6

Pro vaizdo ieškiklį anoje raudonu smėliu išbarstytos arenos pusėje Koneris matė savo motinos pečius ir galvą, iškilusią virš medinių vartų. Ji vilkėjo ryškius rausvus marškinius su balta apdaila ir aplamdytą juodą skrybėlę, kuri, pasak jos, neša laimę. Skrybėlę puošė kaspinas su mažutėmis sidabrinėmis jaučių galvutėmis, tėvo padovanotas pirmųjų santuokos metinių proga. Ji žiūrėjo į nirštantį po ja arklį ir susikaupusi stengėsi gerai ant jo įsitaisyti.

Popietės šviesoje sklaidėsi dulkės ir iš kepsninių kylantys dūmai, ilgėjo šešėliai, ir jei ne mintis, kad netrukus gali tekti konstatuoti liūdną vienintelės dar likusios gyvos savo gimdytojos galą, nuostabus vaizdas būtų padaręs Koneriui ir didesnį įspūdį. Staiga saulė suspindo ant jos skrybėlės kaspino, ir keistas fotografo instinktas, pagaunantis gerą kadrą, nugalėjo. Keletą kartų pykštelėjęs tuščiai, jis nustatė platesnį vaizdą ir nusitaikė fotografuoti, kai tik vartai atsivers.

— Neįtikėtina, kad tavo motinai jau netoli penkiasdešimt, — pasakė Džulija.

— Ir ji pati netiki, — atšovė Koneris. — Štai kur visa bėda.

Jie sėdėjo pirmoje pigiųjų vietų eilėje, Džulija tarp jo ir Edo. Kaip į tokias sudilusio skatiko nevertas kaubojų varžybas, buvo susirinkę gana daug žmonių, — bene pora šimtų, Konerio nuomone, o gal net daugiau. Jo motiną dalyvauti šioje beprotybėje įkalbėjo vienas senas draugas iš organizacinio komiteto. Sakė, tai būsianti popietės sensacija, labdaringas „senjorių jojimas nebalnotu žirgu“. Ir nors Konerio motinos žodis „senjorių“ nežavėjo, kai tas tipas paskambino dar kartą ir pranešė, esą ketina dalyvauti pagrindinė jos konkurentė iš Livingstono, Madlena „karališkoji“ Makfol, tai paveikė.

— Jei jau ta vidutinybė, Jezabelė nutrinta subine, gali dalyvauti keturiasdešimt septynerių, tai aš tikrai galiu, — pareiškė ji.

Ir nors nebuvo apžergusi arklio jau penkerius metus, o senų lūžių vietose buvo beprasidedąs artritas, ji neklausė jokių Konerio argumentų.

— Mielasis, išties malonu, kad taip rūpiniesi, — kalbėjo ji. — Tačiau viskas bus baigta per šešias sekundes.

— Taigi, vienaip arba kitaip.

— Ką gi, tai toks pat geras būdas iškeliauti kaip ir bet kuris kitas.

Bet paslapčia Koneris ja didžiavosi. Vienintelė jos sąlyga — kad rengėjai žodį „senjorės“ pakeistų žodžiu „garsenybės“. Koneris atbėgo į savo vietą vos prieš kelias minutes, padėjęs jai pasirengti. Ji vis dar atrodė neblogai, nors veidas buvo kiek per daug nugairintas saulės, o dėl kadaise sužeisto sprando truputį kūprindavosi. Matydamas pasipuošusią savo jojamąja apranga, rausvais marškiniais ir balta skarele ant kaklo, jis prisiminė, kaip juodu su tėvu lydėdavo ją į varžybas. Net ir tuomet Koneris pastebėdavo, kokiais žvilgsniais ją nulydi vyrai. O ji nežiūrėjo nė į vieną, išskyrus tėvą, — nei tada, kai jis dar buvo gyvas, nei paskui.

