18

Pirmą kart metęs akį į tą sūkurį, palaikė jį dūmais, bet dabar jau galėjo pasakyti, kad tai kažkas kita. Tarsi juodas debesis sūkuriuotų virš palmių ir eukaliptų lapijos. Ir tik iš arčiau išgirsdavai klyksmus, tada suprasdavai, kad tas debesis gyvas, kad jį sudaro vien paukščiai. Daugiausia pesliai, grifai ir varnos, bet su jais klykaudami suko ratus ir kiti paukščiai, kurių net vardų Koneris nežinojo, — mažesni ir kuklesni, aišku, žinantys savo vietą mitybos grandinėje. Tačiau dabar, pakankamai priartėjus, nebereikėjo nei matyti, nei klausytis, nes vien iš smarvės galėjai suprasti, kur guli kūnai.

Tai truko jau visą rytą. Koneris kartu su kitais žurnalistais sekė paskui kareivius siaura ratų išmalta raudonos žemės juosta, kuri per bananų ir avokadų plantacijas vingiavo link nedidelio kaimelio. Buvo ankstyvas rytas, abipus kelio kylančiose terasose tarsi nėriniai tirpo miglos likučiai. Kartkartėmis pirmame automobilyje važiuojantis karininkas pakeldavo ranką ir sustabdydavo visą koloną, kol į priekį išėjęs būrys pašalins lauko miną, tuo metu Koneris su visais kitais laukdavo savo lendroveriuose jausdami vis stiprėjančią kaitrą ir klausydamiesi, kaip radijas visu garsu spjaudosi karštais raginimais hutų smogikams nepalikti nė vieno pustuščio kapo, nė vieno gyvo tutsių tarakono.

Automobilius jie paliko kaimelio pakraštyje ir toliau ėjo pėsčiomis. Vidury kelio vienui vienas stovėjo mažas berniukas, jis vilkėjo vien trumparankoviais krauju aptaškytais marškinėliais ir sustingęs tarsi statula stebėjo, kaip jie artinasi. Karininkas atsitūpė prie jo ir kažko paklausė, bet vaikas, rodos, buvo praradęs žadą, jis nusisuko ir nuėjo gatve tolyn, o jie nusekė iš paskos. Smarvė vis stiprėjo.

Jie lėtai ėjo pro sugriautus namus su kulkų žymėmis ant sienų, kuriuose jau nebegyveno niekas, išskyrus šmėklas, ir matė plėšikų paliktą netvarką — štai suniurkytas dviratis, moteriškas batas, geltonas žaislinis trimitas. Ėjo link bažnyčios, apie kalkėmis išbaltintą jos bokštą sukosi juodas paukščių debesis. Kareiviai, žurnalistai, Koneris, — visi, išskyrus berniuką, užsidengė burną ir nosį skarelėmis ar tuo, ką turėjo po ranka.

Bažnyčios kieme ant dulkinos žolės stovėjo balta cementinė Jėzaus statula, jo rankos buvo svetingai išskėstos į šalis, berniukas, nebenorėdamas eiti toliau, sustojo prie jos. Koneris jį nufotografavo, paskui nufotografavo ant bažnyčios slenksčio pro atviras duris šmirinėjančius grifus ir šunis, nufotografavo juos vaikančius kareivius, kurie šūkavo ir šaudė, bet dažniausiai nepataikydavo.

Bažnyčios viduje buvo karšta, oras prisigėręs puvėsių tvaiko, pilna dūzgiančių musių. Fotografuodamas kūnus Koneris stengėsi sulaikyti kvėpavimą ir pernelyg neimti į širdį to, ką mato. Kūnai buvo rietuvėmis sukrauti tarp klauptų, ant tako ir prie krauju aptaškytų sienų su kulkų pėdsakais. Čia daugiau buvo moterų nei vyrų, pasitaikydavo ir taip sužalotų kūnų, kad nebegalėjai atskirti lyties, taip pat buvo vaikų ir kūdikių, tarp lavonų mėtėsi nukirstos galūnės.

