24

Prie kranto jie prisirankiojo sausų jūros išplautų medgalių ir susinešė, sutempė prie laužui išsikastos duobės. Beveik visi medgaliai buvo be žievės, druskos ir saulės išbalinti iki kaulo spalvos, tad kartą pasilenkęs pakelti lyg ir šakos, Koneris staiga suvokė radęs kažkokio didžiulio gyvūno griaučius, pusiau užneštus smėlio. Jis paklausė Kočos, kas tai galėtų būti, ir senukas atsakė, kad banginis. Kartais jie praranda orientaciją ir išplaukia ant kranto, pasakė jis, o kai kada miršta jūroje ir juos išmeta bangos, bet šis krantas vadinamas Griaučių Krantu visai ne dėl jų, o dėl daugybės čia sudužusių laivų.

Jie sukrovė laužą, bet dar nedegė, abu ilgai sėdėjo smėlyje už nugaros liepsnojant milžiniškoms kopoms — žiūrėjo, kaip didžiulė saulė per rūką virpėdama grimzta į plieno spalvos vandenyną. Koneris stebėjo horizonte pamažu gęstančią žarą ir indigo spalvos danguje viena po kitos sužimbančias žvaigždes — lyg kas būtų jame išdūręs mažas skylutes. Kartu su tamsa nuo jūros atplūdo šaltas vėjas, ir Koča uždegė laužą. Sausi medgaliai ūždami suliepsnojo, o juodu ramiai sėdėjo žiūrėdami, kaip liepsnos liežuviai šoka aukštyn, nurimsta ir vėl pašoka žerdami į dangų sūkuriuojančias žiežirbas. Kai ugnis prigeso, jie ant iešmo išsikepė žuvį, kurią buvo pagavęs Koča, ir suvalgė su ryžių likučiais.

Juodu buvo pažįstami vos savaitę, o atrodė, kad gerokai ilgiau. Keiptaune išsinuomotu automobiliu Koneris lėtai važiavo į šiaurę ir kartą sustojo pakelės parduotuvėlėje nusipirkti vandens. Iki tol jis nė karto nebuvo lankęsis Namibijoje, bet jau seniai buvo girdėjęs apie Griaučių Krantą ir norėjo jį pamatyti. Dėl priežasčių, kurių nė nenorėjo analizuoti, jis ketino į tą vietą nusigauti pėsčiomis. Paklausęs parduotuvės savininko, ar nepažįstąs kokio žmogaus, kuris galėtų jį tenai nuvesti, sužinojo, kad tas tokį žmogų pažįsta. Tegu Koneris ateina čia rytoj.

Kitą rytą Koča nuo pat aušros laukė jo parduotuvės prieangyje su nedidele kuprinėle ant pečių ir senovišku Lee-Enfield šautuvu. Jo ūgis nesiekė nė penkių pėdų. Buvo apsivilkęs nudriskusiais slepiamos spalvos marškiniais, kelnės klostėmis karojo ant smulkučio paukštiško kūno. Žilų plaukų aureolė gaubė vėjų nugairintą veidą, primenantį graikinį riešutą, šypsantis akys visiškai išnykdavo tarp raukšlelių. Koča pakratė Koneriui ranką ir ilgai žiūrėjo į akis linguodamas galva lyg būtų ką nors supratęs. Perkant maisto parduotuvės savininkas Koneriui papasakojo, kad Koča yra bušmenas ir prieš daugelį metų dirbo turtingų baltųjų medžiotojų vadovu. Jis gerai kalba angliškai, pasakė tas žmogus, o apylinkių niekas nepažįsta geriau už jį.

Parduotuvės savininkas nuvežė juos į dykumą savo sunkvežimiu ir paliko prie skardžio, kurio apačioje plytėjo vešlus žalias slėnis. Palinkėjo jiems sėkmės ir nuvažiavo, o jie kurį laiką dar pastovėjo žiūrėdami, kaip kylanti saulė raudonai dažo bundantį debesį: šis lėtai slinkdamas po truputį tirpo, kol visiškai pranyko, o juos apgaubė tokia tyla, kokios Koneriui dar niekada neteko patirti.

