16

Džulija ištraukė iš marinato žlėgtainius, viščiukų šlauneles ir išdėliojo ant didžiulio medinio padėklo kartu su salotomis ir visais kitais pagardais. Dona Kiamoto jau buvo sustačiusi visus kitus patiekalus terasoje, kur jie nusprendė padengti stalą. Iš virtuvės Džulija girdėjo, kaip Dona vaiko nuo jo amžinai alkanus ugniagesius. Dar ji girdėjo Edo balsą, jis klausinėjo, ar visi gerai įsiminė planą. Jis jau du kartus aiškino tą planą, papasakojo ir kiekvienam atskirai vos atvykus, bet juk atsarga gėdos nedaro, ir Edas ėmė aiškinti trečią kartą.

— Taigi mes visi pasislėpsime čia, Dona už užuolaidų štai ten, durys atviros, ir kai jis įeina, visur atrodo tuščia. Ir, Dona, pasistenk, kad jis nepamatytų tavo atspindžio stikle, gerai? Kai jis ateina į svetainę, Dona duoda signalą ir aš pradedu groti. O jūs, vaikinai, tylėkit kaip pelės po šluota, girdit? Tiems, kurie triukšmaus ir kikens, neduosim alaus. Yra priemonių pažaboti netgi jus. Henkas ir... kas dar? Oi, atsiprašau. Filas. Taigi judu, vaikinai, išvyniojat užrašą, tik patikrinkit, kad nebūtų aukštyn kojom, gerai? Gal jis ir ne genijus, bet skaityti moka.

— Džulija, kaip tu ir ištveri su šiuo vaikinu? — paklausė Henkas Tomas, kai ji nešina padėklu atėjo į terasą.

— Raunu ausis.

Per dūmus ji vos matė, kur stovi stalas. Čakas Hameris buvo atsakingas už lauko kepsninę ir grasino sužlugdyti visą reikalą.

— Ei, Čakai, tikiuosi, tu moki tvarkytis su ugnimi? Kokią košę čia dabar užvirei?

— Brangioji, man mokama už tai, kad gesinu gaisrus, o ne už padeginėjimą.

— Mažule, uždek mano laužą, — uždainavo Edas.

Išmuštravęs savo kariuomenę, dabar jis derino elektrinės gitaros stiprintuvą. Kurį laiką stebėjusi jį Džulija nusišypsojo. Jis buvo įsiaudrinęs, laimingas tarsi mažvaikis, netgi atrodė kiek vaikiškai, tačiau šauniai su savo apsmukusiais šortais ir juodai geltonais Havajų marškiniais, kuriuos ji buvo jam padovanojusi gimtadienio proga. Jis netgi norėjo susigarbanoti plaukus pagal Džimio Hendrikso afrikietišką šukuoseną, bet jai pavyko atkalbėti. Tad jis pasitenkino purpurinėmis sruogomis ir skarele.

Vargšas Koneris. Jis manė, kad važiuoja ramiai pavakarieniauti vien su jais dviem, ir Džulija vis dar norėjo, kad taip ir būtų. Tačiau Edas panoro surengti jam staigmeną, šį sutiktuvių vakarėlį su sveikinimais sugrįžus namo. Džulija sakė, jog neseniai sužeistas žmogus vargu ar norės triukšmingo vakarėlio, bet Edas, paskambinęs jam į motinos rančą ir pasikalbėjęs, pareiškė, kad sprendžiant iš balso Koneris jaučiasi puikiai. Buvo pakviesta apie dvidešimt svečių, daugiausia seni Konerio bičiuliai ugniagesiai ir kai kurių antrosios pusės. Visiems buvo griežtai įsakyta atvykti anksčiau ir palikti mašinas prie gretimo Robertsonų namo, kad Koneris nepamatytų automobilių.

Pagaliau jis išvys jų lizdelį visoje grožybėje. Buvo nuostabus rugsėjo vakaras, švelnus ir giedras, dar beveik nesijautė rudens. Obelyse kabojo obuoliai, virš terasos svyrančios vijoklinės rožės, pražydusios antrą kartą, liepsnojo geltona liepsna. Šiaip ar taip, mąstė Džulija, tai neturėtų būti varginantis vakarėlis. Ugniagesių pasilinksminimui reikėjo daugiau kiekybės nei kokybės, jie nereikalavo nieko įmantresnio, vien didžiulių žlėgtainių ir upėmis tekančio alaus.