Kai ji jau buvo pasirengusi, juodu stovėjo kartu pasirėmę į aptvarą ir žiūrėjo, kaip „karališkoji“ Makfol, išsilaikiusi balne visas dvi sekundes, buvo nublokšta į smėlį. Neįtikėtina — ji atsistojo ir šypsodamasi pamojo publikai, nesusižeidusi, tik nubrozdintu užpakaliu ir nukentėjusia savigarba. Motina kreivai šyptelėjo ir papurtė galvą.

— Na, kaip sakoma, aukščiau bambos neiššoksi.

Dabar buvo jos eilė. Garsiakalbis spragtelėjo ir užbaubė:

— Ką gi, tautiečiai, kitos mūsų jojikės pristatyti nereikia, bet aš vis dėlto tarsiu keletą žodžių. Mums didžiulė garbė, kad šią popietę išvysime vieną didžiausių visų laikų Montanos rodeo žvaigždžių. Iš Augustos, numeris penktas — sensacingoji, neprilygstamoji Megė Ford!

— Teatre tokiomis akimirkomis sakoma „nusilaužk koją“, — sušnibždėjo Edas.

— Edai! — jam per kelį pliaukštelėjo Džulija.

Jis iškėlė rankas.

— Aš nieko nesakiau!

— Tikėkimės, kad susilaužys tiktai tiek, — sumurmėjo Koneris. — Gerai, prasideda.

Vartai atsidarė, arklys puolė į areną. Motina puikiai jį valdė, priekinėms žirgo kanopoms daužiantis į žemę, kojas ji laikė iškėlusi jo sprando aukštyje. Kaire ranka laikė pavadžius, dešine nuleisdama kojas balansavo ore lyg baleto šokėja, o pėdos stirksojo į šalis. Konerio fotoaparatas zvimbdamas pyškino po šešis kadrus per sekundę. Pasitaikė keletas gerų vaizdų. Kilo dulkės, juodavo šešėliai, o žirgas, neaukštas šyvis, išvertęs pakvaišusias akis dūko iš visų jėgų. Tačiau niekaip negalėjo jos atsikratyti. Dabar ji naudojosi pentinais — su įgudimu spustelėdavo, vos tik jis pašokdavo, ir laikėsi taip, tarsi arklio blaškymasis nieko jai nereiškia.

Edas su Džulija rėkė pašokę ant kojų, kiti žiūrovai, rodos, irgi džiūgavo; Koneris vos laikėsi prie jų neprisidėjęs, bet nesiliovė pyškinęs po šešis kadrus per sekundę, kol atjoję stadiono darbuotojai saugiai nukėlė ją ant žemės. Koneris padėjo į šoną fotoaparatą ir atsistojęs plojo kartu su visais. Džulija šokinėjo kaip mažas vaikas. Ji apsikabino Edą, paskui Konerį.

— Nuostabu! — sušuko ji.

— Koneri, tai nenormalu, — tarė Edas. — Motinos tokios nebūna.

— Taip, žinau. Turbūt reikėtų ją kur nors užrakinti. Nagi, eime pas ją.

Po trejeto valandų jie visi sėdėjo atskirame kambaryje Elmerio restorane. Stalo vidury, tarp žlėgtainių ir alaus bokalų, puikavosi prizas. Konerio motina buvo įvertinta aštuoniasdešimt penkiais balais ir pareiškė, kad galėjo būti ir devyniasdešimt, jei vienas iš teisėjų nebūtų buvęs subingalvis. Jis neskiria šiknos nuo kanopos, sakė ji, — numušė balus neva dėl to, kad jojimas buvo per lengvas.

Dabar motina pasakojo Džulijai istorijas apie senus laikus, kurias Koneris jau ne kartą buvo girdėjęs, o kai ką netgi matęs savo akimis, todėl puikiai žinojo, kur baigiasi tiesa ir prasideda visokie pagražinimai. Ji kaip tik porino apie dar vieną „karališkosios“ Makfol nuotykį — kai vargšelę pačiame televizijos interviu įkarštyje užpuolė bičių spiečius. Edas, nors jau buvo visa tai girdėjęs, atrodė ne mažiau susižavėjęs nei Džulija. Atrodė, šis vaikinas gali be pertraukos klausytis visko, ką besakytų Konerio motina. Žlėgtainiai buvo milžiniški, ir niekas, išskyrus Edą, jų neįveikė, o dabar jis kirto Džulijos porciją. Koneris atstūmė kėdę nuo stalo ir ištiesė kojas.

