5

Kildamas šilto oro srove tingiai suko ratus erelis, o jo šešėlis slydo kanjono siena, kuri popiečio saulėje žėrėjo geltonai. Ten, kur paliko pėdsakų tirpstantis sniegas, uolos buvo išmargintos tamsesnėmis rūdžių spalvos nuotekomis, o iš plyšių tarsi plaukai iš senio ausų kyšojo sudžiūvę krūmokšnių kuokštai. Dabar, saulei lėtai leidžiantis už kitos kanjono sienos, šį spalvingą paveikslą gožė kylanti šešėlio banga. Kartkartėmis erelis suklykdavo, ir kanjonas atkartodavo šį garsą gedulingu aidu.

Kažin ar jis pastebėjo apačioje per šimtus pėdų nutolusį pakriką gyvų padarų būrelį, bet liūdnas jo balsas labai atitiko jų nuotaiką. Jie atplumpino vos įžiūrimu taku, kuris raitėsi palei išdžiūvusio upelio vagą. Galvos nuleistos, pečiai nusvirę, o veidai purvini ir prakaituoti. Takas buvo status, jie ėjo lėtai ir sunkiai, kojų sukeltos dulkės lyg debesys sklaidėsi kelių aukštyje. Atrodė, tarsi keleiviai būtų praradę ir kelionės tikslą, ir viltį — arba tai nelaimingi pabėgėliai iš tolimo baisios nelaimės ištikto krašto, netekę visko, išskyrus savigailą ir širdgėlą. Vieni daugiau, kiti mažiau, išskyrus keturis iš jų.

Jie brovėsi pro suvirtusius kamienus pušų, kurias išrovė tirpstančio sniego srautai, nusiaubę kanjoną ankstyvą pavasarį. Ir trumpai sustojo, vienam nukrypavus į šoną ir pasislėpus už karklų guoto.

— Šūktelėk, Skaja!

Trumpa tyla. Klyktelėjo erelis. Vienas berniūkštis sukrizeno.

— Nagi, Skaja. Turi šūktelėti savo numerį!

Pasislėpusi už krūmo Skaja Makridi, maišyto kraujo policininko žudikė ir visiška nihiliste, sukandusi dantis tupėjo nuleistomis kelnėmis ir sisiojo į dulkiną žemę. Tegu ją galas, jei ji pasiduos šiems kvailiems, mažvaikiškiems žaidimams.

— Skaja, jeigu nešūktelėsi, mes turėsim eiti tavęs ieškoti.

Skaja užsimerkė mėgindama užgniaužti pyktį. Tai taip žemina. Negali net nusimyžti, kad jie tavęs neužsipultų. O toji pasipūtusi mandagioji panelytė Džulija, vadinamoji „vadovė“, ta, kuri dabar klykauja, iš visų blogiausia. Visada tokia suknistai maloni. Skaja vis mėgindavo ją suerzinti, nors minutę išmušti iš pusiausvyros, bet kol kas nesėkmingai. Manytum, kad pati būdama moteris, ta kalė galėtų suprasti, kaip jai sunku. Šia suknista grandine buvo surakinta dešimt vaikų, o Skaja — vienintelė mergaitė.

— Atleisk, Skaja, tada aš ateinu!

— Dėjau ant tavęs, — sumurmėjo Skaja. Ir šūktelėjo: — Septyni!

— Ačiū, Skaja. Nesiliauk ir toliau.

Skaja piktai užsitempė kelnes ir užsisegė.

— Šauk toliau, Skaja.

— Septyni! Septyni! Septyni! Septyni!

Trypdama kojom ji išlindo iš už krūmų ir nenustodama šaukti priėjo prie pat Džulijos; dabar rėkavo tiesiai jai po nosim.

— Septyni! Septyni! Septyni! Ar gerai? Ar dabar jau gerai?

— Taip, Skaja. Dabar gerai. Ačiū.

