7

Debesys, iš kurių jie juokėsi tą popietę, netrukus atkeršijo. Jie susitelkė, patamsėjo ir prapliupo, ir tris dienas be perstojo lijo. Gegužės ir birželio karščiai buvo sukepinę žemę, taigi didžioji dalis vandens nutekėjo į upes ir upeliūkščius, nespėjusi pagirdyti miškų. Tačiau lietūs gerokai sudrėkino orą ir žemę, taigi Misulos ugniagesiai gavo keletą dienų poilsio.

Nepasakytum, kad poilsis visada būdavo labai laukiamas. Lietūs — tai mažiau gaisrų, taigi mažiau viršvalandžių ir mažesnis uždarbis. Be to, būdavo ne taip smagu, tik reikėjo saugotis ir nekalbėti apie tai kam nereikia. Ugniagesiams gera vasara būdavo kitokia nei daugumai žmonių, ypač tiems, kuriems miško gaisrai grėsė negandomis ir nuostoliais. Normalią vasarą Misulos bazė sulaukdavo penkių šešių pranešimų apie gaisrus per savaitę. Gera vasara — tai maždaug tiek pat kasdien.

Prieš dešimtį dienų, kol neprapliupo dangus, ši vasara žadėjo būti gera. Lietūs priplakė prie žemės ir ugniagesių ūpą.

Kai nustojo lyti, tebuvo gauti keturi pranešimai apie gaisrus, visi tie gaisrai buvo nedideli ir lengvai užgesinami. Bet reikalai pradėjo taisytis. Dangus nusigiedrijo, drėgmė mažėjo, vėl prasidėjo karščiai. O barometrui kylant ir gaisrų rizikai didėjant, kartu gerėjo ir ugniagesių nuotaika.

Jų bazė buvo įsikūrusi ilgame lėkštame slėnyje į pietus nuo oro uosto. Tai buvo keletas paprastų baltų pastatų, išsibarsčiusių kiek netvarkingai, o tarp jų truputėlis žalumos. Priešais pastatus buvo aikštelė, kurioje, pasiruošę kilti bet kurią akimirką, stovėjo įvairių dydžių ir modelių lėktuvai. Salimais lyg koks niūrus cirkas stūksojo grėsmingi treniruočių aikštelės bokštai su platformomis ir ištemptomis virvėmis: daugybė naujokų yra čia stovėję virpančiomis kinkomis, besidaužančia širdimi, su baime akyse spoksodami žemyn ir klausdami savęs, ar miškų ugniagesio profesija išties tokia romantiška, kaip kadaise atrodė.

Centrinis bazės pastatas, dar vadinamas loftu, buvo pereinamų kambarių labirintas, kuriame ugniagesiai darbuodavosi, kai nebūdavo išskridę gesinti gaisrų. Centre buvo poilsio kambarys, ilgas, linoleumu išklotomis grindimis, su daugybe žemų fotelių, sustatytų prie kalkėmis baltintų sienų. Čia stovėjo kavavirė ir mikrobangų krosnelė — kiekvienas galėjo pasišildyti maisto. Čia ugniagesiai kas rytą susirinkdavo į patikrinimą. Greta buvo valdymo postas — ten ant sienų kabojo žemėlapiai su vėliavėlėmis pažymėtomis gaisravietėmis; taip pat technikos sandėlis su tvarkoma ir rūšiuojama įranga ir pasirengimo kambarys, kuriame kiekvienas ugniagesys turėjo savo spintelę. Dar buvo dirbtuvės, siuvančios ir taisančios parašiutus bei ugniai atsparius drabužius. Ir pagaliau bokštas parašiutams tikrinti po kiekvieno šuolio: jie išsipūsdavo ir linguodavo tarsi kokio vaiduoklių laivo burės.

Gretimame pastate buvo įsikūręs lankytojų centras. Ten veikė ekspozicija, iš kurios žmonės galėjo sužinoti, kas yra miškų ugniagesiai, ir pažiūrėti videofilmą apie jų darbą. Dar ten stovėjo du žmogaus ūgio manekenai, vienas su visa parašiutininko ekipuote, kitas su ugniagesio. Kadangi Miškų tarnyba norėjo sukurti politiškai korektišką įvaizdį, esą ugniagesiais gali dirbti abiejų lyčių atstovai, ugniagesio manekenas buvo moteriškos lyties. Tik bėda, kad ta lėlė atrodė tarsi atvežta tiesiai iš parduotuvės vitrinos. Ryškiai dažytos lūpos ir akys, švarutėliai aptempti marškiniai ir kelnės atrodė nelabai įtikinamai. Edas ją pakrikštijo Barbe Gaisrininke, o kartą kažkas nugirdo vieną lankytoją murmant, kad tokia neįstengtų net žvakučių ant torto užpūsti.

Tiesą sakant, moterų ugniagesių buvo, tačiau nedaug. Iš maždaug keturių šimtų miško ugniagesių visoje Amerikoje — tik dvidešimt penkios. Labiausiai jas atbaidydavo bendra nuostata, ką jau kalbėti apie stipresnį savisaugos instinktą bei sveiką nuovoką. Tačiau daugiausia turbūt lėmė nuomonė, ne tokia jau nepagrįsta, kad ugniagesių entuziazmą kursto alus ir testosteronas. Visokio plauko gaisrininkai, nuo Bronkso iki Borą Boros, linko manyti, kad jų profesija išimtinai vyriška. Ir ypač ugniagesių desantas.