Moterys sėdėjo kitoje stalo pusėje, Džulija tiesiai priešais Konerį. Jam buvo sunku atplėšti nuo jos akis. Nuo pat tos akimirkos, kai ją pamatė. Ji turėjo kažko, kas neapsakomai traukė.

Jos juokas, tamsios rudos akys — kaip jos sužiba jai juokiantis... Koneris subarė save susigėdęs, kad pastebi tokius dalykus. Dėl Dievo meilės, juk tai jo geriausio draugo mergina.

Jau beveik mėnuo, kai juodu su Edu atvažiavo, ir nuo to laiko nedažnai pasitaikydavo, kad jie visi trys būtų laisvi tuo pat metu. Ir vis tiek Koneris jautėsi tarsi pažįstantis ją labai seniai. Ji buvo iš tų, kurios greitai krinta į akį, ir ne todėl, kad viliotų tave, o tiesiog pačia savo prigimtimi. Apie ką nors kalbėdama ji paliesdavo pašnekovui ranką, ir nors Koneris suprato, kad tai nieko nereiškia, kad tai tik draugiškas, seseriškas gestas, jį tai jaudindavo. O kai apsikabino tose kaubojų varžybose, jis nežinojo, kur dėti akis.

— Koneri!

Jis išgirdo motinos balsą. Visi žiūrėjo į jį.

— Ei! — šūktelėjo Edas. — Ar yra kas namie?

— Atsiprašau. Ko klausėt?

— Tavo mama nori sužinoti, į kurį kalną rytoj kopsim.

— Ak taip. Manau, trauksim prie Karčiųjų Šaknų.

— Ar ir tu esi alpinistė, Džulija?

— Keliskart kopiau. Vargu ar gera alpinistė.

— Ji nuostabi, — įsiterpė Edas. — Laipioja kaip Moteris Vorė.

— Norėčiau.

— Ką gi, pasisaugok, kai išeisi su tais dviem lunatikais.

— Atleiskit, ponia Ford, — pasižiūrėjusi šiandien į jus, drįsčiau sakyti, kad tai, ko gero, lemia genai.

— Vranglerių genai, — pridūrė Edas.

Konerio motina nusišypsojo.

— Klausykit, — tarė ji, — štai lėktuvai, kalnai ir žirgai. Tai pasakykit, nuo kurių linksmiau kristi.

Jie išgėrė kavos ir apmokėjo sąskaitą. Motina paklausė, ar nenorėtų pernakvoti rančoje, bet Koneris pasakė, kad jau geriau grįš į Misulą, tada rytoj iš pat ryto galės leistis į kalnus. Jie atsisveikino automobilių aikštelėje. Konerio motina atidavė prizą Džulijai.

— Ponia Ford, aš negaliu jo priimti, — protestavo Džulija.

— Gali. Namuose neįmanoma pro juos praeiti.

Džulija pažvelgė į Konerį.

— Imk, — tarė jis. — Ji to nori.

— Gerai. Dėkoju jums. — Ji pabučiavo Konerio motiną. — Aš jį branginsiu.

— Prašom, — sumurmėjo ji jau lipdama į savo sunkvežimį. — Jei būtų vertingas, būčiau pasilikusi ir išlydžiusi.

Jie važiavo į pietus, tirštėjo švelnios mėlynos sutemos. Toli dešinėje paskutinę raudoną gęstančios dienos juostą tarsi kokios šiurpios imperijos tvirtovė dengė Priešakinė Grandinė. Pro atvirus langus skverbėsi vėstančios žemės ir saulės įkaitintų šalavijų kvapai. Senas Konerio ševrolė girgždėjo ir kratėsi per asfaltą savo šviesų sukurtu tuneliu pro tuopas ir paskendusius šešėliuose nederlingus slėnius.