Vis dėlto Džulija sugebėjo įsikalbėti šiek tiek isterišką ruošos nuotaiką. Ji norėjo, kad viskas būtų tobula. Išblizgino visus namus nuo stogo iki rūsio, kiekviename kambaryje pamerkė gėlių ir išleido pernelyg daug pinigų maistui bei gėrimams. Ji netgi nupirko prancūziško šampano, iškepė tortą ir papuošė jį nedideliu žaisliniu fotoaparatu.

Dienų dienas ji nerimavo, ką reikės apsivilkti, paskui ėmė nerimauti, kodėl išvis dėl to nerimauja. Na ir kas čia tokio? Juk tai tik Koneris, dėl Dievo meilės. Dauguma moterų, ko gero, vilkės džinsais ir trumparankoviais marškinėliais, kaip ir vyrai. Tačiau dėl keleto priežasčių, kurių net pati sau neleido atidžiau apmąstyti, ji norėjo vilkėti suknelę. Jos drabužių spintoje nebuvo nieko tinkamo, taigi galų gale ji nuvažiavo į Misulą pasiieškoti naujos suknios.

Rado ją greitai, Šiaurinės Higinso gatvės parduotuvėlėje. Tai buvo paprasta, iki pusės blauzdų tiesaus kirpimo suknelė, šviesios žydros spalvos, labai tinkanti prie jos įdegio. Džulija pasimatavo ir net aiktelėjo, kaip puikiai tinka. Tiesą sakant, ji atrodė neįtikėtinai. Tačiau kainavo šimtą dvidešimt dolerių! Jokių kalbų. Visiška kvailystė. Jai jos net nereikia. Ji padėkojo pardavėjai ir išėjo, sėdo į savo džipą, pasėdėjo keletą minučių, vėl išlipo, grįžo į parduotuvę, dar penkiolika minučių ten pasimalė kaip kokia idiote ir nusipirko suknelę įtikinėdama save, kad tai puiki investicija, ta suknelė pravers dar ne viena proga, pavyzdžiui... na, nesvarbu. Ji jau seniai neleido sau didesnio malonumo, taigi koks kieno reikalas.

Tačiau iki pat dabar nepasisakė Edui. Ir ne todėl, jog manė jį prieštarausiant. Priešingai, jam patikdavo, kad ji perka sau naujų daiktų. Šįvakar jis jau klausė, ką ji apsivilks, ji netgi sumelavo, esą vilkės sena suknele, kurią buvo visai pamiršusi ir neseniai surado užkištą spintoje. Tačiau itin jautrus Edas vis dėlto pastebėjo, kad ji pasikirpo plaukus ir vašku nusidepiliavo kojas.

Virtuvėje buvo likęs dar vienas padėklas, ir Džulijai einant jo atnešti pro duris įpuolė Dona. Edas ją buvo siuntęs į kiemą stebėti įvažiavimo.

— Ar jis vis dar vairuoja savo senąjį ševrolė? — paklausė ji.

— Ko gero. Šviesus melsvas pikapas.

— Tai jis. Jis atvažiuoja.

Išbėgusi į terasą Dona pranešė naujieną visiems kitiems, Džulija nunešė padėklą ir padėjo jai pasislėpti už užuolaidos. Pati atsistojo greta Edo.

— Kur mano gitara, Džulija?

— Nepanikuok. Aš stoviu šalia.

— Aš nepanikuoju.

Ji padavė jam gitarą, jis persimetė diržą per petį ir lengvai užgavo stygas, kad paskutinį kartą patikrintų, kaip veikia stiprintuvas.

— Henkai! Ar jūs, vaikinai, paruošėt tą plakatą?

— Taip, sere.

— Gerai, ugniagesiai. Pasiruoškit.

Visi sustingo, po kelių minučių pasigirdo, kaip Konerio pikapas sustoja kieme ir trinkteli durelės, paskui po kojomis sugirgžda žvyras.

— Po perkūnais, Henkai, eina visai kaip tavo uošvė, — sušnibždėjo Čakas, bet visi kiti ėmė šnypšti, kad nutiltų.

Pasigirdo beldimas į duris, tada stojo tyla.

