8

Kartą per auklėjimo psichologijos konferenciją Džulija girdėjo, kaip kažkas pajuokavo, esą pirmą gyvenimo pusę tau sugadina tėvai, o antrą — vaikai. Antrosios teiginio dalies ji kol kas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, o pirmąja, savo darbe susidūrusi su tokia daugybe sužalotų jaunų gyvenimų, jau neabejojo. Skirtingų specializacijų psichologai bei psichoanalitikai būdavo skatinami analizuoti savo patirtį, kad galėtų padėti kitiems; Džulija visad jausdavo, kad neblogai susivokia savyje ir gali be skausmo priimti vaikystėje nutikusius dalykus. Vienintelė išimtis buvo tėvas.

Kai tą vakarą, grįžtant iš kaubojų varžybų, Koneris paklausė apie jį, Džulija vos nepravirko. Keista, nes ji mėnesių mėnesiais galėjo ramiai gyventi net neprisimindama jo. Ir staiga tarsi smūgis į saulės rezginį sukrėsdavo seno praradimo skausmas. Tiktai vėliau jai dingtelėjo, kad tėvą primena pats Koneris.

Kai kurių jos draugų tėvai taip pykdavosi, kad vienam išėjus šeima lengviau atsikvėpdavo. O jos tėvai niekada nesipykdavo. Kiek ji galėjo suprasti, juodu buvo visiškai laimingi, netgi labai. Atrodė, kad tikrai myli vienas kitą, visai ne taip kaip kitų vaikų tėvai. Ir staiga vieną gražią dieną tarsi perkūnas iš giedro dangaus — tėvas pareiškė pamilęs kitą moterį, susikrovė daiktus ir dingo.

Džulija jį dievino. Jis buvo jos didvyris, labai gražus vyras — šviesiaplaukis, aukštas, mėgstantis pajuokauti, — tėvo jai pavydėjo visos mokyklos draugės. Jeigu jam ką nors pasakodavai, net jei tai kvaili, nereikšmingi mokyklos nutikimai, ar sakydavai savo nuomonę, jis dėmesingai išklausydavo, tarsi tai būtų įdomiausias ir svarbiausias dalykas pasaulyje.

Paprastai iš darbo jis grįždavo vėlai (vėliau Džulija suprato kodėl), o ji gulėdavo ir laukdavo, kol išgirs lauke sustojant jo automobilį, paskui girgžtelint lauko duris, o tada žingsnius laiptais aukštyn. Jis pirštų galais pritykindavo prie jos durų ir atsargiai įkišdavo galvą pažiūrėti, ar ji dar neužmigo, tada ji sakydavo: „Labas tėveli“, — o jis įeidavo ir prisėsdavo ant lovos, kalbėdavosi su ja ir klausinėdavo, kaip ji praleido dieną.

O vėliau, tepraėjus trim dienoms po dvyliktojo Džulijos gimtadienio, jis metė bombą ir dingo iš jų gyvenimo. Motina kone pamišo iš sielvarto ir, tiesą sakant, po to nebeatsigavo. Ji iki šiol mylėjo jį, nors paaiškėjo, kad toji, dėl kurios jis išėjo, tebuvo paskutinė ilgoje meilužių virtinėje kone nuo pat jų vestuvių dienos. Ji taip skaudžiai ir nepaguodžiamai gedėjo savo žlugusios santuokos, kad kažkaip keistai motina su dukra, rodos, apsikeitė vaidmenimis. Dvejus ar trejus metus Džulija guodė savo motiną ir rūpinosi ja, net įsigudrinusi pamiršti, jog pati kenčia tokį pat siaubingą netekties skausmą.

Užtat nė pati nesuvokė, kaip vėliau ši patirtis paveikė jos santykius su vyrais. Nesakytum, kad ėmė jų nekęsti ar nepasitikėti. Tiesiog šiek tiek gailėdavosi, nes atrodė, kad jų gyvenimus svaido nesuvaldomo primityvumo bangos, ypač nuo to laiko, pasak motinos, kai sulaukia „tam tikro amžiaus“. Iš paskaitų ji žinojo, kokius padarinius jaunoms moterims sukelia vaikystėje išgyventa tėvo netektis: joms gresia ištekėti už niekam tikusio penkiasdešimtmečio tėvo atvaizdo, mėginančio įtraukti atsikišusį pilvuką ir užšukuoti plikę. Laimė (tuk tuk į medį), kol kas tokie vyrai dar neužplūdo jos gyvenimo, nors kartais ji pagalvodavo, ar tik santykiai su nuobodžiu nebrendila Maiklu nebus pirmas nerimą keliantis simptomas.

Pastaruoju metu ji dažnai pagalvodavo apie tėvą, labiausiai dėl Skajos, kuri, kaip žinojo, išgyveno tokią pat netektį. Porą kartų tarsi netyčia Džulija mėgino apie tai užsiminti. Tačiau ši tema buvo toks pat tabu kaip ir bet kuri kita. Skaja nesikalbėdavo apie nieką. Ji aiškiai buvo atsidūrusi pačiame dugne, ir reikėjo ką nors daryti.

Džulija gulėjo miegmaišyje ant nugaros, žiūrėjo į mėnulį ir klausėsi. Jau kokią valandą ūkaudamos šnekėjosi dvi pelėdos, viena tupėjo visiškai netoli miške, o kita kažkur kitoje slėnio pusėje. Jų balsai ėmė nervinti. Pirma ji girdėjo kiaukčiojant kojotus, o prieš kelias minutes kažkoks didelis padaras, gal lokys (tamsoje bet ką gali palaikyti lokiu), nušleivojo per brūzgynus upelio pakrante. Kurį laiką ji svarstė, gal atsikelti ir patikrinti, ar krepšiai sukelti pakankamai aukštai, bet apsigalvojo. Jau kokį penktą kartą per pastarąjį pusvalandį pažiūrėjo į laikrodį. Dvidešimt po trijų.

Jis vėluoja.