Ant gulinčiųjų tarsi aukos priešais altorių pro aukštą spalvotą vitražą liejosi saulės spinduliai, vitražas buvo visas sueižėjęs nuo kulkų, bet vis dar kažkaip laikėsi. Britų televizijos reporteris Kendrikas visiems liepė pasitraukti, kad galėtų pastatyti kamerą, kol nepradingo saulė, bet Koneris nekreipė į jį dėmesio, baigė tai, ką buvo sumanęs, ir tik tada išėjo.

Lauke jaunas kareivis lupo ožius, Koneris sustojo prie jo ir nesakydamas nė žodžio prilaikė už pečių, paskui nuėjo gatve tolyn. Jau buvo pradėję rinktis kiti kaimelio gyventojai, pritilusiais balsais jie kalbėjosi su kareiviais, Koneriui bežiūrint iš už namų ir medžių pasirodė dar daugiau žmonių — tarsi vaiduoklių didžiulėmis akimis.

Kol kareiviai iš sunkvežimių, stovinčių dulkėtame sudegusios mokyklos kieme, dalijo maistą ir vandenį, Koneris fotografavo tuos žmones. Kieme augo didžiulis baobabas — medis, kurį, kaip sakoma, Dievas netyčia pasodino šaknimis aukštyn, ir Koneriui tai visai nepasirodė klaida tame pasaulyje, irgi apsivertusiame aukštyn kojom.

Jis atsisėdo ant žemos molinės sienelės ir įsistebeilijo į kalvas, kylančias virš kaimelio stogų. Terasose saulė jau buvo ištirpdžiusi miglą, ir jis matė nuo kalvų viršūnių į dangų tiesiantis medžius — tarsi maldaujančias rankas. Už jų jau ketindami prapliupti lietumi kaupėsi debesys, lydavo čia reguliariai kiekvieną popietę. Tai buvo vienas derlingiausių Konerio matytų kraštų, o šioje dalyje, rodės, įdirbtas kiekvienas colis. Tačiau bananai ir avokadai supuvę kabojo ant medžių, o vienintelis derlius buvo žmonių kūnai.

Koneris jau trys dienos stūmėsi į pietvakarius su tuo pačiu Ruandos patriotinio fronto kontingentu. Visur, kur aptikdavo, jis fotografavo negyvus kūnus ir jau seniai buvo pametęs jų skaičių. Matė juos išpampusius ir suvirtusius upių pakrantėse tarsi rąstus, o čia pat palaidi kūnai, lėtai sukdamiesi tarsi šoktų pagal kažkokią jiems vieniems tegirdimą muziką, plaukdavo pro šalį. Matė juos sukapotus į šimtus gabalėlių, suverstus grioviuose, upeliūkščių vagose ir papirusų priaugusiuose pelkynuose, ir sukniubusius prie savo apiplėštų namų, ir tvarkingai sukrautus į rietuves pakelėse. Gisenjėje, miestelyje, kurį pravažiavo vakar, jis matė, kaip jie renkami į šiukšliavežes. O jis juos fotografavo ir nuskenuotas nuotraukas siuntė namo dangumi, galbūt per paties Pono Dievo užpakalinį kiemą, kur lūkuriuodamos būriavosi tų pačių nužudytųjų sielos.

Dabar jau buvo naktis, ir kaimelis gaudė prisipildęs naujų gyventojų — šalpos organizacijų darbuotojų, žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir visokiausio plauko biurokratų, — visi susirinko čia užfiksuoti siaubingos baigties. Jie plūdo į kaimelį visą popietę, ir pradėjus lyti jų sunkvežimių išmalta gatvelė virto raudona purvo upe. Vieni bendravo su išgyvenusiais kaimiečiais, kiti susimetę grupelėmis rūkė ir tyliai kalbėjosi tarsi bijodami prikelti mirusiuosius. Truputį atvėso, mirties tvaiką ėmė gožti išmetamųjų dujų dvokas — kai kurie sunkvežimiai stovėjo įjungtais varikliais. Būrelis tyrėjų baltais kombinezonais, su gobtuvais ir kaukėmis, guminėmis pirštinėmis ir batais suėjo į bažnyčią ir dirbo ten pasišviesdami prožektoriais. Jiems skaičiuojant žuvusiuosius Koneris matė languose tarsi pabaisas kruvinomis sienomis šmėžuojant šešėlius.

