Keturiasdešimtas skyrius

KELIAI IR GALIMYBĖS

Pažvelgiau į Retą. Pripildyta, tokia, kokia dabar buvau, galėjau matyti geriau nei bet kada kiaurai jo kūną iki pat sielos. Ji buvo nuostabi. Priešingai nei skysta ugnis, kurią jis prievarta liejo į mane, Reto siela atrodė nejudri, tvirta tarsi kristalas. Ji švytėjo auksu kaip kitos sielos, bet nesikeitė.

– Jau buvau besupykstąs ant tavęs, kad pasikvietei tamsiąją elfę. Jei būtum mirusi, aš būčiau labai nusivylęs. Bet viskas išėjo kuo puikiausiai. Dabar mums nereikės gaišti laiko tam, kad tave pripildyčiau, – jis šypsodamasis išsitiesė. – Galime iškart pereiti prie linksmosios dalies.

– Linksmosios dalies? – net mano balsas skambėjo kitaip, buvo sodresnis, daugiasluoksnis, su daugybe atspalvių, tarsi vienu metu kalbėčiau daugybe balsų. Nemirtingosios balsas.

– O taip! – jis suplojo. – Galėsime šokti per naktis, milijonus naktų, juk tu dabar nemirtinga. Tik prieš tai, aišku, reikia sutvarkyti reikalus. Bet tai irgi gali kiek palaukti, pirmiau nusivesiu tave į rūmus ir pristatysiu. Jie visi nekantrauja tave išvysti. Dabar, kai pagaliau prisidėsi prie mūsų, aš tau viską paaiškinsiu. Tik paklausykit, taršku kaip užsuktas. Aš taip džiaugiuosi, kad mes nugalėjome.

– Kodėl?

Jis nesusigaudydamas pažvelgė į mane.

– Kas kodėl?

– Kodėl manai, kad eisiu su tavimi?

– Todėl, kad tu nebepriklausai šiam pasauliui! Juk jauti tai, ar ne? Jauti, koks trumpalaikis, trapus šis pasaulis? Ir dar – čia tiek purvo, – jis susiraukęs apžiūrėjo savo liemenę ir pasibjaurėjęs nupurtė kelias dulkeles. – Be to, reikia užbaigti darbą, atverti vartus, surasti namus. Džiaugiuosi, kad pildosi tavo eilėraštis, tavoji pranašystė. Ji daug džiugesnė.

– Mano eilėraštis, – anksčiau aš labai norėjau sužinoti, koks jis, trokšte troškau, tačiau dabar, kai manyje kunkuliavo gyvybė, visa tai tapo nebesvarbu.

– Nagi, pažiūrėkim. Kaip ten: „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys“, beje labai tiksliai pastebėta. „Dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas. Pragaras po kojom, dangus virš galvos, skysta ugnis užbaigs sielvartą jos. Ir ta liepsna joms laisvę dovanos. Ir ta liepsna joms laisvę dovanos.“

Staiga šiuose namuose man pasidarė ankšta – per daug maži jie buvo, pernelyg uždari, per daug… neamžini. Jų dūlėjimas slėgė. Nuėjau prie lauko durų, nepastebėjau, kad rankena nuo mano prisilietimo išsilydė. Leisdamasi laiptais nuo priebučio giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į dangų. Žvaigždės, šaltos ir ryškios – štai manosios draugės. Mane supo keisti šešėliai ir atšvaitai. Mačiau viską. Ne tik kiekvieną lapą, kiekvieną žolės stiebelį, aiškiai ir ryškiai, bet ir tai, kas seniau buvo paslėpta nuo mano akių.

– Evelina, mano meile, kur tu eini? – Retas atsekė iš paskos ir atsistojo šalia.

– Ta šviesa ir šešėliai – kas tai? Iš kur jie atsiranda?

– Tai keliai ir galimybės. Išmokysiu tave jais naudotis, jei panorėsi.

Aš tebežiūrėjau į žvaigždes. Pakėlusi degančią ranką paliečiau orą.

– Čia kažkas yra, – tariau tyliai savo neatpažįstamai keistu balsu. Kiek daug šiame pasaulyje aš nežinojau, nejutau. – Tai durys.

Retas uždėjo delną man ant rankos.

