Ketvirtas skyrius

PASKOLINK MAN SAVO AUSIS… IR VISA KITA

– Kur Denisė? – griežtu balsu paklausė Rakelė įsmeigusi akis į vandeninį kameroje.

Lengviau atsidusau pamačiusi, kad mano veidas ištirpo, jo vietoje atsirado Denisės.

– Ten, kur ją palikau, – pasakė netikroji Denisė. Jis vis dar nenuleido nuo manęs akių.

– Ir kur tai yra?

– Kapinėse. Bus nesunku rasti.

– Ką? Denisę ar jos kūną? – Rakelė prakalbo dar rūsčiau.

Netikroji Denisė užvertė akis.

– Nieko jai neatsitiks, nebent kiek paskaudės galvą. Garbės žodis, jūs mane laikote pabaisa, ar ką? – ir jo lūpose ėmė žaisti ironiška šypsena.

– O kas tu toks?

– Kaip nemandagu. Juk mūsų net nesupažindino.

Rakelė vėl tik atsiduso, o tai turėjo reikšti: „Dar truputis ir parklupdysiu jį elektriniu prietaisu.“ Aš skubiai įsiterpiau nelaukdama, kol jis užsitrauks didesnę nemalonę:

– Aš vardu Evė. Rakelę jau pažįsti: tu sudavei jai per veidą, paskui jį ir pasiskolinai, pameni? O čia Žakas, patariu su juo susidraugauti, nes jis atsakingas už maisto išnešiojimą. Jei tik tu, aišku, valgai. O tu esi…

– Lendas.

– Lendas? – pakartojo Rakelė.

– Taip, juk jūs man skolinate2. Pavyzdžiui, paskolink man save, – jis sumirguliavo ir vėl tapo Rakele.

– Hm, o gal pats pasiskolini? – paklausiau aš. – Arba pavagi?

– Klausiu dar kartą, – grėsmingai ištarė Rakelė, – kas tu toks?

Turint omeny, ko šis tipas prikrėtė, galima suprasti Rakelės pyktį.

– Geras klausimas. Gal jūs man pasakysite?

– Kodėl tu čia?

– Mėgstu gauti gerą dozę elektros srovės.

– Ko tau čia reikia?

– Atsakymų.

– Puiku, – Rakelė išspaudė paniekinamą šypseną. – Šia prasme mes panašūs.

Suburzgė jos komunikatorius. Rakelė perskaitė žinutę ir jos veide šmėstelėjo palengvėjimas. Pakėlusi akis ji pažvelgė į savo antrininkę ir tarė:

– Iki rytojaus.

Rakelė apsisuko ir nužingsniavo koridoriumi kartu su Žaku. Aš tebežvelgiau į Lendą, tiksliau, Rakelę. Sutelkusi dėmesį į tikrąjį jo veidą pradėjau įžiūrėti bruožus. Staiga jis iškišo liežuvį ir aš, nespėjusi susivokti, sukikenau. Buvo baisiai keista ir juokinga matyti besivaipančią Rakelę.

– Eve! Tučtuojau marš čionai! – riktelėjo Rakelė iš koridoriaus galo. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į Lendą nuskuodžiau koridoriumi. – Jie rado Denisę, jai viskas gerai. Felė taip pat grįžo. Nenoriu, kad kalbėtumeisi su tuo padaru, kol neišsiaiškinome, kas jis ir ko jam čia reikia.

Nesulauksi, pagalvojau, bet balsu atsakiau:

– Taip, žinoma.

– Ką matai žiūrėdama į jį?

– Nežinau. Iš pradžių nemačiau nieko, tik galėjau pasakyti, kad po tavo veidu yra dar kažkas. Tačiau kai nesislepia po niekieno pavidalu, jis lyg… akys neturi už ko užsikabinti. Nors kai žvelgiau į jį dabar, ėmiau šį tą įžiūrėti. Palyginti aiškiai matau tik jo akis. Visa kita – siluetas, migloti kontūrai ar… Nežinau, jis lyg būtybė iš vandens ar mirguliuojančios šviesos.

