27

Karingojos miestelis buvo išsidėstęs slėnio pakrašty toje Ugandos dalyje, kur sausa žole ir akacijomis apaugusios lygumos pradeda raukšlėtis kalvomis ir vis vešlesnės driekiasi link Alberto Nilo, kol susilieja su toliau stūksančiais Kongo kalnais ir džiunglėmis. Jį sudarė viena gatvė, abipus jos terasomis kilo namai, viename gale stovėjo bažnyčia, o kitame policijos nuovada. Anomis tolimomis dienomis, dar prieš karą, tai buvo kuklus miegūstas miestelis, kuriame gyveno tik apie du tūkstančius gyventojų, nors iš aplinkinių kaimelių į turgavietę kasdien susirinkdavo daug daugiau žmonių. Tačiau dabar Karingojos gyventojų skaičius padidėjo penkeriopai, nes apiplėšus ir sudeginus aplinkinius kaimelius žmonės persikraustė gyventi čionai.

Vyriausybė buvo pristeigusi „saugomų“ stovyklų, į kurias primygtinai ragino keltis nuosavybę praradusius žmones, bet dauguma jų nenorėjo, nes tos stovyklos buvo labai toli, jose siautė ligos, be to, net į jas naktimis prasibraudavo maištininkai grobti jų vaikų ir likusio menko turto. Taigi jie spietėsi Karingojos miestelyje, statėsi aplink jį lūšneles, jų gyvenvietės dabar driekėsi apie mylią iš abiejų gatvės galų. Iš čia drąsesnieji kartais nusėlindavo į savo buvusius kaimus sodinti daržų ar imti derliaus. Ir neretai ten nuėję rasdavo savo vaikus, pabėgusius iš maištininkų stovyklų arba išvytus, besislapstančius krūmynuose ar lyg šmėklos klaidžiojančius po namų griuvėsius ir ieškančius savo šeimos.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Angelų Karalienės reabilitacijos centras, kur galų gale atsidurdavo šie vaikai, stovėjo pietiniame Karingojos lūšnynų priemiestyje. Žvelgiant pro aptrupėjusius vartus, senas vienuolyno pastatas atrodė iškilus ir įspūdingas. Tai buvo platus trijų aukštų keturkampis namas tvirtais pamatais, į jį vedė nuožulniai kylantis raudono suplūkto purvo keliukas. Keliuko pakraščiais augo ugniamedžiai, o už jų palmės ir milžiniški mangų medžiai, kuriuose buvo įsikūrę šimtai vaisiais mintančių šikšnosparnių; sutemus jie išskleisdavo plačius odinius sparnus ir tarškėdami skrisdavo maitintis. Ir vienuolynas, ir greta stovinti koplyčia, kurią pamatydavai eidamas keliuku, buvo nubaltinti kalkėmis ir apaugę vijoklinėmis bugenvilijomis. Ir tik priėjus arčiau klestinčios kolonijos įspūdis pradėdavo sklaidytis.

Sienos buvo dėmėtos, kalkės nuplautos lietaus, kuris dukart per metus, užėjus lietaus sezonui, kliokdavo nuo terakotinių čerpių stogo aplūžusiais laštakais. Vienuolyno fasade buvo po šešis didelius langus kiekviename aukšte, jie visi buvo uždengti tinkleliais nuo moskitų, o medinės langinės taip prastai nudažytos žalia spalva, kad atrodė lyg apaugusios pelėsiais. Prie pat namo keliukas praplatėjęs virsdavo nedideliu kiemeliu, iš jo link didžiulių dvivėrių durų kilo keturi aptrupėjusio betono laipteliai. Prieš karą, kai Marijos Angelų Karalienės centras dar buvo mergaičių mokykla, šios durys visada būdavo atdaros. Dabar nuolat būdavo uždarytos, o naktimis dar ir rakinamos ir užšaunamos skląsčiais.

