Septynioliktas skyrius

KIEKVIENO NAGAI Į SAVE LENKTI

Kai prabudau ant savo sofos, Rakelė sėdėjo ant kėdės prie įėjimo į virtuvę ir pusbalsiu kalbėjo komunikatoriumi. Ji čia praleido visą naktį, nes aš nenorėjau likti viena.

Laisva ranka Rakelė pasitrynė surauktą kaktą. Atsisėdau. Ji dirstelėjo mano pusėn, išspaudė šykščią šypseną ir prašnekėjo dar penkias minutes. Jai baigus pakišau rankas po sėdyne, kad nepamatytų, kaip jos dreba, ir paklausiau:

– Ar radote tą pabaisą?

Ji papurtė galvą ir atsiduso. Tokio atodūsio dar nebuvau girdėjusi: jame buvo daugiau įtampos ir nerimo nei visuose ankstesniuose. Daugiau nei įžymiajame „Eve, Eve, Eve“ – ji taip atsidūsėdavo tada, kai aš rimtai susimaudavau, pavyzdžiui, kai būdama keturiolikos nukniaukiau jos komunikatorių tikėdamasi jį perprogramuoti taip, kad būtų galima klausytis muzikos, bet per neišmanymą sugadinau visą sistemą, dėl to darbuotojai pratupėjo uždaryti savo kambariuose kelias valandas. Už tai teko atsiimti: mėnesį ploviau ir šveičiau visą Centrą.

Jei dabar viskas būtų taip paprasta.

Nenorėjau klausti, nenorėjau žinoti, tačiau privalėjau.

– Žakas?

Ji liūdnai palingavo galvą.

– Jis negyvas.

Nudelbiau akis į grindis, skruostais ėmė ristis ašaros. Aš nieko nepadariau, kad jį išgelbėčiau, nė piršto nepakrutinau. Rakelė prisėdo šalia ir apkabino mane per pečius.

– Tu nieko negalėjai padaryti. Jei būtum bandžiusi jį išgelbėti, dabar gedėtume jūsų abiejų. Tikrai Žakas jaustųsi laimingas žinodamas, kad mirė gelbėdamas tave.

Tiesą sakant, Žakas jaustųsi laimingas dabar būdamas gyvas. Jis buvo ginkluotas, jau nekalbant apie milžinišką vilkolakio jėgą. Jei net su juo taip lengvai susidorojo, aš nieko nebūčiau galėjusi padaryti.

Tačiau kad ir ką galvojau, priešmirtinis Žako klyksmas tebeskambėjo ausyse.

– Turiu eiti į susitikimą su visų skyrių vadovais. Mes išsiaiškinsim, kas dėl to kaltas, ir užkirsim tam kelią, kad ir kas tai būtų.

Dabar prisiminiau savo teoriją ir atsisėdau tiesiai.

– Tai Retas!

– Ką Retas?

– Retas! Tai jis žudikas! Manau, kad tai Reto darbas!

– Kodėl taip manai?

– Tas įspaudas! Ant raganos krūtinės mačiau auksu švytinčią žymę! Lygiai kaip… – ir laiku prikandau liežuvį. Nepasakiau Rakelei apie ugnį manyje ir neketinau sakyti. – Jis paliko žymę man ant rankos, manau, kad tai jis!

Rakelė vėl papurtė galvą.

– Žinau, kad tu ant jo įsiutusi, ir ne be priežasties, bet tai ne jis.

– Iš kur žinai? Tu nieko neišmanai apie elfus!

Rakelė ramiai pažvelgė į mane.

– Aš dirbu su elfais daug ilgiau nei tu. Ir žinau, kad Retas negalėjo to padaryti. Kol buvai išvykusi atlikti užduoties, jis dalyvavo drausminiame svarstyme.

– Draus… Kur taip?

– Jo veiksmai, na, tai, ką padarė tau, turėjo būti apsvarstyti. Taryboje sėdėjo septyni žmonės ir jie gali paliudyti, kad Retas visą tą laiką buvo čia.