Ryto vėsa saulei kylant išsisklaidė, neaprėpiama raudono žvirgždo dykuma nusidriekė nuo horizonto iki horizonto ir ėmė mirgėti miražais. Tačiau apačioje, slėnyje, tarp medžių vis dar tvyrojo migla. Jie užsimetė ant pečių kuprines, o Koča dar ir savo šautuvą ant apspurusio austinio diržo, ir pradėjo leistis žemyn.

Slėnis kiek akys užmato rangėsi iš rytų į vakarus lyg plati žalia juosta. Koča papasakojo, kad po šiuo slėniu teka požeminė upė, ji prasideda plokščiakalnyje toli rytuose ir susidrovėjusi tučtuojau pasislepia po gipso sluoksniu ir kerpėtu žvyru. Tai šen, tai ten tarsi norėdama pasitikslinti, ar teka reikiama kryptimi, ji smarkiai burbuliuodama išsiveržia viršun tarp medžių ir krūmokšnių ir kelis šimtus jardų skaidri ir vėsi patikliai sruvena per rusvus akmenis, o paskui staiga vėl pranyksta smėlyje.

Šiame nematomos upės slėnyje gyveno daugybė žvėrių. Keliaudami toliau jie ir dieną, ir naktimis matydavo antilopių, gazelių, žirafų ir zebrų. Trečią vakarą berengiant stovyklą Koča kažką išgirdo ir tyliai pakvietė Konerį, jie slėpdamiesi už medžių ir gūždamiesi už akmenų nusėlino prie vandens, išsiveržusio į paviršių, ir pamatė nedidelę dramblių kaimenę — drambliai gėrė vandenį ir laistė vieni kitus.

Kai kada sėdėdami prie laužo jie tamsoje pastebėdavo tarp šešėlių sėlinančią hieną, laužo šviesoje blyškiai ir vaiduokliškai sublyksėdavo jos akys. Vieną kartą išgirdo šaižų leopardo kosulį, o ryte rado jo pėdsakų aplink stovyklą vos už dvidešimties jardų nuo tos vietos, kur jie miegojo. Koča, kuris miegodavo, jei išvis miegodavo, šalia pasidėjęs šautuvą, pasakė naktį matęs gyvūną ir iš jo žvilgsnio supratęs, kad nedarys jiems nieko bloga.

Senukas žinojo visų žvėrių, visų paukščių, vabzdžių ir augalų pavadinimus, nors kai kuriuos galėjo pasakyti tik bušmenų kalba. Jo tautos kalba nebuvo panaši į jokią kitą Konerio girdėtą kalbą — pilna spragsinčių garsų, kurių niekaip nesisekdavo atkartoti, tie mėginimai Kočai sukeldavo nesuvaldomo juoko priepuolius. Koča daug pripasakojo apie tai, kaip įvairūs čionykščiai gyvūnai prisitaiko išgyventi nepakeliamoje sausroje ir karštyje. Kaip smiltvištė susidrėkina plunksnas ir paskui nuskridusi daug mylių atiduoda vandenį savo mažyliams, kaip baltalūpis šoklys valandų valandas rymo laukdamas, kol rasa susikondensuos jam ant nugaros, o paskui šoka ir nupurto lašelius sau į burną. Jis parodė Koneriui, kaip gali išgyventi žmogus, rasdamas vandens augalų šakniagumbiuose ir požeminiuose šaltiniuose po išdegusia dirva, iš kur vandenį reikia siurbti pro ilgą tuščiavidurį žolės stiebą.