Už pagrindinio pastato dar pakrikai stovėjo keli pagalbiniai. Virtuvės, pro kurių langus nuolat sklisdavo balsų klegesys ir puodų tarškėjimas, buvo sustatytos aplink žema tvora aptvertus tris papajų medžius ir šulinį su rankine pompa. Liesos vištos ir antys kapstėsi dulkėse ieškodamos trupinių, o perkarę šunys gulinėjo po stalais, sukaltais ant ožių, didžiulėje atvirais šonais palapinėje, kuri ir buvo centro valgykla.

Čia dar buvo sandėlių, medicinos punktas, dirbtuvės ir garažas — jame stovėjo visokiausių spalvų daugiau ar mažiau aplūžusios transporto priemonės. Virš jų oriai stūksojo raudonas dviaukštis autobusas, prieš dešimtį metų atvažiavęs iš Anglijos pakeliui rinkdamas lėšas. Jis buvo vadinamas Gertrūda; Džordžo, seno centro sodininko, mechaniko ir šiaip jau švento žmogaus, pastangomis jis vis dar neblogai traukė. Netoliese plytėjo raudono plūkto purvo aikštelė su išdžiūvusios žolės ruožais, kur dabar vėlyvos popietės saulėje vaikai žaidė futbolą ir krepšinį. Ir pagaliau už visų šių pastatų buvo dvylikos akrų sodas — vešlus apelsinų, bananų, mangų ir avokadų rojus.

Žiūrėdama į visa tai pro trečio aukšto langą Džulija prisiminė, kaip viskas atrodė svetima, kai čia atvažiavo prieš tris mėnesius, ir kaip greitai jos su dukra pasijuto čia tarsi namie.

Ką tik buvo pasibaigusi ačolių kalbos pamoka, kurią vedė sesuo Emilija ir per kurią Emė kaip visada nušluostė mamai nosį. Mergaitė kalbėjo jau beveik laisvai, o Džulija užsikirsdama vos suregzdavo paprasčiausią sakinį ir darė tokių klaidų, iš kurių Emė kvatodavo susiriesdama, netgi sesuo Emilija kartą kitą geranoriškai nusišypsojo. Po pamokos Emė išbėgo laukan žaisti krepšinio, nors turėjo sėdėti ir ruošti pamokas, bet Džulijai širdis neleido mergaitės versti. Ir dabar ji matė dukrą apačioje, lakstančią ir rėkaujančią su kitomis mergaitėmis, šviesūs plaukai plaikstėsi saulės nužertose dulkėse.

Jos gyveno spartietiškame, bet erdviame kambaryje: aukštos lubos, neveikiantis ventiliatorius, žalsvai dažytos sienos, ant kurių valandų valandas nejudėdami tupėjo mažučiai rausvi gekonai su išsprogusiomis akutėmis ir siurbtukais pėdose. Čia stovėjo dvi lovos metaliniais rėmais, sustumtos ir apgaubtos didžiuliu tinklu nuo moskitų, medinis rašomasis stalas su stalčiais, pora kėdžių ir milžiniška spinta, iš kurios dvelkė naftalinu nuo kandžių. Vienintelis patogumas buvo nuosavas dušas ir didžiulė prausyklė kampe už širmos. Bendri tualetai buvo kitame koridoriaus gale.

Džulija žvilgtelėjo į laikrodį. Iki anglų kalbos pamokos — ji visai neseniai pradėjo jas vesti kas antrą dieną prieš vakarienę — dar buvo likęs pusvalandis. Pamokos buvo neprivalomos, bet Džulija pokštaudavo ir juokaudavo su vaikais, ir jų kaskart vis daugiau prisirinkdavo. Nusisukusi nuo lango ji nusirengė ir nuėjo nusiprausti, išsitrinkti galvos po dušu. Maudydamasi mėgavosi vėsaus vandens srovelėmis, o nuo lubų ją stebėjo mažutis gekonas. Paskui susisupusi į rankšluostį prisėdo prie stalo, saulės spinduliai nuožulniai krito jai ant pečių, ir baigė rašyti laišką Lindai.