Mičas, grupės plepys ir pagyrų puodas, netruko šmaikščiai karktelėti, kad Skaja vos neapsisisiojo iš piktumo, ir toji staiga atsisukusi riktelėjo jam užčiaupti savo suknistą gerklę arba ji išdaužys jo suknistą snukį.

— Ramiau, ramiau, — iškėlusi rankas pasakė Džulija. — Sustokim ratu.

Pasigirdo dejonės, bet kiti darbuotojai — Skotas, Kėtė ir Lora — pradėjo visus rikiuoti, ir greitai, jau kelioliktą kartą šiandien, visi stovėjo ratu ir tylėdami žvelgė vienas į kitą. Tik Skaja spoksojo į žemę.

— Gerai, — ramiai pasakė Džulija. — Visi žinom, kas nutinka, kai kas nors pavartoja keiksmažodį ar kitą nederamą žodį. Taigi, Skaja, kai būsi pasirengusi, norėsime išgirsti dvidešimt posakių, kuriais galima pakeisti tavo ką tik pavartotus žodžius.

— Ką? Aš tik pasakiau savo numerį. Ko dabar nori? Ką man sakyti — šeši, penki? Ką?

— Ne, tu dukart nusikeikei kalbėdama su Miču ir grasinai jam.

— Taigi, o aš taip persigandau, — įsiterpė Mičas.

— O kai Skaja baigs, pasiklausysime dvidešimties Mičo posakių.

Mičas nutaisė įžeistos nekaltybės miną, visi prapliupo juoku. Jam buvo septyniolika, jis buvo vyriausias grupėje. Aukštas, tamsiaplaukis, raumeningas ir puikiai žinantis, kad atrodo šauniai. Skaja negalėjo jo pakęsti. Visi spoksojo į ją, o ji spoksojo į žemę. Laukė ilgai. Jei būtų buvusi Skajos valia, būtų galėję laukti sau amžinai.

— Ką gi, Skaja, — tarė Džulija. — Juk žinai, mes niekur neskubam. Nepavėluosim nei į lėktuvą, nei kur kitur. Laiko turim pakankamai, o blogiausia, kas gali atsitikti, — pavėluota vakarienė.

Skaja atsiduso ir atlošė galvą. Nenorėjo žiūrėti nė į vieną iš jų. Tas prakeiktas erelis tebeskraidė klykaudamas kaip koks kvailys.

— Gerai, — pagaliau pasakė ji. — Tarkim, galėjau pasakyti: „Ak, brangusis Mičai, prašyčiau nesityčioti iš vargšės mažos mergaitės.“

— Gerai. Vienas. Bet pamėginkime išvengti sarkazmo.

— Arba galėjau pasakyti: juk žinai, kaip sunku, kai tu vienintelė mergina šioje šutvėje, o tau reikia nusičiurkšti tiesiai priešais visus šituos... bernus. Tai, kaip čia pasakius, labai trikdo... tinka?

— Taip, manau, mes supratome. Gerai, jau du.

Kol ji išspaudė dar aštuoniolika, praėjo pusvalandis. Ir beveik per tiek pat laiko Mičas susakė savo dvidešimtį. Pagaliau, atsigėrę vandens iš savo butelių (dar keletas nuėjo už krūmų nusišlapinti šūkaudami priskirtus numerius it sugedę patefonai), visi užsimetė kuprines ant pečių ir patraukė taku toliau.

Kai teisėjas pasakė Skajai ketinąs ją įtraukti į šią programą, ji neturėjo supratimo, kuo tai baigsis. Suvokė tik tiek, kad tai kur kas geriau nei kalėjimas, kur pakliuvo tas maniakas Šonas. Tiesa, pirmą mėnesį viskas atrodė gryni juokai.