Vos trejetas dienų iki mėnulio pilnaties — oras buvo toks skaidrus, kad galėjai įžiūrėti kiekvieną dėmę ir paviršiaus nelygumą. Blyški pilkšva šviesa liejosi ant susispietusių žemiau stovyklavietės kėnių, ir sausoje pievelės, kurioje jie apsistojo, žolėje tysojo dantyti šešėliai. Jie gulėjo vienas prie kito, darbuotojai kartu su vaikais, lyg milžiniškų lervų eilė. Miegmaišiai buvo susukti į mėlyną impregnuotą brezentą, kad nesušlaptų nuo rasos, kuri jau sidabravo mėnesienoje. Pelėdos nutilo, ir lyg pagal signalą pro miegus prakalbo Lesteris.

— Tu padaryk, — murmėjo jis. — Ne, tu! Nagi, žmogau. Juk tavo eilė.

Jis vos ne kasnakt kalbėdavo pro miegus. Pirmomis savaitėmis pašokdavo spiegdamas ir visus prikeldavo, o dabar jo sapnai šiek tiek aprimo. Kartais kuris nors dar nemiegantis vaikas užmegzdavo su Lesteriu kažkokį nerealų pokalbį. Bet šiąnakt daugiau niekas neprabilo, jo kalba virto murmesiu ir paskui visai nuščiuvo.

Džulija gulėjo tarp Bairono ir Skajos, ir iš kvėpavimo atrodė, kad abu giliai įmigę. Tačiau dėl Skajos niekad negalėjai būti tikras. Kai kada Džulija nubusdavo vidurnaktį ir pamatydavo ją žvelgiant į tuštumą, o skruostais riedėdavo ašaros. Pirmą kartą ji palietė Skajai petį ir paklausė, kas yra, bet Skaja tik nusisuko nieko neatsakiusi.

Džulija buvo mačiusi taip verkiant ir kitų patyrusių smurtą vaikų. Jie nekūkčiodavo, nedejuodavo ir nešniurkščiodavo, kaip kad verkia kiti vaikai, turintys mylinčius tėvus, kurie išgirs ir tuoj pat ateis, apsikabins, paguos, nuramins skausmą. Patyrę smurtą vaikai verkia tyliai. Mat žino, kad antraip gresia dar daugiau smūgių. Taigi išmoksta verkti paslapčia, tamsoje, kurčioje naktyje, kai niekas negali tavęs nei pamatyti, nei išgirsti. Jokio garso, tik sielvartas tyliai srovena skruostais.

Laikui bėgant ir dirbdama Bostone, ir vasaromis LGJ stovyklose Kolorado valstijoje, Džulija pažino šimtus vaikų. Visi jie, kiekvienas savaip, buvo paženklinti kančios ir nesėkmių. Jei įsileistum jų kančią, jei per daug juos užjaustum, turėtum problemų kaip mokytoja. Tai nereiškia, kad negali suprasti ir paguosti. Bet jei nori būti bent kiek naudinga, turi išlikti stipri, susikaupusi ir išlaikyti atstumą. Džulijai tai visada pavykdavo. Kol nebuvo sutikusi Skajos.

Kažkuo šios mergaitės likimas ją jaudino labiau nei kitų vaikų, su kuriais buvo dirbusi. Džulija negalėjo suprasti kodėl. Kolorado stovyklose irgi pasitaikė du trys vaikai, iš jų viena mergaitė maždaug Skajos amžiaus, kurie iš pradžių laikėsi taip pat atšiauriai ir priešiškai. Bet nė vienas neatsilaikė taip ilgai kaip Skaja. Vienas pagrindinių programos tikslų — kad tokį elgesį paveiktų bendraamžiai. Tie, kurie kelia problemų kitiems, greitai pajusdavo savo elgesio pasekmes. Daug vaikų buvo taip sužaloti pasaulio, kuriame užaugo, kad norėdami išgyventi atsitvėrė gynybinėmis sienomis, pasitelkę įvairiausią ginkluotę. Matyti, kaip nutyla jų ginklai, kaip griūva tos sienos, kaip nušvinta užuojautos ir pasitikėjimo aušra, buvo tarsi stebuklas. Ir šioje grupėje tai jau prasidėjo. Netgi Mičas, neva itin kietas, — netgi jis pradėjo minkštėti.

O Skaja ne. Jau daugiau nei šešios savaitės jos ginkluotė nuolat parengta ir netgi stiprinama. Rodos, ji nusprendė bendrauti minimaliai ir to laikėsi. Prabildavo tik užkalbinta ir kuo trumpiau. Tapo tarsi tremtine, svetima tarp draugų. Džulija nė karto nematė jos šypsantis, nebent pačioje pradžioje — liūdnai ir sarkastiškai. O dabar dingo net ir ta šypsena, Skajos veide sustingo išdidaus abejingumo kaukė. Ir tik tuomet, kai ji negalėdavo išvengti tavo žvilgsnio, akyse pastebėdavai kančią.

Vienas atvejis, kai vaikai privalėjo žiūrėti tau į akis, — tai tada, kai jiems prireikdavo peilio. Tai buvo taisyklė. Peilius turėjo darbuotojai, o kai prireikdavo vaikams, imdami jie turėdavo žiūrėti į akis ir padėkoti. Aną savaitę Skaja paprašė peilio mediniam šaukštui išsidrožti, Džulija davė. Paskui priėjo kitas vaikas kažko paklausti, ir po kurio laiko apsidairiusi Džulija pamatė, kad Skaja nuėjusi į šalį sėdi ant žemės ir peiliu pjauna plaukus.

— Skaja!

Džulija pribėgo prie jos ir pareikalavo atiduoti peilį. Skaja atsainiai jį padavė ir sėdėjo žvairuodama į ją.

— Kas yra?

Džulija taip sutriko, kad net prarado žadą. Žvilgančios juodos sruogos gulėjo ant žemės. Skaja buvo spėjusi nusipjaustyti beveik pusę galvos — pakaušyje kai kur pro nelygius plyšius baltavo oda.

— Ką... kodėl taip padarei?

— Mano plaukai, darau ką noriu.

— Tu man sakei, kad droši šaukštą.

