29

Rytinis skambutis švenčiausiosios Mergelės Marijos Angelų Karalienės centre būdavo pats palaimingiausias paros metas. Auštant oras visada būdavo vėsus, dangus giedras, o šviesai vis stiprėjant sodo džiunglėse pradėdavo čirškauti, švilpauti ir bartis paukščiai. Gerą valandą pasaulis priklausydavo vien jiems, paskui šeštą koplyčioje pradėdavo giedoti seserys, o Džulija su vis dar miegančia Erne prie šono gulėdavo ir klausydavosi. Ji tik retkarčiais atpažindavo melodiją, nes vienuolės dažniausiai giedodavo afrikietiškas mišių giesmes, kurios skambėdavo taip didingai ir išraiškingai, kad net paukščiai liaudavosi su jomis varžytis.

Netrukus senasis vienuolyno pastatas imdavo busti iš miego. Pro miegamųjų langus apačioje pasigirsdavo pirmieji vaikų balsai, pradėdavo trinksėti atidarinėjamos ir uždarinėjamos durys, koridoriuose ir laiptuose subildėdavo sutrinksėdavo bėgiojančiųjų žingsniai. Netrukus, vaikams pro virtuves einant į aptvarą prie vandens pompos praustis, lauke pasigirsdavo čiauškėjimas ir juokas. Paprastai tuomet atsibusdavo Emė, pasitrindavo akis, ir kurį laiką jos abi dar gulėdavo ir kalbėdavosi apie šį bei tą, kol anapus sienos Kringelis pradėdavo traukti savo škotiškas balades — tai joms būdavo tarsi ženklas keltis ir pačioms traukti į dušą praustis.

Bet šiandien buvo kitaip. Vos tik Kringeliui atsikėlus lauke kažkas sukliko, paskui suspiegė, ir netrukus, regis, visi, kurie buvo kieme, vien tai ir tedarė. Džulija su Erne šoko iš po moskitų tinklelio it nuplikytos, puolė prie lango ir atlapojo langines. Aptvare buvo apie tuziną susijaudinusių vaikų, kiti bėgo jų link, o iš virtuvių pasirodė keptuvėmis ir šluotomis ginkluotų pagalbininkų kariuomenė.

— Ką jie kalba? — paklausė Džulija.

— Negirdžiu. Eikim pasižiūrėti.

Kai jos nuėjo į aptvarą, ten jau buvo susirinkę daugybė vaikų, visi stovėjo susispietę viename kampe. Fransuaza irgi jau buvo čia, stovėjo vaikų miniai už nugaros, taip pat ir Piteris Pringlas, nuo kurio šlapių rusvų garbanų vis dar lašėjo vanduo, palikdamas dėmeles ant trumparankovių marškinėlių pečių. Joms pribėgus jis susijaudinęs atsisuko.

— Tai gyvatė. Manau, pitonas.

— Jis prarijo antį, — pasakė Fransuaza.

— Vau! Mamyt, einam pažiūrėti!

Džulija nebijojo daugumos gyvių, bet net atsidūrusi šalia tų, kurių bijojo, ypač vorų, dėl Emės stengdavosi laikytis ramiai. Namie, jei matydavo Emė, vonioje aptiktą didelį gauruotą vorą Džulija sučiupdavo plikomis rankomis ir išnešusi laukan paleisdavo sakydama: „Na štai, bičiuli“, — taip, tarsi tai būtų vieni niekai, nors viduje klykte klykdavo. Tačiau siaubų lentelėje niekas, absoliučiai niekas, negalėjo prilygti gyvatėms. O dabar mylima dukrelė tempia ją už rankos per visą minią tiesiai prie pačios baisiausios.

— Erne, palauk! Neik arčiau! Erne!

Jos prasibrovė į pirmąją vaikų eilę: už kokių keturių jardų įsispraudęs į kampą ir mėgindamas pasislėpti po raudonais žiedais apsipylusiais kinrožių krūmais tūnojo pitonas. Jis buvo gal penkių pėdų ilgumo, o Džulijai pasirodė ir visų dvidešimties. Didžiulis gumulas pažiaunėje, ko gero, ir buvo praryta pusryčių apraudotoji antis. Vienas Dievas težino, kaip jis galėjo praryti tą žioplą daiktą savo mažais šlykščiais žabtais. Du vyresni berniukai susiradę pagalius mėgino ištempti persigandusį padarą į atvirą vietą.

— Vau, tik pažiūrėk, — tarė Emė. — Ar ne gražuolis!

— Na, nežinau, ar man ta mintis pirmiausia šautų į galvą.