Jie gyveno apleistuose barakuose netoli Helenos. Skajai, vienintelei mergaitei grupėje, nebuvo lengva: reikėjo keltis auštant ir daryti daugybę kvailų dalykų, kaip antai mankštintis, bėgioti dukart per dieną, kas rytą kelti vėliavą. Kitą dienos dalį nieko nereikėjo daryti, nebent dalyvauti „vertinime“, tai yra atsakinėti į vis tuos pačius nuobodžius klausimus, jau milijoną kartų girdėtus iš visokių inspektorių, prižiūrėtojų, socialinių darbuotojų ir tokios daugybės visokiausio plauko psichoanalitikų, kad ji seniai pametė jų skaičių. Kai kada ji juos kvailindavo, bet dažniausiai tiesiog automatiškai berdavo tuos pačius atsakymus. Apie namus, vaikystę, tėvus ir, žinoma, jausmus.

Jie vis norėdavo sužinoti, kaip tu jauteisi vienu ar kitu metu, su vienu ar kitu žmogumi, ir taip dažnai šito klausinėdavo, kad norėdavosi užkaukti. Tarsi tose psichų mokyklose, ar kur ten muštruodavo tuos pašlemėkus, temokydavo uždavinėti tą vieną klausimą. „Ir kaip tu tada jauteisi, Skaja?“ Tarkim, tu ką tik jiems papasakojai, kaip kiekvieną naktį turėdavai klausytis grįžusio girto patėvio, mušančio ir prievartaujančio tavo motiną, o paskui ateinančio ieškoti tavęs. „Ir kaip tu tada JAUTEISI?“ — „Ak, nuostabiai, negalėdavau atsidžiaugti, suprantat?“ Jie visada klausdavo su ta pačia rūpesčio ir užuojautos išraiška veide, tarsi tikrai, tikrų tikriausiai suprastų, kaip ten buvo, tarsi dalytųsi kančia su tavimi, tarsi ir jiems tai būtų nutikę, — o juk tai gryna nesąmonė, nes jie tebuvo išlepintų gerutėlių, gyvenančių svajonių pasaulyje, gauja, ir neturėjo supratimo, kas yra tikrasis gyvenimas.

Po barakuose praleisto mėnesio vieną praėjusios savaitės naktį staiga pakėlę juos primaitino spagečiais, davė po miegmaišį, sugrūdo į autobusą ir po keleto valandų išmetė tiesiog niekur. Kelionės metu Skaja mėgino susigaudyti, kurion pusėn juos veža, bet buvo pernelyg tamsu. Per dvi dienas beveik nemitę jie nukulniavo apie trisdešimt mylių per kalnus. Skaja manė, kad tai neva turi sukrėsti juos ar panašiai, taigi ėjo nuleidusi galvą ir nepasidavė. Kartais atrodydavo, kad sprogs plaučiai, kojas nusėjo mėlynės ir pūslės, jas nežmoniškai skaudėjo, bet tegu ją galas, jei ji ims skųstis.

Trečiąjį vakarą jie atėjo į laukymę, tenai juos sutiko Glenas, programos vadovas, ir keli kiti darbuotojai. Jie šypsojosi ir tapšnojo visiems per nugarą sakydami, kaip šauniai padirbėta. Apskritimu apibrėžtoje vietoje jie buvo užkasę keletą skardinių konservuotų persikų, ir visa grupė turėjo jų ieškoti, tarsi tai būtų pats maloniausias žaidimas žmonėms, kurie kulniavo tempdami savo užpakalius kone keturiasdešimt aštuonias valandas. Tiesa, persikai buvo neblogi.