Tačiau šį liepos rytą pasidairęs po dirbtuves to nebūtum galėjęs tvirtinti. Stebimi grėsmingų briedžių galvų, kažkaip nerealiai styrančių iš dirbtuvių sienų, tarsi būtų įlindusios pro mūrą ir visai nenudžiugusios dėl atsivėrusio vaizdo, penki Misulos ugniagesiai, visi vyriškos giminės, rymojo prie siuvamųjų mašinų. Edas sėdėjo tarp Konerio ir Henko Tomo. Šalia Henko sėdėjo naujokas, vardu Filas Vitlis, kurį Henkas jau buvo pakrikštijęs Pypsium, ir Čakas Hameris, trejus metus išdirbęs gaisrininku Aidaho valstijoje, — jis atrodė kaip ežiuku pakirptas lokys.

Tradiciškai ugniagesiai patys siūdavosi ir taisydavo didžiąją dalį savo darbo drabužių ir reikalingų priedų. Edas siuvo naują raudoną vandeniui atsparią striukę ir savo darbu jautėsi patenkintas labiau nei būtų pripažinęs. Kaip kartą pasakė viena buvusi jo mergina, Edas visada „taikiai sutarė su savo moteriškąja prigimties puse“. Ir tik keletas žmonių žinojo, kokią kainą jam už tai tekdavo mokėti.

Edo tėvas, Džimas Tulis, buvo prasimušėlis multimilijonierius, Kentukio gyventojams labiau pažįstamas kaip Didysis Džimas arba Žoliapjovių Karalius. Kaip pats mėgdavo kartoti — gyvas pavyzdys „žmogaus iš Pietų pūslėtomis rankomis“. Ketvirtas ir paskutinis arklininko, metusio savo šeimą ir didžiosios depresijos metais mirtinai nusigėrusio, sūnus, Džimas nuo pat gimimo turėjo sėkmę Įžvelgiančias akis ir dvi didžiules rankas jai sugriebti.

Vaikystėje jam tekdavo einant į mokyklą neštis batus rankose — saugoti puspadžius, — ir jis prisiekė, kad jo vaikai niekada to nepatirs. Batai turi tarnauti tau, o ne tu batams. Nuo aštuonerių po pamokų jis pjaudavo pieveles, pusę uždirbtų pinigų atiduodavo motinai, o pusę pasilikdavo sau. Jei žoliapjovė sugesdavo, jis pats ją taisydavo, — galop atmintinai žinojo, kaip veikia kiekvienas bet kurio modelio sraigtelis, diržas ar krumpliaratis. Septyniolikos įstojo į koledžą studijuoti verslo, bet po mėnesio metė įsitikinęs, kad jau išmano kur kas daugiau, nei jame galima išmokti.

Ir iš tiesų išmanė. Dvidešimt penkerių jau turėjo nuosavą parduotuvę, „Didžiojo Džimo žoliapjovės“: „Pasiūlykit mums geresnę — suderėsimi“ O kai jam buvo trisdešimt penkeri, visame Ohajuje jau buvo didžiulis parduotuvių tinklas, jis parduodavo ir Jungtinėse Valstijose, ir užsienyje pagamintas mašinas, taip pat visą asortimentą „Didžiojo Džimo žirklių“ iš savo pastatytos gamyklos Taivane. Jo veidas, dailus, bet ne per daug, kaip tik toks, koks įkvepia pasitikėjimą, spinduliavo iš afišų ir televizijos ekranų, ragindamas ateiti pas Didįjį Džimą, „kur žolė žaliausia“. Ir visi eidavo.

Ant kalvos jis pasistatė rūmus su portiku ir pavadino juos „Žolynais“. Dvare netrūko nei fontanų, nei vaikštinėjančių povų, nei tarnų, nei milžiniškų ganyklų, kuriose ganydavosi žirgai, tingiai mojuodami uodegomis. Motinai, broliams ir seserims jis nupirko naujus namus ir automobilius, o paskui pradėjo dairytis nuotakos, atitinkančios jo visuomeninę padėtį.

Vos pamatęs Suzaną Diufort, Didysis Džimas jau žinojo, kad ji tiks. Ji buvo grynakraujė kentukietė. Graži, išsilavinusi, jautri ir protinga, vienturtė vienos seniausių ir garbingiausių Kentukio šeimų dukra. Jos tėvai, Leonardas ir Ernestina, atrodė grėsmingai. Bet jis uoliai juos įkalbinėjo, taip pat ir dukterį, tad netrukus visi trys pasidavė. Pranešimai apie jų tuoktuves mirgėjo pirmuose laikraščių puslapiuose, taip pat buvo nušviestas ir vaikų gimimas — Džimo Jaunesniojo (Mažojo Džimo), po metų Čarlio, o dar po trejų Edvardo.

Sūnūs numeris pirmas ir antras buvo kaip vandens lašai panašūs į tėvą. Kaip ir tėvas abu blondinai, atsikišusiu apatiniu žandikauliu ir plačia dantinga šypsena. Kalbėdavo kaip jis, girdavosi kaip jis, viską darydavo, kaip būtų daręs Didysis Džimas, jei būtų turėjęs tokią laimingą gyvenimo pradžią. Vėliau abu tapo koledžo futbolo komandos kapitonais, smarkiai dirbo ir dar smarkiau linksmindavosi. Jiems neužteko kantrybės, juo labiau gabumų domėtis tuo, ką taip brangino jų motina.

Suzana Diufort Tuli galėjo pagroti bet kuriuo muzikos instrumentu, kokį jai bepaduotum, tačiau tikroji jos meilė buvo fortepijonas. Kadaise ji puoselėjo svajonę tapti profesionalia pianiste, bet tėvas pasakė, kad muzikantų pasaulis žiaurus, pilnas visokiausio plauko grobuonių ir nedorų žmonių. Taigi ji skambindavo savo malonumui, nors vis dar pasvajodavo apie Karnegio Salę, kurioje ji koncertuoja apsupta šviesų, klostėmis krintančiu raudono aksomo apdaru. Edas vienintelis tesuprato šias svajones.

