15

Jis žinojo, kad tėvai, taip pat ir Džulija, be galo dėl to nerimauja. Ko gero, jie visi manė, kad jis kraustosi iš proto, bet jis nieko negalėjo su savim padaryti. Kartą bandė tai paaiškinti Džulijai, bet tesugebėjo tą savijautą palyginti nebent su klaustrofobija.

Dabar tokių akimirkų pasitaikydavo rečiau. Tiesą sakant, kai persikraustė į Montaną, baimė nė karto nebuvo šitaip užplūdusi. Tačiau jis suprato, kad nuolat juokaudamas ir plepėdamas su Džulija tarsi mėgina apsisaugoti nuo tos baimės. Jis visada per daug plepėdavo, bet dabar nejučia pagaudavo save, išgirsdavo save persistengiant. Rodos, Džulija tai pajusdavo. Ir jei tuo metu būdavo šalia, visada ištiesdavo ranką ir paliesdavo jį arba ateidavo iš kito kambario kampo ir apsikabinusi sakydavo: ša, mielasis, aš čia, viskas gerai.

Tekdavo stumti šalin ne vien šias juodos, siaubingos tylos akimirkas. Edas žinojo: daugelio manymu, jis „neįtikėtinai susidorojo“ su tuo, kas jį ištiko. Žmonėms darydavo įspūdį jo „narsa“ ir nuolatinis „entuziazmas“. Žinoma, jis galėjo paprasčiausiai sugižti, sriūbauti nuo ryto iki vakaro arba nusišauti. Ir Dievas mato — neretai trokšdavo imti ir visa tai padaryti. Tačiau, tiesą sakant, neįžvelgė prasmės. Suprato, kad jo didysis priešas toli gražu ne aklumas. Galų gale jis per savo cukraligę gana anksti suprato, kad kūnas gali apvilti. Ne. Nors niūriai pajuokaudavo apie Jobą ir Džudą, Edas žinojo, kad pats didžiausias jo priešas yra savigaila.

Tik įsileisk jos bent lašelį į savo mintis — nespėsi nė susigaudyti, kaip triokšt pokšt ir tavo kūnas bus nugalėtas. Tai tarsi heroinas ar koks siaubingas virusas, kuris plinta tavo kūne, kol netenki jėgų, tampi luošas ir imi trokšti mirties. Arba lyg kokia piktoji dvasia, tūnanti kambario kertėje, stebinti tave šaltomis akimis ir laukianti savo valandos. Ir vienintelis būdas jai nuvyti — visą laiką elgtis taip, tarsi išties būtum laimingas, tarsi aklumas tebūtų menkas nepatogumas ir — žinot ką, vaikinai? — turėti šitiek naujų žaisliukų, su kuriais gali žaisti, ir mokytis visų tų naujų dalykų, prakeikimas, juk tai beveik smagu! Tarsi šitaip priverstum ją patikėti, tarsi ji kada nors imtų ir suprastų: kad ir kaip ilgai šlaistytus! Aplink, negaus nė menkiausios galimybės įlįsti tau į galvą, — tada galbūt, galbūt tai nenaudėlei pagaliau atsibos laukti ir ji išsinešdins.

Toji dvasia juodžiausiomis akimirkomis Edui šnibždėdavo, kad Džulija iš tiesų jo nemyli, kad ištekėjo už jo vien dėl kaltės jausmo ar kokio iškreipto pareigos supratimo, o gal netgi — pati absurdiškiausia versija — dėl pinigų, kuriuos jis vieną dieną paveldės. Laimė, Edas buvo ne toks aklas, arba ne toks kvailas, kad imtų tokias nesąmones giliai į širdį. Gal jis ir prarado regėjimą, bet ne įžvalgumą. Ir jokiu būdu, kad ir kaip keista, ne savigarbą.