Drausminis svarstymas? Reto? Negi jie juokauja? Elfams nusispjaut į mus ir mūsų taisykles. Kaip sakiau Lendui, jie čia tik todėl, kad yra susaistyti įsakymo, kurį gavo pačioje pradžioje – tarnauti TKABA.

– Tai dabar jį nubaus?

– Jo veiksmai buvo pripažinti kaip nederami ir jis gavo griežtą įspėjimą, – iš Rakelės tono man tapo aišku, kad net ji pati supranta, kaip kvailai tai skamba.

– Ak, įspėjimą! Tai jį tikrai pastatys į doros kelią. Dabar jaučiuosi visiškai saugi!

– Tau daugiau nereikia dėl to jaudintis. Aš įsakiau jam tavęs neliesti. Jis neišdrįs nepaklusti. Todėl liaukis be perstojo apie tai galvojusi.

Pažvelgiau į savo riešą. Jį beveik dengė rankovė, tačiau ten, kur nedengė, mačiau po oda šokant liepsnos liežuvius. Taip, tikrai nėra ko jaudintis.

– Manau, kad jis vis tiek su tuo susijęs. Jei ne jis, tai kitas elfas. Koks nors, apie kurį TKABA nieko nežino.

– Ką gi, perduosiu tavo žodžius susitikime, bet mes neturime pagrindo nepasitikėti elfais. Tu ir aš, mes abi žinome, kad elfai nieko nedaro be priežasties.

– Taip, ir mes abi, tu ir aš, turime pripažinti, kad nė velnio neišmanome elfų priežasčių.

Rakelė atsiduso (suprask: „Neketinu daugiau su tavimi apie tai kalbėti“) ir atsistojo.

– Liša prašė perduoti, kad nori tave matyti, kai tik galėsi. Man bus ramiau, jei praleisi dieną su ja. Nenoriu, kad liktum viena. Ir, prašau, šį kartą pasiimk komunikatorių.

Rakelė paplekšnojo man per galvą, lyg būčiau penkerių, ir išėjo. Mane krėtė šaltis, todėl palindau po dušu ir ilgai stovėjau po karšta srove. Kad ir kaip save tramdžiau, nesusilaikiau nenuleidusi akių. Ant krūtinės vis dar matėsi skystos auksinės ugnies dėmė, nė kiek nenublankusi.

Kai išlipau iš dušo, įdėmiai apžiūrėjau save veidrodyje, bet tą gąsdinamą skystą liepsną galėjau matyti tik tada, kai žvelgiau tiesiai į ją. Kažkodėl man atrodė, kad mano veidas turėjo pasikeisti, tačiau buvau ta pati senoji Evė – graži, bet ne pritrenkiamai, riesta nosytė, papūstos lūpytės. Ir šviesios blyškiai pilkos akys.

Staiga man šovė mintis – ir aš pašiurpau. Jei galiu matyti tai, kas manyje antgamtiška, tik žvelgdama tiesiai į save, ne į savo atvaizdą, kaip galiu būti tikra, kad mano veidas nieko neslepia? Aš niekada negalėsiu pažvelgti sau į akis be veidrodžio, ir kas žino, gal ta šviesa sklinda iš manęs visą gyvenimą? Gal dėl to Lendas negali atkartoti mano akių? Staiga ėmė atrodyti, kad mano veidas – tik kaukė, slepianti tikrąją mane.

Nuo šios minties apėmė nevaldomas siaubas. Dar baisiau, kad aš negalėjau jos nei patvirtinti, nei paneigti. Štai ką reiškia būti vienintelei iš savo rūšies: aš niekada nesužinosiu tiesos. Niekada.

Nuliūdusi nusišluosčiau ir apsivilkau savo didžiausią ir minkščiausią megztinį – gražios žydros spalvos, ilgomis rankovėmis, visiškai uždengiančiomis riešus. Susipyniau plaukus į kasą ir pasiėmiau komunikatorių. Kai įžengiau į Duomenų apdorojimo skyrių, Liša prisiplojo prie stiklo: taip jai magėjo pasikalbėti su manimi.

– Eve, kaip šiandien jautiesi? Aš taip nerimavau.

Šiaip ne taip nusišypsojau.

– Taip, šios dvi savaitės buvo tikras pragaras.