Vakarais prie laužo Koneris prašydavo Kočos papasakoti savo tautos sakmių. Kaip Kūrėjas Kaangas, dažnai pasiverčiantis vabzdžiu maldininku, sviedęs dangun seną batą padarė mėnulį, kaip iš dangun nusviesto laužo, kuris turėjo nušviesti medžiotojams kelią namo, pelenų radosi Paukščių Takas, kaip kadaise visi gyvūnai draugavo su žmogumi ir kalbėjo jo kalba, bet kartą, kai žmogus išgąsdino juos ugnimi, jie iš baimės prarado žadą ir pabėgo.

Ir Koneris jautė, kad kartu su visais išmoktais dalykais jam atsivėrė dar viena, daug didesnė pamoka, tik jis dar nebūtų galėjęs pasakyti kokia.

Jis keliavo jau daug mėnesių. Pabėgo iš Niujorko atsidūręs kaip niekad arti pamišimo ribos ir tikėjosi, kad tai nepasikartos. Spruko nežinodamas, ką darys paskui, tiesiog trokšdamas tučtuojau atsidurti kuo toliau, net nesuprasdamas, nuo ko taip bėga, žinodamas tik tiek, kad tai kažkaip susiję su Beatričės žodžiais, pasakytais aną vakarą galerijoje, ir su tuo savo paveikslu, kurį ji privertė įžvelgti jo paties nuotraukose. Neturėdamas jokio kito tikslo, vien atsidurti kuo toliau, jis nuskrido į Australiją. Iš ten plačiu lanku patraukė į šiaurės vakarus, per Pietų Aziją ir Indiją, kol galų gale laivu per Indijos vandenyną pasiekė Afriką — tą žemyną, kuris dabar, rodės, priglaus jį amžiams.

Jis gyveno paprastai — miegodavo kur pakliuvo po atviru dangumi, keliaudavo nosies tiesumu, bet į tokias vietas, kur nebuvo lankęsis anksčiau. Jis nei ieškojo draugijos, nei vengė, nebent triukšmingų visažinių žmonių. Tačiau kažkodėl vis dažniau susidurdavo su tokiais žmonėmis kaip Koča, kažkaip senoviškai susijusiais su žeme, kurioje gyvena, ir, regis, kažkokia šešta jusle suvokiančiais laiką, erdvę ir žmogaus vietą joje.

Koneris nebūtų galėjęs aiškiai pasakyti, kokią įtaką jam daro šie netikėti susitikimai ir visa kelionė. Tačiau jautė tą įtaką. Ji atsispindėjo jo veide. Kai retkarčiais nuspręsdavo nusiskusti, apstulbdavo išvydęs save veidrodyje. Jis sulyso, kaulai išsišovė, ilgi plaukai susivėlė ir nubluko. Saulės nudeginta skruostų oda įsitempė, o melsvos akys spoksodavo į jį tarsi kokio nepažįstamo žmogaus. Ko gero, reikėjo sunerimti, bet jis nesijaudino. Mat tai atitiko jo vidinius pokyčius, jis jautė, tarsi pamažu vaduotųsi iš kažkokių tamsių prigimtinių troškimų, daugybę metų tūnojusių viduje ir mitusių jo jausmais. Ten, kur jie kadaise tūnojo, dabar buvo švari tuščia erdvė. Ir nors žaizda buvo dar neužsitraukusi ir skaudėjo, jis jautė, kad ir ji gyja. Žinoma, dar pasitaikydavo akimirkų, kai išgyventi siaubai grįždavo jo kamuoti, kai kada dar atsinaujindavo skausmas, kad prarado tuos, kuriuos mylėjo. Bet jis žinojo, kad visa tai tėra praplaukiantys debesys, o jeigu pasiilgdavo švelnesnio žodžio, tegalėjo šaukti savo sielai, tik kas kartą atsiliepdavo vis tylesnis aidas iš tuščios gelmės.

Palikdamas Niujorką jis pasiėmė tik vieną nedidelę kamerą, bet kad ir kokių nuostabių vaizdų pamatydavo, retai ją išsitraukdavo. Nufotografavo keletą kraštovaizdžių ir šventyklų — tai, ką fotografuoja visi turistai. Bet nė karto nebenukreipė jos į kito žmogaus veidą.