Visi trys kaip visada sėdėjo priekyje, Džulija tarp abiejų vyrų. Sterblėje ji atsargiai laikė prizą, o Edas be perstojo postringavo, koks stebuklas yra Konerio motina. Jis ketinąs sukurti apie ją miuziklą „Raudonojo smėlio karalienė“. Koneris pasiteiravo, ar šį kursiąs prieš ar po kitų savo miuziklų — apie ugniagesius („Ugninės širdys“) ir apie maniaką muzikos mokytoją, kuris žudo savo mokinius. Sakęs, kad šis vadinsis „Šopenas“. „Tik įsivaizduok „Svynio Todo“ ir „Amadėjaus“ hibridą.“ Daugiau išvardyti Koneris nespėjo — Džulija pradėjo juoktis, netrukus juoku užsikrėtė ir abu vyrai. Koneriui net ėmė diegti plaučius tarsi gesinant gaisrą.

Regis, juokas juos nuvargino, visi trys kurį laiką tylėjo ir tarsi užhipnotizuoti stebėjo žibintų šviesoje švysčiojančius drugius. Kirsdami kalnus Rodžerio perėja už posūkio pamatė vidury kelio stovinčią juodauodegių elnių bandą — septynias motinas su jaunikliais. Koneris sustabdė sunkvežimį. Elnės ilgai stovėjo spoksodamos į juos, akys švytėjo tarsi opalai, o atlėpusios ausys krutėjo. Lėtai, pora už poros, gyvūnai pasitraukė nuo greitkelio ir ištirpo naktyje.

Važiuojant pro Linkolną Edas jau tyliai knarkė atrėmęs galvą į duris. Kurį laiką nei Koneris, nei Džulija nekalbėjo, bet toje tyloje nesijautė nepatogiai. Koneris niekada nemokėjo plepėti taip sau ir jau buvo pastebėjęs, kad Džulija, regis, tokio pat būdo. Kai ji pagaliau prakalbo, iš karto tiesiai, kaip įpratusi, paklausė Konerio apie tėvą. Ji norėjo sužinoti, koks jis buvo, ir Koneris pasakė, kad jis buvo geras žmogus, tykus, švelnus ir rūpestingas.

— Ko gero, dauguma žmonių manė, kad visas keturias namų kertes laiko mano motina, nes ji, kaip čia pasakius... būdavo labiau pastebima.

— Iš aš tai pastebėjau, — nusijuokė Džulija.

— Taigi. Tai va — ji reiškia savo nuomonę net tada, kai geriau patylėti. O iš tiesų šeimai vadovavo tėtis. Kai jis mirė, ji ilgokai jautėsi sutrikusi. Prisimenu, tą rytą, kai jį laidojom, gydytojas davė jai tablečių — raminamųjų ar kokių ten, tikriausiai kad pajėgtų ištverti laidotuves. Bet ji išgėrė per daug to nuodo, ir kai bažnyčioje žmonės prieidavo pareikšti užuojautos, juokavo, krėtė pokštus ir sakė: „Po velnių, nieko tokio, jei jau reikia išeiti, tai reikia!“

Koneris papurtė galvą ir nusišypsojo tai prisiminęs.

— Siaubas. Supranti, lyg ir juokinga, o baisu. Bet paskui ilgą laiką jai buvo tikrai prastai.

— Tau turėjo būti sunku.

— Mhm. Kurį laiką.

— Juk tu neturi nei brolių, nei seserų?

— Neturiu. Manau, jie mėgino. Metų metus. Tačiau nepavyko. O tu?

— Ne. Aš viena.

— O tavo mama ir tėtis?

— Mama gyvena Brukline. Tėtis mus paliko, kai man buvo dvylika. Tiesiog išėjo, ir viskas.

