Keturioliktas skyrius

DEK, MAŽYTE, DEK

Spoksojau į savo ranką. Po raudona žyme raitėsi gyvi liepsnos liežuvėliai.

– Ką jis padarė? – sušnibždėjau raudodama. Ką Retas paliko manyje?

Rakelė, manydama, kad kalbu apie Lendą, paglostė man galvą:

– Jis bandė pabėgti.

Aš pakėliau akis ir ryžtingai papurčiau galvą.

– Ne, nebandė. Kai Retas… Lendas neįstengė… todėl metėsi už ribos, kad įjungtų pavojaus signalą. Tik taip jis galėjo man padėti.

– O, – tepasakė Rakelė, jos balsas sušvelnėjo. Ji pasisuko į koridorių, kur be sąmonės gulėjo Lendas, tiksliau, tai, ką ji galėjo matyti. Lendas mūvėjo mano dovanotus šortus, todėl Rakelei atrodė, kad ant grindų voliojasi tik kelnės ir sekimo įtaisas.

Rakelė per komunikatorių iškvietė porą apsaugos darbuotojų. Šie įnešė Lendą į kamerą. Aš pasislinkau į lovos galą. Vis dar spaudžiau prie krūtinės ranką. Kai apsauginiai paguldė Lendą, sveiką ranką uždėjau jam ant krūtinės. Mane vis dar stebino, kad jo kūnas apčiuopiamas ir šiltas.

– Jis kvėpuoja, – man taip palengvėjo, kad vėl ėmiau šniurkšėti.

– Viskas gerai, – ramindama Rakelė apkabino mane per pečius. – Kas čia įvyko?

– Kas įvyko? Tu gal juokauji? Kiek kartų kartojau, kad Retas beprotis, kad jis ketina mane nusitempti pas save? Kiek sykių sakiau, kad jūs nepažįstate elfų, kad negalite jų valdyti?

– Atleisk. Turėjau paklausyti. Tačiau tikriausiai viskas dėl to tavo įsakymo ir žodžių „man tavęs reikia“. Retas juos kažkaip kitaip suprato.

Aš užverčiau akis.

– Manai? Kaip tik taip jie ir elgiasi – visi!

– Šiaip ar taip, dabar jis negalės tavęs paliesti, taigi nėra dėl ko nerimauti.

Ji išties manė, kad viskas taip paprasta. Rakelė neturėjo supratimo, kas iš tikrųjų vyksta.

– Eime į ligoninę, kad gydytojas galėtų apžiūrėti tavo nudegimą.

Nudelbiau akis į ranką: auksinis švytėjimas neišblėso. Sunku patikėti, kad ji jo nemato – atrodžiau taip, tarsi švytėčiau iš vidaus.

– O kaip Lendas? – perbraukiau pirštais jam per skruostą.

– Kai atsipeikės, jausis gerai. Elektros smūgis nebuvo mirtinas.

Leidausi paimama už sveikos rankos ir nuvedama į ligoninę. Gydytoja buvo maloni vilkolakė, įpusėjusi penktą dešimtį. Čia lankiausi prieš dvejus metus, kai buvau pasitempusi kulkšnies sausgyslę. Tikriausiai manote, kad susižalojau gelbėdamasi nuo pavojaus, pavyzdžiui, bėgdama per kapines nuo vampyro ar panašiai? Kurgi ne! Pasitempiau šokdama pasileidusi „iPodą“ savo kambaryje. Ko gero, hiphopas – ne mano muzika. Prisiminiau, kaip tada nejaukiai jaučiausi ligoninėje, bet to nepalyginsi su šiandieniu siaubu.

Rakelė paaiškino, kas atsitiko, ir liepė parodyti riešą gydytojai. Ši susiraukė ir mane akimirką apėmė panika, pamaniau, kad ji, kaip ir aš, mato švytėjimą po mano oda. Jei TKABA mane stebi ir laiko antgamtine būtybe, baisu ir pagalvoti, ką jie padarytų pamatę, kad aš keičiuosi.

– Keista, – pasakė gydytoja. – Tai nudegimas, tačiau neatrodo, kad jis būtų atsiradęs prieš penkias minutes. Sakyčiau, ši žaizda sena ir beveik baigia užgyti, – ir ji perbraukė pirštu per skaudamą vietą. Mano oda degė taip stipriai, jog maniau, kad nudegins net ją, tačiau vilkolakė tik pakraipė galvą. – Nudegimas vis dar šiltas, – ji pridėjo ranką man prie kaktos ir pakėlė akis. – Tu šąli.