Koneris nežinojo, ką apie šią vidinę kelionę nujaučia Koča. Jų dienos bėgo besirūpinant kasdieniais dalykais, jie retai kada kalbėdavosi apie praeitį ir apie savo gyvenimą. Koča pasakė turėjęs žmoną, ji jau seniai mirusi, o vaikai gyvena išsibarstę kažkur toli rytuose. Koneris parodė jam laminuotas Džulijos ir Emės nuotraukas, bet smulkmenų nepasakojo, o Koča ir neklausinėjo. Tačiau Koneris įtarė, kad senukas ir be žodžių daug ką supranta.

Prieš dvi dienas Koča pažadino jį prieš aušrą ir nuvedė toli nuo slėnio. Jis nieko neaiškino, o Koneris neklausinėjo. Žvyro lyguma vis ryškėjančioje šaltoje šviesoje jie ėjo link milžiniškos dantytos uolos, kuri stūksojo dykumoje tarsi senovinė apgriuvusi tvirtovė. Pasiekė ją po valandos, kai pakilusi saulė raudonai uždegė jos bokštus. Ir stovėdamas uolos papėdėje, žvelgdamas aukštyn į du juodus erelius, be garso šaunančius aukštyn pro dantytas sienas, Koneris kažkaip suprato, kad čia slypi paslaptis ir ji tuojau bus atskleista.

Jie kopė aukštyn kokią valandą, daugiausia kreivais giliais plyšiais, iš po kojų sprukdavo driežiukai ir pasislėpę šešėliuose nemirksinčiomis akutėmis nulydėdavo juos einančius pro šalį. Paskutinis plyšys buvo status ir klastingas, o paskui staiga kalnas atsivėrė tarsi gėlė ir jie atsidūrė apskritoje akmens menėje, viena jos pusė skendėjo šešėlyje, o kita liepsnojo nuožulniuose saulės spinduliuose lyg išlydyta geležis.

Sienos buvo gal dešimties ar dvylikos pėdų aukščio, grindys nusėtos akmenų. Koneris suprato, kad čia kadaise buvo ola, jos skliautas laikui bėgant suguro. Oras buvo tykus ir karštas, o vienintelis garsas — jo paties sunkus kvėpavimas. Koča pakėlė ranką ir brūkštelėjo per sienas; Koneris ilgokai nesusigaudė, kam jis tai daro. Paskui prisidengęs akis nuo saulės žengė arčiau.

Tada pamatė. Ant sienų juoda, raudona ir balta spalva buvo nutapytos figūros. Visokiausių rūšių gyvūnai — drambliai, žirafos, zebrai ir juos medžiojantys liūtai, gepardai, leopardai, taip pat ietimis, strėlėmis ir lankais ginkluoti žmonės. O tarp jų įsipynę ornamentai ir simboliai, kai kurie, be abejo, — stilizuoti gyvūnų pėdsakai smėlyje, bet buvo ir sunkiau suprantamų. Jis paklausė Kočos, ką tai galėtų reikšti, ir senukas nusišypsojęs paaiškino, kad tai senoviniai dykumos žemėlapiai, nupiešti prieš daugybę šimtmečių, jie rodo vietas, kur galima rasti vienos ar kitos rūšies žvėrių, kur auga vienos ar kitos rūšies augalai, kur teka upės, kur yra šaltinių, pagal ką orientuotis dykumoje, nors kai kuriuos orientyrus dabar jau seniai prarijęs smėlis.

Koneris su vis didesne nuostaba apėjo sienas. Saulė švietė jam už nugaros, ir priešais siena judėjo jo paties šešėlis, iš po kurio į šviesą išnirdavo vis nauji piešiniai. Ir staiga pasirodė atvaizdas, kurį pamatęs Koneris sustingo, širdis nustojo plakusi ir nugara nubėgo šiurpas.