Nuo tos dienos maistas buvo bjaurus ir beskonis — javainiai, riešutai, razinos, avižiniai dribsniai ir pūsti ryžiai, visoks sveikas šlamštas. Tą pirmąjį vakarą, kai jie sėdėjo aplink laužą, Glenas pasakė, kad jie turės išmokti įkurti ugnį lanku sukdami lazdelę, kaip indėnai (tik jis pasakė „vietiniai amerikiečiai“, kaip dabar sako dauguma žmonių, kad nieko neįžeistų ar mėgindami įkvėpti tau pasididžiavimo ir panašiai). Glenas atrodė kaip persenęs hipis. Šviesūs ilgi plaukai buvo surišti į uodegą, jis turėjo skystą barzdelę, kurią nuolat glostė, ir kalbėjo švelniai, kilstelėdamas balsą kiekvieno sakinio pabaigoje, todėl atrodė, kad nuolat kažko klausia. Užsiminęs apie tą nesąmonę su lanku jis žvilgtelėjo į Skają, tarsi būdama pusiau indėnė ji turėtų žinoti, kaip tai daroma. Taigi. Tarsi turėtų.

Visa grupė, kalbėjo jis, turės išmokti šitaip įkurti ugnį. Kas vakarą bus vis kito žmogaus eilė degti laužą, ir jei jis ar ji to nesugebės, tą vakarą niekas negaus šilto maisto. Jam kas, kitą rytą sėdo į savo sunkvežimį ir išsinešdino, vadovauti palikęs Džuliją.

Kiekvienas turėjo pasigaminti tą prietaisą ugniai įkurti, pirma išnaršęs mišką ieškodamas tinkamų sausuolių. Po penkių dienų visi, išskyrus du, jau buvo išmokę naudotis lanku. Tie du buvo Skaja ir toks vaikis iš Bilingso, vardu Lesteris, kuriam nuo viso to, ko buvo prisidirbęs, taip susisuko smegenėlės, kad, ko gero, nebūtų sugebėjęs deglu uždegti benzino statinės. Skaja manė, kad nesunkiai tuo lanku su lazdele įkurtų ugnį, bet tegriebia ją galas, jei ji bent pamėgins. Vakar buvo jos eilė, ir visi turėjo valgyti šaltą maistą. Ji nebuvo mėgstama, bet didelio čia daikto!

Po pirmojo priverstinio žygio eiti per kalnus pasidarė lengviau. Kasdien jie nueidavo apie dešimt mylių, bet dažnai tekdavo sustoti rateliu, jei kas nors nusikeikdavo ar padarydavo ką ne taip. Niekas jiems nesakė nei kur jie yra, nei kur keliauja, jei kas paklausdavo, Džulija tik nusišypsodavo ta savo erzinančia miela šypsenėle ir pasakydavo, esą svarbi pati kelionė, o ne tikslas. Tai buvo pati kvailiausia mintis, kokią tik Skajai yra tekę girdėti, nes kokiam sveiko proto žmogui nerūpi, kur jis eina?

Skaja buvo viena iš Džulijos „numylėtinių“, tai yra tarp jų neva užsimezgė kažkoks ypatingas ryšys. Iš Skajos buvo tikimasi, kad ji bėgs pas Džuliją pagalbos, verks ant peties ir patikės pačias slapčiausias savo paslaptis. Kad tu nesulauktum. Dabar, ropščiantis kanjonu aukštyn, Džulija ėjo už jos. Priekyje ėjo Baironas, vaikis iš Didžiųjų Krioklių, kažkam bakstelėjęs per apiplėšimą.

Jo raudoni plaukai styrojo kuokštais, o ant kairio peties buvo ištatuiruotas tigras: ko gero, turėjo būti baisus, o atrodė liūdnas. Skaja negalėjo atplėšti nuo jo akių. Po purvo luobu Bairono oda buvo baltutėlė tarsi albinoso. Ant sprando, ten, kur kuprinė buvo nutrynusi apsauginį kremą, raudonavo saulės nudegintas ruožas. Baironą Skaja mėgo. Jis mėgino elgtis kaip visi kiti, bet kaip pro purvą švietė blyški jo oda, taip pro šiurkštų elgesį kai kada pamatydavai, koks tai mielas ir švelnus vaikas. Jis vienintelis iš visos grupės su ja elgdavosi tikrai draugiškai. Kiti su ja kalbėdavo tik kai būdavo neišvengiama, išskyrus Mičą, kuris nepraleisdavo progos pašiepti, ypač negirdint darbuotojams.