Jeigu ji dar kartą nužvelgs mane tokiu susirūpinusiu žvilgsniu, vėl imsiu nervintis. Man buvo ne šalčiau nei visada. Tiesą sakant, netgi šilčiau. Ypač širdyje.

– Ar galime pasikalbėti koridoriuje? – paklausė Rakelė ir gydytoja išsekė paskui ją.

Drebėdama pakilau nuo stalo ir nuėjau prie veidrodžio, kabančio virš kriauklės. Giliai įkvėpiau ir atsisegusi tris viršutines palaidinukės sagas plačiai praskleidžiau atvartus. Lengviau atsidusau. Veidrodyje atrodžiau kaip visada: blyški oda, vos matomas griovelis tarp krūtų ir rausva liemenėlė. Pradėjusi sagstytis, pažvelgiau žemyn.

– O, ne! – sušnibždėjau.

Toje vietoje, kur jutau plakant širdį, pulsavo toks pat auksinis švytėjimas. Stiprus, gyvybingas, plakantis vienu ritmu su mano širdimi.

Durims atsidarius pašokau iš netikėtumo, greitai suskleidžiau palaidinukę. Gydytoja nusišypsojo.

– Viskas gerai?

– Taip, viskas puiku.

– Ant nudegimo uždėsiu alavijų kompresą ir aptvarstysiu. Kadangi žaizda atrodo bebaigianti sugyti, nemanau, kad tvarstį reikės nešioti ilgiau nei dieną. Ką tik kalbėjausi su Rakele ir turiu pripažinti, kad nedaug išmanau apie elfų magiją ar jų padarytas žaizdas. Ar junti kokių nors keistų požymių?

– Ne.

Išskyrus tai, kad aš švyčiu ir kad pirmą kartą galiu matyti save kiaurai kaip kitus antgamtinius padarus. Žinojau, jog turiu prisipažinti – pasisakyti Rakelei, kad tai daugiau nei nudegimas, kad Retas kažką man padarė, kažkaip mane pakeitė, bet negalėjau. Antraip beliktų laukti, kol ant kojos užkabintų sekimo įtaisą arba mane uždarytų kokiems nors šiurpiems bandymams. Galvoje pralėkė siaubingas vaizdinys: guliu ant stalo išskrosta it kokia varlė. Nors iš tikrųjų nemaniau, kad jie daro ką nors panašaus, bet neketinau agentūrai prisipažinti.

Pažvelgiau į tvarstį, kurį man uždėjo gydytoja, ir lengviau atsikvėpiau: per jį liepsnos liežuvių nesimatė.

– Noriu pamatuoti tau temperatūrą, tavo oda vėsi. Bijau, kad tai gali būti koks nors šalutinis požymis, – gydytoja įkišo termometrą man po liežuviu. Po kelių sekundžių jis pyptelėjo. Gydytoja ištraukė termometrą ir vėl nustebusi susiraukė. Mane tai jau ėmė nervinti ne mažiau už Rakelės atodūsius. – Temperatūra per žema. Bet termometras nesugadintas. Ar tu tikrai gerai jautiesi?

Aš pašokau nuo stalo išsigandusi, kad jie aptiks manyje ką nors iš tikrųjų keista, tiksliau antgamtiška. Neskaitant to atvejo, kai pirmą kartą pasirodžiau gydytojams pasitempusi sausgyslę, aš, kiek save pamenu, niekada nesirgau. Galvojau, jog taip yra todėl, kad beveik visą gyvenimą pragyvenau izoliuota. Nenorėjau, kad jie imtų šniukštinėti ir išsiaiškintų, jog aš dar keistesnė, nei jie mano.

– Taip, jaučiuosi puikiai. Tikrai. Man visuomet truputį šalta, tikriausiai termometras vis dėlto sugadintas, nieko baisaus.

– Gerai. Jei riešą paskaudens ar pajusi kokių nors kitų keistų požymių, juk visko gali būti, duok man žinoti.

– Būtinai.

Išėjau, iš paskos išsekė Rakelė.

– Kodėl tau nepailsėjus? – paklausė ji beveik risnodama, kad spėtų su manimi.

– Noriu būti šalia, kai atsibus Lendas.

– Nemanau, kad…

– Rakele, – šiurkščiai pertraukiau, – jis išgelbėjo man gyvybę. Noriu būti greta, kai atsibus, kad galėčiau padėkoti.

Atsidususi (suprask: „Gerai jau, gerai“) ji linktelėjo.

– Tik būk atsargi, gerai? Mes vis dar nieko apie jį nežinome.

