Trečias skyrius

AŠ IR NE AŠ

Žiūrėjau į tą padarą ir niekaip negalėjau sutelkti žvilgsnio. Akys slydo jo kontūrais nerasdamos, už ko užsikabinti. Nors ir galėjau šį tą įžiūrėti, jis buvo, ko gero, ties materialaus kūno matomumo riba. Įsivaizduokite, kad jums reikia įsirabždinti į aštuoniasdešimt laipsnių statumo kalną, padengtą šešių colių storio ledu. Štai kaip sunku buvo įžiūrėti tą tipą.

Tačiau dėl vieno neabejojau – jis vyriškosios lyties. Įsibrovėlis buvo plikas, be drabužių, ir aš džiaugiausi, kad gulėjo susirietęs į kamuoliuką. Stovėjau nežinodama, ką daryti toliau, kai durys atsidarė ir vidun įsiveržė tikroji Rakelė, jai iš paskos įgriuvo du apsaugos darbuotojai.

– Tai jis tavęs nesurijo! – puoliau jai ant kaklo ir vos neapsiašarojau.

Sargybiniai prabėgo pro mus. Rakelė santūriai paplekšnojo man per nugarą.

– Ne, ji manęs nesurijo. Tik skaudžiai sudavė per veidą.

– Tai vaikinas.

– Kas? Vaikinas? – perklausė ji.

Mudvi priėjome jo apžiūrėti. Apsaugos darbuotojai spoksojo žemyn netekę amo. Vienas pasikasė galvą. Tikras drimba, gremėzdiškas vilkolakis prancūzas, vardu Žakas. Vilkolakius sunkiau atpažinti nei vampyrus. Kai ne pilnatis, juos išduoda tik akys. Kad ir kokios spalvos būtų, po jomis aš visada regiu geltonas vilko akis. Dauguma vilkolakių gana padorūs. Kadangi išsiskiria nepaprasta jėga, dauguma jų pas mus dirba apsaugos darbuotojais. Suprantama, per pilnatį juos saugiai uždarome.

Žakas gūžtelėjo pečiais.

– Dar nesu matęs ko nors panašaus į šį, – jis irgi negalėjo sutelkti žvilgsnio į kūną, tysantį ant grindų.

Kitas sargybinis, paprastas žmogus, papurtė galvą.

– Kaip jis įėjo? – paklausiau Rakelės.

– Ji… jis… apsimetė Denise.

– Denise iš Kovos su zombiais skyriaus? – svarbiausias vilkolakės Denisės darbas buvo iš pasaulio valyti zombius. Manęs niekada nesiųsdavo į tokias užduotis – zombiai nesidangsto apžavais, todėl tokį darbą gali bet kas atlikti. Be to, juos nesunku aptikti, nors paskui agentai sugaišta marias laiko, kol nuramina iš baimės paklaikusius vietinius gyventojus. Tai dar viena TKABA misija: pasirūpinti, kad pasaulis skendėtų palaimingoje nežinioje, nenutuokdamas, jog dauguma antgamtinių padarų iš tikrųjų egzistuoja.

– Taip. Šitas padaras Denisės pavidalu iškvietė transportą. O informacija apie zombių užpuolimą buvo klaidinga. Pamačiau juos vos išėjusius iš elfų durų angos. Denisė apsisuko ir stumtelėjo Felę, elfų merginą, atgal. Aš iškart paspaudžiau pavojaus mygtuką ir žengiau priešais, kad sustabdyčiau ją… jį. Bet jis sudavė man per veidą ir atėmė komunikatorių.

– Bet kaip jis žinojo, kur tavo kabinetas?

– Jai… jam pasipainiojo Žakas. Padaras apsimetė, kad svaigsta galva, ir paprašė palydėti iki čia.

Žakas sumišęs mindžikavo.

– Kaip turėtume jį sterilizuoti?

Jis neturėjo omeny sterilizacijos tikrąja prasme. Fui! Mes tarpusavyje vien dėl smagumo sterilizacija vadiname antgamtinių padarų kenksmingumo šalinimą. Vilkolakiai gauna apyrankes su milžiniškomis migdomųjų dozėmis. Įtaisai pradeda veikti prasidėjus pilnačiai. Vampyrus tramdome šventintu vandeniu. Su elfais visai paprasta, jei žinai tikrąjį jų vardą – užtenka jį ištarti ir elfas visiškai jums paklus: darys viską, ką įsakysite. Būtų paprasta, jei elfai nuolat nerastų būdų, kaip apeiti griežtas taisykles. Mes per menkai vertiname elfų išradingumą ir neprilygstamą gebėjimą iškreiptai suvokti įsakymus – taip, kaip naudinga jiems.

Rakelė susiraukė.

– Nežinau. Tiesiog pavaišinkite jį įprasta doze elektros ir migdomųjų. Kai sužinosime, kas tai per padaras, sugalvosime ką nors tinkamiau.

Žakas išsitraukė ant kulkšnies dedamą sekimo įtaisą, bet sustojo nesiryždamas paliesti gulinčiojo ir sumišęs pakraipė galvą.