Šviesa kanjone geso, tarsi ją būtų siurbęs gelsvai rausvas dangus. Kokią pusę mylios jų kelias kilo aukštyn, vis statesnis, iš po batų vis slysdavo klastingi akmenukai, paskui triukšmingai riedėdavo per sausus krūmynus apačioje. Ir staiga pasukę už keteros jie pamatė žemyn besidriekiančią pievą su ežerėliu viduryje. Tolimi kalnai, šmėžavę akyse visą dieną, švytėjo rausvai paskutiniuose saulės spinduliuose ir atsispindėjo lygutėliame ežere. Lyg pagal nebylią komandą visi sustojo ir stovėjo tylėdami, gaudydami kvapą ir grožėdamiesi vaizdu. Skaja stovėjo greta Bairono.

— Puiki vietelė, a? — tarė Baironas.

Skaja linktelėjo, bet nieko nepasakė. Ji žinojo, kad tai gražu, ir žinojo, kad jei nebūtų tokia nenormali, šis vaizdas ją sujaudintų kaip Baironą. Tačiau dabar ji nejautė nieko. Tarsi žinojimas ir jausmas joje būtų išsiskyrę, o tarp jų užaugusi stora oda. Pajuto atėjus ir sustojus šalia Džuliją.

— Ar mes čia apsistosim? — paklausė Baironas.

— Taip, — atsakė Džulija.

— Šaunu.

— O tau patinka, Skaja?

Skaja gūžtelėjo pečiais ir ėmė krapštyti kuprinės dirželius, nors jie buvo tvarkingi.

— Man nesvarbu.

Jie sėdėjo ratu aplink laužą šildydami basas ar kojinėmis apautas pėdas, o liepsnos kilo aukštyn į vėjo netrikdomą naktį. Apšviesti jų veidai spindėjo raudonai, kalbantis ar juokiantis blykčiojo akys. Anapus ežero virš medžių kilo jaunas mėnulis.

Tai buvo Lesterio laužas, kurį jis su savo lanku ir pagaliuku įžiebė pats, be niekieno pagalbos. Visi matė, kaip jis didžiuojasi. Jis sėdėjo tiesiai, aukštai iškelta galva, su savo amžinąja kreiva šypsena lūpose. Džulija gėrėjosi juo iš už laužo, jusdama šilumą viduje. Kaip tik tai ji labiausiai mėgo savo darbe: kai šiose jaunose sužeistose sielose per tokius kuklius laimėjimus žingsnis po žingsnio prabunda pasitikėjimas savimi.

Lesteriui buvo penkiolika metų, ir beveik visus juos jis praleido įvairiose įstaigose, nes abu tėvai, vos spėję išeiti iš kalėjimo, netrukus sėsdavo vėl. Džulija buvo skaičiusi jo bylą. Kaip jis būdamas dešimties pavogė ir sudaužė pirmą automobilį, kaip pradėjo vartoti narkotikus ir stačia galva nėrė į vagysčių ir melo sūkurį medžiodamas pinigus šiam potraukiui patenkinti. Prieš dvejus metus jis perdozavo ir tris dienas išbuvo komoje, pažeidusioje smegenis visam laikui. Kalbėdamas jis kiek neaiškiai tardavo žodžius, o neretai dirbdamas kokį paprastą darbą, kad ir rišdamasis batų raištelius, atsijungdavo tarsi sugedęs kompiuteris ir stovėdavo sustingęs, kol kas nors ateidavo padėti. Turėjo kažkokio naivoko švelnumo, bet įpykęs tapdavo nevaldomas, ir dėl šių bruožų kiti mėgdavo jį paerzinti. Mičas, kaip ir galėjai tikėtis, buvo tikras specialistas. Jis darydavo tai taip meistriškai, kad kai kada Džulija nieko nepastebėdavo, kol Lesteris nesprogdavo. Tačiau šiąnakt viso to nežinodamas niekaip nebūtum atspėjęs. Lesteris Valis užkūrė laužą vos iš kelių medgalių ir sėdėjo šildydamasis savo šlovės atspindžiuose — visą pasaulį nušvietęs nenuginčijamas Laužo Karalius.

