Dvidešimt antras skyrius

VARDO PASLAPTIS

– Ką tu nori pasakyti tuo „kaip aš“? – paklausiau. – Ji siaubinga, dega ugnyje!

– Aš nematau jokios ugnies! Gal čia jos apžavai, ar dar kas, bet aš nieko nemačiau.

– Tada parodyk, kaip ji atrodė!

Lendo veidas sumirguliavo, jis sumažėjo kelis colius. Negalėjau patikėti savo akimis: priešais mane stovėjo mergina trumpais šviesiais plaukais, dailiu veideliu, panašaus sudėjimo kaip aš, tik gal keleriais metais vyresnė. Ir akys: tokios pat vaiskios, blyškiai pilkos, kurių spalvos Lendas niekaip negalėjo pakartoti.

– Tokios pat akys, – tarė Lendas maloniu jos balsu.

– Tai… Aš ne… Kas ji? Kodėl ji iš vidaus liepsnoja? Ji švyti akinama šviesa, kaip… – nudelbiau akis ir atsmaukiau rankovę, – kaip čia, – pašiurpusi dėbsojau į šokančias liepsnas po oda. – Tik milijoną kartų ryškiau.

– „Skysta ugnis slepia sielvartą jos“, – padeklamavo Lendas, pasivertęs ugnine mergina.

– Vadinasi, ji ėmėsi „mirties, mirties, mirties“. Turi būti kokia nors išeitis, – išsitraukiau komunikatorių. Jei man pavyktų pagauti Rakelę, ji atsiųstų pagalbą. Komunikatorius keliskart blausiai sumirksėjo ir pranešė, kad su Rakele negalima susisiekti. – Negaliu kviesti Felės. Įsakiau jai gelbėti vilkolakius, nes jie visi užmigdyti. Ji dar nebus spėjusi jų išgabenti.

Negalėjau dėl savo gyvybės aukoti jų visų. Vadinasi, man liko viena vienintelė išeitis. Papurčiau galvą nenorėdama to pripažinti.

– Argi ne žavu? – pasigirdo Reto balsas mums už nugarų.

Aš staigiai atsigręžiau. Vilką paminėk, tiksliau, apie jį pagalvok, ir jis čia. Retas stovėjo nerūpestingai atsirėmęs į sieną ir šypsojosi iki ausų.

– Mėgstu senų gerų draugų susitikimus, – jis žvilgtelėjo į Lendą ir pamojavo, bet tuoj susiraukė. – Tai ne ji.

– Iš kur žinai?

– Buvome susitikę. Miela mergina. Labai maloni.

– Tai tu… tu atsivedei ją čionai?!

– Jie liepė man nuvykti ten ir pažiūrėti, kas atsitiko. Bet nesakė, kad negaliu nieko atsivesti su savim. O ji taip gražiai prašė.

Papurčiau galvą kone sprogdama iš įsiūčio, negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Štai kas atsitinka, kai esi įsitikinęs, jog gali valdyti elfus. Mano geriausia draugė už tai sumokėjo aukščiausią kainą.

– Nudėsiu tave už tai, – iškošiau. Veidu ritosi deginančios pykčio ašaros.

Jis atsiduso.

– Oi, gal nereikia tų melodramų. Tuoj viskas virs tragedija, užteks jai įeiti pro šias duris.

Aš nervingai sužiurau į tą pusę. Nežinojau, kokių dar galių, išskyrus atimti gyvybes iš nemirtingųjų, turi ta mergina, ir visai netroškau sužinoti.

– Patikrinsiu duris dar kartą, – pasakiau Lendui. Jis linktelėjo, sumirguliavo ir mergina dingo, vaikinas vėl įgavo įprastą pavidalą.

– Švarus darbelis, – pasakė Retas. – A, prisimenu tave. Jei Evelina mirs, tu būsi kaltas, kad tada mus pertraukei.

– Užsičiaupk, – apimta nevilties bėgiojau koridoriumi pirmyn atgal ir, ieškodama kelio pabėgti, atidarinėjau paeiliui visas duris. – Užteks tavo kvailų mįslių.