Ji kiek patylėjo. Iš jos tono Koneris suprato, kad netekti tėvo jai buvo taip pat sunku kaip ir jam. Tylėdamas laukė, kol ji vėl prakalbės.

— Dabar jis gyvena Vokietijoje, vedęs daug jaunesnę už save moterį. Juk žinai tą štampą — jaunesnė, lieknesnė, šviesesnė, mielesnė. Tikriausiai ji puiki. Nesu jos mačiusi. Ir jo jau nemačiau... Dieve, ko gero, kokius penkerius ar šešerius metus. Kartais paskambina per Padėkos dieną ar per Kalėdas. Kai kada atsiunčia atviruką. Nebežinau, koks jis dabar.

— O ką jis dirba?

— Rodos, statybų versle. Iš tiesų tai net negalėčiau pasakyti.

— Ar turi daugiau vaikų?

— Ne.

— O mama?

— Ji cirko akrobatė.

Koneris žvilgtelėjo į ją.

— Tikrai?

— Aha, toks jos darbas. Šokinėja per degančius lankus ir panašiai. — Džulija pastebėjo nuostabą Konerio veide. — Ei, ar manai, kad tik tu vienas gali turėti mamą superdidvyrę? — išsišiepė ji. — Gerai jau, gerai — pamelavau. Ji kirpėja. Turi nedidelę nuosavą kirpyklėlę Brukline.

— Ir tu tenai užaugai?

— Aha. Ji puiki. Tikra italė. Niekada nenutyla. O jos asmeninis gyvenimas — tai baisiausia katastrofa, kokią tik gali įsivaizduoti. Ji tarsi magnetas traukia visokius netikšas. Beprotiškai ją myliu.

Juodu prakalbėjo visą kelią iki Misulos. Ir visą tą laiką jis nevalingai mėgavosi jos kvapu, jautė šiltą jos petį, jos prigludusią šlaunį. Jie kalbėjo apie jo fotografiją, apie jos darbą Bostone ir kelionę į Afriką praėjusią vasarą, apie tai, kaip ji pamėgo tą kraštą ir jo žmones. Ji prisipažino norinti tenai sugrįžti, galbūt net kurį laiką padirbėti. Koneris pasakė, kad irgi nori aplankyti Afriką ir dar daugybę kitų šalių, turbūt kada nors dar pasitaikys proga.

Jis paklausė, kaip jai sekasi toje laukinės gamtos programoje, ir Džulija papasakojo apie indėnę mergaitę — kokia šauni, bet labai užsidariusi, ir niekas nesugeba jos prakalbinti. Koneris pasakė pažįstąs vieną ugniagesį, grynakraujį Juodųjų Pėdų genties indėną, kurio brolis dirba su sunkiais vaikais Brauningo rezervacijoje.

— Kartą jis sakė, kad tie vaikai dažnai nieko nežino apie savo protėvius nei apie didingą jų praeitį. Jo brolis mėgina sužadinti jiems troškimą atgaivinti kai kurias tradicijas. Rodos, tai labai padeda. Galbūt jis galėtų kaip nors padėti ir tau.

Džulija susidomėjo, taigi jis pažadėjo gauti to vaikino numerį. Jie jau įvažiavo į Misulą, ir Koneris susivokė troškęs, kad kelionė truktų kuo ilgiau. Jis pastatė mašiną, išjungė variklį, ir juodu kurį laiką žiūrėjo į miegantį Edą. Džulija nusišypsojo tarsi pati sau, ir iš jos žvilgsnio Koneris suprato, kaip ji myli jo draugą. Žiūrėjo, kaip ji palinkusi žadindama švelniai bučiuoja Edą į skruostą. Ir nors norėjo džiaugtis, kad tuodu nuostabūs žmonės surado vienas kitą, Koneris negalėjo nuslopinti savyje neaiškaus smilktelėjimo: tai nebuvo pavydas, tik kažkoks bevardžio ilgesio aidas.