Vienas pirmųjų jo prisiminimų — jo manymu, tada turėjo apie trejus metus, o gal ir mažiau, — kaip jis prabudo vidury nakties ir išgirdo fortepijono garsus. Motiną kamuodavo nemiga, ji dažnai išsprūsdavo iš lovos ir nulipusi žemyn skambindavo svetainėje didžiuliu juodu Steinway. Edas vis prisimindavo, kaip vienais naktiniais iškrypavo iš savo kambario, apsiblaususiom akim, dar pusiau miegodamas, perėjo gelsvu kilimu išklotą laiptų aikštelę ir pažvelgė žemyn pro turėklus.

Sidabrinėje žvakidėje ant fortepijono motina buvo uždegusi žvakes, jo dangtis blausiai blizgėjo, taip pat blizgėjo ir poliruotos klevo grindys. Buvo vasaros pabaiga, o gal rudens pradžia, ji vilkėjo kažką šviesaus, dramblio kaulo spalvos. Tamsūs plaukai, kuriuos ji paprastai susisegdavo, dabar palaidi gaubė pečius ir taip pat blausiai švytėjo. Po daugelio metų ji pasakė Edui grojusi Šopeno noktiurnus, o jam buvo smalsu, kurį būtent. Anuo metu tesuprato tiek, kad tai pati nuostabiausia pasaulyje muzika. Jis lėtai nuslinko iki pusės laiptų šešėliuotąja puse, kad geriau matytų, ir tupėjo ten žiūrėdamas — rodos, be galo ilgai, kol motina tarsi be jokios priežasties ir visiškai nenustebusi, lyg visada būtų žinojusi, kad jis ten tupi, pažvelgė į jį ir nusišypsojo.

Baigusi kūrinį paplekšnojo į suolelį ir pasislinko, tada Edas nusileido žemyn, o ji pakėlusi jį pasisodino šalia. Pradėjo groti kitą noktiurną, o Edas stebėjo jos blyškias rankas ant klavišų, jos atrodė tarsi du grakštūs gyvūnai, kiekvienas turintis savą valią ir tikslą.

Ir nors vėliau jis turėjo daugybę muzikos mokytojų, gerų, prastų ir vidutiniškų, groti jį išmokė motina. Tai ji padėjo suprasti, kad bet kuri muzika gali būti graži. Didžioji jos aistra buvo Mocartas, bet galėjo atmintinai pagroti bet kurį žymesnį kūrinį. Sulaukęs šešerių ar septynerių, tai galėjo ir Edas.

Maždaug tuo metu jam buvo nustatytas cukrinis diabetas. Rodos, tėvams tai kėlė didesnį nerimą nei jam pačiam. Motina taip jaudindavosi dėl kiekvienos injekcijos, kad Edas tyčia elgdavosi kuo abejingiau, o netrukus išmoko susileisti vaistus pats. Tėvas ir į diabetą, ir į besiskleidžiančią aistrą muzikai reagavo vienodai — lyg gailėdamas jo, lyg atlaidžiai, bet visada su miglotu, niekad garsiai neišsakomu nepritarimu. Atrodė, kad Didysis Džimas ir muziką, ir bet kokį sveikatos sutrikimą laiko nederamu berniukui. Ar bent jau Tulių berniukui.

Vėliau Edas dažnai klausdavo savęs, ar muzika jo tėvą glumina, o gal dėl jos jis netgi jaučiasi nepritapęs. Galbūt ji simbolizavo viršutinę socialinių laiptų pakopą, kurios jam nepasisekė įveikti. O gal jis tiesiog pavydėjo žmonai ir sūnui to tarpusavio supratimo, nes ir šiaip juodu stipriai siejo požiūrių ir temperamentų panašumas. Kad ir kaip ten būtų, visas tėvo dėmesys teko Edo broliams, nesidomintiems muzika. Jie niekada piktai nesišaipydavo iš Edo motinos akivaizdoje, bet nuolat geraširdiškai patraukdavo per dantį, kaip ir dėl prasto regėjimo, privertusio užsidėti akinius dar pradinėje mokykloje. Tačiau vieną dieną, kai Edui buvo dvylika, broliai susiginčijo dėl kažkokios smulkmenos, ir Čarlis patarė jam nešdintis groti savo „pederastiškos“ muzikos.

Ne tokį pasitikintį savim ir užsispyrusį vaiką visa tai galbūt būtų atgrasę nuo muzikos. Tačiau pasirodė, kad Edas turi daugiau tėvo genų, nei šis ar broliai linkę pripažinti. Palaikomas motinos jis siekė tikslo, dirbo ir tapo puikiu pianistu. Juodu abu gana anksti suprato, kad Edui trūksta subtilios motinos technikos. Jis grodavo energingai, aistringai, ir jei reikėdavo būtent to, sublizgėdavo. Bet subtilesniems kūriniams trūko tam tikro švelnumo, šiaip ar taip, jis labiau mėgo populiariąją muziką, ne klasiką. Labiau „Motauną“5 nei Mocartą, kaip sakydavo motina. Labiau Hamerštainą6 nei Hendelį.