Paskutiniame laiške Džulijai Linda teiravosi apie Konerį, klausė, ar žmonės iš Mergelės Marijos centro žino, kur jis yra. Jie nežinojo. Bet sesuo Emilija turėjo kitiems nežinomų paskutinių naujienų. Praėjusį rudenį, maždaug prieš šešis mėnesius, jis paskambino iš Nairobio ir paprašė jos vietinių vaikų, kuriuos, kaip manoma, buvo pagrobę Dievo kariai, sąrašo. Jis neaiškino, kam jam to reikia, o sesuo Emilija ir neklausinėjo. Manė, gal tų duomenų prireikė rašant straipsnį.

Iš to, kaip apie jį kalbėjo kitos vienuolės ir centro darbuotojai, buvo aišku, kad Koneris čia labai mylimas. Koridoriuose kabojo įrėmintos jo fotografuotų vaikų nuotraukos. Džulija suprato, kad jis nuolat čia siunčia pinigus ir didžiulius drabužių bei batų siuntinius, o per paskutinį apsilankymą atvežė naują vaizdo ir garso grotuvą. Suprantama, Džulija pasakė, kad jis Emės krikštatėvis, bet kažkodėl nutylėjo, kad dar ir tėvas.

Klausydamasi sesers Emilijos naujienų Džulija pajuto tokį palengvėjimą, kad vos neapsipylė ašaromis. Koneris gyvas. Bent jau gyvas. Tačiau netrukus užplūdo pyktis, ji įsižeidė, kad jis taip ilgai nesusisiekia nei su ja, nei su dukra. Spėjo, kad jis iki šiol dar nežino apie Edo mirtį, nes jei žinotų, tikrai būtų pasirodęs. Džulija niekam neatskleidė savo jausmų, juo labiau Emei, neparašė ir laiške Lindai. Koneris priklausė praeičiai, o ji buvo sau prisiekusi gyventi dabartimi ir neleisti ilgesiui graužti sielos, juk žinojo, kad lengvai būtų jį prisikvietusi, jei tik būtų mėginusi.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Angelų Karalienės centre gyveno keturiasdešimt du vaikai, du trečdaliai — berniukai. Su jais dirbo devyni konsultantai, iš jų šešios vienuolės, gimusios ir užaugusios Karingojos apylinkėse. Jos visos gyveno vienuolyne dar nuo tų laikų, kai čia buvo mokykla, o vėliau labdaros organizacijose buvo specialiai apmokytos dirbti su traumą patyrusiais vaikais. Ir nors jos buvo katalikės, religinis kontekstas nebuvo akcentuojamas, visada elgiamasi taip, kad protestantų šeimose augę vaikai nesijaustų atstumti.

Dar du konsultantai buvo vidutinio amžiaus geraširdė išsiskyrusi šveicarė, vardu Fransuaza, ir Piteris Pringlas, mielas, bet gal pernelyg rimtas jaunas škotas, centro gydytojas. Šis vaikinas rausvomis garbanomis netrukus pradėjo perdėtai globoti Džuliją. Valgant nuolat stengdavosi atsisėsti šalia ir raudonuodavo, kai Džulija pagaudavo jį spoksant. Darbuotojai gyveno trečiame aukšte, o vaikai miegodavo antrame, atskiruose berniukų ir mergaičių miegamuosiuose. Piterio Pringlo kambarys buvo gretimais. Kai kada jos per sieną girdėdavo, kaip jis maudydamasis gana prastu balsu plėšia kažkokias negirdėtas škotų liaudies dainas, Emę nuo to suimdavo nesuvaldomi kikenimo priepuoliai. Dėl garbanų ji praminė jį Kringeliu ir nuolat šelmiškai parodijuodavo neva iškilmingai išpažįstantį Džulijai savo nemirtingą meilę.