Vėliau, kai sutvarkę alpinistų įrangą jie palinkėjo vieni kitiems labos nakties, Koneris gulėjo vienas tamsoje mėgindamas nesiklausyti pro sieną sklindančio švelnaus murmėjimo ir girgždančios lovos, vydamas šalin vaizdinius, kuriuos kėlė tas girgždėjimas. Kai viskas nutilo ir tebuvo girdėti vien upės teškenimas už atviro lango, jis ilgai gulėjo įsmeigęs akis į lubas ir stebėjo ant jų šokančius medžių šešėlius.

Jie išvyko prieš aušrą ir važiavo į pietus. Kairėje bangavo nuo Karčiųjų Šaknų upės kylantis rūkas, o dešinėje saulė auksino kalnų viršūnes. Palikę automobilį dar porą valandų kulniavo į vakarus, saulė kilo šildydama jiems nugarą ir žaižaruodama rasotose voratinklių raizgalynėse, nuklojusiose visus krūmus aplink. Pagaliau atėjo prie pilkos uolos papėdės. Akmens siena kilo virš miško, stati ir kiek įdubusi, išraižyta plyšių, kurie atrodė tarsi iškirsti milžinų. Džulija sustojusi įsispoksojo viršun.

— Jūs, vaikinai, turbūt juokaujat, — sumurmėjo ji.

Koneris su Edu jau keletą kartų buvo įkopę į uolą, tad ramino ją — siena nėra tokia baisi, kaip atrodo iš apačios, bet ji purtė galvą ir netikėjo. Tačiau netarusi nė žodžio nusimetė kuprinę ir atsisėdusi ant akmens persiavė alpinisto batais, abu vyrai irgi. Edas išsitraukė į plunksnakotį panašų švirkštą, kurį visada nešiodavosi, ir susileido insulino, tada visi susėdę užvalgė sumuštinių su kumpiu ir sūriu, Džulijos suteptų prieš išvykstant. Viską, ko neprireiks kopiant, jie sudėjo prie akmenų, tada prisirišo įrangą ir apsauginę virvę.

Koneris kopė pirmas, Džulija už jo; pažvelgęs žemyn, jis iš pirmo žvilgsnio suprato, kad ji žino, ką daro. Laikėsi nuostabiai tiesiai, judėjo vikriai ir pasitikėdama savimi, rankas laikė išskėtusi pečių aukštyje.

Vėlyvą rytą saulė jau kaitino smarkiai, ir jie susėdo pailsėti ant siauros atbrailos virš plyšio, kuriuo buvo užkopę. Nusimetė megztinius, atsigėrė vandens iš butelių ir kiek atsipūtė.

— Paklausykit, — tarė Džulija. — Tik paklausykit — kokia tyla. Argi ne nuostabu?

Plaukus ji buvo susirišusi viršugalvyje į uodegą, vilkėjo šortais ir berankove palaidinuke, pro kurią kyšojo gelsvos liemenėlės petnešos. Oda buvo įdegusi ir lygi, tik ant sprando tamsavo nedidelis apgamas — tarsi užtiškęs šokolado šlakelis. Ji trynėsi apsauginiu kremu nuo saulės rankas ir pečius ir kalbėjosi su Edu apie vieną keblią vietą, pasitaikiusią plyšyje. Koneris iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti į ją, į jos krūtis, todėl nusisuko ir įsispoksojo į apačioje plytintį mišką.

Dar valandą jie ropštėsi kitu, kiek platesniu plyšiu, paskui lėtai slinkdami aplenkė masyvią kabančią uolą tokia siaura atbraila, kad į ją galėjai remtis tik kojų pirštais. Paskui kalnas tapo draugiškesnis, ir nors kurį laiką jie daugiau ėjo nei ropštėsi, vis dėlto apsauginės virvės nenusirišo. Perkopę uolos keterą atsidūrė kitoje kalno pusėje, ir aplink juos bei po jais niekinamai kranksėdami ėmė suktis varnai. Jie kopė vis aukštyn per lauką suvirtusių riedulių, taip keistai nugludintų lietaus ir vėjo, kad atrodė tarsi banda miegančių dinozaurų.