Savo pirmąjį miuziklą Edas sukūrė ir pastatė vidurinėje mokykloje būdamas šešiolikos metų. Siužetas buvo begėdiškai (ir, aišku, nelegaliai) nukopijuotas nuo filmo „Svetimas“, o diduma muzikos nušvilpta iš Pučinio, tačiau vis tiek tai buvo tikras triumfas. Rodos, netgi tėvui padarė įspūdį. Broliams didesnį įspūdį darė kitas jo kūrinys — roko grupė „Prasčioko iššūkis“, kuriai Edas rašė dainas ir kurioje grojo pagrindine gitara. Dėl šios grupės Edas kone per vieną naktį, didelei savo nuostabai ir džiaugsmui, tapo gražiausių antro kurso studenčių dėmesio objektu.

Jis nė kiek neabejojo dėl savo seksualinės orientacijos ir jau seniai nebesisielojo dėl brolių užuominų apie „pederastiją“, bet vėliau suprato, kad jų požiūris vis dėlto paveikė jo apsisprendimą dėl laisvalaikio veiklos. Niekas negalėjo jo priversti sekti brolių pavyzdžiu — žaisti futbolą ar šiaip sportuoti. Užtat jis pamėgo kitokį sportą, netgi pavojingesnį, kai susiduri ne su šalmuotais pečiuitais stuobriais, o su gamtos jėgomis — sniegu, ledu ir kalnų uolomis.

Septynioliktąją vasarą jis lankė išgyvenimo laukinėje gamtoje ir vadovavimo kursus Montanoje, įsimylėjo tas vietas ir grįžęs namo pareiškė, kad į koledžą stos kaip tik ten. Muzikos programa Misulos universitete, ko gero, nebuvo pati geriausia visoje šalyje, bet šiaip visai nieko. Tėvas įsiuto. Muzikai galima skirti laisvalaikį, pasakė jis. Galbūt. Bet studijuoti ją koledže visiška kvailystė (jis galėjo pridurti „vyrui“, tačiau nepridūrė). Be to, jo sūnus nesimokys tokioje sudilusio skatiko nevertoje pusraščių kaubojų mokykloje.

Tiesą sakant, Edui patikdavo tokie susirėmimai. Metams bėgant susiformavo tam tikra tradicija. Jis reaguodavo ramiai, o tėvas plūsdavosi vis karščiau, ir kuo karščiau jis plūsdavosi, tuo stipriau motina palaikydavo Edą. Širdies gilumoje ir ji nepritarė Misulos universitetui. Ji norėjo, kad Edas, kaip ir ji, mokytųsi En Arbore, bet vyrui girdint apie tai net neprasižiojo. Galų gale Didysis Džimas pasidavė — netgi lengviau, nei Edas tikėjosi, aišku, pasakęs sau, kad tėvo kelią pasirinkę du iš trijų sūnų ir taip yra daugiau, nei gali tikėtis. Motinos išlepintas ir per daug prakeikto Diufortų kraujo turintis Edas oficialiai buvo pripažintas esąs beviltiškas.

Edui palengvėjo. Nuo to laiko jie su tėvu matydavosi daug rečiau, ir gal kaip tik dėl to ėmė geriau sutarti. Pagaliau, rodos, abi pusės susitaikė su skirtumais. Kai kada netgi susvyruodavo senosios sąjungos, pavyzdžiui, kai Edas pasakė užsirašęs ugniagesiu. Kaip ir reikėjo tikėtis, motina pasibaisėjo, o tėvas buvo sužavėtas.

— Nebūk tokia sena tarka, — burbtelėjo jai Didysis Džimas. Ir patapšnojo Edui nugarą. — Štai pagaliau tu suaugai.

Tai buvo prieš trejus metus, bet nei tada, nei vėliau Edas net neužsiminė apie siuvamąsias mašinas. Dabar, dygsniuodamas paskutinę savo striukės siūlę, jis nusišypsojo po nosim įsivaizduodamas, ką išvydęs tokią sceną pasakytų tėvas.

Jau kerpant siūlą nuaidėjo sirena.

— Lolo nacionalinis parkas kviečia ugniagesių desantą. Vyksta Tulis, Fordas, Hameris...

Čakas Hameris džiaugsmingai šūktelėjo, garsiakalbio balsą nustelbė atitraukiamų kėdžių triukšmas ir kojų bildėjimas — visi puolė prie durų. Jiems nereikėjo klausytis, nes ir taip žinojo, kurie įrašyti į sąrašą.

— ...Šneideris, Lenoks, Pfefer...

Kaip įprasta, tie, kuriems šį kartą nereikėjo ruoštis, bėgo kartu su pašauktaisiais padėti susitvarkyti. Paskui Konerį Edas įbėgo į poilsio kambarį, šiaip jau ramią vietelę, dabar, ugniagesiams pasipylus iš kiekvieno kambario, labiau primenančią lėktuvnešio denį po pavojaus signalo.

— ...Vitlis, Delagardija...

Per keletą sekundžių visi sugužėjo į persirengimo kambarį, ir kai Edas pribėgo prie savo spintelės, tenai jau stovėjo Dona Kiamoto, laikydama jo kombinezoną, kad patogiau būtų vilktis. Edo širdis daužėsi. Nesvarbu, kiek kartų esi šokęs, nuo susijaudinimo skrandyje vis vien susisuka nervų kamuolys. Dona padėjo jam susisegioti parašiutininko kombinezoną. Jis buvo su minkštu pamušalu, pasiūtas iš kevlaro7. Nuo stačios apykaklės iki pat klešnių apačios buvo įsiūti užtrauktukai, kad būtų galima jį greičiau nusimesti.

— Tvarka, kareivi.

— Ačiū.

Po dviejų dienų turėjo būti Donos gimtadienis, ji ketino švęsti Henrio bare, viename iš gaisrininkų mėgstamiausių, Misulos pramoniniame rajone. Edas su trim draugais, su kuriais paprastai kartu grodavo, buvo prižadėjęs pagroti.

