Trisdešimtas skyrius

IR VILKOLAKIAI VERKIA

Per vakarienę vėl pasijaučiau keistai. Šimtą metų nevakarieniavau su šeima prie didelio stalo. Kartais Centre pavalgydavau kartu su Rakele ar Šarlote. Kai būdavau viena, nusinešdavau maistą į Duomenų apdorojimo skyrių, bet Liša vis tiek negalėdavo sėsti su manimi prie stalo.

Prisakiau sau prie stalo neverkti. Ir negalvoti apie Lišą.

Steisė su Liuku sėdėjo priešingame gale, kaskart, kai pakeldavau akis, pagaudavau vogčiomis mestą Steisės žvilgsnį – išsigandusį ir kartu įtūžusį. Aš ir pati negalėjau žiūrėti jiems į akis, ypač dabar, kai sužinojau, kas būtų atsitikę, jeigu jie būtų patekę agentūrai į rankas.

Deividas per visą vakarienę kalbėjo telefonu kitame kambaryje. Kai beveik baigėme valgyti, jis atėjo ir sunkiai sudribo kėdėje, tačiau pavargusiame veide švietė šypsena. Deividas pasisuko į mane.

– Mums pavyko.

– Kas pavyko? – paklausiau.

– Nenorėjau sakyti, kol visi nebus saugūs. Tada tu pasakei apie Kanadą ir to pakako. Mano senas draugas dirba KABSS – Kanados antgamtinių būtybių stebėjimo skyriuje. Jų santykiai su TKABA visuomet buvo įtempti, nes jiems nepatiko, kad tarptautinė organizacija reiškia teises į jų piliečius. Jis jau seniai stebėjo TKABA veiklą ir pasinaudojęs tavo informacija greitai surado visus vilkolakius.

Aš atsipalaidavusi išsipleikiau kėdėje.

– Visus? Ir nuėmė jiems sekimo įtaisus?

Deividas laimingas linktelėjo. Steisės akys išsiplėtė, negalėjau suprasti, kas jos galvoje.

– Kur jiems dabar dėtis? – jie negalės toliau gyventi ankstesnio gyvenimo, visi yra TKABA duomenų bazėje. Kai tik išsiduos, juos vėl sugaus ir sukaustys sekimo įtaisais.

– Kai kurie bus įtraukti į KABSS sąrašus, kitaip tariant, paslėpti tiesiai po jūsų agentūros nosimi. Pilnas autobusas kitų ką tik atvyko į miestą, jiems suteiksime naujas tapatybes ir padėsime įsikurti kur nors netoliese.

– Čia? – sušnibždėjo Steisė. – O kaip…

Suskambo durų skambutis. Steisė pasisuko į tą pusę, jos veidas buvo baltas kaip popierius.

Lendas sutrikęs nuėjo atidaryti durų. Po kelių sekundžių grįžo. Su Šarlote.

– Šarlote! – sušukau pritrenkta. Steisė pašoko ir apsipylė ašaromis, paskui pribėgusi pakibo jai ant kaklo.

– Atleisk, atleisk man! – sriūbavo Steisė įkniaubusi veidą Šarlotei į petį. – Kaip galėjau taip pasakyti, kaip galėjau! Aš taip gailiuosi!

Mano buvusios mokytojos skruostais irgi ritosi ašaros, ji glaudė Steisę prie krūtinės ir švelniai glostė plaukus kalbėdama:

– Viskas gerai. Tikrai, viskas gerai. Ir tu man atleisk.

Štai kodėl Steisės veidas man pasirodė toks matytas. Vadinasi, Steisė ir buvo tas šeimos narys, kurį užpuolė Šarlotė, ir paskui, graužiama kaltės jausmo, bandė nusižudyti.

Deividas su Ariana atsistojo ir išėjo iš kambario, mes su Lendu nusekėme jiems iš paskos palikdami seseris vienas. Mane irgi kankino kaltės jausmas – aštrus, beveik nepakeliamas. Supratau, kad negalėjau nieko pakeisti. Ne aš paverčiau Šarlotę pabaisa, ne aš priverčiau įkąsti savo seseriai. Ir ne aš jas atskyriau tada, kai joms vienai kitos taip reikėjo. Antra vertus, aš visuomet padėjau TKABA – kiekviename žingsnyje.