— Jei būčiau pasakiusi tiesą, nebūtum davusi peilio.

— Tu man pamelavai.

— O, nejaugi.

— Paklausyk, Skaja. Tai svarbu.

Skaja žiūrėjo į šalį. Džulija susivokė, kad visi spokso į jas. Atsiduso.

— Klausyk, mes juk turim žirkles. Jei būtum paprašiusi, būčiau tave apkirpusi.

— Kodėl tu turėtum kirpti man plaukus?

Kiek vėliau, kad ir nenoriai, Skaja leido Džulijai žirklėmis aptvarkyti peilio padarytą žalą. Kirpdama Džulija papasakojo turinti mamą kirpėją, net pajuokavo, kad vaikystėje mama išmėgindavo ant jos galvos naujas šukuosenas. Bet Skaja neištarė nė žodžio. Dabar jos plaukai buvo trumpi kaip berniuko.

Visi vaikai privalėjo rašyti dienoraščius — kasdien bent po puslapį. Iš pradžių įrašai būdavo trumpi ir dirbtiniai, bet laikui bėgant dauguma vaikų atsipalaidavo, kai kurie pradėjo rašyti apie tai, kas jiems iš tikro rūpi, — apie savo gyvenimą ir jausmus. Tik ne Skaja. Jos įrašai buvo padriki, vien nuogi faktai, iš kurių nieko negalėjai suprasti. Prieš dvi dienas Džulija pamėgino apie tai užsiminti kasdienio pokalbio akis į akį metu. Vakarėjo, jos sėdėjo ant uolos kyšulio virš miško pievelės, kur įsikūrė stovykla.

— Skaja, mūsų gyvenimas čia nelabai įvairus, dauguma dalykų kartojasi, ar ne? Kalbu apie svarbiausius dalykus.

— Na ir kokius?

— Sakykim, kas vakarą — na, beveik kas vakarą, — degamas laužas, visi kalbamės ir taip toliau. Valgom, plaunam puodelius, valomės dantis, geriam vandenį. Ir kasdien tu apie tai rašai savo dienoraštyje. Tai nėra blogai, bet gal galėtum pamėginti parašyti apie vieną kitą nekasdienį įvykį. Supranti? Neįprastų, įdomių dalykų...

Skaja tylomis paniekinamai nusijuokė.

— Taigi. Na ir kokių?

— Na, tarkim, vakar, kai matėm tą neįtikėtiną saulėlydį. Arba šiandien turėjom pereiti upelį — pakabinom virvę ir peršokom. Arba praėjusią savaitę tu nusipjovei plaukus.

— Tai neįdomu. Kas čia įdomaus?

Džulija giliai atsikvėpė.

— Gerai. Tada gal galėtum parašyti, kodėl manai, kad visa tai neįdomu. Ir kodėl tau taip nuobodu.

— Manau, akivaizdu.

— O aš taip nemanau. Papasakok man.

Skaja prunkštelėjo ir nusisuko purtydama galvą.

— Skaja...

Staiga ji atsigręžė pykčiu žaibuojančiomis akimis.

— Klausyk. Tu bandai įsitrinti man į drauges. O aš to nenoriu, aišku? Taigi atstok.

Paskui atsistojo ir nuėjo. Tą vakarą vėl buvo jos eilė kurti laužą, ir ji kaip visada atsisakė tai daryti. Visa grupė susėdo rateliu ir dvi valandas apie tai kalbėjosi be jokios naudos.

Vakarinis laužas buvo programos šerdis. Džulija matė, kaip jo burtai paveikia grupę po grupės. Kaip jis sušildo ir suvienija vaikus. Prie jo visi valgydavo, juokdavosi, pasakodavo istorijas, prie jo aptardavo, kas nutiko tą dieną, prie jo net uždariausi vaikai atverdavo širdį. O tais vakarais, kai būdavo Skajos eilė kurti laužą, grupė sėdėdavo tamsoje, tylomis valgydavo šaltą kukurūzų arba avižų košę ir anksti eidavo miegoti. Visi tuo piktinosi, kai kurie netgi smarkiai, bet jau liovėsi jai tai kartoję. Be darbuotojų, vienintelis jos draugas iki šiol buvo Baironas. Skaja ne kartą buvo jį atstūmusi, tačiau jis vis vien užjausdavo ją ir gindavo.

Džulija sugaišo daugybę laiko kalbėdamasi apie Skają su programos psichoanalitikų komanda, dar daugiau bazėje per pertraukas telefonu tardamasi su jos inspektoriumi, socialiniu darbuotoju, įvairiausiais psichologais ir konsultantais, kurie buvo dirbę su ja. Keletą kartų netgi mėgino skambinti Skajos motinai. Moteris atsiliepdavo sutrikusi ir vangi, tarsi jai būtų sunku prisiminti, kas tokia yra Skaja. Ko gero, ji vartojo kokius nors vaistus. Vieną kartą pradėjo kūkčioti, o kitą metė ragelį. Kai skambino paskutinį kartą, atsiliepė Skajos patėvis. Džulijai prisistačius jis ėmė rėkti ir pasakė — ne, po velnių, ji negali kalbėti su Skajos motina, ką ji, po velnių, sau galvoja, kad skambinėja čia ir visus nervina?

Pastarąjį kartą per laisvas dienas po Donos Kiamoto gimtadienio Džulija visą dieną praleido su Glenu Nilsenu — mėgino nuspręsti, ką daryti. Abu sutiko, kad atėjo laikas apsispręsti iš esmės. Jie pasiims Skają į „paiešką“.

Tai buvo radikaliausia programos priemonė, taikoma tik tada, kai padėtis atrodo be išeities ir niekas kita nepadeda. Du darbuotojai pasiimdavo vaiką į dviejų dienų kelionę, kuri ir fiziškai, ir psichologiškai būdavo labai sunki. Kartais rezultatai būdavo įspūdingi, įspūdinga būdavo ir pradžia, tyčia taip sugalvota. Štai kodėl dabar, vidury nakties, turėjo atvykti Glenas.