Smauglys buvo žalsvai geltonas, išmargintas rudomis šokolado spalvos dėmėmis baltais pakraštėliais. Vaikai rėkavo ragindami berniukus su lazdomis. Bet štai pro minią prasibrovė sesuo Emilija ir senasis sodininkas Džordžas. Jis nešėsi šautuvą, Emė tučtuojau tai pastebėjo.

— Juk jūs nesirengiat jo nušauti?

— Tau patinka gyvatės? — nusišypsojo jis.

— Aha, gražios. Nežudykit jo. Mamyt...

Džulija nežinojo, ką sakyti. Rodos, netgi sesuo Emilija prarado žadą. Gindamasis pitonas susivijo į gniužulą ir dabar judino galvą iš vieno šono į kitą, nuleidęs kuo žemiau. Tačiau berniukai neketino pasiduoti. Vienas įsmeigė lazdą tarp vijų ir sugebėjo išvilkti smauglį į atvirą vietą. Visi vaikai rėkė užmušti jį. Sesuo Emilija išėjo į priekį, pakėlė rankas ir šūktelėjo visiems nusiraminti, tačiau jos balsą užgožė triukšmas — niekas nekreipė į ją dėmesio.

Berniukai dabar badė smauglį lazdomis, o kai jis staiga neryžtingai pamėgino vieną pulti, abudu iškėlė lazdas ir pradėjo jį pliekti. Emė griebė Džulijai už rankos.

— Mamyt! Sustabdyk juos! — suaimanavo ji.

Džulija jau ketino tempti ją šalin, tik staiga kažkas iš už nugaros alkūnėmis prasibrovė pro minią ir puolė prie berniukų. Rankose jis turėjo gabalą maišinio audeklo. Nustūmė berniukus ir atsisuko veidu į minią. Tai buvo Tomas Njeko.

Jis atsistojo tarp berniukų ir pitono, ir akimirksniu įsivyravo visiška tyla. Abu berniukai buvo ir vyresni, ir aukštesni už Tomą, dabar vienas iškėlė lazdą ir pamėgino jį apeiti — pabaigti darbo. Keli vaikai vėl pradėjo juos raginti. Tomas užtvėrė jam kelią, išsižiojo ir suriko. Berniukas sustingo lyg stabo ištiktas. Tai buvo pirmas kartas, kai jis ar bet kuris kitas iš susirinkusiųjų išgirdo Tomo balsą: efektas buvo toks, lyg juos elektra būtų nukrėtusi. Berniukas nuleido lazdą, ir Tomas prakalbo, jis nerėkė daugiau, kalbėjo ramiai, kreipdamasis į visus susirinkusius.

Džulija ne visai suprato, ką jis sako, išsiklausinėjo vėliau. Jis kalbėjo, kad jau pakaks žiaurumo ir žudymo, kad jie visi matė pernelyg daug ir vieno, ir kito. Visa tai turi baigtis. Jie visi žino, kas yra alkis, visi yra vogę, kad išgyventų, tai darė ir vargšas smauglys. Jie turėtų gerbti jo drąsą ir leisti jam gyventi. Tomas nusisuko ir ant pitono užmetė maišą, paskui atsiklaupęs jį suvyniojo. Tada atsistojo ir su ryšuliu rankose praėjęs pro berniukus pasuko minios link. Visi prasiskyrė leisdami jam praeiti ir tylėdami stebėjo, kaip jis už aptvaro dingsta tarp medžių.

Iki šiol visos žinios, kas yra nutikę Tomui ir jo dvyniui broliui, buvo surinktos iš kitų — iš kaimynų, kurie matė, kaip berniukai buvo pagrobti ir grįžę lyg keršto demonai su Mukumos vyrais žudė, plėšė ir degino kaimą; ir iš valstybės pajėgų karių, kurie vėliau surado Tomą nuogą ir leisgyvį klaidžiojantį brūzgynuose. O dabar, išgelbėjęs pitoną, jis per kelias savaites pats papasakojo savo istoriją.

Kiekvienas centre gyvenantis vaikas turėjo savą siaubų sakmę, ir Džulija suprato, kad neįmanoma jų nei rūšiuoti, nei lyginti. Tačiau Tomo istorija pasirodė dar siaubingesnė ir šiurpesnė, nei kas būtų galėjęs įtarti. Ta istorija išaiškėjo pamažu, kalbantis ir piešiant, per rytines konsultacijas šnekantis akis į akį ar grupės pratybose su kitais vaikais.