Džulija baigė rašyti laišką, apsirengė ir susirinko visas pamokai reikalingas priemones. Per pamokas ji kalbėdavo angliškai, o jei kas nors užduodavo klausimą ačolių kalba, apsimesdavo nesuprantanti, — beje, dažniausiai taip ir būdavo. Džulija mėgo rengti temines pamokas, šio vakaro tema turėjo būti apsilankymas turguje. Taigi buvo pririnkusi pilną krepšį daiktų, kuriuos vaikai galės neva pirkti, parduoti ir mainyti. Jų buvo apie trisdešimt, pradedant bananais ir baigiant skalbinių spaustukais ir šukomis, ir dar keletas dėžučių degtukų — tai bus pinigai. Triukšmas, riksmas ir netvarka garantuota.

Lipdama laiptais žemyn Džulija susitiko Emę, ši grįžo baigusi žaisti krepšinį, laikydama už rankos Kristiną, dešimties metų ačolių mergaitę, kurią apie metus laikė pagrobę maištininkai, nuo jų ji buvo siaubingai nukentėjusi. Dabar ji jau apie du mėnesius gyveno Mergelės Marijos centre ir buvo beatsigaunanti. Jos labai susidraugavo su Erne. Abi buvo dulkinos nuo galvos iki kojų.

— Ar galima Kristinai užeiti pas mus į kambarį? — paklausė Emė.

— Žinoma. Tik nepamiršk matematikos, jaunoji panele.

Mergaitės nudundėjo laiptais aukštyn.

— Žinau. Vėliau padarysiu. Dabar mes rašysim pjesę.

— Puiku. Iki pasimatymo. Ir nepamiršk nusiprausti.

— Gerai, mama, — atsiduso Emė.

Anglų kalbos pamoka ėjosi neblogai. Pamokas lankė apie penkiolika vaikų, o kartu ir dvi seserys, jau kalbančios angliškai, bet dar norinčios pasitobulinti įgūdžius. Didžiausias netikėtumas buvo tas, kad į pamoką atėjo Tomas, berniukas iš Konerio nuotraukos, kuris per dvejus metus, išgyventus Mergelės Marijos centre, dar nebuvo ištaręs nė žodžio. Nuo to laiko, kai Koneris jį nufotografavo, jau buvo priaugęs šiek tiek svorio, bet vis dar atrodė liesutis ir gležnas. Tarsi gindamasis nuolat laikydavo įrėmęs smakrą į krūtinę, dėl to atrodydavo, kad jis nuolat žiūri iš padilbų. Regis, niekas nežinojo, ką su juo daryti. Dauguma centro vaikų, pabuvę čia du ar tris mėnesius, grįždavo į šeimą. Kartą ir Tomą mėginta išsiųsti gyventi pas dėdę, bet nieko iš to neišėjo. Išbuvęs ten vos dvi savaites jis grįžo į centrą dar vienišesnis ir labiau sutrikęs nei anksčiau.

Per rytines konsultacijas Džulija, kaip ir daugelis iki jos, mėgino įkalbėti berniuką piešti. Ir iš tiesų kartais jis paimdavo į rankas kreidelę, sustingdavo laikydamas ją virš popieriaus lapo, tarsi mėgindamas sukaupti drąsą ir pradėti. Bet nepradėdavo. Kad ir kas užrakinta jo širdies gelmėse, aiškiai būdavo per daug baisu tai išleisti į laisvę.

Šįvakar visą pamoką jis sėdėjo klasės kampe stebėdamas, kas vyksta, o kai atėjo eilė nusipirkti ko nors turguje, tiktai papurtė galvą. Paėmusi keletą daiktų Džulija priėjo prie jo ir galų gale įpiršo šukas, o jis sumokėjo už jas penkiais degtukais. Visi džiaugsmingai jį palaikė, tad Tomas droviai nusišypsojo, o tai atsitikdavo labai retai.