Jis sėdėjo tarp Mičo ir Ketės, energingos ir kiek įkyrios kūno kultūros studentės iš Bilingso. Iš visų darbuotojų ji turėjo mažiausia patirties, bet kalbėdavo daugiau nei visi jie kartu sudėjus. Dabar visiems pasakojo, kas nutiko vieną praėjusios vasaros naktį Jeloustouno parke, kai grupė, su kuria ji ten buvo, per žemai sukabino krepšius ant medžių.

— Vienas vaikis iš tos grupės buvo labai stambus, apie du šimtus dvidešimt svarų, gal net daugiau. Vardu Bretas. Jis nuolat būdavo alkanas ir vis dejuodavo, kad neužtenka maisto. Taigi pabundu vidury nakties ir matau kažką pasilenkusį prie krepšių. Galvoju — aha, Bretas nakčia puotauja. Tylutėliai atsikeliu ir ant pirštų galiukų prisėlinu visai arti; jau ruošiuosi sakyti: „Ei, bičiuli, pagavau“, — o jis staiga sukriuksi, atsisuka, ir pamatau, kad tai milžiniškas lokys, gal triskart didesnis už Bretą.

— Ir ką tu darei? — paklausė Baironas.

— Na, čiupau jį, parverčiau ant žemės ir rimtai su juo pasišnekėjau.

— Negali būti! — šūktelėjo Lesteris.

Mičas pašaipiai nusijuokė ir jau žiojosi pašmaikštauti, bet sugavo greitomis mestą Džulijos žvilgsnį.

— Na ne, aš juokauju. Pradėjau klykti. Meškinas išsigando dar labiau už mane ir pabėgo. Jis sudraskė visą krepšį, bet, kad ir kaip keista, tesuėdė dantų pastos tūbelę.

Visi nusijuokė. Visi, išskyrus Skają. Ji sėdėjo tarp Bairono ir Skoto ir spoksojo į ugnį tarsi trokšdama, kad ši ją prarytų.

Skotas studijavo filosofiją Denveryje, o LGJ programoje Kolorade buvo atidirbęs jau tris vasaras. Vaikams patikdavo švelnus jo būdas ir išmintis. Vakarieniaujant jis mėgino įtraukti Skają į pokalbį. Tačiau ši nepasidavė. Laužo šviesoje ji atrodė tokia graži ir liūdna, kad Džulijai be galo norėjosi prieiti ir ją apkabinti. Paprastai savo ilgus juodus plaukus Skaja susirišdavo į uodegą, o šiąnakt jie krito palaidi ir švytėjo laužo šviesoje taip pat kaip didelės juodos akys. Ji taip ir neprakalbėjo nuo tos akimirkos, kai Lesteris įkūrė laužą. Kai jam pavyko, aplink skambant šūksmams ir plojimams, Džulija iš Skajos veido suprato, kad ši dabar galvoja likusi vienui viena, vienintelė kliūtis grupei kas vakarą gauti karšto maisto.

Vakarienės likučiai buvo sutvarkyti, atėjo „pašnekesių“, vakarojimo prie laužo laikas. Kai kada jie aptarinėdavo dienos įvykius arba svarstydavo kuriam nors ramybės neduodančią problemą. O kartais vienas iš jų, dalyvis arba darbuotojas, pasakodavo kokią istoriją. Šįvakar Džulija papasakojo apie du draugus, Džo ir Mo, kurie nuėję į užkandinę užsisakė žlėgtainių.