– Negaliu įžiūrėti jo kojos.

Rakelė ir abu apsaugos darbuotojai įbedė akis į figūrą ant grindų ir susiraukė: žvilgsnis slydo netrukdomas lyg per tuštumą. Atsidusau.

– Aš matau jo koją. Uždėsiu apyrankę.

Ištiesiau ranką ir Žakas, lengviau atsidusęs, įbruko man sekimo įtaisą. Atsitūpusi delsiau, kažkodėl ėmiau nervintis. Ar mano rankos nepraeis pro padarą kiaurai, tarsi kiščiau jas į vandenį? Tačiau jis turi būti apčiuopiamas, antraip Elas nebūtų jo paveikęs. Stengdamasi nedrebėti uždėjau ranką jam ant kulkšnies.

Palietus pasirodė, kad padaro kūnas standus. Oda šilta ir lygi kaip stiklas – tik joks stiklas nėra toks švelnus.

– Keista, – sumurmėjau pirštu įjungdama sekimo įtaisą ir dėdama jį ant kojos. Nors įtaisas pats prisitaikydavo prie kojos, šįkart prireikė trijų bandymų, kol jis barkštelėjęs pagaliau užsirakino ant kulkšnies. Jutikliams įsmigus į odą padaras sutrūkčiojo, bet neprabudo.

Stovėjau ranka tebejausdama jo kūno šilumą.

– Ką gi, baigta. Bet neketinu jo tempti į Centro būstinę, jei to norite paprašyti. Patys puikiausiai jį apčiuopsite, kad ir nematydami. Be to, tas tipas visai nuogas – aš daugiau jo neliesiu.

Pamačiusi apsaugos darbuotojų veido išraiškas vos nenusikvatojau. Jie pakėlė tą vandeninį padarą ir atkišę rankas, tarsi bijodami nusideginti, išnešė iš kambario.

– Einu, išsiaiškinsiu, kas nutiko Denisei ir Felei, – Rakelė vėl išraiškingai atsiduso, lyg sakydama: „Ir kodėl tokiais reikalais visuomet turiu užsiimti aš“ (šitas atodūsis man buvo gerai pažįstamas, ne pirmas kartas), ir paplekšnojo man per petį. – Puikiai padirbėjai, Eve. Nežinau, ką būtume darę, jei nebūtum jo radusi.

– Duok man žinoti, kaip klostysis jo reikalai. Šitas padaras keisčiausias, kokį kada esu mačiusi. Noriu žinoti, kas jam bus toliau.

Ji nusišypsojo skiausčia, niekuo neįpareigojančia šypsena, tai reiškė maždaug „nė nesitikėk“, ir paėmė nuo stalo savo komunikatorių. Išėjau gana suirzusi. TKABA atverdavo burną tik tada, kai reikėdavo įsakyti, kur turiu vykti ir ką daryti. Eikit velniop! Praėjau savo butą ir patraukiau toliau – į Centro būstinę. Jei Rakelė nesiteikia man nieko sakyti, sužinosiu pati. Pridėjau delną prie durų ir įėjau į ilgą, akinamai apšviestą koridorių. Abipus rikiavosi kameros.

Mano neseniai sutramdytas gremlinas tupėjo šešių colių stiklo narve ir urgzdamas šokinėjo bandydamas prasimušti pro elektrinį lauką. Atsitrenkęs į elektrinę sieną viauktelėdavo, atšokdavo ir vėl viską pradėdavo iš naujo. Gremlinai kvaili kaip reta.

Kiek paėjusi koridoriumi pamačiau Žaką. Apsivijusi save rankomis, kad galutinai nesustirčiau, nuskubėjau prie jo. Visame Centre būdavo vėsu, bet pačioje būstinėje jauteisi tarsi įlipęs į šaldytuvą. Žakas stovėjo nejudėdamas ir sutrikęs spoksojo į vieną iš kamerų. Aš irgi pažvelgiau ten ir mano žandikaulis atkaro iš nuostabos. Kameroje lygiai toks pat Žakas rymojo nerūpestingai atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo į mus. Kai pamatė mane, jo veido išraiška pasikeitė. Susijaudinęs tas kitas Žakas prisiartino prie manęs, kiek leido elektrinis laukas.

Tik tai buvo ne Žakas. Priėjau prie pat stiklo ir įtempiau akis. Štai jis – už kvadratinio Žako veido.

– Jis atsibudo, kai tik užrakinau, ir nuo tada tik tai ir teveikia, – sušnibždėjo Žakas atsistojęs šalia.

– Prašau, – prakalbo kitas Žakas lygiai tokiu pat balsu, – tas pabaisa užpuolė mane ir įmetė čionai! Išleisk mane, kad galėčiau tau padėti!

– O taip, – maloniai atsiliepiau aš. – Radai kvailelę.

Maldaujama netikrojo Žako išraiška dingo, veide ėmė žaisti mįslinga šypsena. Jis gūžtelėjo pečiais ir susikišo rankas į kelnių kišenes.