– Tau neturi tai rūpėti. Tai smulkmena. Aš atversiu duris. Juk tu dabar su manimi, tu priklausai šviesiųjų elfų rūmams.

Aš vėl nukreipiau žvilgsnį į dangų. Geriau įsižiūrėjus žvaigždės išsirikiuoja taip, kad išeina vartai. Keista, kaip anksčiau to nepastebėjau.

– Evelina, liaukis, – paprašė Retas, ir dabar jo balse išgirdau baimę.

– Liautis ką?

– Tu negali paleisti jų! Tik ne taip!

Pasisukau į jį ir suraukiau kaktą.

– Apie ką tu kalbi?

– Apie sielas. Tau jų reikia. Tau negalima atidaryti šitų durų.

– Mano sielos, – ir atsidusau. Aš jas mylėjau. Giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir pabandžiau pajusti jų energiją, savo energiją, savo sielas. Aš pripildyta. Tačiau kažkur gilumoje, pačioje slapčiausioje kertelėje slėgė ta pati tuštuma. Buvau pripildyta, net per daug, ir kartu kažko trūko. Skystos ugnies liežuviai plėtėsi, tįso keisdami ir mane. Ir kai nuo pilnumos maniau sprogsianti, vėl pajutau nenumaldomą troškimą gauti daugiau tos ugnies – dar ir dar.

– Aš noriu daugiau, – sušnibždėjau.

– Šitas noras išpildomas. Eime, – Retas švelniai timptelėjo mane už rankos. Kodėl mano ugnis jo nedegino?

Tada pamačiau šviesas. Prireikė kelių sekundžių, kad suprasčiau, jog tai automobilis. Sužviegęs jis sustojo priešais mus ir iš vairuotojo pusės iššoko vyras. Jo siela buvo blyški, tirtanti, beišnykstanti. Žiūrėdama į ją pajutau neapsakomą ramybę, matant jos trapų grožį širdy prabudo švelnumas.

Atsidarė kitos automobilio durelės ir aš sustingau. Nors Reto siela mane užbūrė savo grožiu, bet, palyginti su šita, ji buvo niekas. Nakties oras nušvito ir ta šviesa šoko, raibuliavo tarsi ratilai vandens paviršiuje. Nors mačiau visai nedaug sielų, žinojau, kad ši ypatinga. Aš jos troškau. Man žūtbūt reikėjo jos.

– Eve!

Sumirksėjau negalėdama išnirti iš savo minčių, nors tą balsą suvokiau girdėjusi.

– Eve! Tau viskas gerai? Ką jis čia veikia?

– Lendai!

Mano Lendas. Viskas stojo į savo vietas: tai mano Lendo siela. Aš stipriai sunėriau pirštus. Aš negaliu atimti šitos sielos.

– Kas… Tavo balsas… Jis kitoks! Ką jis tau padarė?

Prisimerkiau stengdamasi per sielos švytėjimą įžiūrėti Lendo veidą. Gal jei matysiu jo bruožus, liausiuosi taip geidusi jo sielos, gal galėsiu sustoti. Ištiesiau jo pusėn vieną ranką.

– O, nesidrovėk, paimk tą sielą, – paragino mane Retas. – Jis nieko nereiškia. Tik paskubėk, mums reikia traukti toliau.

– Kas atsitiko? – Lendas pribėgo prie manęs. Stovėjo taip arti, kad galėjau pasiekti. Kai uždėjau delną jam ant krūtinės, man norėjosi verkti, bet negalėjau sustoti. Ji turi būti mano. Atsivėriau…

Ir aiktelėjau. Tą akimirką, kai paliečiau Lendą, galiausiai aptikau savo sielą, pasimetusią tarp daugybės kitų, plevenančių manyje. Manoji siela pažinojo Lendą, ji mylėjo jį – ir to užteko.

Atitraukiau ranką nespėjusi padaryti jam nieko bloga. Užsimerkiau ir sutelkiau dėmesį į šį ką tik atrastą pojūtį, savo mažytės sielos, pasimetusios tarp kitų. Ir tada ėmiau jas skirti. Šimtus sielų, išlaisvintų iš Vivjanos vien tam, kad vėl būtų įkalintos – manyje. Man užėmė kvapą – aš pajutau Lišą. Žinojau, kad tai ji: švelni ir protinga, plevenanti arčiausiai mano širdies. Norėjau, kad ji ten būtų visados.