Bent jau taip tikėjosi Džulija. Jis sakė pasirodysiąs apie trečią, o dabar jau buvo po pusės keturių. Džulija išgirdo trakštelint šakelę netoli upelio ir įsižiūrėjusi į tamsą pamatė figūrą. Tyliai išlindo iš miegmaišio, apsiavė ir nuėjo šlaitu žemyn jo pasitikti. Oras salsvai kvepėjo sakais.

— Labas, atsiprašau. Buvau pasiklydęs.

— Laukinės gamtos programos vadovas pasiklysta. Nebloga istorija.

— Tik pamėgink kam nors prasitarti, — išmesiu iš darbo.

Kurį laiką jie stovėjo pašnibždom aptarinėdami, ką Glenas pasakys grupei. Vėl pradėjo ūkauti pelėdos. Džulija jaudinosi.

— Tikiuosi, vaikine, tai neišves jos iš proto.

— Na, gal kiek. Tai į naudą. Tu pasirengusi?

Skaja skriejo ant žirgo. Anksčiau ji niekad gyvenime nebuvo sėdėjus raita, o dabar be jokios baimės, be jokių pastangų greitai lėkė šuoliais. Žvilgančiu juodu žirgu kilo į kalvos šlaitą. Kalva buvo nuožulni, apvalaina ir aksominė, apaugusi aukšta žalia žole, banguojančia vėjyje. Dangus kilo neaprėpiamu skaidrios žydrumos skliautu, atlošusi galvą ji jautė veidu saulės spindulius, už nugaros plaikstėsi plaukai. Balno nebuvo, nebuvo netgi pavadžių, ji tiesiog laikėsi žirgui už karčių ir jautė, kad gali paleisti ir juos, taigi taip ir padarė — ištiesė rankas į šonus ir pasijuto tarsi skristų, o žirgą valdė vien palinkdama į vieną ar kitą pusę.

Tolumoje stovėjo žmogaus figūra — laukė jos tenai, kur kalvos lankas susitinka dangų. Buvo per toli įžiūrėti, kas ten, bet ji suprato, kad tai vyras. Rodos, apsisiautęs tamsiu apsiaustu. Jai prisiartinus jis išskėtė rankas jos apkabinti, ir ji pamatė, kad tai tėvas. Nebuvo mačiusi jo jau daugybę metų ir vargiai beprisiminė, kaip jis atrodo, bet nė trupučio neabejojo, kad tai jis. Jis sušuko jai:

— Skaja! Skaja!

Staiga jo veidas pasikeitė, ji žvelgė viršun ir matė žemyn iš naktinio dangaus spoksant du veidus, bet nė vienas nebuvo jos tėvo. Ji sukliko.

— Skaja! Tai aš, Džulija. Ir Glenas. Nurimk.

Skaja atsisėdo trindama akis.

— Kas atsitiko?

— Tu sapnavai.

Skaja apsidairė. Kiti vaikai sėdėjo ir žiūrėjo į ją.

— Mes rengiamės padaryti šį tą nepaprasta, — pasakė Glenas. — Ar galėtume įžiebti šiek tiek šviesos?

Džulija turėjo žibintuvėlį, Kėtė, Lora ir Skotas irgi įjungė savuosius. Skaja užsidengė akis. Jos mintyse tebesūkuriavo sapnas, ir visi tie nežinia iš kur atsiradę žmonės trikdė.

— Kas čia darosi? Kiek valandų?

— Visi nurimkit, — tarė Glenas. — Prašom dabar sustoti rateliu. Kuo greičiau.

Pasigirdo murmesiai ir aimanos, bet po minutės visi jau stovėjo rateliu. Naktį jie turėdavo atiduoti darbuotojams batus ir kelnes, kad negalėtų pabėgti, taigi kai kurie kaip Skaja dabar stovėjo iki pažastų užsitraukę miegmaišius, o kiti plikomis kojomis. Kai visi nutilo, Glenas pasakė:

— Gerai. Gaila, kad turėjau šitaip jus prikelti, bet šiąnakt atvykau dėl labai svarbios priežasties. Ar kas nors galėtų pasakyti, dėl kokios?

Tyla.

— Kas norėtų pamėginti atspėti?

Mičas pakėlė ranką.

— Mičai?

— Skaja. Reikia ką nors daryti su Skaja.

— Gerai. Tai tiesa. Atvykau čia dėl Skajos.

Skaja spoksojo į žemę. Ji buvo sukrėsta, bet tegriebia ją galas, jei tai parodys.

— Ar kas nors galėtų pasakyti daugiau? — paklausė Glenas. — Mičai?

— Ji visiems gadina nuotaiką.

— Visai ne! — užginčijo Baironas. — Ji tiesiog nenori žaisti jų žaidimo, ir tiek. Kiekvienas elgiasi kaip nori, ir aš manau, tarkim, ji turi teisę, suprantat? Kai kada visiems dėl to būna sunku. Bet jai sunkiausia. — Jis, rodos, išsikvėpė ir minutėlę nutilo. — Šiaip ar taip, man ji nuotaikos negadina.

— Nes tu ją įsikliopinęs.

— Mičai, taip kalbėti nedera, — pasakė Skotas.

— Sutinku, — pridūrė Glenas.

Jis liepė Mičui atsiprašyti, padėkojo Baironui ir paklausė, ar dar kas nors norėtų ką pasakyti. Niekas nenorėjo. Tada paskelbė, kad jie su Džulija ketina išsivesti Skają į „paiešką“, ir paklausė, ar kas nors numano, kas tai galėtų būti. Veinas kilstelėjo pirštą.

— Ko nors ieškoti? Kaip „Slibino medžioklėj“ ar panašiai. — Pasigirdo juokas. Veinas išsišiepė pažvelgęs į Mičą ir Polą. — Tai toks žaidimas. Na, reikia surasti, tarkim, tą stebuklingą raktą.

— Taip, — linktelėjo Glenas. — Būtent. Mes porai dienų iškeliausim, kad padėtume Skajai rasti raktą.