Paskutinis kelio etapas buvo sunkiausias, kartą Džulija neišsilaikė ir paslydo. Ji klyktelėjo, žemyn nubildėjo keletas akmenų, Koneris prispaudė ją prie uolos ir šūktelėjo perspėdamas Edą. Virvė stipriai trūktelėjo ir įsitempė, Džulija akimirką pakibo ore, apačioje Koneris išvydo susirūpinusį Edo veidą. Ji nuslydo tik keletą pėdų, greitai susirado atramą kojoms, bet jie visi trys sustingo ir tylėdami laukė, kol apačioje nutils paskutinių išjudintų akmenų trinksėjimas.

— Atleiskit, vaikinai, — pasakė ji.

— Nesusižeidei? — paklausė Edas.

— Ne, viskas gerai.

Ji pažvelgė aukštyn į Konerį, bet nieko nepasakė. Kurį laiką ilsėjosi, kad atgautų kvapą, o paskiau įveikė šlaitą tarsi niekur nieko. Kai priartėjo prie viršūnės, Koneris pasilenkė ir ištiesęs ranką sugriebė ją už riešo, ji įsikibo į jį, ir taip jis užtempė ją aukštyn. Nusirišusi virvę ji atsistojo greta ir prilaikė kopiantį aukštyn Edą. Ji sunkiai kvėpavo, oda blizgėjo nuo prakaito. Koneris žiūrėjo į ją — tai pajutusi ji nusišypsojo jam, o jis atsakė tuo pačiu. Kai Edui beliko užkopti dvidešimt pėdų, jis sustojo trumpai pailsėti, ir jo laukdamas Koneris atsitūpęs stebėjo mišką. Pajutęs ant peties jos ranką, pažvelgė į ją iš apačios. Saulė spindėjo jai už nugaros, Koneriui teko prisimerkti, kad įžiūrėtų jos veidą.

— Ačiū, kad padėjai man.

— Tu puikiai susitvarkei. Tikrai gerai laipioji.

— Ačiū.

— Prašom.

Pačią viršūnę jie pasiekė dar už valandos. Čia kyšojo nedidelė smailė, o po ja buvo gal dvidešimties pėdų skersmens nelygi akmeninė aikštelė, apaugusi pilkai žalsvomis ir gintaro spalvos kerpėmis. Iš trijų pusių jos sienos stačiai smigo žemyn, o ant smailės anksčiau užkopusieji buvo išraižę savo vardus kartu su savo žygdarbio data. Aplink buvo ir kur kas aukštesnių viršūnių, bet vis vien atrodė, kad apačioje po kojomis driekiasi visas pasaulis.

Edas paprašė Konerio juos nufotografuoti, taigi šis išsitraukė savo Leica, pastatė juos pačioje patogiausioje vietoje, kiek žemiau, kad galėtų apimti ir peizažą. Pro vaizdo ieškiklį pamatė, kaip jie apsikabina ir suglaudę skruostus šypsosi į objektyvą. Padarė tris nuotraukas, kaskart kiek keisdamas kampą.

— O dabar judu abu, — pareiškė Edas.

Koneris papurtė galvą.

— Šiose apylinkėse aš vienintelis fotografas.

Jam niekada nepatiko pačiam fotografuotis. Bet Edas nenusileido, taigi jis nenorom atidavė fotoaparatą ir atsistojo prie Džulijos. Jautėsi nedrąsiai ir nepatogiai, nežinojo, ar dera ją apkabinti ar ne, o ji ramiai išsprendė šią problemą — apkabino jį per liemenį, tad jis apglėbė jos pečius ir pajuto, kaip ji prigludo prie jo, kaip susiglaudė jų šlaunys. Visa ranka ir petį apkabinusiu delnu jautė jos odos šilumą ir švelnumą. Ore, kuriuo kvėpavo, sklaidėsi karštas, saldus jos kvapas.