Kai vieną naktį maištininkų Dievo karių armija atėjo į jų kaimą, juodu su broliu Lorensu buvo priversti žiūrėti, kaip prievartaujama ir kankinama motina. Paskui negyvai uždaužyti ją lazdomis, tą patį padaryti ir tėvui, jaunesniam broliukui ir sesutei. Maištininkų vadas jiems pasakė, kad šitaip taps tikri vyrai. Tada kartu su kitais pagrobtais vaikais jie daugybę dienų be maisto ir beveik be vandens turėjo žygiuoti į didelę stovyklą anapus Sudano sienos. Tenai gražesnės mergaitės buvo atiduotos vyresniems kareiviams kaip „žmonos“. O kitiems berniukams ir mergaitėms prasidėjo karinės pratybos.

Pats Danielius Mukuma skaitydavo jiems ilgas paskaitas apie dvasių pasaulį ir kaip Tipu Maleng apsaugos juos mūšyje. Sakė, kad jie turi įsitrinti jo paties palaimintu taukmedžio aliejumi — tada priešų kulkos nuo jų atšoks. Mūšyje jie privalo bėgti tiesiai į priešo ugnį, mokydavo jis, ir bėgdami šaudyti. Visi, kurie šaudys parkritę ant žemės ar mėgins slėptis, bus nubausti kaip išdavikai.

Po mokymų pirmoji jų užduotis buvo grįžti sudeginti savo gimtojo kaimelio, išžudyti draugų ir kaimynų. Tai, kalbėjo jiems Mukuma, išlaisvins nuo visų žemiškų saitų ir leis Tipu Maleng apgaubti juos savo galia ir saugoti. Prieš puolimą Tomas ir kiti vaikai gavo narkotikų drąsai palaikyti, bet, tiesą sakant, to nė nereikėjo. Jis puikiausiai suprato, ką daro. Jis norėjo išžudyti tuos žmones — tai buvo liudytojai to, ką jis padarė savo šeimai. Žudydami žmones ir degindami kaimą jiedu su Lorensu tikėjosi ištrinsią visus liudijimus ir visus prisiminimus apie savo pirmąjį, siaubingesnį nusikaltimą.

Stovykloje, pasakojo Tomas, jei kuris nors vaikas nepaklusdavo įsakymui, kiti būdavo priverčiami užmušti jį lazdomis.

O jei kurie nesutikdavo, vėliau ir juos ištikdavo toks pat likimas. Po vienų tokių žudynių Tomas ir prarado kalbos dovaną. Jo žodžiais — tarsi Dievas būtų atėmęs visas jėgas. Per paskutinį mūšį iš jo nebuvo jokios naudos, taigi vadas paliko jį krūmynuose. Brolis, sakė Tomas, yra drąsesnis.

Šios lėtos Tomo išpažinties savaitės paveikė visus Mergelės Marijos centro gyventojus, darbuotojus ir vaikus susiejo daug glaudesniais saitais. Kai kurie vyresni berniukai, irgi slėpę savo nusikaltimus, rodos, pasisėmė iš Tomo drąsos ir patys prisipažino. Per vieną iš Džulijos rytinių susitikimų berniukas, vardu Aleksas, vienas iš dviejų mėginusių užmušti pitoną vaikų, prisipažino dalyvavęs keliuose išprievartavimuose. Džulija buvo priblokšta, kai jis pasakė, kad viena iš jo aukų buvo Emės draugė Kristina. Tą grupę sudarė vien berniukai, tad Kristina negirdėjo šio prisipažinimo. Džulija paklausė Alekso, ar jis nenorėtų jos atsiprašyti, ir jis atsakė, kad norėtų. O Kristina pasakė, kad pasirengusi išklausyti atsiprašymą.

Vos pradėjusi dirbti Mergelės Marijos centre Džulija mėgino apsaugoti Emę nuo žiauraus siaubo, ištikusio tuos vaikus. Bet dabar mergaitė buvo jau susigyvenusi su šia vieta, todėl tai pasidarė beveik neįmanoma. Kristina buvo Emei pasakojusi, ką iškentėjo maištininkų kareivių rankose (nors, kaip paaiškėjo, apie išprievartavimą nutylėjo), ir Emė uždavė Džulijai nemažai keblių klausimų. Iškilus dilemai, ar dera švelninti tiesą nenorint trikdyti vaiko ar vis dėlto to daryti nereikia, Džulija — teisingai ar neteisingai — pasirinko pastarąjį variantą. Nuo to laiko jos jau ne kartą diskutavo, kas paprastus padorius žmones priverčia daryti tokius pasibaisėtinus dalykus.