Skaja pakėlė akis į žvaigždes. Dieve mano, tai neįtikėtina. Kada jie liausis? Taip kvaila, kad net nepatogu.

— Raktą? — paklausė ji. — Nuo ko?

— O kaip tu manai? — paklausė Glenas.

— Neįsivaizduoju. O žinot ką? Tiesą sakant, neduočiau nė sudilusio... — ji nuleido akis. — Man vienodai.

Glenas susimastęs linktelėjo.

— Gerai, Skaja. Tada prireiks dar vieno rakto. O dabar judviem su Džulija reikia apsirengti ir susirinkti daiktus. Iškeliaujam po penkių minučių. Visiems dėkoju. Atsiprašau, kad teko pažadinti, bet Skajai tai svarbi akimirka — norėjome, kad dalyvautumėte. Gal norėsite palinkėti jai sėkmės.

Sėkmės palinkėjo tik Baironas ir darbuotojai. Visi kiti vien trypčiojo ir murmėjo, bet Skajai ir nereikėjo jų palaikymo. Tegu užsikasa po pernykščiais lapais.

Ji apsirengė, apsiavė batus ir susirinko daiktus. Širdis daužėsi, galva svaigo, joje zvimbė daugybė įvairiausių minčių. Ji buvo įsiutusi ir išdidi, išsigandusi ir įžūli vienu metu. Jei jie mano šitaip ją palaužti, netrukus turės apsigalvoti.

Jie pėdino žąsele, Glenas pirmas, šviesdamas kelią ant kaktos pritvirtintu žibintuvėliu, o Džulija Skajai iš paskos. Skaja stebėjosi, kurgi jie ją vedasi, bet nenorėdama suteikti jiems malonumo nesakyti nieko neklausinėjo. Jie leidosi pro aukštus medžius į slėnį, kažkur žemai tamsoje gurgėjo vanduo, tačiau jo pasiekti vis nepavykdavo. Paskui pasuko į kairę ir patraukė kiek lygesniu taku, rodos, kylančiu per slėnį aukštyn, o vanduo vis dar gurgėjo kažkur apačioje. Traukė tylėdami, vien po batais traškėjo pušų spygliai. Skaja nustebo, kad nė vienas nekalba, mat tikėjosi, jog nedelsdami pradės ją tarkuoti. Bet galbūt jie siekia ne to.

Netrukus pradėjo švisti, ir pro medžių tarpus dešinėje Skaja stebėjo, kaip iš tamsos išnyra kita slėnio pusė, mylios aukštumo ir visų žalumos atspalvių siena, lyg nėriniais papuošta miglos juostomis ir išmarginta uolų. Dangus nublyško ir iš tamsios mėlynės virto rausvu perlamutru, tokią spalvą ji iki šiol tebuvo mačiusi vidinėje kriauklių pusėje.

Skaja neturėjo laikrodžio ir nežinojo, ar ilgai jie taip žygiuoja, bet aišku, kad ne vieną valandą. Kurį laiką vėl leidosi, išėjo iš tankumyno į pilną gėlių pievą ir galų gale pasiekė vandenį. Siaurutis upeliūkštis nešė kūlvirsčiais virstančias putas ir buvo pilnas tamsių sūkuriuojančių duburių, kurie, rodos, įtrauktų tave į patį pragarą. Prie vieno tokio duburio buvo išsikišusi plokščia uola, ant jos jie apsistojo ir nusimetė kuprines. Prisirinko sausuolių, Glenas įkūrė laužą ir išvirė avižų košės su razinomis. Ant jos kiekvienas dar užsibarstė cinamono ir rudojo cukraus, košė buvo skani, šilta ir valgyti buvo malonu.

Valgant vis dar niekas nekalbėjo, bet Skaja įtarė, kad tai netruks ilgai ir tuoj jie ims ją tarkuoti, tad nusiteikė laikytis tvirtai. Pažvelgusi per slėnį tolumoje pamatė į piramidę panašų kalną. Pastebėjęs, kur ji žiūri, Glenas pasakė, kad kaip tik ten jie ir traukia. Atrodė, kalnas stovi už milijono mylių; Skaja iš pradžių pamanė, kad jis juokauja, tačiau jis nejuokavo.

Tada jis pradėjo pasakoti kvailą istoriją, kokios paprastai porinamos norint duoti tau didžią pamoką apie tave patį ar apie Gyvenimą didžiąja raide ir panašiai. Ta kvaila pasaka „Vilkas ir uola“ buvo apie vilkiuką, vardu Nuška Laluška. Neįtikėtina, mintijo Skaja, argi aš panaši į penkiametį vaiką? Kartą vilkiukas medžiojo burunduką, atsitrenkė į uolą ir skaudžiai susižeidė, o kiti vilkai skaniai iš jo juokėsi.

— Burundukas pabėgo, o Nuška Laluška labai sutriko ir supyko, taigi pasakė kitiems vilkams, kad tyčia trenkėsi į uolą ir kad jam nė kiek neskauda. O jie pasakė: nagi, jei tau nė kiek neskauda, trenkis dar kartą. Ir kad neprarastų garbės jis trenkėsi dar kartą. Šįkart skaudėjo dar labiau, krūtinę jis nusibrozdino kruvinai, o kiti vilkai plyšo juokais ir kalbėjo, koks jis juokingas ir užsispyręs.