– Prisėsk. Taip seniai pas mane buvai užėjusi. Aš tavęs pasiilgau.

Prisitraukiau vieną kėdę su ratukais, užsiropščiau ant jos pariesdama kojas.

Liša privertė mane smulkiai apsakyti visa, kas nutiko su Retu ir paskui su ragana. Tik dabar, sėdėdama šalia Lišos, supratau, kaip man trūko geriausios draugės. Pastaruoju metu neturėjau nė minutės ramybės: Rakelė su savo perdėtu dėmesiu, vis pavojingesnės ir nepavykusios užduotys, pagaliau Lendas. Liša, kaip nemirtinga amfibija, buvo gana sumani, ji prisimerkė ir suktai nusišypsojo.

– O tas Lendas, išgelbėjęs tave nuo Reto, ar jis… dailutis?

Nusijuokiau.

– Jis gali pasiversti iš akies luptu Lendonu.

– Lendonu iš „Istono mokyklos“? Tada tu privalai jį įsimylėti!

Aš papurčiau galvą.

– Ne, iš tikrųjų jis dar gražesnis. Ir toks mielas. Nesakyk Rakelei, bet man rodos, jis man patinka…

Liša linktelėjo vis dar šypsodamasi.

– O jo hormonai irgi šėlsta kaip Lendono?

Aš nusijuokiau iš jos absurdiško klausimo.

– Hm, nemanau. Ir tuo džiaugiuosi.

– Na taip. Būtų per daug… – Liša nutilo ir reikšmingai mirktelėjo man vienu skaidriu akies voku, – per daug sunki našta, ar ne?

– Tu juk mane žinai – gyvenime nemėgstu apsikrauti.

Liša nusijuokė, vandeny pakilo burbuliukai.

– Matai, kaip moku taikyti metaforas?

– Tu tikra profesionalė!

Mudvi dažnai kalbėdavomės metaforomis ir žargonu, nors labai skyrėmės, jai buvo svarbu su manimi šnekėtis mano kalba.

– Bet svarbiausia – ar tu jam patinki?

– Ee… tikriausiai ne. Tai dėl manęs jį vis pačirškina elektros srove, jei pameni. Ir čia jis tupi uždarytas per mane. Kažin, ar aš jam patinku. Kaip kvaila, kad jie jį čia laiko!

– O kas jiems belieka?

– Nežinau. Išklausyti jį, padėti! Kad ir iš kur jis būtų, jie irgi žino, kas vyksta. Jei TKABA nebūtų užsiėmusi vien gaudymu ir sulaikymu, sekimu ir kitomis panašiomis nesąmonėmis, jei pažvelgtų į jį kaip į sau lygų, kaip į sąjungininką, galėtų imti su juo bendradarbiauti ir gal išaiškintų tą padarą, kol jis neišžudė visų antgamtinių būtybių!

Liša susižavėjusi pažvelgė į mane. Gal iš tikrųjų ji nėra tokia TKABA patriotė, kokia ją visuomet laikiau?

– Ar apie tai kalbėjai su Rakele?

– Ne, nekalbėjau.

Buvau per daug susinervinusi. Anksčiau agentūroje jausdavausi saugi, tačiau sužinojus, kad priklausau septintam lygmeniui, man ėmė rodytis, jog viskas, ką darau, jiems gali kelti įtarimų. Į antgamtines būtybes čia nežiūrėjo kaip į sau lygias, jas visada visada laikė kitokiomis. O rūpintis Lendo išlaisvinimu, ypač dabar, – nieko įtartiniau negalėjau sugalvoti.

Staiga pažvelgiau į save iš šalies: sėdžiu čia ir jaudinuosi dėl to, ar patinku Lendui daugiau nei draugė (jeigu jis iš viso laikė mane drauge), ar ne, ką apie mane mano agentūroje dirbantys žmonės, kitaip tariant, galvojau apie save. Tik apie save. Kaip tada, kai raudodama bėgau nuo kūdros gelbėdama savo kailį ir palikau Žaką likimo valiai. Antgamtinės būtybės mirė viena po kitos. Dėl raganų ir vampyrų man ne itin skaudėjo širdį, užtat Žakas – visai kas kita, jis to nenusipelnė. Tos žudynės turi būti sustabdytos.