— Ei!

Išgirdus jo balsą Džulijos kraujas pradėjo greičiau tekėti gyslomis.

— Prakeikimas, juk tai tavo buvusi mergina. Ir ginkluota!

— Ššššš!

Dabar ji išgirdo prie svetainės artėjančius jo žingsnius.

— Edai! Džulija!

Dona linktelėjo iš savo slėptuvės, Džulija palietė Edui petį. Jo gitara užkaukė Džimio Hendrikso perdainuotą „Žvaigždėmis žėrinčią vėliavą“ (nors Džulija neturėjo supratimo, kodėl jis pasirinko šią dainą). Henkas su Filu, atsisėdę abipus durų, išskleidė savo plakatą. Ant jo Džulija raudonais ir mėlynais blizgančiais dažais buvo parašiusi „Sveikas sugrįžęs namo, Koneri“ ir užrašą papuošusi sidabrinėmis žvaigždėmis. Štai jis jau po plakatu su savo senąja kaubojaus skrybėle, purto galvą šypsodamasis ta savo romia šypsena. Melsvos akys klydinėja veidais, kol suranda ją ir sustoja.

Edas liovėsi grojęs, visi džiaugsmingai susibūrė aplink Konerį.

— Viešpatie švenčiausias, — sumurmėjo šis. — Jumis, vaikinai, sunkiau atsikratyti, nei šuniui išsipurtyti blusas iš kailio.

— O tu vis toks pat asilo užpakalis, kaubojau, — atkirto Čakas.

— Ei, Čakai, kaip sekasi? Henkai, Dona...

Jis visiems paspaudė rankas, su visais apsikabino, Edą su Džulija palikęs pabaigai. Pagaliau šypsodamasis atėjo prie jų. Džulija pastebėjo, kad jis šiek tiek šlubuoja.

— Džulija, iš kur tas keistas tipas šalia tavęs? Vaikštanti dovanų krautuvė?

— Ak, žmogau, — tarė Edas, prispaudęs kumštį prie krūtinės.

— Ugninės širdys! — juodu sumušė delnais, Koneris nusiėmė skrybėlę ir draugai apsikabino.

— Tu bjaurus kalės vaike, — pasakė Koneris. — Atvažiuok kuklios vakarienės...

Savo skrybėlę jis užmaukšlino Edui ant galvos ir pagaliau atsisuko į Džuliją. Ji iškart pastebėjo, kad jo veidas kažkoks kitoks, nors negalėjo suprasti, kas pasikeitė. Jis buvo liesesnis, akys giliau įkritusios.

— Labas, Koneri. Sveikas sugrįžęs.

— Po velnių, rodos, senokai jus mačiau.

— Atrodo, taip.

Juodu apsikabino, ir ji pajuto, kaip jo rankos akimirką tvirtai ją suspaudė — rodos, iš plaučių dingo visas oras. Ji jautė, kad reikėtų pasakyti ką nors lengva ar juokinga, bet net jei būtų radusi žodžių, nebūtų pajėgusi ištarti. Sunerimusi, kad jos būseną gali pastebėti kiti, greitai atsitraukė nuo Konerio ir viena ranka apkabino Edą.

— Tik pažvelkit į šiuos du paukštelius, — pasakė Koneris. — Ir pažvelkit į visa tai. — Jis plačiai mostelėjo ranka. — Upė apačioje, obelys, rožės ir visa kita. Judu susikūrėt čia rojaus sodą.

— Na, Džulija gal kiek ir panaši į Ievą, — atsiliepė Henkas Tomas. — Bet jei jis Adomas, tai aš Bembio motina.

— Su tom sruogom jis labiau primena žaltį, — pridėjo Dona.

— Ei, Dona, — šūktelėjo Edas. — Imk obuolį.

Pokštai nesiliovė — kuo toliau, tuo šiurkštesni, taigi Džulija nuvijo Čaką prie kepsninės kepti mėsos, o pati nuėjo vidun atnešti šampano. Kai ji sugrįžo, visi erzino Konerį dėl jo „karo žaizdų“, o jis neliko skolingas ir ėmė ręsti istoriją, kurios Džulija klausėsi puse ausies: iš jos paaiškėjo, kad Koneris vienui vienas sudorojo visą serbų armiją. Edas iššovė šampaną, ir kai visų taurės buvo pilnos, pasakė tostą. Ir kai Džulija kartu su visais šūktelėjo jo vardą ir išgėrė į jo sveikatą, Konerio akys vėl ilgam įsmigo į ją. Jai teko nukreipti žvilgsnį.