— Jeigu negrįši iki penktadienio vakaro, manyk, kad esi jau lavonas.

— Ką gi, jei užtruksiu net iki to laiko, bent jau būsiu turtingas lavonas.

— Ei, jei taip nutiktų, ar galiu paimti tavo gitarą? — šūktelėjo Henkas Tomas.

— O aš tavo merginą? — pridėjo Čakas.

— Atleisk, ji draugauja tik su gražiais vaikinais.

Visi nusijuokė. Dona padėjo Edui susitvarkyti sagtis, tada jis pasilenkė prie dėžės pasiimti batų. Koneris jau buvo apsirengęs, apsiavęs ir apsiraišiojęs diržais. Stovėjo pasilenkęs, kol kažkas tvirtino jam prie nugaros parašiutą. Jis visada susiruošdavo pirmas, dėl to draugai jį nuolat erzindavo.

— Ei, Koneri, tavo parašiutas aukštyn kojom.

— Aha, ir batai ne ant tos kojos.

Koneris šyptelėjo. Prisitvirtino atsarginį parašiutą ir įrankių krepšį, tada pasiėmė šalmą.

— Nagi, tinginių pančiai, ko krapštotės? Nespėsit į lėktuvą.

Pro Twin Otter langą gaisras visai neatrodė grėsmingas. Ne daugiau kaip šeši septyni akrai, pamanė Edas. Ir vėjo beveik nėra, taigi ugnis smarkiai nesiplečia nė į vieną pusę. Vadinasi, jokių viršvalandžių. Bet juk niekada nežinai.

Jis nužvelgė kitus ugniagesius, sėdinčius ant siauro suolelio dešinėje lėktuvo pusėje, jie atrodė gremėzdiški su parašiutininkų kombinezonais. Durys buvo atviros, taigi kalbėtis pernelyg triukšminga, o ir šiaip ugniagesiai mėgdavo tylomis mintyse rengtis artėjančiam šuoliui. Parašiutininkų kombinezonai buvo stori ir šilti, Edas pajuto nugara nubėgus prakaito lašelį. Koneris, kaip visada, atrodė ramus ir atsipalaidavęs.

Lėktuvas antrą kartą praskrido virš gaisro. Prie durų, prisirišę dėl saugumo, tupėjo skyrininkas ir jo padėjėjas, ieškodami geriausios vietos šuoliui. Skyrininkas buvo vardu Frenkas Berdas, bet visi jį vadindavo Didžiuoju Paukščiu8, arba Dičkiu, nes jis buvo pats mažiausias vyrukas visoje bazėje. Penkiasdešimt penkerių metų, jis buvo vienas vyriausių ir labiausiai patyrusių darbuotojų, o jo vardas puikavosi po šimtą šuolių atlikusiųjų sąraše. Edas visada jausdavosi ramiau, kai skyrininkas būdavo Dičkis.

Pilotas pakreipė žemyn sparną ir ėmė brėžti puslankį. Edas, ramiai čiaumodamas energinį batonėlį, kad padidintų cukraus kiekį kraujyje, išvydo gaisrą pačioje panosėje. Jis atrodė kaip milžiniškas strėlės antgalis su baltų dūmų šleifu vakariniame kalno šlaite. Vietovė buvo nelygi — griovos stačiais šlaitais, kyšančios uolos ir tankiai suaugę medžiai. Kokią vietą šuoliui beišrinktų Dičkis, vis vien nebus lengva.

Jie skrido šimto dešimties mylių per valandą greičiu pusantro tūkstančio pėdų aukštyje. Dičkis, rodydamas nusileidimo vietą, turėjo rėkti, kad kiti jį išgirstų pro variklių riaumojimą. Tai buvo siaurutė proskyna kalno šlaite — tarsi kreivas žalias randas. Plačiausioje vietoje vos trisdešimt pėdų, o iš visų pusių aukštos tiesios pušys. Jie praskrido virš šios proskynos dar tris kartus, kaskart numesdami po porą krepino juostų krypčiai nustatyti. Jos buvo rausvos, mėlynos ir geltonos, su smėlio svarmenimis — Edas stebėjo, kaip smigdamos žemyn jos sukasi ir ringuoja medžių link.

— Atrodo, vėjo greitis apie tris šimtus jardų, — suriko Dičkis. — Ar visi matot vietą? Ką gi, pradedam.

Visi ėmė mautis pirštines ir šalmus, segtis įrankių krepšius ir tikrinti vienas kitą. Edas su Koneriu turėjo šokti pirmi, kitaip tariant, Edas bus pirmas iš lėktuvo iššokęs žmogus. Kai jie nusileis, jis vadovaus grupei. Anąsyk, kai šoko pirmas, Edas nepataikė į nusileidimo vietą ir tėškėsi į upelį. Dabar pajuto venomis pulsuojant adrenaliną ir keletą kartų giliai įkvėpė, kad nurimtų. Žybtelėjo blykstė, Edas krūptelėjęs apsidairė ir pamatė išsišiepusį Konerį nuleidžiant fotoaparatą. Edas atkišo jam vidurinį pirštą. Koneris žengė artyn, jų šalmai susilietė.

— Ar viskas gerai?

— Aha, tvarka.

— Gal norėtum, kad šokčiau pirmas?

— Jokiu būdu. Argi tu susidorotum.

Koneris rankogaliu patrynė Edo šalmą.

— Palik ir man truputį vietos apačioje, gerai?

Klūpantis prie durų Dičkis šūktelėjo klausdamas, ar juodu pasirengę.