Jei kas būtų paprašęs paaiškinti savo apsisprendimą, Džulija būtų pasakiusi, kad Emės amžiaus vaikai ir namie pamato per televiziją tikrojo gyvenimo siaubų, bet šiaip jie atrodo tolimi ir tarsi nerealūs, auka ir skriaudikas yra bevardžiai ir greitai pamirštami. O čia, Mergelės Marijos centre, visi tie žmonės buvo artimi ir gyvi. Emė žinojo jų vardus, laikydavo už rankos, žaisdavo su jais ir matė, kaip jie atranda paprastus draugystės ir meilės džiaugsmus. Čia prieš jos akis skleidėsi stebuklas, niekuo nenusileidžiantis atpirkimo galybei. O šitai, kalbėjo sau Džulija, yra reta privilegija, kurios nė viena iš jų, kaip ir joks kitas žmogus, niekada nepamirš.

Tačiau net atsižvelgdama į visa tai Džulija klausė savęs, ar dera Emei klausytis, kaip Aleksas atsiprašys Kristinos. Galų gale ji paprašė sesers Emilijos patarimo.

— Emė, kaip sako mūsų tauta, yra „išmintinga siela“, — tarė sesuo. — Jos stiprybė ir nuovoka aplenkia jos metus. Ji yra mūsų šeimos dalis, o Kristina laiko ją seserimi. Jei jau klausiate mano nuomonės, aš manau, kad būtų neteisinga neleisti jai dalyvauti.

Tą vakarą ir vaikų, ir darbuotojų buvo paprašyta susirinkti salėje. Sesuo Emilija švelniai pranešė, kad Aleksas nori kai ką pasakyti, ir berniukas išėjo į priekį. Jis žiūrėjo į grindis glamžydamas nudriskusių marškinių skverną, pagaliau tyliai pradėjo pasakoti, ką yra padaręs. Džulija klausėsi stovėdama, apkabinusi Emę per pečius. Kartkartėmis Emė pažvelgdavo į Aleksą, bet šiaip jos akys buvo įsmeigtos į draugę.

Aleksas pasakė, kad labai gailisi ir kad niekada sau neatleis to, ką padarė. Pasakęs tai pravirko, netrukus jau verkė dauguma susirinkusiųjų. Kristina laikėsi gana ramiai, bet galėjai matyti, kad jai sunku į jį pažvelgti. Jam baigus stojo trumpa tyla, Kristina nurijo seiles ir linktelėjo, sesuo Emilija priėjusi apkabino ją, paskui ir Aleksą. Džulija pagalvojo, kad kai kurios žaizdos, matyt, pernelyg gilios ir iš karto atleisti neįmanoma, jei tik iš viso galima tai atleisti. Kristinos širdyje visam laikui išliks randai. Tačiau Alekso žodžiai galbūt padės šioms žaizdoms gyti.

Kitą dieną Piteris Pringlas nuvažiavo į Entebės oro uostą parsivežti iš Ženevos atskraidintų medikamentų. Jis parvežė naujienų, kurios prasklaidė svajingas nuotaikas.

Registruojant siuntinius muitinėje kilo problemų, taigi jam teko nakvoti pas draugus Kampaloje. Vakarieniauti atėjo Britanijos diplomatas su žmona, todėl kalbėtasi beveik vien apie karą šiaurėje ir sklindančius gandus, kad dvejų metų ramybės laikotarpis artėja į pabaigą. Diplomatas papasakojo, esą per pastarąsias dvidešimt keturias valandas gauta patikimų žinių, kad Mukuma su savo armija pajudėjo. Ir taikosi kariauti ne su Sudano išlaisvinimo liaudies armija, kaip kad buvo tikimasi, o traukia į pietus link sienos.

Grįžtant atgal į šiaurę, pasakojo Pringlas, priekyje traukė ilgos vyriausybės karinių pajėgų kolonos, taip pat artilerija, o priartėjęs prie Karingojos jis pamatė pirmuosius pabėgėlius su vaikais ir menko turto ryšuliais ant pečių, pėsčiomis traukiančius priešinga kryptimi.

Dar po poros dienų naktį gulėdama lovoje ir dėl karščio negalėdama užmigti Džulija išgirdo tolimą grumėjimą — iš pradžių jį palaikė griaustiniu. Lietūs vėlavo, žemė buvo perdžiūvusi, taigi net trumputis lietus būtų atnešęs palengvėjimą. Tačiau tai truko labai trumpai. Ir nors Džulija niekada nebuvo girdėjusi pabūklų griausmo, netrukus susigaudę, kad tai būtent jis, kad artėja visai kitokia audra.