– Ketinu pakviesti mokslininkus. Iš pradžių sužinosime, kas jis toks, tada išsiaiškinsime, ko jam reikia.

Gūžtelėjau apsimesdama, kad man nerūpi.

– Žinai, ką darai.

– Turi jau būti lovoje, – tokiu pat rūsčiu balsu priminė Rakelė.

Manote, kad jei neturiu motinos ir kad man jau šešiolika suknistų metų, galiu gultis kada panorėjusi? Anaiptol.

– Ir nepamiršk, kad rytoj į mokyklą.

– Puiku. Tačiau jei pasigirs dar vienas pavojaus signalas, apsimesiu kurčia, užuot gelbėjusi jūsų užpakalius.

Šį kartą Rakelės atodūsis reiškė: „Jau geriau būriai vampyrų ir gremlinų, nei vienas nesukalbamas paauglys.“ Ji pamojavo ir dingo už posūkio į kitą koridorių.

Pasišildžiusi pieno šokoladui, įsisupau į antklodę ir įsitaisiau ant sofos. Užmigti negalėjau: galva dūzgė kaip avilys. Šiandien pasitaikė keista diena. O kad tokiai kaip aš atsitiktų kas nors neįprasta, sunku patikėti. Įsijungiau kažkokį filmą ir bukai spoksojau į televizorių. Švytintis ekranas hipnotizavo, todėl nepastebėjau, kad man už nugaros irgi sklinda šviesa.

– Eikš, pašok su manimi, mano meile, – jo balsas buvo tarsi auksas – gyvas, tviskantis, žadantis šilumą. Tiek daug šilumos. Aš nusišypsojau, užsimerkiau ir leidausi ištempiama iš sofos, leidausi apkabinama. Retas prigludo prie manęs skruostu ir jo šiluma pasklido visu kūnu, įkaitino veidą ir nutekėjo kaklu, išsiskleidė mano širdyje.

– Tu mano širdyje, – sušnibždėjo jis.

Aš linktelėjau neatsitraukdama nuo jo skruosto. Aš jo širdyje.

Pyptelėjęs vaizdo ekranas ištraukė mane iš užmaršties. Atšokau atstumdama nuo savęs Retą. Šiluma lėtai apleido mano širdį. Per arti jį prisileidau. Pernelyg arti.

Retas atrodė nusivylęs. Jis ištiesė rankas. Aš nusikeikiau.

– Kas tau, po velnių, darosi? Lauk iš čia! Tuojau pat!

– Evelina, – jo balsas traukė tarsi magnetas, budino širdyje užsilikusią šilumą. Prieš savo valią vėl ėmiau svirti prie jo.

– Ne! – plėšte atsiplėšusi nuo jo ištiestų rankų puoliau prie pertvaros, skiriančios kambarį nuo virtuvės, ir griebiau komunikatorių. – Nešdinkis! – subliuvau uždėjusi ranką ant pavojaus mygtuko. Jo įstabus veidas paniuro. Norėjau jį paguosti. Užsimerkiau ir buvau bespaudžianti mygtuką. – Pasakiau, varyk iš čia. Dabar pat.

Elfo šviesa prasiskverbė net pro užmerktus vokus. Šviesi dėmė nuslinko prie durų. Palaukiau, kol ji išblėso, tik tada atsimerkiau. Retas dingo.

Priėjau prie vaizdo ekrano ir įjungiau.

– Kokia nauda iš tų delnu atrakinamų užraktų, jei kiekvienas elfas gali susikurti savo duris ir įeiti pro jas kada panorėjęs! – ėmiau šaukti Lišai. Jos žalios akys išsiplėtė iš nuostabos ir susirūpinimo. Reikia tvardytis, pasakiau sau, ir giliai įkvėpiau. Juk Liša dėl to nekalta. – Beje, dėkui, kad įsikišai. Labai laiku, – pridūriau.

– Retas?

– Ar gali mano vardu nusiųsti apie tai pranešimą?