— Taip, sere! — suriko Edas.

Jis atgręžė veidą į Konerį, jie prispaudė kumščius prie krūtinės ir pažvelgė vienas kitam tiesiai į akis.

— Ugninės širdys!

Ištarė tai kartu, tada sumušė delnais.

— Pirmyn, žmogau, — pasakė Koneris.

— Ir tu.

— Gerai, draugužiai, — suriko Dičkis. — Prisisegt!

Edas prisisegė parašiutą ištraukiančią virvelę, karabinu pritvirtino ją lėktuve ir paklausė, ar gerai. Skyrininko padėjėjas patvirtino.

— Na, dabar jau šokit. Į tarpdurį!

Edas žengė į priekį ir atsitūpė duryse, kairę pėdą iškišęs ir pastatęs ant laiptelio, o dešine remdamasis į slenkstį. Abiem rankom tvirtai įsikibo į durų kraštus. Aplink draskydamas drabužius sūkuriavo vėjas. Net per apsauginę kaukę jautė, kaip jis žnaibo veidą. Žvilgtelėjo į kairės kojos bato galą, paskui žemyn į apačioje išsidriekusį žalią miško plotą. Buvo sunku į jį nespoksoti, bet to daryti nederėjo, taigi atplėšė akis ir įsmeigė į horizontą.

Dičkis suriko klausdamas, ar gerai mato krepino juostas ir nusileidimo vietą. Edas pažvelgė jam į akis ir patvirtino. Lėktuvas pasviro, miškas apačioje ėmė suktis, pagaliau apsukęs lanką priartėjo prie reikiamo taško ir išsilygino.

— Matai tą pirmą griovą? Jei pataikysi ten, gali būti prastai. Būk atsargus, gerai?

— Supratau.

— Gerai, dėmesio!

Edas vis dar giliai kvėpavo. Atpalaidavo kelius, sprando raumenis ir akimirką užsimerkė norėdamas susikaupti, nurimti, prisikviesti stiprybę ir sėkmę. Svarbiausia buvo pasitikėti, kai skyrininkas duos ženklą šokti. Jei šuolis nebus tvirtas, energingas, švarus, gali nusiversti žemyn galva, kojos susipainios virvėse, o parašiutas išsiskleidęs taip trūktelės, kad išspaus iš plaučių visą orą.

— Pasiruošk!

Edas kilstelėjo ant kairės kojos, o dešine stipriau įsirėmė, kad geriau atsispirtų. Rodės, miškas jį šaukia, gundo žiūrėti į jį tarsi sirena, viliodama link akmenų, bet jis nepasidavė pagundai ir laikė žvilgsnį įsmeigęs į horizontą. Pagaliau. Tvirtas Dičkio pliaukštelėjimas per kairįjį petį — ir jis iš visų jėgų puolė pro duris į išretėjusį melsvą orą.

— Tūkstantis vienas...

Jis nesuvokė, ar skaičiuoja garsiai, nes švilpiantis vėjas, rodos, išpūtė iš galvos visus žodžius.

— Tūkstantis du...

Jis taip stipriai atsistūmė nuo durų, kad persivertė kūlio. Dabar spoksojo į milžinišką baltą riaumojantį lėktuvo pilvą, kuris plaukė šalin lyg milžiniškas ryklys, uždengęs saulę.

— Tūkstantis trys...

Pamatė Konerį, šokantį iš paskos, tada iš už lėktuvo uodegos žybtelėjusi saulė jį apakino ir viskas dingo, išskyrus beprotišką žemės trauką — jis lėkė devyniasdešimt mylių per valandą greičiu.

— Tūkstantis keturi...

Jis įsitempė, po sekundės pasigirdo švilptelėjimas ir traškesys, o jis pakibo ant virvių tarsi žuvis ant kabliuko. Kūnas pasisūpavęs išsitiesino ir pažvelgęs viršun Edas pamatė išsipučiant milžinišką baltai žydrai geltoną kupolą. Netoli, kiek aukščiau kairėje, kabojo Koneris, jo parašiutas šovė aukštyn, išsipūtė ir pristabdė kritimą, o kūnas pasisupęs plačia kreive išsitiesino ir ėmė sklęsti. Lėktuvas dingo, nutilo ir jo riaumojimas; vienintelis garsas, likęs skaidriame ore, buvo dviejų parašiutų šiugždėjimas.

Jie apsisuko, Koneris šūktelėjo, ir Edas pajuto kaip idiotas išsišiepęs spoksąs į apačioje linguojantį mišką. Patraukė už virvių, išlygino kritimą ir pamatė gaisrą tiesiai panosėje. Koneris liko nematomas už nugaros. Padedamas vėjo Edas ėmė lėtai ir nuosekliai irtis S raidės pavidalo kreivėmis link nusileidimo vietos ir lėtai plaukiančių baltų dūmų.

Koneris šūktelėjo pažiūrėti į kairę, ir atsisukęs Edas pamatė briedžių bandą — apie tuziną patelių su jaunikliais, kopiančių per kalno keterą. Paskutinė sustojo ir pažvelgė atgal, Edas nebūtų galėjęs pasakyti, ar ji žiūri aukštyn į juos, bet pamanė, kad gal ir taip. Paskui ji apsisuko ir dingo už keteros, liko tik dviejų parašiutų šešėliai, tamsesnės žalumos dėmės, tyliai slenkančios žaliu mišku.