Jie su keliais kitais žurnalistais spietėsi aplink jauną Ruandos patriotinio fronto leitenantą, kuris buvo įgaliotas trumpai nupasakoti, kas atsitiko, nors dauguma ir taip jau žinojo.

Leitenantas pasakė, kad rasti du šimtai devyni kūnai, visi tutsių. Dauguma iš Gisenjės, netolimo miestelio, kur Koneris buvo matęs šiukšliavežes. Kai apylinkėse pradėjo siautėti interahamive, hutų baudžiamieji daliniai, šie žmonės kreipėsi pagalbos į merą Emanuelį Kabugj, gerbiamą ir išsilavinusį žmogų, jis buvo hutas, bet tutsiai visada jį laikė savo draugu.

Jo patarti jie su šeimomis pabėgo iš miestelio ir susirinko į šią šventovę. Jis užtikrino, kad vienas iš jaunųjų kunigų yra jo asmeninis draugas ir pasirūpins, kad jiems nieko bloga neatsitiktų. Kitą dieną, kai jie visi jausdamiesi saugūs susirinko šventovėje, su interahamive būriais atvyko pats Emanuelis Kabugis. Kai kurie buvo ginkluoti šautuvais, bet dauguma mačetėmis. Ir meras, ir kunigas, pagal komandą atidaręs bažnyčios duris, asmeniškai dalyvavo skerdynėse.

Tą naktį dauguma žurnalistų grįžo į viešbutį Gisenjėje, o Koneris su pustuziniu kitų, keliaujančių kartu su Ruandos patriotiniu frontu, liko kaimelyje. Jie įsikūrė poroje nusiaubtų namų, dar tebeturinčių stogus, ir prieš gulant miegoti Kendrikas ištraukė butelį brendžio ir keletą metalinių taurelių. Kažkas uždegė žibalinę lempą, ir visi išgėrė susėdę tiesiai ant plikų cementinių grindų. Kendrikas buvo rausvas, putlus, senokai per keturiasdešimtį perkopęs žmogelis retėjančiais kiek raustelėjusiais plaukais; matyt, jis nusprendė, kad būdamas seniausiai Afrikoje dirbantis žurnalistas turi teisę visus mokyti. Jo prodiuseris ir kiti komandos nariai buvo gerokai jaunesni ir tykesni, Koneris neblogai su jais sutarė, kaip ir su pora kitų — Ana ir Raineriu iš naujienų agentūros.

Per tą trumpą laiką, kol dirbo su žurnalistais, Koneris sutiko keletą, kuriems pajuto simpatiją, ir daugybę tokių, kuriems nepajuto, bet labiausiai jam nepatiko pasipūtėliai, neva jau visur pabuvę, viską pamatę ir niekaip negalintys liautis pasakoti savo nuotykių. Koneris išmoko pasitikėti vien savimi ir gerai klausytis, žinojo, kad kiti jį laiko vienišiumi. Dauguma žurnalistų, ypač tie, kurie daugiau rašydavo nei fotografuodavo, buvo baigę koledžą. Ir iš pradžių Koneris manė, kad galbūt dėl to nuolat lieka nuošalyje. Tačiau vėliau suprato tiesiog esąs tokios prigimties ir padarė išvadą, kad, ko gero, teisi buvo jo motina, pavadinusi jį Stebėtoju.

Taigi jis sėdėjo ir stebėjo Kendriką. Ant jo rausvų skruostų šaltoje žibalinės lempos šviesoje blizgėjo prakaitas. Jis postringavo, esą Afrikoje demokratijos principai neveikia ir Vakarų valstybių vadovai labai apsiriko vildamiesi, kad ji įmanoma. „Statistiniam afrikiečiui“, aiškino jis, demokratija tėra svetimkūnis, nesuvokiama abstrakcija. Visi pinigai, skirti moterų teisėms ginti, ir kitokia pagalba paprasčiausiai nusėda ministrų ir kitų pareigūnų kišenėse, visi jie turi solidžias sąskaitas Šveicarijos bankuose. Ir taip yra visoje Afrikoje. Jis netgi kalbėjosi apie tai su Nelsonu Mandela, iš kurio ne kartą ėmė interviu, — Kendrikas kalbėjo taip, tarsi Nelsonas Mandela būtų jo asmeninis draugas, nors tuo sunkoka buvo patikėti. Daugiau klausytis Koneris nebegalėjo. Jis tyliai atsistojo ir patraukė durų link.