– Pakalbėsiu apie tai su Rakele. Kad ir ką jie dabar veikia, regis, iš to jokios naudos.

Liša nusišypsojo vien akimis.

– Gera mergaitė.

Aš jai irgi nusišypsojau galvodama, kad Liša galbūt jau seniai piršo man tą mintį, tik aš to nesuvokiau. Su ja man visados būdavo lengva bendrauti. Kai kurie antgamtiniai padarai, ypač vilkolakiai, man netgi patiko. Galų gale tai ne jų kaltė, kad yra tokie.

Ir išties, kai pamąstai, nė viena iš antgamtinių būtybių nekalta dėl to, jog yra tokia. Juk raganos neprabudo vieną rytą ir nepagalvojo: klausykit, gal reikėtų pradėti ėsti vaikus, tai bus linksma! Jos tokios jau yra – grobuonės. Aišku, raganos šlykščios ir siaubingos, bet tokias jas sukūrė gamta.

Tačiau ar tai reiškia, kad viską reikia palikti taip, kaip yra? Leisti raganoms ir toliau šlaistytis aplink kūdras, užutėkius ir tykoti naujų gardžių kąsnelių? Mintys ūžė kaip avilys ir nuo to veikiai įsiskaudo galva. Man reikėjo pertraukos.

– Klausyk, hm… ar nesupyktum, jei nueičiau aplankyti Lendo?

– Pypt, aišku, ne. Eik, pasimatyk su savo keistu draugeliu.

Aš nusišypsojau, atsisveikindama priplojau veidą prie stiklo ir patraukiau į Lendo kamerą.

Jis vis dar atrodė kaip tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuolis. Kai įėjau, kažką paišė mano dovanotame sąsiuvinyje. Vaikinas pakėlė akis, jose šmėkštelėjo palengvėjimas.

– Tu grįžai.

Linktelėjau, pabandžiau nusišypsoti. Ir, didžiausiai savo gėdai, apsipyliau ašaromis. Lendas pašoko ir suspaudė mane glėbyje.

– Kas tau? Kas atsitiko?

– Tas padaras buvo ten. Jis nužudė raganą, paskui Žaką. O aš pabėgau.

Jis manęs nepaleido.

– Ar tu jį matei?

– Lyg, – ir papasakojau tai, ką mačiau, praktiškai nieko. – Ak, taip! Jis paliko įspaudą! Ant raganos, ant krūtinės. Švytinčią blyškaus aukso žymę, kuri man bežiūrint ėmė blėsti ir išnyko.

– Ant raganos kūno?

– Manau, kad ant tikrojo kūno, po apžavais. Abejoju, ar kas nors, be manęs, galėtų jį pamatyti. Atrodė panašiai kaip žymė po mano oda. Tačiau Retas turi alibi.

Lendas susimąstė: mačiau iš surauktos kaktos.

– Ar tu gerai jautiesi?

– Nežinau. Aš… dar niekada nebuvau taip persigandusi. Maniau, kad mirsiu, kad neišsigelbėsiu. Ir Žakas… girdėjau priešmirtinį jo klyksmą, – ir vėl pradėjau sriūbauti. Lendas nuvedė mane prie lovos, pasodino ir prisėdęs šalia apkabino per pečius. – Atleisk, – atsiprašiau šluostydamasi akis.

– Neatsiprašinėk. Džiaugiuosi, kad tau pavyko išsigelbėti. Tu pirmoji, kuri kai ką matė. Tai visiems mums labai padės.

– Padėtų dar labiau, jei tu nesėdėtum čia uždarytas. Bet aš ketinu eiti pas Rakelę, pabandysiu įtikinti ją, kad jie turi su tavimi bendradarbiauti, o ne laikyti kameroje kaip nusikaltėlį. Šitą pabaisą reikia sustabdyti.

Jis linktelėjo. Man pasirodė, kad didžiuojasi manimi. Pasilenkęs Lendas švelniai pabučiavo mane į viršugalvį. Nemaniau, kad vienu metu gali būti taip baisu ir be galo gera.