Ten buvo nupieštas gaisras. Degantis medžių guotas ir krūmai, o priešais tarsi ką tik išniręs iš ugnies stovėjo raguotas gyvūnas. Tikriausiai kokia didelė gazelė ar antilopė. Bet galėjo būti ir briedis — jo kailis ir ragai liepsnojo.

Koneris spoksojo netikėdamas savo akimis. Norėjo paklausti Kočos, kas tai, bet prabilti įstengė tik po kurio laiko.

— Ar žinai, kas tai yra? — paklausė.

Koča atsakė savo kalba, ištarė vieną spragsintį žodį. Šįkart Koneris nebemėgino pakartoti. Koča kalbėjo toliau.

— Tu jį turbūt pavadintum Ugnies Dvasia.

— Tai gera dvasia ar bloga?

— Nei gera, nei bloga. Kaip ir pati ugnis. Mano tauta turi tokią sakmę, aš tau papasakosiu. Bet dabar darosi karšta, mums geriau bus grįžti į slėnio šešėlį.

Tą vakarą Koča nepapasakojo savo istorijos, nors Koneris ir tikėjosi. Kitą vakarą irgi. Jis net ėmė spėlioti, ar senukas nebus pamiršęs. Bet nepriminė jam, nes giliai širdyje pradėjo baimintis, ar ta istorija nebus tokia, kad jis gailėsis ją išgirdęs.

Jiedu pasiekė vandenyną, kelionė buvo beveik baigta. Virš vandens lanku kilo vabzdžio maldininko batas — mėnulis, vėsus oras prisipildė ritmingo dūžtančių bangų griausmo, Koča palinko į priekį, jo juodose akyse atsispindėjo laužo šviesa, ir staiga pradėjo pasakoti:

— Labai seniai Kaangas, sukūręs pasaulį ir visus jame gyvenančius padarus, padovanojo žmonėms ugnį. O žmonės tapo neklusnūs ir godūs, pradėjo kariauti tarpusavyje. Taigi norėdamas juos nubausti Kaangas nusprendė atsiimti savo dovaną ir pasiuntė Ugnies Dvasią didžiulės antilopės pavidalu — kad perbėgtų žmonių gyvenvietes, surinktų visus jų laužus ant savo ragų ir parneštų jam.

Tčujė buvo didis medžiotojas ir savo tautos vadas, jis pamatė antilopę renkant ugnį ir nušovė strėle iš savo lanko — pataikė tiesiai į širdį. Kaangas labai supyko ir įsakė Tčujei išpirkti kaltę — atiduoti antilopei savo širdį. „O kaip aš gyvensiu be širdies?“ — paklausė Tčujė. Kaangas pakėlė nuo žemės akmenį ir atsakė: „Štai tavo širdis“. Taigi Tčujė atidavė savo širdį, į jos vietą įsidėjo akmenį ir sugrįžo pas savo žmones.

Tačiau akmuo buvo labai sunkus, Tčujė negalėjo daugiau medžioti ir išmaitinti savo tautos, todėl ji sukilo prieš jį ir išvarė. Daugybę metų jis klajojo vienišas, mito vien musėmis ir tuo, kas likdavo nuo varnų bei šakalų. Vieną dieną Kaangas pamatė jį geriantį iš upės ir vis dar pykdamas sviedė žaibą.

Krūmai aplink Tčuję užsiliepsnojo, ir jam liko vienintelis kelias pabėgti — per upę. Upė tekėjo labai greitai ir buvo pavojinga. Joje kyšojo keletas akmenų, šokinėjant per juos būtų buvę galima nusigauti į kitą krantą, bet patį artimiausią buvo nuplovusi srovė. Tčujė pagalvojo, kad jei sukauptų visas jėgas, galbūt ir pavyktų užšokti ant kito akmens.