– Jokių mįslių. Aš taip ir nebaigiau tavęs pripildyti ir bijau, kad mūsų naujoji draugužė truputį karštakošė. Nenoriu net galvoti, ko ji gali prikrėsti. O ji daug, daug stipresnė už tave. Gaila. Juk tu taip man patinki, mano meile. Dėl mūsų abiejų puoselėjau dideles viltis.

Išsitraukiau durklą ir žengiau priešais nutaikydama ašmenis jam į kaklą.

– Užsičiaupk. Tu išvesi mus su Lendu iš čia.

– Nieko kito ir nenoriu. Deja, negaliu tavęs paliesti, o tu niekaip neišeisi pro elfų duris neprisilietusi prie manęs. Matai, mane saisto agentūros įsakymas ir aš paprasčiausiai negaliu nepaklusti.

Užsimerkiau ir papurčiau galvą. Juk turi būti kokia nors išeitis. Aš negaliu daugiau ištarti jo vardo. Tai per daug pavojinga.

– Eve! – sušuko Lendas, jo balsas virpėjo iš baimės. Atsisukau: durys per patį vidurį pradėjo švytėti raudonai, tokios buvo įkaitusios. Ji eina kiaurai.

– Mėšlas, mėšlas, mėšlas!

Mes mirsime. Vėl pažvelgiau į Retą.

Jis žiūrėjo į mane pakėlęs vieną antakį, auksinės akys švytėjo.

– Bijau, kad tau liko visai nedaug laiko, mano meile.

– Gerai! Gerai! Lendai, imk jį už rankos.

Vaikinas priėjo ir aiškiai nepatenkintas paėmė elfą už rankos.

Reto veidas pergalingai švytėjo. Prisiminiau jo žodžius, jog jis lauks nesulauks, kada aš maldausiu jį vėl mane paliesti. Ir jis buvo teisus. Atsisukusi pamačiau duryse šviečiant jos rankos įspaudą, vis labiau ryškėjantį besilydančiame metale. Po akimirkos jos atsivers.

– Panaikink agentūros įsakymą, – godžiai ir nekantriai sušnibždėjo Retas.

Užsimerkiau stengdamasi užgniaužti baimę ir pykinimą.

– Loretanai, pamiršk viską, ką tau yra įsakiusi agentūra! Paliesk mane, – vos nepaspringau šiais žodžiais. – Išvesk mus iš čia. Į Lendo namus, – pridūriau greitai baimindamasi dar kartą įstrigti Reto valdose. Šis nusijuokė, jo balsas suskambo kaip sidabrinis varpelis. Jis ištiesė ranką ir apgniaužė mano riešą, jau liepsnojantį ugnimi, ir nusitempė mus į tamsą. Girdėjau, kaip mergina kažką sušuko, paskui viskas nugrimzdo Elfų karalystės tyloje.

Ranką iškart pradėjo deginti. Ugnis kilo aukštyn ir aš kandžiojau lūpą, kad neimčiau šaukti iš skausmo. Klupinėdama aklomis bridau pirmyn, kovojau su ta liepsna, kiek galėjau, bet ji, gavusi valią, pleškėjo vis smarkiau.

– Liaukis, – sušnibždėjau. – Prašau, liaukis.

– Evelina, – kreipėsi jis. Balsas, palyginti su žudančiu skausmu, glamonėjo.

Pro užmerktus vokus pamačiau blausią šviesą, atsimerkiau tada, kai mes trise įžengėme iš tamsos į sutemų užlietą mišką.

– Paleisk! – parpuoliau ant kelių ir ėmiau raudoti balsu, nes Reto pirštai tebebuvo apsiviję mano riešą ir šokanti liepsna tebesiuntė tvilkančius pliūpsnius ranka aukštyn žemyn.

– Paleisk ją! – suriko Lendas ir, matyt, puolė Retą, nes pajutau, kad šis parvirto ant šono.

– Tu vėl lendi ne į savo reikalus! – pagaliau Retas paleido mano riešą. Aš susmukau ant žemės, išmečiau durklą ir gulėjau žiopčiodama, skausmas ėmė malšti. Bet karštis neišnyko, jis vėl susitelkė mano rieše ir širdyje, daug kaitresnis nei iki šiol. Atsistojau keturpėsčia. Sutemose Reto siluetas švietė ryškiau nei visada.