— Nagi, žmogau, pralinksmėk, — šūktelėjo Edas. — Atrodai kaip per laidotuves.

Džulija pakėlė į jį akis ir nusišypsojo, ir jis atsakė jai tuo pačiu. Tą akimirką Edas nuspaudė mygtuką.

— Puiku, dabar dar vieną, — pasakė jis. Šįkart juodu žiūrėjo į kamerą. — Dabar jau panašiau.

Koneris pajuto viduje kažką atsileidžiant. Pasakė sau, kad šitaip jaustis normalu. Juk ji graži moteris, bet kuris vyras jaustų tą patį. Tai jokia išdavystė. Juk jis negali jos nepastebėti. Edas padarė dar vieną nuotrauką, ir Džulija, paleidusi Konerį, žengė prie jo sakydama, kad dabar jos eilė. Ji turėjo savo nediduką fotoaparatą ir nufotografavo juos abu kvailiojančius ir vaizduojančius didvyrius. Jos aparatu buvo galima fotografuoti su išlaikymu, taigi liepusi jiems pastovėti Džulija ėmė dairytis, kur jį pastatyti. Juodu erzino ją, kad taip ilgai krapštosi, bet pagaliau fotoaparatas stovėjo ant akmenų krūvos, o Džulija atbėgusi prisidėjo prie jų ir taip juokėsi, kad vos neparkrito. Koneris su Edu išsiskyrė, priėmė ją į vidurį, o ji abu apsikabino, ir tada aparatas spragtelėjo.

Paskui jie įsitaisė ant uolos ir suvalgė likusius sumuštinius, keletą obuolių ir riešutus. Ir plytelę brangaus šveicariško šokolado, kuris buvo suminkštėjęs nuo saulės ir lipnus. Tarsi burtininkas Edas išsitraukė butelį merlo ir tris plastikinius puodelius, kuriuos paslapčia buvo įsidėjęs į kuprinę. Atkimšęs butelį išpilstė vyną ir paskelbė iškilmingą tostą už draugystę, prie kurio prisidėjo ir anuodu.

Pavalgę jie išsitiesė ant įšilusios uolos ir gulėjo žiūrėdami į dangų. Iš vakarų plaukė nedideli balti visokiausių pavidalų debesys, ir Edas sugalvojo žaidimą: jie iš eilės vardijo, ką primena tie debesys. Paskui visi nutilo, ir kiek vėliau atsisėdęs Koneris pamatė, kad aniedu užmigę. Edas buvo nusivilkęs trumparankovius marškinėlius: sprandas ir rankos buvo saulės nugairintos, o kitur balta. Jis gulėjo ant šono, susirietęs lyg vaikas po Džulijos ranka.

Koneris ilgai į juos žiūrėjo. Juodu kvėpavo vienu ritmu, o veidai, atsipalaidavę miegant, atrodė tokie nekalti, kad jaudino iki pat širdies gelmių ir kažkodėl liūdino, nors jis ir nesuprato kodėl. Iš už uolos išniro drugelis ir prieš nutūpdamas Edui ant peties kurį laiką pleveno virš jųdviejų. Jo sparnelių paviršius buvo tarsi pabarstytas geltona pudra, bet staiga jie išsiskleidė ir pakraščiai sužibo tokia ryškia raudona spalva, kad akimirką atrodė tarsi atvira žaizda. Netrukus drugelį pakėlė vėjas, ir stebėdamas, kaip jis vėjo nešamas vis mažėja, Koneris netikėtai pagalvojo, kad žmogus gali pasirinkti, ką įsileisti į širdį.

Kai drugelis pranyko, jis dar ilgai žiūrėjo į mylių mylias miško ir kalnus, tirpstančius karštoje vidurdienio migloje, nusidriekusius iki pat horizonto linijos ir dar už jos. Ir išvijo iš savo širdies liūdesį, ir įtikino save, kad pasaulis prieš akis sklidinas vilties, o gyvenimas — tarsi auksu žėrinti vasaros diena, kuri liks atmintyje amžinai.