— O mūsų amerikietis pusbrolis su tuo nesutinka?

Koneris sustojo tarpduryje ir atsigręžęs nužvelgė Kendriką.

— Po velnių, iš kur man žinoti? — atšovė jis. — Gal geriau nueitum ir paklausinėtum tų statistinių afrikiečių, kurie voliojasi bažnyčioje.

Pro kareivių stovyklą jis išėjo iš kaimelio. Kai kurie kareiviai sėdėjo aplink laužus dainuodami ir rankomis mušdami ritmą. Sargybinis perspėjo Konerį, kad nenuklystų per toli, ir Koneris prižadėjo. Jis tik norėjo pasprukti nuo tų šviesų ir išmetamųjų dūmų smarvės, nuo to variklių burzgimo.

Jis išsuko iš kelio ir purvinu takeliu patraukė tarp bananų giraičių, kol takelis praplatėjęs virto žole apaugusia proskyna. Ten buvo keletas akmenų, jis prisėdo ir ėmė klausytis tai garsesnio, tai vėl tylesnio visur aplink skambančio vabzdžių ir varlių koncerto. Visa krūtine įkvėpė sodraus, drėgno raudonos žemės kvapo. Debesys išsisklaidė, bet mėnulio nesimatė, ir Koneris ilgai mėgino rasti pažįstamus žvaigždynus šiame keistame svetimo dangaus kupole, tačiau nieko neišėjo. Jam reikėjo žvaigždėlapio, panašaus į tą, kurį jis nupiešė Edui ant nugaros praėjusį rudenį. Paskui pagalvojo, kaip dabar kas dieną ir kas vakarą galvodavo, apie Džuliją ir vaikelį, augantį jos įsčiose.

Jis nesikalbėjo su jais nuo pat Kalėdų. Kartą paskambino iš Nairobio, kur buvo nuvykęs, kai Somalyje pasidarė per daug pavojinga. Edas pasakė, kad Džulija jau antras mėnuo nėščia. Ji pastojo po pirmojo apvaisinimo ta sėkla, kurią Koneris paliko klinikoje prieš išskrisdamas į Afriką.

— Taip ir turėjo būti, — pasakė jam Edas.

Per agentūrą jie buvo išsiuntę Koneriui laišką, bet jis to laiško negavo, kaip ir daugumos jų išsiųstų laiškų. Paskui ragelį perėmė Džulija, palinkėjo jam linksmų Kalėdų, ir iš jos balso, iš jų abiejų balsų, Koneris suprato, kokie jie laimingi. Jis irgi mėgino kalbėti linksmai, pasakyti visa, kas priklauso, tikėdamasis, kad jiems tai nuskambės įtaigiau nei jam pačiam. Tiesą sakant, jis net pats nesusivokė, ką jaučia. Netgi dabar, jau kelintą mėnesį galvodamas apie tai, vis dar negalėjo suvokti.

Jis džiaugėsi, nuoširdžiai džiaugėsi, kad jo dovana suteikė jiems tiek daug laimės. Būdavo akimirkų, kai iš šios minties semdavosi stiprybės. Vaikščiodamas tarp negyvų kūnų, kaip kad šiandien bažnyčioje, kaip beveik kiekvieną dieną, jis prisiversdavo galvoti apie tą už tūkstančių mylių augančią naują gyvybę, tą ateities kibirkštėlę juodoje jį supančioje tamsoje, ir iš šių minčių semdavosi vilties ir drąsos.

Tačiau širdies gilumoje juto vis didėjančią praradimo tuštumą, kurios ir labai stengdamasis nepajėgė išsklaidyti. Kartais netgi atrodydavo, kad atidavęs savo sėklą jis liko tuščias, praradęs bet kokį tikslą ir vienišesnis nei kada nors anksčiau.