– Kaip tu sukuri drabužius? – nuoširdžiai pasmalsavau. Visi kiti apžavai, kuriuos lig šiol esu mačiusi, atrodydavo kaip antra oda. Tik kelios rūšys (pavyzdžiui, elfai) galėjo panorėję išsklaidyti apžavus ir vėl po jais pasislėpti, tačiau niekas negalėjo pakeisti pačių apžavų.

– Kaip tu sužinojai? – jo permatomos akys įdėmiai žvelgė į mane iš po Žako pavidalo. Dauguma antgamtinių padarų neturi supratimo, ką aš galiu. Tegul taip ir lieka.

– Rakelė niekada nebūtų pasakiusi „varyk“.

Netikrasis Žakas papurtė galvą. Jis prisislinko dar arčiau stiklo, aš stebeilijau jam į veidą stengdamasi įžiūrėti nors kokius veido bruožus. Tačiau dėmesį galėjau sutelkti tik į jo akis. Nepažįstamasis apstulbęs išsitiesė visu ūgiu. Turėjau pripažinti: vandeninis sugebėjo pasivogtam veidui suteikti daugiau išraiškingumo nei pats Žakas.

– Tu matai mane, – sušnibždėjo jis.

– Hm, pagaliau pajudinai smegenis. Tu stovi tiesiai man prieš nosį. Atrodai kaip Žakas. Šitas pavidalas tau labiau tinka nei Rakelės.

Jis vėl nusišypsojo. Tada jo oda suribuliavo tarsi vėjui pašiaušus vandens paviršių ir Žakas išnyko. Tapęs beveik nepastebimas, jei neskaitytume įtaiso ant kulkšnies, vandeninis nužingsniavo į kitą kameros galą ir nieko nesakęs sudribo ant grindų.

Pamačiau, kad jo akys nukreiptos į mane, ir per vėlai supratau, jog taip jis norėjo mane išbandyti, patikrinti, ar galiu jį sekti, kai yra nematomas. Staiga jo bruožai pradėjo įgauti spalvą ir po sekundės suvokiau, kad žiūriu į save – į tikslią savo kopiją, net su ryškiai rausvu pūkuotu chalatu.

– Tu matai mane, – ištarė mano balsu, virpančiu iš nuostabos.

– Eve! – link mūsų skubėjo Rakelė šlepsėdama patogiais (suprask – šlykščiais) juodais sportbačiais. Surauktoje kaktoje buvo įsirėžusi gili raukšlė. Pakliuvau. – Tau čia negalima!

– Jei tai tave paguos, tai aš dar ir ten, – mostelėjau į kamerą. Rakelė sustojo nustėrusi, nuostaba akimirksniu išlygino pykčio raukšles jos veide. Ji įbedė akis į netikrąją mane už stiklo.

– Neįtikėtina, – suvapėjo ji.

– Akmens amžius, – netikroji aš nusižiovavo ir ėmė žaisti savo – mano – platininiais plaukais.

– Kas tu? – atsikvošėjusi dalykiškai prabilo Rakelė.

Netikroji aš išdykėliškai išsiviepė. Stebėti, kaip visa tai daro mano antrininkė, buvo labai keista. Mačiau savo veidą visai kitu kampu nei kada nors anksčiau, pavyzdžiui, veidrodyje. Netikroji aš vėl dėbtelėjo į mane ir papurtė mano – hm, savo? – galvą.

– Niekaip negaliu atkartoti tavo akių spalvos, – jis atsistojo, priėjo prie pat elektrinio lauko ribos ir įbedė akis man į veidą. Nesusilaikiau savęs neįvertinusi. Buvau gražuolė. Gal pernelyg liesa, deja, visuomet atrodžiau kaip kartis. Ir, po velnių, toli gražu negalėjau pasigirti iškiliomis formomis. Dabar tai kažkodėl ėmė badyti man akis. Susiraukiau.

– Liaukis.

Bet jis ir toliau dėbsojo į mane mano akimis. Aš sutelkiau dėmesį į tikrąsias jo akis ir supratau, kad padaras bando išrinkti spalvą.

– Ne, ne visai tokios, – murmėjo jis. – Per daug sidabrinės. Dabar per tamsios. Hm, jos blyškesnės.

Tikra tiesa. Mano akys buvo tokios šviesiai pilkos, kad, regis, išvis neturėjo spalvos.

– Kokios gi jos spalvos? – mąsliai mykė netikroji aš. Jo akys ėmė žaižaruoti, spalvos mainėsi, keitė viena kitą tarsi pagreitintame kine. – Dangaus, kai gali tik nujausti besiartinant lietų.

– Vaiskios kaip tirpstantis sniegas, – nejučia išpoškinau aš.

Jis išsitempė ir staigiai atsitraukė į kameros kampą. Pamačiau, kaip jo – mano – veidu šmėkštelėja baimės ir nepasitikėjimo šešėlis.

– Taigi, – sušnibždėjo netikroji aš.