— Taigi padavėja nuėjo į virtuvę ir po kurio laiko grįžo su žlėgtainiais, kiekvienam davė po tuščią lėkštę, o žlėgtainius padėjo vidury stalo ir išėjo. Džo ir Mo, abu labai labai alkani, sėdėjo žiūrėdami į žlėgtainius ir pastebėjo, kad vienas didelis, o kitas mažas. Aha, pagalvojo Džo, jau žinau, ką daryti. Jis paėmė lėkštę su žlėgtainiais ir pasiūlė Mo įsidėti vieną — manė, kad Mo bus mandagus ir neims didesnio. Tačiau Mo pasielgė priešingai. Jis paėmė didįjį, padėkojo ir pradėjo valgyti.

Lesteris nusijuokė.

— Štai taip. Džo visai neėmė juokas. Jis siaubingai įpyko ir tylomis suvalgė mažąjį žlėgtainį. Suprantama, jis siuto taip, kad dūmai veržėsi iš ausų. Mo baigė valgyti ir pakėlęs akis pamatė Džo veidą. Tada paklausė: ei, kas tau nutiko? Džo atsakė — tarsi nežinotum, aš siuntu ant tavęs. Mo paklausė kodėl. O Džo atsakė: kai pasiūliau tau lėkštę, tu pasiėmei didesnįjį žlėgtainį. Mo paklausė: o ką tu būtum daręs, jei aš tau būčiau pasiūlęs? Tada Džo atsakė: kadangi aš esu mandagus, būčiau paėmęs mažesnįjį. Tai juk tu ir gavai mažesnįjį, nusistebėjo Mo. Ko dar nori?!

Visi, išskyrus Skają, nusijuokė.

Džulija paklausė, ko galima pasimokyti iš šios istorijos, ir jie apie pusvalandį diskutavo apie savanaudiškumą ir dosnumą, ir apie tai, ar žmonės gerai elgiasi su kitais tik todėl, kad patys tikisi tokio pat elgesio su savimi. Diskusija nusisekė. Skaja vienintelė neištarė nė žodžio. Džulija paklausė, ar dar kas nors norėtų su grupe aptarti kokią nors problemą. Kaip paprastai, Mičas pirmas pakėlė ranką.

— Gerai, Mičai, — tarė Džulija. — Kalbėk.

— Noriu pareikšti padėką.

— Puiku, pirmyn.

— Norėčiau padėkoti Lesteriui, kad uždegė šitą laužą. — Aplink pasigirdo pritariamas murmesys. — Labai neblogai, ponaiti. Mes suprantam, kaip tau buvo nelengva ir kaip sunkiai tu dirbai.

Klausydamasi tokio apsimestinai nuoširdaus ir globėjiško tono, Džulija pajuto nenugalimą norą įsikišti. Ji nuo pat pirmos dienos nemėgo Mičo. Pasipūtęs, suktas, pagiežingas, mėgstąs manipuliuoti kitais — ir tai tik keletas ne pačių blogiausių jo būdo bruožų. Kai kada būdavo nepaprastai sunku suvaldyti jausmus ir išlikti ramiai. Šis jo „pareiškimas“, ko gero, tik įžanga prieš kokią nors bjaurybę, ir Džulija jau nujautė kokią.

— Taigi noriu pasakyti — ačiū, ponaiti, — kalbėjo jis, — kad taip pasistengei dėl grupės. Galbūt vieną dieną dar kas nors pasistengs, ir mes galėsim normaliai pavalgyti kiekvieną vakarą.

Polas ir Veinas, du jo bičiuliai, pritardami šūktelėjo.

— Labiau panašu į kritiką nei į padėką, — tarė Džulija.

— Kiekvienas supranta kaip nori.

— Jei nori ką nors pasakyti, Mičai, sąžiningiau pasakyti tai aiškiai.

— Manau, pasakiau aiškiai, po velnių.

— O aš nesupratau. Vėliau prašyčiau pateikti dvidešimt posakių pavartotam žodžiui pakeisti.