Koneris žiūrėjo, kaip ji pirma lipa laiptais, kaip po suknele juda jos klubai, kaip turėklais slysta kairė ranka su auksiniu tuoktuvių žiedu ant piršto. Lauke šviesa jau geso, ir jos nuogi pečiai virš melsvos suknelės atrodė tamsūs. Ji buvo gražesnė nei paprastai, netgi gražesnė, nei jis ją įsivaizduodavo vienišomis naktimis klausydamasis kalenančių kulkosvaidžių ir mąstydamas apie ją. Net gražesnė nei nuotraukoje, kurią jis visada nešiodavosi piniginėje: Edas buvo juos abu nufotografavęs uolos viršūnėje — toje nuotraukoje juodu šypsosi vienas kitam ir atrodo be galo panašūs į tikrą porą.

Tikėdamasis, kad kas nors norės pašokti, Edas per stereoaparatūrą paleido Bobo Marlio dainas, bet kol kas visi su pasimėgavimu plepėjo terasoje ir apačioje ant žolės. Džulija buvo uždegusi daugybę žvakių stikliniuose induose, kai kuriuos pakabino medžiuose, ir viskas atrodė lyg pasakoje. Koneris panoro apžiūrėti namą, tad dabar ji vedžiojo jį po kambarius. Jie pradėjo nuo jos studijos pašiūrėje. Džulija labai sutriko jam pareiškus, kad paskutiniai jos darbai nuostabūs. Dabar abu vėl vaikščiojo po namus. Visi kiti vis dar sėdėjo lauke.

Užlipusi laiptais ji pažvelgė į jį. Koneris tikėjosi, kad nebus pastebėjusi, kaip jis spokso į jos klubus.

— Nuostabi vieta, — nei šiaip, nei taip pasakė jis.

— Aha. Mums čia labai patinka. Nors Edui būtų daug lengviau, jei gyventume mieste.

— Kodėl?

— Supranti, jis galėtų būti labiau nepriklausomas, geriau orientuotųsi aplinkoje. Jis galvoje nešiojasi visos Misulos žemėlapį, o čia jam viskas nauja ir... na, ko gero, daugiau rizikos — turbūt tai norėjau pasakyti. Bet turėčiau pabrėžti, kad jam tai visai netrukdo krėsti kvailystes.

— Įsivaizduoju.

— Kaip kad aną dieną. Šią vasarą mudu kartu bėgiodavom. Takeliai čia visai neblogi, ir jis juos visus Įsidėmėjo, tad kai aš su juo, tai visiškai saugu. Taigi kartą praėjusią savaitę grįžtu iš miesto, važiuoju tuo žvyrkeliu, pasuku už kampo — ir staiga priešais mane išdygsta vaiduoklis su oranžine medžiokline striuke, bėga tiesiai į mane kelio viduriu. Spėk, kas toks. Atkišęs savo lazdelę mostaguoja į visus šonus, ir ne šiaip mosikuoja, bet švaistosi kaip pašėlęs. Ir skuodžia lyg galvą nutrūkęs.

Koneris nusijuokė. Jam patiko, kaip pasakodama šią istoriją ji išraiškingai gestikuliuoja. Ko gero, tai jos itališkas kraujas.

— Taigi sustabdžiau automobilį, jis pribėga visai prie pat, lazdele trenkia džipui per nosį ir sustoja rankom įsirėmęs į kapotą. Ir žinai, ką jis pasakė? Pasakė: „Na ir radai kur pasistatyti automobilį!“ Ką, tavo nuomone, turėčiau daryti su tuo vaikinu?

— Gal uždaryk į narvą ar ką.

— Ko gero, taip ir reikės padaryti. Ar jis tau atskleidė savo paskutinį sumanymą?

— Nee.

— Kopti į kalnus. Kolorado valstijoj jis lankė tokius kursus, kur akli žmonės mokomi kopti. Kai tik sugis tavo koja, jis norėtų, kad mes visi trys koptume į tą pačią viršūnę, pameni? Ten, kur mes fotografavomės.