Nereikia būti proto bokštu, kad atspėtum, ką jie turi galvoje, pamanė Skaja. Glenas žvilgtelėjo į Džuliją ir paklausė, ar ji nenorėtų pasakoti toliau. Tikriausiai juodu surepetavę, kaip mane palaužti, pamanė Skaja. Pradžia buvo nekokia, bet apskritai Skajai patikdavo tokios istorijos. Ji pyko ant savęs, bet jai darėsi vis įdomiau, kas toliau nutiks tam žioplam vilkiukui. Džulija ėmė pasakoti:

— Ir nuo to laiko, kai apimdavo nuobodulys, vilkai sakydavo: ei, Nuška Laluška, trinktelėk dar kartelį į uolą! Jei jis atsakydavo, kad nenori, jie tol erzindavo jį ir vadindavo viščiuku, kol norėdamas įrodyti toks nesąs jis vėl trenkdavosi į uolą. Jo žaizdos niekada neužgydavo, o kuo vyresnis jis darėsi, tuo būdavo blogiau. Jis taip susižeidė koją, kad ėmė šlubuoti, ir vis labiau lyso nebegalėdamas greitai bėgioti, medžioklėje atsilikdavo nuo gaujos. Kiti nedažnai palikdavo jam grobio — tik tada, kai pažadėdavo dar kartą trenktis į uolą. Taigi galų gale jam teko tai daryti vien kad gautų maisto, vis apsimetinėjant, jog neskauda. Galų gale jis suvokė išvis nebegalintis bėgti. Tegalėdavo vien griūti ant uolos užuot į ją trenkęsis, ir netrukus kitiems vilkams tai nusibodo, jie pasakė, kad nebejuokinga, ir daugiau į jį nebežiūrėjo. Jie jam pasakė, kad jis gaujai nebenaudingas, nes medžioti nebegali, nebegali jų net linksminti. Tai kodėl reikėtų jį maitinti? Taigi jie išvijo Nušką Lalušką iš gaujos, ir jis nušlubavo į šalį, apleistas ir vienišas, vis tolyn.

Dabar atėjo Gleno eilė.

— Jis vis labiau lyso ir vis labiau liūdėjo. Ir netrukus nebenorėjo gyventi. Taigi susirado urvą, jo manymu, gerą vietą mirti, atsigulė ir ėmė laukti. Patekėjus saulei kaskart galvodavo, kad ši diena jau bus paskutinė. O kai mirtis visai priartėjo, vieną rytą pabudęs jis pamatė tiesiog panosėje sukrautą riešutų krūvelę. Labai keista, pagalvojo. Pauostė riešutus, jie skaniai kvepėjo. Jėgų teturėjo tiek, kad galėtų suėsti riešutus, ir jie buvo skanūs. Jis pasijuto geriau, visą dieną miegojo, o prabudęs vėl pamatė krūvelę riešutų. Suvalgė ir nusistebėjo, iš kur jie galėjo atsirasti. Taigi šitaip kiekvieną kartą atsibudęs išvysdavo krūvelę riešutų. Todėl vieną rytą apsimetė miegąs ir prisimerkęs stebėjo, kas nutiks.

— Po minutėlės, — toliau pasakojo Džulija, — jis išgirdo krebždesį ir pūškavimą ir pamatė seną mažą burunduką: tas svirduliuodamas, apsipylęs prakaitu atitempė visą glėbį riešutų ir numetė tiesiai jam panosėje. Nuška Laluška atsimerkė ir pasakė — sveikas! Burundukas net pašoko iš baimės ir parvirtęs ant nugaros ėmė maldauti — prašau, labai prašau, nesuėsk manęs! Jis pasakė burundukui: kaipgi galiu suėsti padarą, išgelbėjusį man gyvybę? O paskui paklausė, kodėl šis išgelbėjo gyvybę vilkui, juk visi žino, kad vilkai medžioja burundukus. Ir burundukas atsakė: kadaise, seniai seniai, vienas vilkas buvo jam labai labai geras, nesuėdė jo, leido pabėgti, o pats trenkėsi į uolą prajuokindamas kitus vilkus.

Džulija nusišypsojo. Juodu su Glenu žiūrėjo į Skają, kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio.

— Ar jau viskas? — paklausė Skaja.

— Nebent tu pati norėtum pratęsti istoriją, — atsakė Džulija.

— Tarkim, vilkas griebia burunduką ir nukanda jam galvą.

— Jei taip nori.

Skaja nusisuko ir įsispoksojo į kalną. Vėl įsivyravo tyla.

— Ko gero, laukiat, kad aš imčiau tapatintis su kuriuo nors tos istorijos veikėju?

— O ar galėtum? — paklausė Glenas.

Skaja minutėlę pagalvojo, gūžtelėjo pečiais.

— Aha. Aš esu riešutas.

Džulija pratrūko juokais, netrukus pradėjo juoktis ir Glenas. Skaja žiūrėjo į juos apstulbusi. Po velnių, čia nėra ko žvengti. O tuodu nesiliovė. Džulijos pečiai bejėgiškai trūkčiojo; ir kuo labiau ji kvatojo, tuo labiau juokėsi ir Glenas. Skaja mėgino nutaisyti akmeninę miną, bet aniems taip kvatojant tai buvo nelengva, ir netrukus ji jau negalėjo susivaldyti — lūpos sutrūkčiojo ir išsitempė, ji bandė suvaldyti šypseną, tačiau nebegalėjo ir išsišiepė nuo ausies iki ausies, o po kelių akimirkų jau irgi kvatojo. Apėmė keistas jausmas, lyg krūtinėn būtų įsismelkusi kokia svetima jėga ir supurčiusi visą jos vidų kažką tenai atrakindama. Visi trys juokėsi ir juokėsi, niekaip negalėjo liautis.

Ir tada nutiko kai kas dar keistesnio. Nors Skaja vis dar juokėsi, krūtinėje pajuto sunkumą, tarsi ją iš vidaus suptų ir svaidytų milžiniškos okeano bangos, užliedamos laime ir sykiu žadindamos liūdesį, beviltišką liūdesį. Pajuto akyse ašaras, jos paplūdo skruostais, ir ji išgirdo, kaip jos pačios juokas virsta mėšlungišku laukinio žvėries kauksmu. Viduje tas nuostabus, augantis, neįtikėtinas palengvėjimas — ir tarsi besiveržiančios ugnikalnio liepsnos visą kūną drebinančios dejonės. Ji apraudojo save ir visą savo gyvenimą, ir tą painiavą, kuria jį pavertė, apverkė savo motiną ir tai, ką jos abi iškentėjo, ir visas tas baisybes, kurias buvo padariusi, kad ir to jauno mento nužudymą greitkelyje. Ji prisiminė savo sapną — seniai prarastą tėvą, stovintį kalvos viršūnėje ir tiesiantį jai rankas, ji verkė ir jo. Verkė visų žmonių, viso, kas padaryta ir nepadaryta, pakėlė ašarom pasruvusį veidą į dangų ir verkė, ir kaukė.