Grįždamas pro kareivių stovyklą jis pamatė, kaip iš už sunkvežimių išniro žmogaus figūra ir pasuko link jo. Tai tas jaunasis kareivis, kurį buvo supykinę prie bažnyčios. Rankoje jis turėjo popieriaus skiautę, atkišo ją, Koneris paėmė.

— Sako, jis su kitais pabėgo į Gomą, — tarė kareivis. — Jei patektum tenai, galbūt tai padės jį atpažinti.

Koneris norėjo paklausti, ką jis turi omenyje, bet kareivis greitai apsisuko ir dingo tarp sunkvežimių. Tada išsitraukė kišeninį žibintuvėlį ir jo šviesoje pamatė, kad laiko rankose laikraščio skiautę. Tai buvo nuotrauka žmogaus baltais marškiniais — atrodo, teikiančio apdovanojimą nepaprastai gražiai mokinukei. Jis meiliai šypsojosi. Parašas apačioje skelbė, kad tai Gisenjės burmistras Emanuelis Kabugis.

Džulija gulėjo tarsi nudiegta ir su nuostaba žiūrėjo, kaip jos pilvas staiga pakeičia formą ir iš vieno vonios krašto persirita į kitą. Žinoma, ji buvo girdėjusi, esą kūdikiai spardosi, bet manė, kad žmonės perdeda, kad iš tiesų tai tėra lyg švelnus kutenimas ir norint jį pajusti reikės susikaupti. Bet nieko panašaus. Ooo. Štai ir vėl. Ta mažoji nenaudėlė tiesiog nenustygsta vietoje, dėl Dievo meilės, ji plaukioja po visą vonią ir kelia bangas.

— Tik pažiūrėk!

Edas nuogas stovėjo šalia kriauklės — skutosi. Jis vėl buvo pradėjęs skustis skustuvu, ir keisčiausia, kad nors tai darydavo apčiuopomis — visiškai saugiai, — vis tiek žiūrėdavo įsmeigęs akis į veidrodį. Nuo atviro vonios kambario lango Edui ant užpakalio atsispindėjo pavasario saulės zuikutis.

— Vėl nerimsta?

— Dar ir kaip. Šįryt mes treniruojamės prieš olimpiadą.

Jis pasidėjo skustuvą ir atsiklaupė prie vonios. Pusę veido tebedengė putos. Edas uždėjo rankas jai ant pilvo, ir abu ėmė laukti kito judesio. Paukščiai anapus lango čiauškėjo lyg pakvaišę.

— Jis susidrovėjo, — tarė Edas.

— Ne, ji nesusidrovėjo.

— Nagi, buožgalviuk. Dar kartelį — tėtukui.

Anąsyk tiriant ultragarsu Džulijai gydytojas parodė, kaip atrodo vaisius, ir paklausė, ar ji nori sužinoti, kas gims, bet ji atsakė — ačiū, nereikia, ji ir taip žino — tai bus kūdikis. Visi nusijuokė ir nieko jai nepasakė, bet vis tiek Džulija žinojo. Niekada nė akimirkos dėl to neabejojo. Tai bus mergaitė.

Iš kur ji tai žino, Džulija nebūtų galėjusi pasakyti, suvokė tik tiek, kad tai kažkaip susiję su Skaja. Jau nebegalvodavo apie ją taip dažnai. Gal kokius metus po gaisro Skaja visą laiką tūnojo kažkur jos minčių pakraštyje, nekankindama jos ir nepriekaištaudama, netgi neatrodydavo liūdna, tiesiog tylutėliai sėdėdavo ten. Tačiau laikui bėgant tas vaizdas išbluko ir grįždavo tik Džulijai meldžiantis arba tamsus, milžiniškas užgriūdavo išdavikiškomis bemiegėmis naktimis.

Kai kada jis pasirodydavo atsitiktinai, pavyzdžiui, tada, kai Džulija gatvėje pamatydavo į Skają panašią mergaitę. Vienas iš jos trečiokų turėjo seserį, kuri kai kada ateidavo jo parsivesti po pamokų namo, — ji atrodė tokia panaši į Skają, kad pirmą kartą ją pamačiusi Džulija vos nenualpo. Bet ji vylėsi, kad moka suvaldyti savo jausmus.

