Aštuntas skyrius
ELFŲ NESĄMONĖS
Sušukau jam grįžti. Paskui išsidrėbiau ant vienos iš sofų. Jis teisus. Buvau išsekusi, juk aną naktį beveik nemiegojau, o kur dar varginanti diena ir ne mažiau įtemptas vakaras. Tačiau jei užmigsiu, negalėsiu laikyti durklo parengto. O jei negalėsiu laikyti durklo parengto…
Taip, čia jau kebliau. Nežinojau, ką Retas ketina man daryti, ir visai nenorėjau sužinoti.
Nenuostabu, kad mano komunikatorius nerodė jokių gyvybės ženklų. Nenutuokiau, ar aš tam tikra prasme išvis esu savo planetoje. Elfų karalystė egzistuoja kaip paralelinis pasaulis, kitame laike ir erdvėje, čia įsipina krūva nuobodžių ir nesuvokiamų fizinių dėsnių, dėl kurių anksčiau nesukau galvos. Atsidususi nusprendžiau ateityje daugiau dėmesio skirti kovos su durklais pamokoms ir pasidomėti Elfų karalyste.
Galėčiau vėl pašaukti Retą tikruoju vardu ir jis privalėtų pasirodyti. Bet jau šaukiau ir kas iš to išėjo? Negalėjau dovanoti sau už tai, ką pasakiau. Man tavęs reikia? Jau supratau, jog tuos žodžius ištariau taip, kad Retas suprato juos kaip įsakymą, ir dabar stengsis viską įvykdyti, tik nelygu, kaip jis suvokia tą savęs poreikį. Jei pasišaukčiau jį atgal ir spėčiau atšaukti savo įsakymą, kol jis vėl neatimtų man balso, galai žino, kaip jis visa tai suprastų. Jei duodi elfams prieštaringus įsakymus, jie negali jų įvykdyti ir padaro ką nors visiškai kita (o tada gero nelauk). Žiūrėk kaip nori, įklimpau iki ausų.
Elfai – slidūs kaip unguriai. TKABA (dar tais laikais, kai nesivadino TKABA, o tik AKABA ir dar velniai žino kaip kituose kraštuose) teko paprakaituoti kelis dešimtmečius, kad rastų elfą, bet kokį elfą, ir sužinotų jo tikrąjį vardą. Jie buvo sugalvoję kaip jauką siųsti dailias jaunas merginas. Tuzinų jaunų dailių merginų daugiau niekas neregėjo. Tik viena atskleidė didžiąją paslaptį.
Elfų neveikia alkoholis, tačiau jos didžiai nuostabai – ir elfų pragaiščiai – jie visiškai apgirsta nuo gazuoto vandens. Sugirdžiusi kibirus kokakolos ji sužinojo tikrąjį vieno elfo vardą. Taip privertė jį paklusti ir įsakė atskleisti kitų elfų vardus, o šiuos – dar kitų, ir taip toliau. Galiausiai buvo sudarytas Elfų vardų katalogas ir pergalingai užbaigta 1995 metų Kontrolės operacija.
Skamba daug didingiau, nei buvo iš tikrųjų: daugybė operacijos dalyvių žuvo arba dingo amžiams, dabar elfai slepia savo vardus net vieni nuo kitų, todėl TKABA gali valdyti tik nedidelę jų dalelę. Deja, nei tada, nei dabar agentūra neįsisąmonino ir, matyt, niekada neįsisąmonins to, kad elfų neįmanoma valdyti. Neįmanoma! Jie nežino, kas yra logika ar racionalus protas. Jie nesilaiko tokių taisyklių – fizinių, socialinių, emocinių, net eismo, – kokių laikomės mes. Jie nuolat turi savų planų, ketinimų ir yra daug sumanesni už mus. Be to, sužinoję ir vartodami jų tikruosius vardus mes susidūrėme su antgamtinėmis paslaptimis, daug senesnėmis ir galingesnėmis, nei galima suprasti ir suvaldyti.
Pasakiau „mes“, tačiau turėjau omenyje pasipūtėlius TKABA agentus.
Taip mąsčiau gulėdama ant Reto sofos, įstrigusi kažkur Elfų karalystėje ir svarsčiau, kaip ilgai ištversiu nemiegodama, nevalgydama ir negerdama. Ar nesisiodama, nes pasidairiusi niekur nemačiau tualeto. Kvaišos nemirtingieji. Ar jų magija išties verta tų pavojų ir maišaties, su kuriais susiduriame su jais dirbdami?
Turėtų būti kokia nors kita išeitis. Aš negalėjau – nenorėjau – vėl kviesti Reto. Žinojau, kad jis manęs niekada nepaleis, o vienintelis kelias iš čia buvo Elfų karalystės takais.
