, niekas nepastebėjo, kad sėdžiu lyg ant adatų. Tačiau rankinėje pūpsojo Elas, o kišenę svėrė geležinis kastetas, todėl jaučiausi daug saugiau. Viskas bus gerai.

Vakarui įsibėgėjus Karlė, regis, pamiršo Lendą ir ėmė įnirtingai koketuoti su Džonu. Aš lengviau atsidusau.

– Man patinka tavo plaukai, – pasakė ji, kai Džonas pakilo ir nuėjo prie žaidimų automatų.

– O, ačiū! – atsakiau, tikrai nuoširdžiai apsidžiaugusi. – Man patinka tavo vėrinys.

Karlė nusišypsojo. Sėdėjau jausdama Lendo ranką ant pečių, vildamasi, kad turiu naujų draugų, ir jaučiausi nuostabiai. Jokios įtampos, jokių užduočių, niekam nereikia atsiskaityti.

Pirmą kartą savo gyvenime buvau paprasta paauglė.

Parvažiavę namo dar nėjome į vidų, nusprendėme pasivaikščioti po miškelį. Tamsoje Lendas atrodė dar žaviau – švytėjo iš vidaus. Mano riešas naktyje irgi švytėjo kaip atvira liepsna, bet aš nekreipiau į tai dėmesio: Lendas vėl virto savimi ir mes bučiavomės tol, kol mano rankos sustingo nuo šalčio. Kai ėmė barškėti dantys, jis atsitraukė ir nusijuokė.

– Gerai, matau, mums laikas vidun.

Vaikinas apkabino mane per liemenį ir mes nužingsniavome link namo.

– Eve?

– Mm, taip?

– Aš tik… aš taip džiaugiuosi, kad mes galime būti visiškai atviri vienas kitam. Nuo tavęs man nereikia nieko slėpti. Aš su niekuo iki šiol taip nebendravau.

Man sugėlė širdį. Jis pagaliau yra visiškai atviras. O aš? Ką sau galvojau linksmindamasi su paprastais paaugliais, apsimesdama, kad esu viena iš jų? Lendas visiškai man atsivėrė, parodė tikrąjį save neturėdamas supratimo, kas aš tokia iš tikrųjų.

Staiga nuostabiausia mano gyvenimo diena nublanko, mane prislėgė kaltės jausmas: jis su manimi atviras, o aš melagių melagė.