Tačiau kaltė niekur nebuvo dingusi. Dabar Džulija jau buvo priėjusi išvadą, kad kaltė, ko gero, yra pagaminta iš kažkokios visiškai atsparios materijos, ir jos nė kiek neima nei laikas, nei laimė. Viename žurnale (juos dabar pirkdavo ieškodama Konerio nuotraukų) ji perskaitė straipsnį apie policininką, kuriam į galvą pataikė titano ar kokio kito egzotiško metalo kulka. Vaikinas liko gyvas, galėjo judėti ir dirbti, tad gydytojai, bijodami operuoti, kad dar labiau nepažeistų smegenų, nusprendė palikti kulką kur buvus. Ir žmogelis gyveno visiškai normalų gyvenimą, tik retkarčiais užklupdavo keisti galvos skausmai, kiek sutriko regėjimas.

Skaitydama tą straipsnį Džulija nusprendė, kad ir jai tas pat. Išskyrus tai, kad ji nešiojosi dvi titano kulkas — vieną dėl Edo, kitą dėl Skajos. Jos abi nuolat tūnojo galvoje, veikė jos požiūrį į pasaulį ir kėlė skausmą. Tačiau prie to skausmo dabar ji jau buvo pripratusi.

Dėl kaltės viskas buvo lygiai taip pat paprasta. Jokių sentimentų ir jokios savigailos. Tai buvo įvykęs faktas, ir su juo reikėjo gyventi, tvarkytis su pasekmėmis, tarsi sudarius sutartį prisiminti įsipareigojimus. Tuos, kurie susiję su Edu, ji jau vykdė, atidavusi jam visą savo gyvenimą. Dabar atėjo Skajos eilė. Džulija jautėsi kalta, kad pasaulis prarado jauną merginą, todėl reikėjo duoti jam mergaitę. Ir nors sveikas protas tam prieštaravo, ji buvo įsitikinusi, kad kūdikis, dabar jau septynių mėnesių, yra mergaitė.

Edas, žinoma, turėjo kitokių minčių. Tulių dinastijos Montanos šakai, pareikšdavo jis, reikalingas — ir, po galais, taip ir bus — vyriškos lyties paveldėtojas. Jis netgi išrinko vardą. Senelio žoliapjovių imperijos garbei berniukas bus vardu Šienpjovys. Jei Džulija bus apsirikusi, vis dėlto tikėjosi, kad Edas juokauja. Jau ir Buožgalviukas skamba nekaip.

Edas tebelaikė rankas jai ant pilvo.

— Jis užmigo.

— Ne... Na štai, ir vėl.

— Oho! Tik pažiūrėk. Tai mano berniukas! Kaip tu jautiesi? Turėtų būti nepaprasta. Ar jauti, kad jis tarsi rangosi?

— Ne, nesirango. Ji tarsi... skraido.

— Skraido.

— Aha. Tarsi skraido, tarsi plaukioja.

— Bet nesirango.

— Ne.

— O štai ir vėl!

Ji stebėjo išsišiepusį Edą, kurio akys, kaip nuolat pastarosiomis dienomis, šiek tiek lakstė į šalis. Kartais ji pagalvodavo, ar jis, kai laiko rankas štai taip jai ant pilvo ir jaučia kūdikį judant, kartu su tuo vaikelio teikiamu džiaugsmu nejaučia žnybtelint širdies, kad šis vaikas nėra jo. Aišku, jis buvo jo beveik visais kitais atžvilgiais, kuriuos tik gali įsivaizduoti. Ir Džulija darė viską, kad tik Edas tai iš tiesų pajustų. Tačiau vis vien, galvojo ji, kažkur pasąmonėje turėtų būti užsilikusių nuosėdų, ne abejonės, žinoma, ir jau tikrai ne pavydo, bet galbūt šiokio tokio vos pastebimo apgailestavimo.