Mane nusmelkė kaltės jausmas, bet pasistengiau jį kuo greičiau užgniaužti. Jei paleisiu jas, negalėsiu būti su Lendu, turinčiu tokią įstabią sielą. Aš greitai sudegsiu kaip žvakė, o jis liks – amžinas, pasakiškai nuostabus. Kaip ir sakė Vivjana.

– Jeigu jų nepaleisiu, galėsiu būti su tavimi, – pasakiau ir skruostais pabiro ašaros.

– Nepaleisi ko? – paklausė Lendas įdėmiai žvelgdamas man į veidą.

– Sielų.

– K-ko?

– Aš atėmiau jas iš Vivjanos.

– Vivjana čia? – ir jis išsigandęs apsidairė.

– Jau nebe, – liūdnai palingavau galvą. – Lendai, aš turiu tas sielas, jos manyje.

– Apie ką tu kalbi? Tu pasiėmei sielas? – jo balse girdėjosi nerimas ir baimė.

Jau norėjau paaiškinti, kodėl negaliu jų atiduoti. Tačiau vėl pažvelgusi į jo sielą, švytinčią priešais mane, supratau, kad negalėsiu taip pasielgti. Negalėsiu tokia kaina būti su juo, tik ne taip. Aš to nenusipelniau. Nemirtingumas, ta gyvybinė energija, besiliejanti per kraštus, – visa tai man nepriklausė. Po viso to negalėčiau tikėtis, kad Lendas mane mylės. Aš galiu jam pasiūlyti tik savo sielą. Dabar, kai žinojau, kad ją turiu, man to užteko. Aš niekada nebūsiu tuščia.

– Privalau jas paleisti, – sušnibždėjau atsimerkdama.

– Paleisti sielas?

– Jos turi atgauti laisvę.

– Dar ne laikas, – įsiterpė Retas. Jo šilkinį, auksinį balsą darkė pyktis.

Aš vėl pakėliau akis į žvaigždes. Jos ragino mane nesustoti, kreipė ranką į viršų.

– Eve! – išsigandęs sušuko Lendas.

Pažvelgiau į jį: kažkodėl Lendas atsidūrė apačioje. Aš kilau ir negalėjau sustoti. Jei dabar jų nepaleisiu – nepaleisiu niekada. Suradusi danguje vartų kontūrus ištiesiau link jų ranką – ir mane tarsi kažkas sulaikė. Kažkas man neleido.

– Stok! – įsakė Retas tvirtu balsu. Mano rankos sustingo. – Tai ne tos durys, kurias turi atidaryti. Jei dabar jas paleisi, viskas nueis perniek. Mums reikia šitų sielų! Tai ne tos durys!

Aš susikaupiau, mintyse liepiau ugniai susitelkti mano rankoje. Ji ėmė švytėti stipriau, iš auksinės pasidarė akinamai balta, tokia skaisti, kad žeidė akis. Ir tada, iš visų jėgų pasipriešinusi Reto valiai, įstengiau pakelti vieną pirštą ir nukreipiau jį į žvaigždes, vedžiau nuo vienos žvaigždės prie kitos palikdama danguje baltą pėdsaką, kol skliaute sušvito vartų kontūras.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau.

– Skriskite, – sušnibždėjau.

Trumputę akimirką širdį užliejo ramybė ir dėkingumas, o tada kūną nutvilkė kankinamas skausmas: ugnis veržėsi pro kiekvieną odos porą ir šovė tiesiai link vartų. Skausmas dingo, vos pagalvojau, kad ilgiau jo neištversiu. Tik viena atsilikusi siela – Lišos, mano Lišos – akimirkai stabtelėjo prie širdies ir aš supratau, kad taip ji atsisveikino su manimi.

Mano kūnas atšalo, aplink aptemo ir aš susmukau ant žemės. Galvoje vėl ėmė suktis mintis: koks jausmas, kai miršti? Vis dėlto nusišypsojau dėkinga už tai, kad pažinau savo sielą, tada viskas nugrimzdo į tamsą.