Apie mane jūs irgi nieko nežinote, pamaniau.

– Ir jeigu jis prasitars, iš kur atėjo ir ką veikia, iškart man pranešk.

Nesulauksi, vėl pagalvojau.

– Aha, – burbtelėjau.

Rakelė palydėjo mane iki Lendo kameros ir, kai įėjau, sustingo tarpdury.

– Gerai, pasimatysime vėliau, – tarė pastovėjusi valandėlę, tada pasišalino.

Lendas vis dar gulėjo be gyvybės ženklų. Prisėdau šalia jo ant lovos kraštelio. Kažin, kada jis atsigaus? Jaučiausi siaubingai. Tai aš kalta – ir vėl! – kad jam teko paragauti elektros smūgio.

Žiūrėjau į Lendą džiaugdamasi, kad jis mūvi šortus ir kad galiu spoksoti nesidrovėdama. Jis atrodė nuostabiai. Visas jo kūnas švelniai švytėjo, šviesos centras buvo ties krūtine. Ėmiau apžiūrinėti jo veidą. Kai būdavo prisidengęs žmonių pavidalais, po jais įžiūrėdavau Lendo veido bruožus, tačiau dabar, kai jis buvo savimi, juos mačiau kur kas aiškiau. Lenkiausi vis arčiau ir arčiau, stengiausi įsiminti jo veidą. Buvo daugiau nei keista įsimylėti vaikiną, kuris kaskart, kai jį matydavau, atrodydavo vis kitaip, ir aš norėjau įsiminti jo tikruosius bruožus. Lendas buvo pats gražiausias ir keisčiausias vaikinas, kokį kada esu regėjusi, nuostabesnis net už elfus, nes turėjo žmogaus veidą.

Prisikišau taip arti, kad vos neužvirtau ant jo. Nenorėdama rizikuoti nulipau nuo lovos ir priklaupusi atsirėmiau į rėmą alkūnėmis, ant rankų pasidėjau galvą. Man vis dar buvo smalsu, tad ištiesiau ranką ir perbraukiau pirštais per jo plaukus: švelnesnių ir glotnesnių net sapne nesusapnuotum. Buvau taip užsiėmusi jo plaukais – norėjosi žiūrėti į juos, žaisti jais, kad nepastebėjau, jog Lendas jau pabudo, kol plaukai po mano rankomis neėmė juoduoti.

– Oi! – suvapėjau ir atsitraukiau taip staigiai, kad šleptelėjau ant užpakalio. – Tu atsigavai!

Jis vėl atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuolis ir sumišęs žvelgė į mane. Kol nepaklausė, ką čia veikiu sukišusi pirštus jam į plaukus, ėmiau tratėti kaip užsukta:

– Kaip jautiesi? Ar viskas gerai? Gal galiu kuo padėti?

Jis sujudėjo, kad atsisėstų, bet sustingo ir susiėmė ranka kaktą.

– Po galais, man skauda.

– Ak, atleisk! Tai vis aš kalta.

Jis pažiūrėjo į mane ir susiraukė.

– Kodėl kalta tu?

– Dėl manęs tave vėl nutrenkė elektra.

– Manau, mes drąsiai galime suversti kaltę tam išprotėjusiam elfui.

Papurčiau galvą.

– Jei tu nebūtum… Aš neturėjau… Ačiū tau, – nusišypsojau ir suėmiau laisvą jo ranką. – Aš labai, labai tau dėkinga. Manau, kad išgelbėjai man gyvybę, tikrai. Ar bent jau mano sielą.

Lendas atsisėdo, bet rankos neištraukė. Man tai patiko. Tiksliau, netvėriau džiaugsmu.

– Ką jis mėgino tau padaryti?

Prisėdau ant lovos greta jo ir įbedžiau akis į grindis.

– Nežinau. Kažką panašaus yra daręs ir anksčiau – turiu omeny tą šilumą. Bet šįkart viskas buvo kitaip – stipriau. Lyg norėjo, uždegęs many tą ugnį, išdeginti iš vidaus. Ir tai ne… – aš nutilau. Rakelei nepasakiau, kokią dabar save matau. Ar galiu patikėti šią paslaptį Lendui?

– Ir tai ne – ką?

Aš giliai įkvėpiau.

– Ir tai nepasibaigė.

Paleidusi Lendo ranką nuvyniojau tvarstį ir įbedžiau akis į raudoną žymę, šokančius liepsnos liežuvius. Lendas kone užspringo ir aš nustėrusi pažvelgiau į jį.

– Tu matai?

– Žinoma, kad matau!