Tos temos jie neliesdavo. Kone nuo pat pradžių Edas elgėsi neįtikėtinai. Kai Koneris paskambino ir pranešė savo sprendimą ir kol laukė pirmojo apvaisinimo, kuris turėjo įvykti palankiausią palankiausios mėnesio dienos valandą, Edas buvo neramus ir susirūpinęs, — ji net pradėjo įtarinėti, ar tik jis neapsigalvos. Tačiau paklaustas, ar vis dar nori viso šito, jis liepė jai nekvailioti — žinoma, jis neapsigalvojęs, taigi ji daugiau neklausinėjo.

Ta diena, kai ji pasakė jam esanti nėščia, prasidėjo nekaip. Ant vonios veidrodžio lentynėlės, kur juodu laikydavo dantų šepetukus, ji netyčia paliko tūbelę depiliacinio kremo, o Edas juo išsivalė dantis, ir tai tikrai nepataisė jam nuotaikos. Jis apsirengė ir nutrepsėjo laiptais žemyn pusryčiauti. Kol vonioje darėsi nėštumo testą, Džulija girdėjo jį bambant, kad tie prakeikti javainiai visai be skonio.

Ji stovėjo prie klozeto žiūrėdama, kaip juostelė pamažu keičia spalvą, ir nors ta spalva tik patvirtino tai, ką ji jau žinojo, neištarė nė žodžio. Apsivilkusi maudymosi chalatą ji nulipo žemyn, susirado likusius prilipinamus taškučius, kuriais juodu žymėdavo daiktus, ir jais ant pilvo užsirašė „kūdikis“. Edas niurgzliai paklausė, ką ji daro.

— Nieko tokio. Tiesiog šį tą žymiu.

— Šiek tiek per vėlai, ar ne? Gali užrašyti „napalmas“, nes to velnio skonis kaip tik toks.

Prilipinusi paskutinį taškelį, Džulija atėjo prie stalo, kur jis piktas ir susikūprinęs kramtė javainius. Prisėdo ant stalo ir paėmė jo plaštaką.

— Džulija, palik mane ramybėj, gerai?

— Pasidėk šaukštą.

— Klausyk, man tikrai nejuokinga — aišku? Burnoj tarsi po branduolinio sprogimo.

— Vargšelis.

Ji atsirišo chalatą ir pridėjo jo plaštaką sau ant pilvo.

— Brangioji, dabar tikrai neturiu nuotaikos, žinai... kas, po velnių, čia darosi?

Jis apčiuopė taškelius.

— Čia tik kad suprastum, — atsakė ji.

Ji stebėjo, kaip pirštams slenkant per taškelius keičiasi jo veidas.

— Vaikyti! — šūktelėjo jis. — Ar tu tikra?

— Mergytė. Taip, aš tikra.

Jis atsistojo, apkabino ją, ir jie ilgai taip stovėjo apsikabinę, o kai jis pagaliau ją paleido, ji pamatė ant jo skruostų ašaras.

— Labai atsiprašau dėl tos dantų pastos, — tarė ji.

Jo rankos nuslydo po chalatu, suėmęs už sėdmenų jis pabučiavo ją, paskui pasilenkė ir pabučiavo krūtis, taškeliams tebepūpsant ant pilvo praskyrė jos šlaunis ir paėmė ją čia pat ant virtuvės stalo. Gal ji ir klydo, bet tą rytą ir dar daug dienų po to jautė, kad, be laukinio troškimo, jame veikė ir kitas, kur kas gilesnis instinktas — galbūt nesąmoningas noras šalia Konerio sėklos jos viduje įtvirtinti ir savo teises.

Jie dažnai kalbėdavosi apie Konerį — spėliojo, kur jis galėtų būti ir ką veikia. Edui primygtinai reikalaujant viena iš nuotraukų, kur jie visi trys nusifotografavo tuo aparatu su išlaikymu kalno viršūnėje praėjusį rudenį, buvo padidinta ir dabar įrėminta kabojo ant svetainės sienos. Edas pareiškė norįs, kad ji čia kabotų, kai gims Buožgalviukas Šienpjovys, — kad jis nuo pat pradžios suprastų, kokia yra tvarka: Mamytė, Tėtis ir Biologinis Tėtis. Dar jis sakė, kad Konerio titulas daug geresnis už jo paties — Biologinis Tėtis skamba panašiai kaip superherojus. Bet Džulija pareiškė, kad jai tai skamba kaip valiklio pavadinimas.