Vargu ar Edas būtų radęs savy jėgų taip gyventi, jei Džulijos nebūtų šalia, bent jau jis pats tuo abejojo. Galbūt į paviršių būtų išplaukusi jo vidinė menkystė, melancholiškai žarstanti kokias nors liūdnas, miglotas draiskanas, vadinamas gyvenimu. Tačiau Džulija paėmė jį už rankos ir nuolat vedė šviesos link. Ir nors tai, ką jis matė, tebuvo silpnas gintarinis švytėjimas, o gal tik keistas regėjimo prisiminimų pėdsakas, Edas savo veidu jautė jo šilumą ir gydančiąją galią. Džulija buvo ne vien jo akys, ji buvo jo įkvėpimo, drąsos ir troškimo gyventi šaltinis. Akloje jo dienų ir naktų tamsoje nebuvo ribos, kur baigiasi jis ir prasideda ji. Juodu buvo viena nedaloma visuma.

Jie iš tolo pamatė dūmus, lyg pakrypęs juodas bokštas stūksančius anoje gūbrio pusėje, kur prasideda slėnis. Keliukas į tą pusę buvo siauras ir išmaltas tankų vikšrų. Kai kur šlaitai visiškai jį suspausdavo, keliukas imdavo vingiuoti stačiai aukštyn ir paskęsdavo šešėliuose, o šalia tekanti upė prasmegdavo ir dingdavo iš akių. Net pro seno folksvageno „vabalo“ variklio kauksmą girdėdavosi, kaip šimtų pėdų gylyje griaudėja kriokliai. Paskui slėnis vėl praplatėdavo ir atsiverdavo mėlynam pavasario dangui be jokio debesėlio, upė nurimdavo ir lėtai vingiuodavo tolyn į dešinę saulės nušviestomis vešliomis jaunos, ką tik sužėlusios žolės pievomis, už kurių kilo miškas, mirgantis visais žalumos atspalviais.

Jie važiavo atsidarę visus langus ir nuleidę apspurusį brezentinį stogą, aplink sūkuriavo vėsus, saldžiai kvepiantis oras. Šviesūs Silvi plaukai plaikstėsi apie veidą, ir ji kartkartėmis atitraukdavo ranką nuo vairo ir susikišdavo nepaklusnias sruogas už ausų, bet po kelių sekundžių jos vėl išsprūsdavo.

Ji visą kelią prašinėjo Konerio, kad uždegtų jai cigaretę, tačiau tesurūkydavo iki pusės, mat, pasak jos, paskutiniai dūmai yra mirtini. Koneriui atrodė keista, kad taip kalba žmogus, pastaruosius dvidešimt metų kasdien rizikuojantis gyvybe. Keletą pakelių Marlboro ji laikė ant galinės sėdynės po fotografo įranga ir neperšaunamomis liemenėmis, kad galėtų lengvai pasiekti privažiavusi kelio užkardą. Per pastarąją valandą juos tris kartus stabdė serbų milicininkai akmeniniais veidais, — kiek pajuokavusi bei paflirtavusi su jais savo dusliu paryžietišku balsu, ji padovanodavo jiems po pakelį cigarečių, ir netrukus milicininkai jau draugiškai modavo „vabalui“ įkandin.

Silvi Gijar buvo jau netoli keturiasdešimties, o karus ji pradėjo fotografuoti dar tada, kai Koneris lankė ketvirtą klasę. Ji dirbo garsiajai Magnum agentūrai, o apie jos narsą sklido kone tiek pat legendų kaip apie jos talentą. Žmonės kalbėjo, kad ji važiuoja į patį mūšio sūkurį viename iš priešakinių tankų ir nesitraukia nuo susišaudymo vien dėl patogios šviesos. Koneris neturėjo supratimo, kiek tų istorijų grįstos tikrais faktais. Jis sužinojo apie ją rudenį, vos atvykęs į Bosniją. Tai buvo mažutė kaulėta moterytė, jau tapusi fantastine figūra tarp Sarajevo žurnalistų vyrų, kurie laikė ją seksualia, bet gerokai prisibijojo. Silvi garsėjo kaip vienišė, todėl buvo tik dar keisčiau, kai kiek vėliau priglobė po savo sparneliu Konerį. Iki šiol jam nelabai sekdavosi parduoti nuotraukas, o jei ne Silvi pagalba, nebūtų pardavęs nė vienos.