— Neblogas sumanymas. Duokit man savaitėlę, ir aš pasirengęs.

Ji pakreipė galvą į šoną ir nuleido rankas.

— Žinai ką? Judu abu labu tokiu.

Akimirką juodu šypsojosi vienas kitam, apačioje Bobas Marlis dainavo: neverta jaudintis, viskas baigsis gerai. Džulija uždegė šviesą laiptinėje, ir Koneris pagalvojo, kad verčiau nebūtų to dariusi. Prieblandoje buvo jaukiau.

— Eime, — pakvietė ji. — Parodysiu visa kita.

Ten buvo trys miegamieji ir vonios kambarys. Pusė vieno miegamojo buvo prikrauta neatidarytų dėžių, o kitoje pusėje stovėjo suolas ir daugybė svarmenų: čia, pasak Džulijos, kiekvieną rytą Edas treniruojasi. Kitas kambarys atrodė puošnus, su geltonais sienų apmušalais ir tamsiai mėlynu dygsniuotu lovos užtiesalu, ant kurio gulėjo tvarkingai sulankstytas rankšluostis. Džulija pasakė, kad Koneris čia šiąnakt miegosiąs, jei tik ne prieš. Jis atsakė neplanavęs nakvoti, bet ji taip nuoširdžiai nuliūdo, kad prižadėjo pagalvoti, jei tik jiems nesutrukdys. Ji žvilgtelėjo į jį visai kaip tamsta mokytoja.

— Tu niekam netrukdysi, Koneri. Ar aišku?

Tada parodė vonios kambarį ir galiausiai atvedė į savo miegamąjį. Ten kvepėjo ja. Lova stovėjo po langu ir buvo uždengta paprastu baltu medvilniniu užtiesalu. Jis įsivaizdavo ją ten gulinčią ir paslėpė šį vaizdą savo atminties gelmėje. Iš karto suprato, kurioje pusėje ji miega, — iš knygų rietuvės ant spintelės ir nedidelės kremų bei losjonų kolekcijos. Iš sienos kyšojo kabliai, ant kurių ji buvo sukabinusi savo papuošalus, šalia kabojo didžiulis paveikslas: nors Koneris nedaug buvo matęs jos darbų, kažkaip suprato, kad tai jos tapyta. Paveikslas priminė senovinę urvų tapybą ir vaizdavo elnius, kuriuos vejasi štrichais nupiešti raiti žmonės, šaudantys iš lankų ir mėtantys ietis. Viskas buvo nutapyta žemės spalvomis — juoda, raudona, oranžine ir gintarine.

— Ko gero, tai tavo.

— Ak, šitas. Aha.

Ji atrodė susidrovėjusi, tik nežinia, ar dėl paveikslo ar dėl to, kad jie atėjo į jos miegamąjį.

— Tai tik vienas etapas. Kurį laiką žaidžiau šiomis temomis, supranti. Tik nieko man neišėjo.

— Paveikslas geras.

— O ne. Turiu galvoje — labai ačiū, bet jis nėra geras. Tikrai.

— Edas sakė, kad tu vėl dirbi mokytoja.

— Aha. Tai nuostabu. Ne visą darbo dieną, supranti. Tris dienas per savaitę toje mažutėje pradinėje Misulos mokyklėlėje.

— Dėstai dailę?

— Mhm. Bet daugiausia šluostau nosis ir prausiu juos, kai aptaško vienas kitą dažais nuo galvos iki kojų.

— Atrodo, linksma.

— Taip ir yra.

Kurį laiką abu stovėjo nekalbėdami ir vis dar spoksodami į paveikslą.

— Jis išties labai dėl tavęs jaudinosi, ar žinai? — prabilo ji. — Mes girdėjom apie visas tas baisybes ir nežinojom nei kur tu esi, nei kas nutiko, ir mes... tai yra Edas, norėjau pasakyti, jis tiesiog nerimavo dėl tavęs. Žinau, kad tai kvaila.

— Argi negaudavot mano atvirukų?

— O taip, — nusijuokė ji. — Oras bjaurus, norėčiau, kad būtumėt čia.

— Atsiprašau.

— Nieko tokio. Pagaliau tu čia.

— Aš čia.