Kitas elfas! Nuostabu! Elfų vardus, kurie man buvo patikėti, galėjau ištarti tik esant žūtbūtiniam reikalui. Dabar kaip tik tas atvejis. Aš išsižiojau ir sustingau.
Net dabar negalėjau prisiminti to vardo. Elfų vardai tokie keisti, o tada aš buvau tokia persigandusi, kad jis neiškrapštomai užstrigo kažkur atmintyje. Gulėdama ant sofos spoksojau į lubas, mirguliuojančias daugybe kristalų, ir karštligiškai stengiausi prisiminti elfės ryškiai raudonais plaukais vardą.
Kristalai žaižaravo šviesoje, kurią skleidė nematomas šaltinis. Jų mirguliavime įžvelgiau tam tikrą raštą, lyg užuominą. Po kiek laiko pastebėjau ir atspalvius. Tarsi tas piešinys norėjo man kažką pasakyti. Jei tik žiūrėčiau pakankamai ilgai ir įdėmiai, negalvodama apie nieką daugiau… ir jei užsimerkčiau ir iš viso nemąstyčiau, gal tai padėtų ir kas nors paaiškėtų…
– Ne! – aš staigiai atsisėdau ir atsimerkusi pasitryniau akis. Daugiau jokių lubų.
Kuo gi ji vardu? Juk žinojau, žinojau. Ir staiga prisiminiau – juk tai ta elfė, kuria apsimetęs atkeliavo Lendas. Felė! Felė – sutrumpintas vardas. O visas…
– Denfelete! – pergalingai sušukau. Po kelių sekundžių sienoje atsirado durų anga ir vidun įžengė elfė, nutaisiusi nuobodžią miną.
– O! – susiraukė ji.
Aš pašokau netverdama savo kailyje iš džiaugsmo, tačiau laiku susizgribau, kad vėl neįsakyčiau kokios kvailystės. Šį kartą būsiu atidesnė. Ypač tiksli.
– Prašau nugabenti mane į TKABA centrą, kur gyvenu.
Ji ištiesė ranką ir aš suėmiau jos plaštaką.
– Stok! – sušuko už nugaros išdygęs Retas. Aš atsisukau, tačiau Felės rankos nepaleidau.
– Ji mano.
Felės veide šmėstelėjo pašaipa.
– Ji pašaukė mane vardu. Aš neturiu pasirinkimo.
Auksines Reto akis apniaukė įtūžis. Štai jums dar vienas elfų trūkumas: nesutramdomas temperamentas. Tik vieną kartą mačiau jį prarandant savitvardą – tada ir nusprendžiau daugiau neturėti su juo reikalų.
– Keliaujam, mums laikas, – trūktelėjau ją už rankos. Švelni šviesa dingo, kambarys nusidažė grėsminga raudona spalva.
Mes smukome į durų angą ir žengėme ant Elfų karalystės tako. Labiau baimindamasi to, kas liko už nugaros, o ne supančios tuštumos, šį kartą neužsimerkiau. Felė suspaudė mano ranką stipriai, iki skausmo, veide atsispindėjo įtūžis ir kartu ji atrodė labai patenkinta. Man pasidarė smalsu, kas čia vyksta. Šitų dviejų santykiai atrodė gana keisti. Tiek to, man nerūpi, svarbu, kad parsigaučiau namo.
Staiga šovė į galvą puiki mintis.
– Gal gali atverti duris į Lendo buveinę?
Ji perliejo mane tokiu aštriu žvilgsniu, jog keista, kad neėmiau kraujuoti. Dar keli žingsniai ir priešais atsirado šviesūs durų angos kontūrai. Denfeletė įstūmė mane vidun ir dingo tamsoje.
Kambarys atrodė toks pat nykus kaip visas Centras. Praviros durys vedė į nedidelę vonią, visa kita atrodė kaip visada: paprasta kvadratinė patalpa su pilka lova, pristumta prie vienos sienos. Ant jos sėdėjo Lendas – kaip iš akies luptas aš, iki mažiausių smulkmenų. Jis pakėlė akis, jo – mano – veide šmėstelėjo nuostaba. Paskui greitai nusisuko ir aš išgirdau kalbant Rakelę.
Prisispaudžiau prie sienos. Tikriausiai ji stovėjo koridoriuje, nes aš jos nemačiau, iš Rakelės reakcijos spėjau, jog ji manęs taip pat nematė. Vadinasi, manęs nesusekė. Kol kas. Dabar jau žinojau, kur Lendas. Kartais ir elfai praverčia.
– …visiems mums bus geriau, jei pasakysi viską, ką žinai. Duosiu tau laiko pagalvoti, – baigė Rakelė. Tuoj išgirdau, kaip jos sportiniai bateliai nutapsi koridoriumi. Lendas – aš – vėl pasisuko į mane ir klausdamas pašaipiai pakėlė vieną antakį.