Tik kodėl ji kvaršino sau galvą dėl jo, taip ir liko paslaptis. Visi Konerio Bosnijoje sutikti karo fotografai buvo draugiški ir padorūs žmonės. Tačiau kalbai pakrypus prie darbo reikalų virsdavo piktais slapukaujančiais konkurentais. Kad kas dalytųsi išskirtinėmis žiniomis, buvo negirdėtas dalykas, jei ne visiška kvailystė. Tačiau šįryt, trečią valandą, Silvi pasibeldė į Konerio duris Holiday Inn viešbutyje ir liepė susirinkti įrangą. Jai palydoviniu telefonu paskambino vienas iš paslaptingų informatorių ir pranešė, kad „Raudonosios kobros“, aršiausia serbų sukarinta organizacija šiuose kalnuose, rengiasi pulti musulmonus. Informatorius sakė, kad jai riekėtų ten nusigauti kuo greičiau.

Nuo Sarajevo, nuolat sustodami prie kelio užkardų ir sukdami aplinkiniais keliukais, jie važiavo jau beveik penkias valandas, ir visą tą laiką Silvi pasakojo Koneriui apie „Raudonąsias kobras“. Jiems vadovavo charizmatiškas fašistas Grujo, mėsininkas, mėgstantis brangius automobilius ir senovinius ginklus. Jam aiškiai patikdavo šaudyti musulmonus arbaletu, o paskui pačiam nuskalpuoti. Sklido kalbos, kad trofėjai išdidžiai plevėsuoja ant jo šarvuoto reindžroverio antenos. Konerio nuomone, skamba taip, tarsi tas vaikinas būtų išsikraustęs iš proto, bet Silvi tik gūžtelėjo pečiais.

— Tie vaikinai retai kada būna bepročiai. Tai pernelyg paprasta. Mums visiems tai visai neblogas pasiteisinimas.

Dabar, beveik pravažiavę slėnį, jie pasiekė eilę sudegintų ir apleistų namų — ten nebuvo jokių nei gyvybės, nei mirties ženklų. Slėnio gale keliukas pasidarė statesnis, ir „vabalas“ ėmė ropštis aukštyn miško šešėliuose paskendusiu lėtai vingiuojančiu serpentinu, variklio riaumojimas, atsimušęs nuo šlapių pilko akmens uolų, aidėjo tarp medžių.

Tai, kas nutiko, jie pirmiau užuodė nei pamatė. Vos keliukas nustojo kilti, automobilis išniro iš medžių prieglobsčio į saulės šviesą, ir iš dvelktelėjusio sunkaus kvapo jie suprato, kad čia buvo sudeginti ne vien namai.

Tai buvo net ne kaimas, o visai mažutis kaimeliūkštis. Tiesiog tuzinas susispaudusių namukų ir tvartelių negilioje dauboje, nuklotoje kilimu pavasarinių gėlių, kurios saulėkaitoje mirgėjo rausvai, baltai ir geltonai. Dūmai, kuriuos jie matė slėnio apačioje, nebebuvo tokie tiršti ir kilo daugiausia iš juodų ant šono parvirtusio traktoriaus griaučių.

Likus šimtui jardų iki artimiausio pastato Silvi sustabdė automobilį ir išjungė variklį, abu kurį laiką sėdėjo spoksodami priešais ir klausydamiesi, bet tegirdėjo tarp gėlių dūzgiančius vabzdžius. Kelią perbėgo savo bėdom susirūpinęs baltas šuo, jis pamatė juodu, stabtelėjo ir abejingai amtelėjo, tada pradingo už akmeninės sienos pasislėpusiame sodelyje. Tarp žiedų gulėjo du tamsūs pavidalai, ir nors buvo nelabai gerai matyti, Koneris žinojo, kas tai.