Akimirką juodu žiūrėjo vienas į kitą. Tada ji netikėtai šyptelėjo — įtempta atsiribojančia šypsenėle, tarsi užtraukdama užuolaidą.

— Geriau jau eisiu pasižiūrėti, kaip ten jie.

— Tai tie snaiperiai nuolat tyko? — paklausė Edas. — Laukia, kol kas nors eis per gatvę?

— Nieko tikro nežinai, kol negauni kulkos į kaktą. Kai kuriomis šoninėmis Snaiperių prospekto gatvėmis gali vaikščioti dienų dienas ir neišgirsi nė vieno šūvio. O paskui staiga pokšt, ir kas nors žūsta. Ko gero, tiems snaiperiams tai tarsi koks žaidimas.

— Žudyti nepažįstamus žmones.

— Netgi dar blogiau. Kai kurie iš nužudytųjų prieš karą buvo jų draugai ir kaimynai. Dabar jie tapo tiesiog musulmonais, medžiojamais žvėrimis. Tarsi nebebūtų žmonės.

Juodu dviese gulėjo žolėje ant upės kranto. Pro vandens almėjimą girdėjosi, kaip namuose kalba ir juokiasi visi kiti. Kažkas paleido vieną iš Edo Doors albumų. Edas visą vakarą stengėsi pakalbėti su Koneriu akis į akį ir pagaliau atsitempė jį čionai. Pastarąjį pusvalandį klausinėjo apie Bosniją ir mėgino įsivaizduoti tai, ką šis jam pasakoja.

— Ar tu nešiojai... na, tą neperšaunamą liemenę ar ką nors panašaus?

— Iš pradžių nešiojau. Bet vėliau lioviausi. Tokia nepakeliama sunkenybė.

Paupyje kažkur prieš srovę tarp tuopų paniškai sugageno antis.

— Lapė medžioja, — tarstelėjo Koneris.

— Arba kojotas. Kai kada naktimis girdime, kaip jie kiauksi miške.

Juodu pasiklausė, bet daugiau nieko neišgirdo.

— Judu įsikūrėt nuostabioje vietoje.

— Aha, tikrai pasisekė.

— Ar tu bandei žvejoti? Atrodo, čia nemaža puikių vietelių.

— Keletą kartų. Paprašiau šiek tiek apgenėti medžius, tad valas įsipainioja ne taip jau dažnai. Bet kai negali užklupti žuvies ir užmesti musės tiesiai ant galvos, tai šiek tiek gadina visą malonumą. Kai kada tegaliu leisti savo grobiui plaukti pasroviui ir tikėtis, kad kas nors jį suras. Nors žuvų čia daugybė. Tikros galvažudės. O Bilas Robertsonas, vaikinas, kuris nuomojasi namą netoliese, vieną dieną sugavo trijų svarų vaivorykštinį upėtakį.

Tarsi patvirtindama šį teiginį palei aną krantą iš vandens iššoko žuvis. Abu nusijuokė.

— O kaip tavo muzika? — paklausė Koneris.

— Ai, žinai...

— Na, jei žinočiau, tavęs neklausčiau.

Edas nusišypsojo. Jam nesinorėjo apie tai kalbėti, bet po Koneriui surengtos kryžminės apklausos būtų buvę nesąžininga nukreipti kalbą. Jis atsiduso.

— Jei sąžiningai, tai niekaip.

— Džulija sako, kad tu nuolat groji.

— Ak, žinoma. Groju. Netgi surengiau porą pasirodymų miestelio bare. Tačiau per visus metus nieko nesukūriau. Na, nieko tokio, ką galima būtų pasilaikyti. Tarsi būčiau... nežinau. Praradęs tai.

— Tai sugrįš. Juk tau, ko gero, reikėjo iš naujo išmokti visą procesą.

— Taip, žinoma, bet kalbu ne apie tai. Turiu geriausią įrangą, kokią tik galima nusipirkti už pinigus, ir jau išmokau ja naudotis. Tai visai kas kita. Matyt, tiesiog turėčiau pripažinti, kad... neturiu talento.

— Žmogau, tu talentingiausias iš visų mano pažįstamų.

— Ką gi, labai malonu, kad tai sakai, tačiau apie muziką nusimanai ne daugiau, nei aš apie fotografiją.