Jis pasilenkė ir liaunomis rankomis suėmė mano veidą. Šį kartą jo delnai ne degino, o skleidė malonią šilumą, kurios taip troškau anksčiau. Aš ir dabar jos ilgėjausi.

– Jei leisi man baigti, viską tau papasakosiu. Neliks jokių klausimų. Jokių ieškojimų. Tada tu būsi su manimi.

Vidinė ugnis stūmė mane vis arčiau Reto. Jo širdis švytėjo taip, kad matėsi pro audinį, ir mano širdis atsiliepė. Būtų taip lengva, taip saugu. Pažvelgiau į gintarines elfo akis ir jau žiojausi sutikti.

Lendas kostelėjo ir aš šiaip ne taip atplėšiau akis nuo Reto. Vaikinas kėlėsi nuo žemės per porą metrų nuo mūsų. Veikiausiai ten jį nubloškė elfas.

– Ar tau viskas gerai? – paklausiau atsikratydama Reto rankos ir jo viliojamos šilumos.

Elfas atsiduso.

– Evelina, kaip su tavimi sunku.

Atsukau jam nugarą ir nužingsniavau prie Lendo.

– Ar tu sveikas? – paklausiau. Jis linktelėjo. – Gerai.

Su Retu reikia ką nors daryti, ir nedelsiant. Atsisukau: jis jau stovėjo šalia manęs.

– Lor…

Nespėjau įpusėti jo vardo, o Retas jau stovėjo už Lendo pridėjęs sidabrinį durklą jam prie gerklės.

– Tavo vietoje, prieš ką nors pasakydamas, labai gerai pagalvočiau, – išgiedojo Retas žaismingai šypsodamasis. – Staiga pasijutau labai pavargęs nuo jūsų įsakinėjimų. Tačiau yra vienas – paskutinis – dalykas, kurį maloniai dėl tavęs padaryčiau. O ne, nesakyk nė žodžio, – paprieštaravo jis vos man prasižiojus. Lendo akys išsiplėtė iš baimės. – Viena mažytė klaida ir bijau, kad liksi kalta dėl dar vieno savo draugo mirties. Dabar aš tau pasakysiu, ką privalai ištarti, ir tu pakartosi – žodis žodin.

Aš nebyliai linktelėjau nekreipdama dėmesio į Lendo bandymą papurtyti galvą. Negaliu jo prarasti. Tik ne dabar, kai ką tik netekau Lišos.

– Puikumėlis. Noriu, kad įsakytum man pasikeisti vardą.

– Aš… Ar galiu net tai?

– Man nevalia nepaklusti įsakymui. Tai būk tokia maloni, įsakyk man pasikeisti vardą.

Ką sumanė Retas, ėjo kaip sviestu patepta, aš buvau priversta padaryti viską, ko jis norėjo. Nejau elfas tiksliai žinojo, kad viskas kaip tik taip ir įvyks? Kaip įsitikinau dar kartą, mes tik klaidžiojame tamsoje, o elfai žiūri į mus iš viršaus ir mato visus kelius ir aplinkkelius, kurių mes nė nenutuokiame esant, kol būna per vėlu.

– Loretanai, – žodžiai strigo gerklėje, – pasikeisk savo vardą, – nors įsakymą ištariau pašnibždomis, to užteko.

Reto veide sustingo palaiminga šypsena. Šią minutę jis atrodė neapsakomai gražus ir aš prisiminiau, kodėl kažkada galvojau, kad elfai yra angelai. Tokioms dieviškai gražioms būtybėms ne vieta Žemėje. Jis atstūmė Lendą ir vienu žingsniu atsidūrė šalia manęs. Apkabinęs per liemenį prisiglaudė, lūpomis beveik lietė man ausį.

– Ačiū tau. Vardas turi didelę galią – kada nors pasakysiu tau tavąjį. O dabar turiu jus palikti: manęs laukia daug darbų. Tiek žmonių reikia aplankyti, tiek atsidėkoti už malonę. Iki kito susitikimo, mano meile, – jis atsitraukė per žingsnį. Oras aplink jį sumirgėjo ir Retas išnyko.

Staiga vakaro oras atšalo, giria tapo tamsi ir tuščia.

– Ką aš padariau… – sušnibždėjau apimta siaubo.