Mičas niekinamai prunkštelėjo ir pažvelgė į Polą su Veinu. Jie abu sėdėjo išsišiepę, o akys šokinėjo nuo Mičo prie Džulijos ir Skajos, kuri tebespoksojo į ugnį. Džulija sustingo iš pykčio ir vos tvardėsi.

— Taigi, Mičai, prašom paaiškinti.

Jis pakėlė akis į žvaigždes ir atsiduso.

— Gerai. Mes visi manome...

— Kiekvienas kalba už save, Mičai. Dėkui.

Jis minutėlę patylėjo, aiškiai užgniaužęs aštresnį atsakymą.

— Taigi aš noriu kai ką pasakyti. Skajai. Visi išmoko apsieiti su tuo lanku ir pagaliuku, išskyrus ją, ir mums visiems... tai yra man, šito jau iki kaklo.

Pasigirdo nemažai pritariančių balsų. Mičas triumfuodamas linktelėjo Džulijai. Kurį laiką visi tylėjo.

Rodės, laužo spragsėjimas pabrėžia susikaupusią įtampą.

— Skaja, — švelniai kreipėsi į ją Džulija, — gal norėtum atsakyti?

Nepakeldama akių nuo ugnies Skaja papurtė galvą. Ji atrodė lyg paklydusi našlaitė, ir Džulija visais savo jausmais veržėsi ją apkabinti ir paguosti. Tačiau buvo svarbu nepasiduoti. Vienas programos tikslų — šių vaikų socializacija, reikėjo padėti jiems suvokti, kaip jų elgesys atsiliepia aplinkiniams. Galbūt iš pradžių Skaja nesutiko degti laužo norėdama išsiskirti ar pasimaivyti. Bet dabar tai jau garbės reikalas. Nors stipriai spaudžiama, ji nebegalėjo pasiduoti, nes prarastų savigarbą.

— Gal dar kas nors norėtų pasisakyti? — paklausė Džulija.

Baironas pakėlė pirštą. Džulija linktelėjo.

— Tik norėjau padaryti... — Baironas nutilo. Jis retai kalbėdavo prieš visus ir dabar aiškiai nervinosi. Nurijo seiles.

— Pareiškimą? — pasufleravo Džulija.

— Aha. Pareiškimą. Skaja, tu vienintelė mergina, kaip kad šiandien ir sakei, o kai tau reikia sulakstyti ir šiaip...

Mičas prunkštelėjo. Džulija jau norėjo jį sudrausti, bet Skotas ją aplenkė.

— Mičai, galėtum elgtis ir pagarbiau, kai kas nors kalba. Tęsk, Baironai, mes klausom.

— Taigi kartais, manau, mes ne visai suprantam, kaip tau sunku, Skaja. Ir ta nesąmonė su lanku ir lazdele, ir kad nenori to daryti, tarkim, todėl, kad mes visi vaikinai ar panašiai, ir taip tu tarsi atsigriebi prieš mus. Prakeikimas, pats nebesuprantu, ką šneku.

Jis susiraukęs tyrinėjo žemę, tarsi ten mėtytųsi žodžiai, kurių jam nesiseka rasti. Skruostai išraudo.

— Taigi. Tik noriu pasakyti, kad suprantu tave, kai tau reikia visus mus pakęsti. Ir, tiesą pasakius, man nerūpi, kad tą dieną, kai bus tavo eilė uždegti laužą, negausiu karšto maisto, nes, manau, tu turi teisę turėti savo nuomonę, ir taip toliau. Ir manau, kad tu geras žmogus. Tai tiek norėjau pasakyti.

— Dėkoju, Baironai, — pasakė Džulija.

Visi ilgai tylėjo. Ir žiūrėjo į Skają. Ši taip smarkiai kandžiojo apatinę lūpą, jog Džulija išsigando, kad neperkąstų iki kraujo. Akyse tvenkėsi ašaros. Ir staiga, nepažvelgusi nė į vieną iš jų, ji atsistojo ir nuėjo į tamsą.