— Tu talentingas.

— Koneri, ar žinai, kiek prakeiktųjų miuziklų aš esu sukūręs?

— Ne.

— Vienuolika. Ir vienas Dievas težino, kiek visokių smulkių gabalų ir gabaliukų. Ir visi iki vieno buvo atmesti. Ne kartą, ne du, o daugybę kartų. Kai baigiau koledžą, nebuvo pastatytas nė vienas mano kūrinys. Taigi nori nenori tenka pripažinti realybę. To niekada nebus. Ir žinai, ką aš dabar nuolat girdžiu gaunamuose atsakymuose? Jie sutrikę. Tas pat su mano agentu — tai tik pokštas — su mano neagentu. Jis net neatsiliepia į mano skambučius. O kai pasiseka prasimušti prie jo, išgirstu tą patį. Jis sutrinka. Taigi. Aš pradėjau trikdyti žmones.

Koneris tylėjo, ir iš tos tylos Edas suprato, kad vargšelis nežino, ką sakyti. Ištiesęs ranką jis užčiuopė draugo petį ir spustelėjo.

— Ar žinai, kaip aš didžiavausi, kai tau pavyko nuvažiavus ten išjudinti ledą? Žmogau, aš tavimi didžiuojuosi. Ta moterų nuotrauka! Aš ją žinau. Žinau, kokia ji. Paprašiau Džulijos nupasakoti kiekvieną smulkmeną; žinau, kokia ji nepaprasta, ir didžiuojuosi tavimi. Ir žinai ką? Nežmoniškai tau pavydžiu.

— Edai, man tiesiog pasisekė. Kaip ir tada Jeloustoune. Man atsitiktinai pasitaikė akimirka, pagavau vieną gerą kadrą. O tu iš to dabar darai bala žino ką.

— Ei, prašyčiau. Tik neguosk manęs.

— Guosti tave? O Dieve.

Kurį laiką abu sėdėjo tylėdami. Edas įsivaizdavo, kaip Koneris žiūrėdamas anapus upės purto galvą. Jis norėjo įspirti sau už tai, kad prasižiojo. Tai buvo pirmas kartas, kai jis leidosi užklumpamas savigailos. Viršuje, namuose, Čakas Hameris baigė pasakoti pokštą, ir visi su palengvėjimu atsiduso. Edas ištiesė ranką ir vėl susirado Konerio petį. Po akimirkos Koneris uždėjo delną ant Edo rankos ir pasakė, kad labai gaila, jei viskas taip.

— Ne, žmogau. Tai man labai gaila. Tiesiog kai kada nebegaliu viso to tverti, supranti? Prakeikimas, juk aš turiu jaustis dėkingas už daugybę dalykų. Turiu Džuliją, šią nuostabią vietą. Ir žinai ką? Esu puikus fortepijono mokytojas. Vis manydavau, kad mokyti — tai tikra nuobodybė, laikinas darbas, kol mano miuziklai bus pripažinti. O dabar tikrai tuo mėgaujuosi, nejuokauju.

— Tai gerai.

— Aha. Tikrai gerai.

Edas nutilo. Nė neketino su niekuo kalbėtis apie tikrąją savo prastos nuotaikos priežastį. Tačiau sėdėdamas čia su geriausiu draugu jis staiga panoro išsipasakoti. Nurijo seiles.

— Ar Džulija tau sakė, kad mudu mėginom pradėti kūdikį?

— Ne. Ei, juk tai puiku.

— Aha. Teoriškai. Mes mėginome beveik metus, bet nieko neįvyko.

— Na, aš nesu specialistas. Bet tai juk nėra labai ilgas laikas, ar ne?

— Galbūt. Šiaip ar taip, aną mėnesį aš turėjau nedidelių problemėlių dėl savo cukraligės. Nieko ypatingo, tiesiog paaiškėjo, kad reikia šiek tiek padidinti insulino kiekį. Tačiau po visų tų tyrimų gydytojas — tikrai puikus vaikinas, žinai, domisi visais tais šiuolaikiniais tyrimais ir visa kita, — paklausė manęs, ar mes ketiname turėti vaikų. Tai aš jam pasakiau ir papasakojau, kaip mes mėginom, bet iki šiol nieko neįvyko. Ir dar kvailai pajuokavau: galbūt mano spermatozoidai pavargo nuo viso to darbo, juk sakau — mėginom, vadinasi, išties taip ir buvo. Mes tikrai viską išbandėm — termometrus, kalendorius ir visa kita.