– O kitų naujienų yra? – mums susirinkus verandoje, prisidegdama cigaretę paklausė Ariana.

– Tu žinai, kad man nepatinka, jog rūkai, – susiraukė Deividas.

– O taip, nes rūkymas žudo? – ir ji karčiai nusišiepė, bet cigaretę užgesino.

Deividas atsiduso.

– Naujienos prastos. TKABA prarado dar vieną centrą.

– Kurį? – paklausiau ir baimė vėl nudiegė paširdžius.

– Bukarešte.

Bukarešte beveik vieni vampyrai. Man palengvėjo, bet tik akimirkai, paskui sąžinė ėmė graužti dar labiau. Įdomu, ar taip lengviau atsidusčiau, jei viena iš aukų būtų Ariana?

– Bukareštas bent jau toli nuo čia, – sumurmėjo ji.

– Išpuoliai vis dažnesni ir aršesni. Pasistengsiu išsiųsti iš čia kuo daugiau antgamtinių būtybių. Čia jau nesaugu, toks jų kiekis gali pritraukti dėmesį. Mes nežinome, kaip ji pasirenka vietas, negalime rizikuoti.

– O kas bus tiems, kurie pasiliks? – paklausė Lendas.

– Žiūrėsim. Man regis, jos taikinys – TKABA, todėl tikiuosi, kad mūsų ji nelies. O kol kas mano žmonės pasistengs pergabenti į čia kuo daugiau antgamtinių būtybių su sekimo įtaisais ir mes pasistengsime juos paslėpti taip, kad nepritrauktų dėmesio.

– Ar TKABA imasi kokių nors priemonių? – paklausiau. Neabejoju, jog ką nors daro, kad užtikrintų tolesnį savo ir antgamtinių būtybių saugumą.

– Kiek žinau, blaškosi vietoje kaip višta nukirsta galva, – atsiduso Deividas. – Kuria išsigelbėjimo planus, bando kažką įgyvendinti, bet jie visuomet buvo užpuolikai, o ne aukos. Jie neįsivaizduoja, ką reiškia būti aukos kailyje ir ką tokiu atveju daryti.

– Kuo mes galime padėti? – paklausė Lendas.

– Tu – tuo, kad tučtuojau droši vidun ir darysi namų darbus.

Vaikinas jau žiojosi prieštarauti, bet Deividas rankos mostu jį užčiaupė.

– Jau sakiau, nesikišk. Marš į vidų ir prie namų darbų!

Po kurio laiko nusekiau paskui Lendą. Jis sėdėjo ant sofos ir niauriu žvilgsniu dėbsojo į matematikos pratybų sąsiuvinį. Supratau, kad pyksta, tačiau šį kartą palaikiau Deividą. Jeigu jau TKABA nieko negali padaryti, kuo galime padėti mes?

Paskui mano dėmesį patraukė murmesys virtuvėje ir aš ėmiau jaudintis. Nežinojau, ką pasakyti Šarlotei, kaip elgtis, kaip ištaisyti tai, ką jai padarėme. Juk aš irgi buvau dėl to kalta.

Po geros valandėlės ji pasirodė su Steise ir Liuku, nešini lagaminais. Steisė tik išspaudė šykščią šypseną ir išėjo, tačiau Šarlotė stabtelėjo. Aš sutrikusi atsistojau ir, nežinodama, ką sakyti, įbedžiau akis į grindis.

– Šarlote, aš nežinojau apie… atleisk man.

Ji uždėjo ranką man ant peties ir pažvelgė į veidą, jos šiltos mėlynos akys matėsi po geltonomis, vilkolakio akimis.

– Neatsiprašinėk. Dabar mes abi laisvos. Džiaukis tuo, ką turi, – ji pasilenkė, pakštelėjo man į skruostą ir išėjo paskutinį kartą nusišypsojusi. Šį sykį jos veide nebuvo liūdesio.