Buvo susidaręs visas šeimos ir gerų draugų tinklas (Fordai, Tuliai ir Bišopai), akylai ieškantis Konerio nuotraukų spaudoje, ir jei kuris nors surasdavo ką nors laikraštyje ar žurnale, tučtuojau puldavo prie telefono. Visai neseniai paskambino Konerio motina ir pasakė, kad jie nusipirktų Newsweek, bet perspėjo, esą vaizdas gana kraupus. Džulija nuėjusi nusipirko vieną numerį.

Ponia Ford buvo teisi. Tai buvo dar viena jo nuotrauka iš Ruandos: bažnyčios grindys nuklotos paskerstų moterų ir vaikų kūnais, o ant jų pro išdaužtą langą liejasi saulės šviesa. Džulija žvilgtelėjo kartelį ir jai pakako. Ji negalėjo net perskaityti, kas parašyta apačioje. Per mėnesį nužudyta milijonas žmonių. Vienas televizijos vedėjas, be abejo, norėdamas pademonstruoti, kaip puikiai skaičiuoja, pasakė: tai reiškia, jog kas minutę nužudomi šimtas penkiasdešimt penki žmonės, beveik tūkstantis kas valandą. Kol JT pajėgos stovi ir bejėgiškai stebi, kas vyksta, o kostiumuoti žmonės Vašingtone aptarinėja subtilybes klausimo, ar toks žudynių mastas jau yra genocidas.

Edas su Džulija nebuvo matę Konerio motinos nuo praėjusios vasaros, nebuvo ir kalbėjęsi, taigi buvo malonu vėl išgirsti jos gergždžiantį balsą. Kurį laiką jos su Džulija pasikalbėjo apie Konerį ir abi padūsavo, kaip beviltiška stengtis išlaikyti su juo ryšį. Ir Džulija staiga suvokė, kad nė nenutuokia, ar ta moteris žino apie kūdikį, o dar svarbiau — apie Konerio vaidmenį visoje šioje istorijoje.

— Na, mieloji, papasakok, kaip tau sekasi. Kaip jautiesi — jau šeštas mėnuo, ar ne?

— Jau beveik septintas. Labai ačiū, jaučiuosi puikiai. Jau nustojo visą laiką pykinti.

— Taigi, prisimenu, tikrai užknisa. Kai nešiojau Konerį, pykindavo lyg atviroj jūroj.

Abi nutilo. Nėščia tyla. Džulija nežinojo, ką sakyti.

— Tikriausiai reikėjo tau paskambinti ar parašyti, — tarė ponia Ford. — Bet nežinojau, ar man dera žinoti.

Vis dar buvo neaišku, ar ji žino visą istoriją.

— Tai Koneris jums pasakė?

— Žinoma, pasakė. Ir, tiesą sakant, man šis sumanymas ne prie širdies.

— Ak.

— Taigi. Prakeikimas, aš ką tik perkopiau per penkiasdešimt. Dar ne laikas tapti senele. Netgi surgatine, ar kaip ten vadinasi.

— Surogatine.

— Taigi. Tai ir norėjau pasakyti. Kaip tai paveiks mano įvaizdį?

Džulija su palengvėjimu nusijuokė.

— Mieloji, išties labai dėl tavęs džiaugiuosi.

— Ačiū.

— Nėra už ką. O dabar eik pirkti to laikraščio.

Vanduo vonioje pradėjo vėsti, kūdikis baigė savo mankštą, o gal jai tiesiog nusibodo. Edo rankoms, rodos, irgi. Jos pradėjo slinkti aukštyn link krūtų, kurios dabar buvo neregėtai didelės, o išpampę speneliai tapę panašūs į nedideles lėkštutes. Edas vadino jas puikiaisiais žaisliukais ir, ko gero, manė, kad vienintelė jų paskirtis — linksminti jį. Džulija pliaukštelėjo jam per ranką.

— Ei, — šūktelėjo ji. — Patrauk nagus. Pavėluosiu į darbą.