– Ei, taip nesąžininga, – sušnibždėjau. Aš niekada nemokėjau pakelti vieno antakio. Ir ne dėl to, kad nebūčiau mėginusi. Jis pažvelgė suglumęs, todėl parodžiau į savo pačios antakius ir papurčiau galvą. Atsakydamas jis nusišypsojo ir aš ištirpau: mane pakeitė tamsiaplaukis, tamsiaakis gražuoliukas.
– Ką čia veiki?
Gūžtelėjau ir nuslydusi siena atsisėdau ant grindų.
– Nusprendžiau užsukti į svečius.
– Na jau.
– Aha. Nuobodžiavau.
– Aš irgi, – stojo ilga, nejauki tyla. – Pabūsi?
– Nemanau. Nujaučiu, kad manęs ieško.
– Rakelė atrodė baisiai sunerimusi.
Aš atsidusau.
– Taip. Tikriausiai turėjau jai pranešti, kad esu gyva.
Bet nepajudėjau iš vietos.
– Atrodai pavargusi, – jis akimirkai vėl pavirto manimi, kad parodytų mano apsunkusius vokus ir tamsius ratilus po akimis.
– Ką tu sakai?! Ačiū, malonu girdėti. Kodėl tau iškart nepasakius, kad atrodau šūdinai?
Jis nusijuokė ir vėl atvirto mielu vaikinuku.
– Man vis dar nepavyksta atkartoti tavo akių.
– Aš nepakartojama, – tariau patenkinta.
– Labiau nei pati numanai.
– Ką nori pasakyti?
– Tik tą, kad dar nesu sutikęs žmogaus, kurio išvaizdos negalėčiau atkurti.
Aš atsistojau susiraukusi.
– Klausyk, vandenini, vienintelė antgamtinė būtybė šiame kambaryje esi tu.
– Kaip pasakysi.
Buvau per daug pavargusi, kad klausyčiausi Lendo plepalų. Durys čia buvo platesnės nei kitur, be to, atlapos iki galo.
– Kokia šio kambario apsaugos sistema?
Jis kilstelėjo koją, sukaustytą sekimo įtaisu.
– Jei peržengsiu šio kambario slenkstį, suveiks pavojaus sistema ir apyrankė įšvirkš.
Vadinasi, manęs tai neliečia.
– Puiku. Tuomet pasimatysime vėliau, – ir išėjau netarusi nė žodžio.
Paprastai Centro apsaugos skyriuose aš neužsibūdavau. Kai antgamtiniai padarai atsidurdavo čia, mano darbas būdavo baigtas. Paspėliojusi nusprendžiau sukti į kairę ir koridorius atvedė iki pažįstamos vietos. Buvau visai netoli Duomenų apdorojimo skyriaus, todėl įėjau vidun ir radau Rakelę kažką karštligiškai aiškinančią Lišai.
– Tai neįmanoma! Vilkolakiai turėjo aptikti nors kokius pėdsakus!
Liša pakėlė akis, pamatė už Rakelės nugaros mane ir apsipylė ašaromis. Bent jau aš pamaniau, kad ji verkia. Niekada nesu mačiusi jos raudant, be to, vandeny ašarų neįžiūrėsi, tačiau matydama iškreiptą veidą ir trūkčiojančius pečius spėjau, kad neklystu. Rakelė apsisuko ir sukliko, paskui puolė prie manęs ir suspaudė glėbyje.
– Tai jie tavęs nesurijo?!
– Ne, jie manęs nesurijo, – nusijuokiau dėl keistai pasikartojančio pokalbio ir dėl to, kad nuslėpčiau viršun lipančias palengvėjimo ašaras. Taip džiaugiausi grįžusi čionai, pas Rakelę ir Lišą. Prisipažinsiu, buvo kelios akimirkos, kai galvojau daugiau jų niekada nepamatysianti.
Susitvardžiusi Rakelė atsitraukė per ištiestą ranką, delnus tebelaikė man ant pečių.
– Kas, po galais, nutiko? Kur tu buvai? Ir kodėl nužudei visus tuos vampyrus?
– Aš… Palauk, ką pasakei? Nužudžiau vampyrus?
Ji rūsčiai linktelėjo. TKABA, švelniai tariant, labai nepatinka, kai jos agentai žudo antgamtinius padarus. Jie visi laikomi nykstančiomis rūšimis, štai kodėl net patys bjauriausi padaromi nekenksmingi, bet – šiukštu! – nežudomi.
– Aš jų nežudžiau! Tai jie per plauką manęs nenužudė. Paguldžiau kelis Elu, dar keliems gal brūkštelėjau sidabriniu durklu, bet nė vienam neperdūriau širdies.
– Kaip grįžai?
Nudelbiau akis.
– Pašaukiau Retą.
Po šitų žodžių sekė atodūsis: „Viskas daug blogiau, nei maniau.“
– Tada kas paliko ten dvidešimt penkis negyvus vampyrus?