Džulija nebuvo tikra, ar daug jie išmoksta anglų kalbos, užtat visi iki soties prisijuokdavo, o tai juk turbūt daug svarbiau. Vis dėlto pamoka išvargino, taigi Džulija lengviau atsiduso išgirdusi skambutį, kviečiantį vakarienės.

Išėjusi į koridorių ji nustebo pamačiusi ten du kareivius — jie prislopintais balsais kalbėjosi su seserimi Emilija. Iš uniformų Džulija suprato, kad jie priklauso Ugandos liaudies gynybos pajėgoms, vyriausybės armijai, kurios bazė įsikūrusi šiauriniame miestelio pakraštyje. Tačiau Marijos Angelų Karalienės centre buvo nepageidaujami bet kokie kareiviai. Vien pamačius uniformą ar ginklus sveikstančiose vaikų širdyse gali atgimti išgyventas siaubas, o kai kuriuos vyriausybinė kariuomenė buvo sužalojusi taip pat žiauriai, kaip kitus maištininkai. Eidama pro šalį Džulija išgirdo, kaip vienas kareivis mini Mukumą, — pamatęs ją jis nutilo ir vėl prakalbo tik tada, kai ji buvo kone užlipusi laiptais ir nebegalėjo nieko girdėti.

Kai atėjo sesuo Emilija, visi jau buvo susirinkę palapinėje valgykloje ir įpusėję vakarienę. Emilija buvo aukšta grakšti moteris, ko gero, jau netoli keturiasdešimties, bet tokio malonaus būdo, kad niekam jos amžius nerūpėjo. Oficialios jos pareigos buvo reabilitacijos programos vadovė, tačiau daugeliui vaikų ji atstojo prarastą motiną, todėl taip jie ją ir vadindavo. Retai kada jos rankos nebūdavo apkabinusios vieno ar keleto mažesniųjų — jie laikydavosi įsikibę į jos baltutėlį abitą.

Darbuotojai valgydavo prie atskiro stalo, bet maistas būdavo visiems vienodas. Šį vakarą — kvietinė duona, virti maniokai ir troškinta jautiena su prieskoniais. Seseriai Emilijai buvo palikta vietos, ir kai ji atsisėdo tarp kitų darbuotojų, viena iš virtuvės mergaičių pastatė priešais lėkštę su maistu. Nuo pat vakarienės pradžios visi kalbėjosi apie kareivius — ko jiems galėjo prireikti centre, — o dabar nutilo laukdami sesers Emilijos paaiškinimų. Kurį laiką ji mėgino apsimesti nieko nepastebinti, tiesiog persižegnojo, paėmė šakutę ir pradėjo valgyti. Paskui apžvelgė į ją atgręžtus laukiančius veidus apsimesdama nustebusi.

— Kas jums visiems pasidarė? Ar liežuvį prarijot?

Nusišypsojusi ji įsidėjo kąsnį į burną, o visi toliau laukė.

— Na gerai, — tarė ji. — Nieko tokio. Vien gandai. Jie gavo žvalgybos pranešimų, kad anapus sienos Mukuma telkia didžiulę armiją ir planuoja naują puolimą. Kareiviai mano, kad kaip tik todėl pastaruosius kelis mėnesius buvo taip ramu. Niekas nežino, ką jis ketina daryti, bet aišku, kad jį remianti Chartumo valdžia spaudžia panaudoti jėgą prieš Sudano išlaisvinimo liaudies armiją, o ne prieš Ugandą, kaip kad jis norėtų.

— O kodėl kareiviams prireikė ateiti čia ir apie tai kalbėti? — paklausė Fransuaza.

Sesuo Emilija gūžtelėjo pečiais.

— Niekas negali būti tikras šimtu procentų. Dėl viso pikto jie norėtų palikti čia karių ir įkurti stovyklą sode.