Kai jis jau rengėsi šuoliui, išgirdo graudžią dejonę ir apsidairęs pamatė ant kranto tupintį vabzdį maldininką. „Gelbėkit, gelbėkit! — šaukė jis. — Aš sudegsiu ugnyje!“ Tčujė pasisiūlė jį pernešti, bet perspėjo, kad ir su tokiu mažu papildomu svoriu jam gali nepavykti užšokti ant akmens. „Tai susirask dar vieną akmenį, kvaily!“ — suriko nedėkingas vabzdys maldininkas (iš tiesų tai buvo, žinoma, Kaangas).

Tčujė apsidairė — aplink nebuvo nė vieno akmens, o ugnis slinko vis arčiau. Tada jis prisiminė akmenį, kurį nešiojosi vietoj širdies. Taigi jis išsiėmė akmenį iš krūtinės ir metė upėn, kad nuo jo galėtų peršokti ant kitų akmenų. Net nepadėkojęs vabzdys maldininkas šoko ant to akmens, paskui per kitus akmenis nusigavo į aną upės pusę ir dingo krūmuose.

Tčujė mėgino sekti paskui, bet dabar jis nebeturėjo širdies, taigi jį visiškai apleido jėgos, jis nebegalėjo užšokti net ant to akmens, kuris buvo jo širdis. Jis suklupo ant kelių ir pasiruošė mirti liepsnose. Tačiau staiga už nugaros degančiuose krūmuose išgirdo kažkokį garsą ir atsisukęs pamatė virš jo stovint Ugnies Dvasią liepsnojančiais ragais. Ją buvo atsiuntęs Kaangas, ji griebė Tčuję ir užsimetusi ant nugaros saugiai pernešė per upę.

Kadangi Tčujė pasirodė esąs drąsus ir kilniaširdis, Kaangas jam atleido, nulaužė gabalėlį liepsnojančio antilopės rago ir įdėjo jam į krūtinę vietoj širdies. Tčujė grįžo į namus, pas savo tautą, žmonės džiaugsmingai jį pasveikino kaip didvyrį. Ir palaiminti Kaango vėl uždegė laužus nuo Tčujės širdies.

Štai kodėl žiūrėdamas į antilopę gali pastebėti, kad jos ragai susisukę nuo karščio, o ant šonų likę liepsnų pėdsakų. — Koča akimirką nutilo skvarbiai žiūrėdamas Koneriui į akis. — Man rodos, tu gali būti girdėjęs šią istoriją.

Koneris papurtė galvą.

— Iki šiol nebuvau girdėjęs.

Jie dar ilgai sėdėjo žiūrėdami į laužo žarijas ir daugiau nekalbėjo. Prieš eidami miegoti sukrovė į laužą visus likusius pagalius. Vėjas nurimo, liepsnos neplazdėdamos kilo į naktį, abu vyrai pasitraukė toliau ir žiūrėjo į jas. Jau laužui gęstant Koča švelniai palietė Koneriui alkūnę ir vos pastebimu smakro judesiu kažką parodė. Koneris pasisuko į tą pusę. Šiek tiek užtruko, kol akys priprato prie tamsos. Ir tada jis staiga pamatė. Ant kranto, gal už kokių trisdešimties jardų, pasislėpęs už banginio griaučių stovėjo liūtas ir žibančiomis akimis žiūrėjo į juos.

Tai buvo senas patinas — net silpnoje laužo ir mėnulio šviesoje Koneris matė, kad jo kailis ir karčiai gerokai nusišėrę. Bet laikėsi jis nepriekaištingai, stebėjo juos, su karališka panieka mojuodamas uodega į šonus. Ar ilgai tai truko, Koneris nebūtų galėjęs pasakyti, nes laikas, rodos, sustojo. Paskutinį kartą mostelėjęs uodega liūtas nusigręžė ir iškilmingai nupėdino krantu aukštyn į kopas.

Pasiekęs ribą tarp tamsos ir šviesos jis sustojo ir atsigręžęs per petį dar kartą nužvelgė juos. Paskui nusisuko ir dingo.