Ją taip apakino sielvartas, kad nepastebėjo, kaip anie abu prisislinko arčiau, tik pajuto jų rankas apkabinant ją ir tvirtai laikant. Tai buvo pirmas švelnus kito žmogaus prisilietimas, kurį Skaja pajuto po ilgo, labai ilgo laiko, ir neturėjo nei jėgų, nei noro priešintis. Jie glostė jai pečius, ir ji jautė, kad juodu taip pat verkia, ir nors nustebo, kad tie žmonės, kuriuos menkai pažįsta ir kuriems terodė vien panieką, lieja dėl jos ašaras, ji nesipriešino jiems ir jais neabejojo. Labai ilgai jie visi trys sėdėjo apsikabinę ir verkė kartu, tarsi užklupti sielvarto audros.

Kalno viršūnę jie pasiekė kitos dienos vakare, likus valandai iki saulėlydžio, kaip ir buvo ketinę.

Per dvi dienas jie nuėjo dvidešimt aštuonias mylias ir kone visą kelią kalbėjosi. Džulija iki tol buvo dalyvavusi trijose „paieškose“, bet nė viena iš jų net nepriminė šios, su Skaja. Atrodė, kad mergaitės viduje tarsi griuvo užtvanka ir išsiveržė šešiolika metų slėpta kančia.

Ji pasakojo, kaip jas su motina paliko tėvas, ir apie sapną, kurį susapnavo praėjusią naktį, apie tai, kaip motina pradėjo gerti ir kaip pamažu ją užvaldė depresija ir neviltis. Pasakojo apie vyrus, kuriuos motina parsivesdavo į namelį ant ratų ir kurie galop pradėdavo ant jos rėkauti ir neretai mušti, o kai kada imdavo mušti ir Skają. Ji sakė nesuprantanti, ką motina juose įžvelgdavo, ypač tame, už kurio ištekėjo ir kuris mušdavo ją dažniau nei visi kiti kartu sudėjus.

Ji pasakojo, kaip pradėjo naktimis negrįžti namo, kaip klajodavo mieste palei geležinkelį su kitais valkataujančiais vaikais, nes bijodavo pareiti į namelį ant ratų. Kaip ėmė vartoti kvaišalus, kad nereikėtų apie visa tai galvoti. Pirma klijus, paskui žolę, valiklius ir tabletes, o tada jau bet ką, kas tik pakliūdavo po ranka, išskyrus kokainą ir heroiną, nuo kurių išprotėji ir kurie tave nužudo. Ir kaip pradėjo vogti, kad prasimanytų pinigų kvaišalams, tai buvo vienintelis būdas. Aišku, dar galėjai nusimauti kelnaites su kokiu susmirdusiu senu iškrypėliu, kaip darydavo kai kurios jos amžiaus ir net jaunesnės mergaitės, bet ji niekad taip nedarė ir net neketina.

Jai pasakojant jie vis kulniavo į vakarus, aukštyn slėniu, išraižytu tirpstančio sniego upelių, kartais ropšdavosi per uolas, kartais jas aplenkdavo takeliais miško tankumyne. Prieš akis visą laiką dūlavo kalnas, o apačioje gurgėjo upelis. Kartais kalnas dingdavo iš akių, pasislėpdavo už gūbrio ar už mišku apaugusio skardžio, bet netrukus išnirdavo vėl, dar didesnis ir ryškesnis. Žingsniuojant žodžiai liete liejosi. Ir ašaros. Džulija dar niekad nebuvo regėjusi tokio verksmo. Netrukus Skajai skruostais nutįso šviesūs takeliai — ten, kur ašaros nuplovė kremą. Ji dažnai imdavo taip smarkiai kūkčioti, kad visiems tekdavo sustoti; Džulija su Glenu apkabindavo ją ir glostydavo, kol verksmas aprimdavo, ir tada eidavo toliau.

Pirmą vakarą jie įsirengė stovyklą prie upelio, ir Skaja užkūrė savo pirmąjį laužą. Užkūrė pati viena, be jokios pagalbos ir taip lengvai, tarsi būtų tai dariusi visą savo gyvenimą. Kai liepsnos šovė aukštyn, ji įžūliai išsišiepė ir pasakė — štai, ji, šiaip ar taip, nėra tokia kvaila, ji stebėjo, kaip tai daroma, ir įsidėmėjo.

Jie išsikepė sojų kepsnį su paprikomis ir ryžių koše. Valgant saulė nusileido už kalno, Skaja pakėlė akis ir parodė pirštu. Tiesiai virš jų galvų į vakarus skrido pulkas žąsų, tobula V raidė, — skrido taip aukštai, kad saulė dar buvo apšvietusi jų sparnus iš apačios, jie žėrėjo baltai koralų spalvos danguje. Kai visai sutemo ir laužas virto krūva žarijų, Džulija paklausė Skajos, kas nutiko tą dieną, kai žuvo jaunasis policininkas. Skaja ilgai tylėjo spoksodama į anglis. Paskui giliai atsikvėpė ir pradėjo pasakoti. Kalbėjo tyliu lygiu balsu, jis suvirpėjo tik tada, kai prakalbo apie ranką, įstrigusią po Šono sėdyne, ir apie siaubą jo akyse.

Dabar, antrąjį vakarą, jie kopė į viršūnę šešėlyje paskendusiu kalno šlaitu. Tiesą sakant, labiau ėjo nei kopė, ir kai liko visai nedaug, Glenas pasakė Skajai, kad viršūnėje jų kai kas laukia. Skaja norėjo sužinoti kas, bet jie su Džulija tepasakė, kad ji niekada nebuvo to žmogaus sutikusi.