Jis pasiekė pirmąją griovą, ir čia, kaip Dičkis ir buvo perspėjęs, oras pradėjo sūkuriuoti, parašiutas pasviro ir sutrūkčiojo, jis ėmė suptis, teko vėl tvarkyti virves, išlyginti kritimą ir nustatyti kitą kryptį. Pažvelgęs žemyn į griovą pamatė blykstelint baltą vandens juostą, gal trys šimtai pėdų po juo, tada atsidūrė virš kito griovos krašto. Pakilo vėjas, jis pasisuko iš pietų, nusileidimo taškas sparčiai artėjo, ir Edui teko iš visų jėgų tempti virves, kad išlaikytų reikiamą kryptį.

Dabar medžiai dūlavo tik už šimto pėdų ir atrodė gerokai aukštesni, nei Edas tikėjosi. Daugiausia aukštos tiesios pušys, bet tarp jų buvo ir kėnių. Širdis daužėsi. Pakibti medyje jau ir taip didelė negarbė, o kai šoki pirmas, išvis nepriimtina. Edas pasiryžo nesileisti, kad taip nutiktų. Jis sugalvojo praskrieti nusileidimo vietą, pasisukti prieš vėją ir tada ramiai nusileisti kur reikia. Rodėsi, kad jo padėtis pakankamai gera šiam sumanymui įvykdyti.

Vos tik šmėstelėjo ši mintis, vėjas susilpnėjo, parašiutas susiplaikstė ir jis prarado tokias reikalingas penkiolika pėdų. Šūdas, pagalvojo. Nepavyks.

Priešais tik per kokius penkiasdešimt jardų pašėlusiu greičiu artėjo medžių viršūnės artimajame proskynos krašte, ir Edas, įsitikinęs, kad netrukus rėšis į jas, pradėjo dairytis draugiškiausiai atrodančio medžio. Pakibti medyje jau savaime blogai, dar betrūko pasikarti ant šakos. Tačiau staiga vėjas pūstelėjo ir jį truputį kilstelėjo, tik tiek, kad pavyktų išvengti medžių. Pro juos jau šmėžavo žalsva proskynos žolė, bet paskutinė medžių juosta tebeatrodė grėsmingai. Pora jų buvo gerokai aukštesni už kitus, o jis lėkė tiesiai į juos. Iš visų jėgų traukdamas virves, kad pasuktų į kairę, jis pamatė žemesnę vietą ir mėgino patekti ten. Medžių viršūnės buvo tiesiai po juo. Per batus brūkštelėjo šaka, paskui kita, Edas kilstelėjo kelius, bet jie vis tiek įsipainiojo šakose, jis jau žiojosi riktelėti ir iškeikti save...

Ir staiga šakos dingo, medžiai liko apačioje, o jis grakščiai tarsi angelas sklendė ramia žalsva proskyna ir leidosi žemyn.

Abiem kojom trenkėsi į žemę, nusirito ir vėl atsistojo, kol parašiutas nespėjo jo užkloti. Pajuto kone laukiantis, kad abipus spoksantis miškas tuoj ims ploti. Beveik panoro nusilenkti.

Žvilgtelėjo viršun tikėdamasis pamatyti Konerį, bet šio nebuvo nė ženklo. Edas nusisegiojo diržus ir jau rengėsi lįsti lauk iš kombinezono, kai pasigirdo Konerio riksmas:

— Šūdas! O! Oooo! Prakeikimas!

Pasigirdo garsus triokštelėjimas, pažiro smulkios šakelės, pro vienos iš aukščiausių pušų šakas išlindo Konerio kojos, o netrukus pasirodė ir jis pats. Jo parašiutas apsiautė pušį ir lėtai leidosi prarydamas ir medį, ir žmogų. Tada vėl kažkas trakštelėjo, Koneris smuko žemyn, ir Edas jau išsigando, kad nukris ant žemės. Tačiau virvės įsipainiojo į šakas ir sulaikė jį, Koneris pakibo švelniai sūpuodamasis apie septyniasdešimt pėdų virš žemės.

Staiga viskas nutilo. Edas stovėjo spoksodamas į Konerį, o šis pakėlęs apsauginę kaukę kabėjo medyje irgi spoksodamas į Edą. Edas stengėsi išlaikyti kuo rimtesnį veidą.

— Ei, — šūktelėjo jis.

— Eik šikt.

— Kaip savijauta?

— Kuo puikiausia.

— Lažinuosi, kad iš ten atsiveria puikus vaizdas, a? Žinai, aš irgi žiūrėjau į tą medį ir klausiau savęs, ar tik nebus puiki vieta nusileisti. Bet paskiau nutariau — ne, gal geriau mėginsiu čia, numatytoje vietoje.

— Eik šikt, Tuli.

— Reikia pagalbos?

— Tik ne tavo, zuiki.

Edas nusijuokė ir ėmė tvarkyti savo parašiutą. Koneris, apčiuopęs koja šaką, atsirėmė ir patampė virves norėdamas įsitikinti, ar tvirtai jos laikosi. Tada kelnių kišenėje susirado virvę ir prisirišo prie medžio. Virš jų vėl praskrido Twin Otter, o po kurio laiko į proskyną nusileido Čakas Hameris ir Filas Vitlis. Abiem puikiai pasisekė.

— Ei, Koneri, — šūktelėjo Čakas. — Bene ieškai obuolių? Tada blogai pataikei, žmogau, juk tai pušis.

Koneris neatsakė. Bandė išpainioti savo parašiutą. Čakas su Filu išsinarpliojo iš diržų ir išsinėrę iš kombinezonų pradėjo tvarkyti parašiutus. Čakas vis nesiliovė erzintis.

— Vaikine, juk čia tokia puiki vieta nusileisti. Kaip manai, Edai?

— Taigi. Pasaka.

— O kaip tau, Pypsiau? Argi ne pasaka?