— O ką jūs atsakėt? — paklausė Pringlas.

— O kaip jūs manot? Žinoma, atsakiau ne. Kaip jaustųsi vaikai, jei po visą centrą vaikštinėtų kareiviai? Mes turim savo sargybinius prie vartų. Jų mums ir pakanka. Kita vertus, kam mums kareiviai, kai su mumis yra narsusis Piteris Pringlas, kuris mus visada apgins?

Visi nusijuokė. Pringlas paraudo. Sesuo Emilija vėl paėmė šakutę.

— Ar jums patinka šis troškinys, Džulija? Kertu lažybų — Amerikoje tokio nė su žiburiu nerasi.

Tai buvo ženklas, kad kalbos apie karą baigtos. Džulija nusišypsojusi papurtė galvą.

— Nė iš tolo.

Po vakarienės vaikai ir darbuotojai dažniausiai rinkdavosi poilsio kambaryje: klausydavosi muzikos, žaisdavo kokį nors žaidimą arba žiūrėdavo filmą. Šįvakar gal jau aštuonioliktą kartą jie žiūrėjo juostą, kurią buvo atsivežusios Emė su Džulija — „Liūtą karalių“. Džulija jau buvo mačiusi šį filmą gal kokį šimtą aštuoniolika kartų, todėl pasakė Emei, kuri galėjo jį žiūrėti be pertraukos, eisianti į kambarį paskaityti.

Tamsiu koridoriumi eidama laiptų link ji pamatė seserį Emiliją, sėdinčią prie stalo savo mažučiame darbo kambaryje netoli laukujų durų ir kažką rašančią lempos šviesoje. Išgirdusi Džulijos žingsnius ji pakėlė galvą ir nusišypsojo.

— Džulija, ar turit minutėlę laiko?

— Žinoma.

Ji įžengė į sesers Emilijos darbo kambarėlį, šioji mostelėjo sėstis. Ant stalo stovėjo padėklas su mėlynu kinišku arbatinuku, mažutėliu pieno ąsotėliu ir pilna cukraus cukrine. Langinės buvo užvertos, sienos plikos, ant vienos už sesers kėdės kabojo paprastas medinis Nukryžiuotasis, o Džulijai už nugaros — įrėminta Mergelės Marijos paveikslo reprodukcija.

— Gal norėtumėt arbatos?

— Dėkui.

— Tai angliška Liptons arbata, sakoma, kad ją geria pati jos didenybė Anglijos karalienė. Ko gero — viena iš mano silpnybių.

— Vargu ar tai dera vadinti silpnybe. Nebent šliūkštelėtumėt viskio.

Sesuo Emilija nusijuokė ir įpylusi pastūmė Džulijai puodelį, dar pasiūlė cukraus ir pieno, bet ši atsisakė.

— Mes visi tiek daug dirbam, kad tarpais neturim laiko net žodeliu persimesti. Tik norėjau sužinoti, ar viskas gerai, — na, dėl darbo ir dėl viso kito.

— Taip, žinoma. Visiškai gerai.

— Jums puikiai sekasi dirbti.

— Dėkoju. Džiaugiuosi kiekviena akimirka.

— Jūs čia laiminga?

Išgirdusi šį klausimą Džulija nejučia krūptelėjo.

— Žinoma. O kodėl klausiat? Ar atrodau nelaiminga?

— Ne. Tiesiog kartais labai liūdna.

— Nejaugi? Tai bent. Na, aš atsiprašau.

— Ne ne, nereikia atsiprašinėti. Dirbdama su vaikais ir bendraudama su visais kitais jūs visada linksma. Bet kai kada, kai manote, kad jūsų niekas nemato, — labai retai, — atrodote šiek tiek liūdna.

— Tai todėl, kad mano veidas ištįsęs. Manęs nuo pat vaikystės visi klausinėdavo, ar ko nors nenutiko, kad toks ištįsęs veidelis. O aš atsakydavau — nieko nenutiko, toks jau jis nuo gimimo.