Prieš keletą savaičių Džulija paskambino numeriu, kurį Koneris buvo gavęs iš savo draugo, Juodųjų Pėdų genties indėno, ir pasikalbėjo su Džonu Stovinčiu Paukščiu. Jis pasirodė besąs teisininkas, savo gyvenimą skyręs darbui su rezervacijos jaunimu, kuriam mėgino perteikti bendrumo jausmą ir įžiebti susidomėjimą Juodųjų Pėdų istorija ir kultūra. Džulija jam papasakojo apie Skają, ir net nespėjus paprašyti jis pasakė būsiąs laimingas galėdamas padėti visomis išgalėmis. Kai buvo nuspręsta išsivesti Skają į „paiešką“, Džulija vėl jam paskambino ir kartu jie sugalvojo planą. Ji visą dieną dėl to džiūgavo, bet dabar ėmė nerimauti ir klausti savęs, ar tai išties toks jau geras sumanymas.

Paskutinis kelio tarpsnis iki viršūnės buvo lengvas, šlaitas kilo lygiai, gerai išmintas takelis rangėsi aukštyn pietine kalno puse. Aplenkę ją jie vėl pamatė saulę, kuri leidosi apsupta oranžinių, raudonų ir purpurinių gaisų, ir žmogaus, sėdinčio ant akmens ir žiūrinčio į vakarus, siluetą. Džonas Stovintis Paukštis atsisuko, pamatė juos ir atsistojo pasisveikinti, Džulija supažindino jį su Skaja, visi paspaudė vienas kitam rankas. Jis buvo aukštas, plačių pečių, iš veido sunkiai galėjai atspėti amžių. Džulija spėjo, kad turėtų būti įpusėjęs penktą dešimtį. Ilguose plaukuose, supintuose į kasas, buvo žilų sruogų. Dėvėjo juodą plačiakraštę skrybėlę, baltus marškinius, susagstytus iki pat kaklo, o nuo pečių laisvai krito juodas ir raudonas apsiaustas su išaustais bėgančiais bizonais. Skaja nervingai paspaudė jam ranką, iš po surauktų antakių šnairuodama į Džuliją. Džonas Stovintis Paukštis šypsojosi ir nenuleido nuo jos savo malonių juodų akių.

— Girdėjau apie tave daug gero, Skaja, — pasakė jis. — Gerai, kad mes susitikom.

Regis, Skaja nežinojo, ką pasakyti, bet Džonas Stovintis Paukštis nesutriko. Jis pasiūlė kartu susėsti ant akmens ir pažiūrėti į saulėlydį, o kai saulė galop nusileido, paskutinįkart pliūptelėjusi šviesų fontanu, visi jau buvo nurimę. Džonas Stovintis Paukštis buvo pririnkęs malkų ir paprašė Skajos uždegti laužą. Ji neprieštaraudama išsitraukė iš kuprinės lanką su pagaliuku ir užkūrė ugnį. Džulija su Glenu nusileido į mišką parinkti daugiau malkų, palikę anuodu virti vakarienės. Kai sugrįžo, jie jau laisvai plepėjo tarsi seni geri draugai.

Džulija buvo pasakiusi Džonui Stovinčiam Paukščiui Skajos motinos vardą, tas pasirausė archyvuose ir dabar vakarieniaujant papasakojo Skajai apie jos giminę ir kilmę. Papasakojo apie Oglala sijų gentį, ir kokie tai buvo išdidūs ir nuostabūs žmonės, iš jų kilęs vienas didžiausių karžygių — Pasiutęs Arklys. Paklausė Skajos, ar yra apie jį girdėjusi. Skaja atsakė — žinoma, yra girdėjusi, kiekvienas kvailys yra girdėjęs, bet ji net neįsivaizdavo, kad pati yra kilusi iš tos genties. Ji išsišiepė Džulijai su Glenu ir paklausė — argi tai ne puiku? Džonas Stovintis Paukštis rimtai linktelėjo ir pasakė, kad velniškai puiku. Skaja atšovė, jog keiktis negražu ir dabar jam reikės rasti dvidešimt posakių tam žodžiui pakeisti. Jis pareigingai juos susakė.

Paskui pripasakojo istorijų apie Oglala sijų genties gyvenimą ir kas galų gale nutiko Pasiutusiam Arkliui, kaip jį išdavė ir pražudė jo paties gentainiai. Dabar jau niekas nežino, kaip jis atrodė, pasakė Džonas Stovintis Paukštis, nes jis niekad neleido savęs fotografuoti. Skaja negalėjo nuleisti nuo jo akių. Ji gaudė kiekvieną žodį suraukusi antakius, iš nuostabos nevalingai pravėrusi burną.

Kai baigėsi istorijos ir sudegė paskutinis medgalis, jie gėrėjosi raudonais ir žaliais atspalviais mirgančia šiaurės pašvaiste. Džulija ją matė pirmą kartą, ir tas vaizdas sujaudino ją iki ašarų. Pastarosios dvi dienos visiškai išmušė ją iš vėžių, ir Skaja, pastebėjusi ją verkiant, apsikabino, o Džulija pravirko dar labiau.

Kitą rytą visi keturi nusileido nuo kalno ir patraukė į vakarus, kur už dviejų mylių Džonas Stovintis Paukštis buvo palikęs savo sunkvežimį. Jis nuvežė juos miško keliukais ir išleido toje vietoje, kur už poros mylių turėjo būti grupė. Išlipę iš sunkvežimio visi atsisveikino, Džulija su Glenu jam padėkojo. Jis pasakė esąs tikras, kad jie dar pasimatys, Skajos ranką suėmė abiem ir pakvietė pasibaigus LGJ programai aplankyti jį Gleiseryje. Ji atsakė, kad labai norėtų. Tada jis padovanojo jai knygą sakydamas, kad turėtų būti įdomu. Knyga buvo pavadinta „Kalba Juodasis Briedis“; pasak jo, ten rašoma apie jos tautą. Skaja sumurmėjo dėkodama ir negalėjo pakelti į jį akių. Buvo matyti, kad dovanomis jos niekas nelepino.

Visi trys stovėjo ir žiūrėjo jam pavymui net kol nusėdo ratų sukeltos dulkės.

— Eime pas kitus? — paklausė Glenas.

Skaja linktelėjo.