Šiaip ar taip, jis paklausė, kada man buvo diagnozuotas cukrinis diabetas ir ar kada nors buvo taikytas imunitetą slopinantis gydymas. Aš atsakiau — nežinau, po galais, juk tada tebuvau visai mažas bamblys. Jis mykė, išsisukinėjo, kol galų gale aš jį prispaudžiau ir jis pasakė, esą paaiškėjo, jog kai kurie tais laikais naudoti vaistai paveikia vaisingumą.

Taigi gali įsivaizduoti. Aš tučtuojau skambinu mamai, ir, žinoma, ji atsako — taip, toks gydymas buvo. Man taikytas intensyvus imuniteto slopinimas. Atrodo, tuomet gydytojai tikėjosi šitaip sunaikinti diabetą pačioje užuomazgoje. Taigi aš grįžtu pas savo gydytoją, jis liepia man pasismaukyti, padaro keletą tyrimų, apžiūri visus tuos mažus besirangančius Edukus, plaukiojančius po mikroskopu, ir žinai ką? Nulis. Aš tuščias, žmogau. Tuščias kaip išgertas butelis.

— Tu rimtai?

— Taip.

— Ar įmanoma ką nors padaryti?

— Ničnieko.

Ir vėl kurį laiką įsiviešpatavo tyla.

— Ar jau sakei Džulijai?

— Dar ne. Aš pats sužinojau tik anos savaitės pabaigoj. Tiesiog trūksta kiaušų jai pasakyti. Taip sakant.

Jis nusijuokė ir pajuto, kaip Koneris suspaudė petį.

— Žinau, mes galim įsivaikinti ir visa kita, bet... ko gero, tai tiesiog šokas, nieko daugiau, supranti. — Valandėlę patylėjo. — Ei, nagi! Juk vyksta vakarėlis, jei dar nepamiršai. Atsiprašau, man nereikėjo...

— Neatsiprašinėk. Džiaugiuosi, kad man papasakojai.

Edas užčiuopė savo laikrodį ir paspaudė mygtuką. Roboto balselis negarsiai pasakė jam, kad dabar „dešimt-dvidešimt-šešios-vakaro.

— Atleisk, mielasis, gal pakartotum?

Tai buvo kvailokas pokštas, tačiau visada visus prajuokindavo. Edas vėl paspaudė mygtuką.

— Dešimt-dvidešimt-šešios-vakaro.

— Gerai, — pasakė Koneris.

— Aha. Vaikai, kuriuos mokau, vis prašo pakartoti. Ei, klausyk. Ar matai mėnulį?

— Aha. Nelabai yra į ką žiūrėti.

— Jaunatis. O dabar, ponai ir ponios, Nuostabusis Tulis parodys jums dar vieną pokštą, jis bakstelės tiesiai į mėnulį.

Edas ištiesė ranką į dešinę, atsirėmė į paskutinį stulpelį, laikantį virvinius turėklus, dar pasitikrino, ar žiūri reikiama kryptimi. Ir dūrė pirštu į dangų.

— Štai ten. Ar aš teisus?

— Visiškai. Nieko sau. Kaip tu tai darai?

Edas lyg koks mistikas palietė sau smilkinį.

— Ak, mano drauge. Esama paslaptingų galių, kurias įvaldo tik keletas išrinktųjų. Ar gali nupiešti man žvaigždėlapį?

— Žinoma. O kur?

— Man ant nugaros.

Koneris atsiklaupė iš užpakalio ir upei srovenant pro šalį ėmė pirštu žymėti Edui ant nugaros visas žinomas žvaigždes ir planetas, o jų buvo ne taip jau mažai. Piešdamas jis pamatė krintančią žvaigždę ir pasakė Edui, paskui nupiešė jos trajektorijos lanką ant mentės. Ir savo aptemusioje visatoje Edas išvydo tą žvaigždę, jis matė jas visas — ryškias, žėrinčias sidabru ir mirguliuojančias, tad paslapčiom pasivogė truputį tos šviesos ir mirgėjimo ir paslėpė visa tai giliai širdyje.