Sesuo Emilija, aiškiai neįtikinta, nusišypsojo. Stojo trumpa tyla. Abi gurkšnojo arbatą.

— Girdėjau, jūsų anglų kalbos pamokos turi didžiulį pasisekimą.

Džulija nusijuokė.

— Na, mes, aišku, smarkiai triukšmaujam. Bet vaikams tikrai patinka. Norėčiau taip pat greitai išmokti jų kalbos, kaip kad jie išmoksta manosios.

— Ak, bet dabar jūs visai neblogai kalbate ačolių kalba.

— Norėčiau! O Emei išties labai gerai sekasi. Štai ką reiškia jaunos, šviežutėlės smegenų ląstelės.

— Vaikams jos draugija patinka. Juos labai gerai veikia. Ji graži mergaitė. Ir labai panaši į tėvą.

— Norite pasakyti... — suraukė antakius Džulija.

— Atleiskit, aš maniau, ji... kaip ji ten sako? Į biologinį tėvą.

— Emė pasakė jums apie Konerį?

— Taip. O ar neturėjo?

— Ne. Tai yra... taip. Nieko tokio. Aš tiesiog nežinojau, kad ji papasakojo.

— Ji labai juo didžiuojasi. Taip ir turi būti. Jis nuostabus žmogus.

— Taip. Taip, aš žinau.

Džulija nesuprato, kodėl nuo šio pokalbio jai pradėjo darytis nejauku. Atrodė, lyg toji moteris žinotų apie ją daugiau nei ji pati. Dar gurkštelėjusi arbatos nusprendė pakeisti temą.

— Vadinasi, jūs manote, kad karas gali įsiliepsnoti iš naujo?

— Aš tuo netikiu. Karingoja niekada nedomino maištininkų. Jei jie pradės puolimą, tikriausiai puls Kitgamą arba Gulu.

Vėliau, jau gulėdama su Erne lempos apšviestoje savo palapinėje iš tinklo nuo moskitų, skaitydama ir klausydamasi iš proto varančio varlių ir vabzdžių koncerto lauke, Džulija niekaip negalėjo liautis galvojusi apie sesers Emilijos žodžius.

— Kaip manai, ar aš atrodau liūdna?

— Mhm. Retkarčiais. Man atrodo, tada, kai galvoji apie tėtį.

— Ak.

— Juk taip?

— Retkarčiais.

Emė prisislinkusi susirangė arčiau ir priglaudė galvą Džulijai prie krūtinės.

— Jam čia labai patiktų, — pasakė ji.

— Taip, tikriausiai.

Džulija pataršė jai plaukus, kurį laiką abi tylėjo.

— Mamyt...

— Ką, mieloji?

— Kaip manai, tu dar kada nors ištekėsi?

— Na, nežinau. — Džulija patylėjo. — Ko gero, tai priklausys nuo to, ar jis norės mane vesti.

Emė kilstelėjo, pasirėmė alkūnėmis ir suraukusi antakius įsmeigė akis į Džuliją.

— Kas?

Džulija pamėgino apsimesti susidrovėjusi. Emė pradėjo kutenti jai šonus.

— Na, pasakyk. Kas?

— Kringelis, kas gi kitas.

Emė klyktelėjo iš juoko. Džulija liepė jai liautis, nes jis gali išgirsti, bet abi dar ilgai kikeno. Galų gale abi grįžo prie savo knygų, ir netrukus Emę įveikė miegas. Džulija tykiai ištraukė knygą jai iš rankų ir užgesino lempą. Drėgną orą skrodė iš anos miestelio pusės atsklindantis slopus būgnų dundėjimas. Džulija gulėjo tamsoje klausydamasi to ritmiško grumėjimo ir spigaus vabzdžių choro ir mėgino negalvoti apie Konerį.