– Taip, žinoma. Pasistengsime sugriežtinti jo elgesio taisykles.

Palingavau galva. Griežtink negriežtinęs, Retas visuomet rasdavo būdų, kaip jas sulaužyti. Manding, kai jo paprašė mane grąžinti atgal, elfas įsakymą suprato per daug asmeniškai – susigrąžinti atgal.

– Ko nors norėjai?

Liša atrodė sutrikusi.

– Tik ketinau pasiteirauti apie pastaruosius įvykius. Bet pasikalbėsime rytoj.

– Gerai, nes aš dabar šiek tiek pavargusi. Nori, rytoj užeisiu ir viską tau papasakosiu?

– Gal norėtum pernakvoti?

Kai papuoliau į Centrą, nuolat sapnuodavau košmarus, todėl pasiėmusi antklodę ir pagalvę traukdavau pas Lišą ir nakvodavau prie jos akvariumo. Ji pasakodavo istorijas, kol aš palaimingai užmigdavau. Pasiūlymas skambėjo viliojamai, bet jaučiausi kvailai, kad turiu eiti iš namų dėl kažkokio elfo.

– Nieko, susitvarkysiu, – išspaudžiau šypseną. – Bet ačiū. Labanakt, Liša.

Undinė nusišypsojo tik akimis ir vaizdo ekranas išblanko. Aš sudribau ant sofos. Retas buvo taip arti. Vėl. Ir – blogiausia – dalis manęs troško, kad mums niekas nebūtų sutrukdęs. Bet aš užtektinai turėjau reikalų su elfais ir iš karčios savo patirties galiu pasakyti, kad jiems rūpi tik viena: užvaldyti, išnaudoti ir, skirtingai nei vaikinai iš serialų, jie tai daro visai ne dėl sekso. Fizinis artumas jiems mažiausiai rūpi. Jiems reikia širdies, sielos. Daugiau Retas negaus mano širdies. Niekada!

Tačiau kad ir ką sau kalbėjau, jam išėjus širdies nesiliovė mausti.

Likusią naktį praleidau plačiai atmerkusi akis, įsisukusi į tris antklodes – ir vis tiek šalau. Kai laikrodis parodė keturias, neiškenčiau: apsirengiau šilčiausius drabužius ir nukeliavau į Centro būstinę. Lendas miegojo ant grindų susirietęs į kamuoliuką. Atsisėdau prie priešingos sienos ir žavėdamasi stebėjau, kaip jo kūnas mainosi įgaudamas vis kitą pavidalą – tarsi spaudant pultelio mygtukus keistųsi televizoriaus kanalai. Maždaug po valandos jis vėl pasidarė permatomas, tarsi iš šviesos ir vandens. Buvau tokia pavargusi, kad vos galėjau sutelkti žvilgsnį – ir staiga pamačiau jį labai aiškiai. Tereikėjo liautis įtemptai spitrijus, atpalaiduoti akis – ir aš praregėjau. Jis turėjo plaukus ir visai normalius bruožus. Palaikyčiau netgi mielu, jei ne tas kūnas – be jokio pigmento. Ir dar kai kas mane nustebino – jis atrodė nedaug vyresnis už mane.

Po akimirkos Lendas atsimerkė ir mūsų žvilgsniai susitiko. Vaikino kūnas prisipildė spalvų – jis vėl virto manimi. Akys mainėsi kaip anksčiau: jis vis dar nerado tinkamo atspalvio.

– Kas tu? – sušnibždėjau.

– O tu?

Aš įsižeidusi susiraukiau.

– Žmogus.

– Juokinga, aš taip pat.

– Ne, tu nesi.

– Juokinga, tu irgi nesi.

Aš sukandau dantis ir perliejau jį tūžmingu žvilgsniu. Kvailys.

– Ko tau čia reikia?

Jis vėl prabilo mano balsu ir tai mane visiškai išmušė iš pusiausvyros.

– Galiu paklausti tavęs to paties. Ar atėjai manęs nužudyti?