— Na, visai nieko, — tas išsišiepė, bet būdamas naujokas dar nepažino Konerio ir juokaudamas jautėsi nepatogiai.

Kai Koneris jau susirengė leistis nuo medžio, susirinko žiūrovai. Nusileido visi septyni, ir visi pataikė į proskyną. Kiekvienas vis nužvelgdavo Konerį ir pašmaikštaudavo. Koneris nė vienam neliko skolingas, bet gerai jį pažįstantis Edas suprato, kad draugas tik mėgina apsimesti esąs piktesnis nei iš tiesų yra. Kai Koneris pagaliau ėmė leistis virve, pasigirdo pritarimo ir sveikinimo šūksniai. Jis pagrasė pirštu.

— Dėkoju. Nuolankiai jums dėkoju. Zuikų gauja.

Kai iki žemės beliko pora pėdų, jis paleido virvę ir nušoko. Palietusi žemę dešinė jo koja sulinko, ir garsiai riktelėjęs Koneris pargriuvo. Pora ugniagesių nusijuokė manydami, kad jis kvailioja, tačiau Edas suprato, kad kažkas atsitiko, ir pribėgo artyn.

— Kas yra?

— Kulkšnis. Pataikiau ant akmens ar ką. Šūdas.

Jis atsisėdo ir atvertė kombinezono klešnę. Atvarstęs batą nusimovė ir kojinę. Edas pamatė, kad koja sparčiai tinsta.

— Prakeikimas, Koneri. Būtinai nori padaryti įspūdį.

— Aha. Noriu būti mylimas.

Per radiją jie iškvietė sraigtasparnį, Konerį užkėlė ir likę septyni ėmėsi gaisro. Daug vargo nebuvo. Pirmiausia susidorojo su uodega, paskui iškirto linijas iš šiaurės ir pietų pusės. Vėjas nurimo, naktį oras atvėso ir sudrėko, taigi gaisras tūnojo tykiai lyg avinėlis. Kitą dieną uždusino jam galvą, neleidę išsiplėsti. Linijos laikė gerai, naktį jie baigė tai, kas dar buvo likę. Išaušus antram rytui, gaisras buvo miręs ir palaidotas.

Edas su savo draugais grojo Donos Kiamoto gimtadienyje Henrio bare, ir grojo taip gerai, kad svečiai jiems nedavė nė atsikvėpti. „Didžiuosius gaisrus“ prašė pakartoti net tris kartus. Jis nesitikėjo, kad Džulija dalyvaus, bet kaip tik keitėsi pamaina ir jai pavyko ištrūkti anksčiau. Edas dainavo neatplėšdamas nuo jos akių. Ji šoko kone su visais, išskyrus vargšelį Konerį, kuris sėdėjo prie artimiausio staliuko ir žiūrėdamas į šokėjus per daug gėrė. Sutvarstyta jo koja kėpsojo ant kėdės, o šalia kėpsojo ramentai. Kulkšnis nebuvo lūžusi, tik sausgyslės patemptos, bet patemptos gana smarkiai, tad kurį laiką gaisrus jam teks pamiršti.

Grįžtant Edas su Džulija vedė Konerį prilaikydami iš abiejų šonų, jis buvo apkabinęs juos per pečius, o Edas nešė ramentus. Jau beveik švito, tuopose prie upės pradėjo giedoti paukščiai. Koneris vos apversdamas liežuvį dainavo „Didžiuosius gaisrus“, o Edas su Džulija juokėsi ir erzino jį. Privažiavo policijos automobilis, sustojo, mentas nuleido langą. Džulija, pasitelkusi visą savo žavesį, jam paaiškino, kad jie yra ugniagesiai, o Koneris susižeidė darbe. Tada mentas nusišypsojo, palinkėjo jiems labos nakties ir nuvažiavo.

Jie padėjo Koneriui užlipti laiptais, o jis vis aiškino, kokia juodu nuostabi pora. Sakė — pati gražiausia pora visame pasaulyje. Džulija taip juokėsi, kad jie vos nenuvirto.

— Iš tiesų, žmogau, — vapėjo jis, — jūs tiesiog... gražūs. Džulija, tu esi...

— Graži?

— Aha. Teisingai. Tu graži. Visai nenoriu pasakyti, kad žiūrint...

— Ačiū tau, Koneri.

— Ne, norėjau pasakyti... tu esi... žinoma, esi. Dieve, tu tokia graži. Bet prakeikimas, juk žinai, ką aš noriu pasakyti. Edai, tau tikrai pasisekė, žmogau, gauti tokią moterį kaip ji. Ir Džulija, tau taip pat pasisekė, gauti tokį... bjaurų seną kalės vaiką.

Jie paguldė jį į lovą, Edas nutraukė batą nuo kairės kojos. Koneris kilstelėjo ir dešinę, kuri buvo be bato. Džulija vėl pradėjo juoktis, taip smarkiai, kad turėjo atsisėsti ant lovos.

— Ant tos kojos nėra bato, — pasakė Edas.

— Ką? Ak taip.

— O dabar miegok.

Koneris staiga apglėbė juos abu. Pakėlė galvą nuo pagalvės, ir netgi girto akys žvelgė su tokiu liūdesiu, kokio tose melsvose akyse Edas niekad nebuvo matęs ir nesuprato, ką jis galėtų reikšti.

— Myliu jus, draugužiai. Aš tikrai labai jus myliu.

Edas sutaršė jam plaukus, o Džulija pasilenkė ir švelniai pabučiavo kaktą.

— Mes taip pat tave mylim, kaubojau, — pasakė Edas. — O dabar miegok.