Vis dar tylėdami jie pasiėmė nuo galinės sėdynės savo fotoaparatus. Girgžtelėjo Konerio atidaromos folksvageno durelės, jie su Silvi išlipo ir lėtai nuėjo keliuku link pajuodusių pastatų be paliovos fotografuodami, po batais gurgždėjo žvyras.

Žolėje prie kelio stūksojo apanglėjusios krūvos, aplink jas jau sukosi debesys musių. Tik po kurio laiko Koneris susigaudę, kad tai galvijai su sudegusių padangų likučiais aplink kaklą.

Pirmuosius žmonių kūnus jie aptiko kiek paėjėję keliuku, jie gulėjo prie suanglėjusių sienų, kurios kadaise buvo jų namai. Kol Silvi juos fotografavo, Koneris perėjo keliuką ir pasuko į nedidelį sodelį.

Tenai buvo dar du lavonai, už riešų pakabinti ant obels šakos. Ko gero, motina ir jos paauglė dukra, pamanė Koneris. Mergaitė buvo nuoga, o motina tik su suplėšyta kruvina palaidinuke. Jų kūnai buvo taip sudarkyti, kad net fotografuodamas Koneris pagalvojo: verčiau būtų jų nepamatęs.

Per pastaruosius mėnesius jis buvo prifotografavęs tiek lavonų, kad galėjo susidaryti nedidelė galerija, ir jo daugiau nebepykindavo žvelgiant į juos pro kameros ieškiklį. Jis tebejautė ir gailestį, ir pasibjaurėjimą ir tikėjosi, kad jausmai neatbuks. Tačiau dirbdamas darbą jei ir nesugebėdavo jų visiškai nuslopinti, bent jau neleisdavo, kad jie trukdytų. Dabar jis dažniausiai pajusdavo tik vis didėjančią nuostabą, kad žmonės gali būti tokie abuoji, net piktdžiugiškai žiaurūs.

Iš pradžių jis abejojo, ar turi teisę taip elgtis. Galvoti, kaip pagauti šviesos žaismą ant mirusio žmogaus odos ar blyksnį jau nebematančioje akyje arba kraujo klane. Ar jis turi teisę žiūrėti į kurio nors vaiko tėvą ar kurios nors motinos kūdikį, gyvybės šilumai dar blėstant jų kūnuose, ir svarstyti, kas nuotrauką padarytų geresnę ar prastesnę, kaip parinkti linzes, rasti geresnę padėtį, sukurti kompoziciją. Galbūt kažkas jo viduje turėjo pasikeisti, atbukti. Ir tada jis nusprendė, kaip ir dauguma fotografų prieš jį, kad kaip tik šie svarstymai ir padeda geriau atskleisti priešais plytintį siaubą.

Saulė mirgėjo obels žieduose aplink moterų galvas, tai buvo toks siaubingas grožis, kad Koneris prifotografavo daugiau kadrų, nei galbūt derėjo. Atėjo Silvi, bet tik keletą kartų spragtelėjo ir nuėjo toliau gatve. Jis nusistebėjo, ar ji taip pasielgė dėl to, jog tylomis pripažino šią sceną priklausant jam, o gal tai buvo žodžiais neišsakyta kritika, kad jis čia terliojasi pernelyg ilgai.

Jie suskaičiavo penkiolika kūnų, kai kurie buvo visiškai nebepanašūs į žmonių palaikus. Penki buvo nuskalpuoti. Juodame rūkstančių namų labirinte jų, ko gero, buvo ir daugiau. Du paskutiniai sėdėjo greta vienas kito, mažas berniukas ir senis, sudžiūvęs, raukšlėtas, su kuokštais styrančia žila barzda. Jie buvo atsirėmę nugara į kalkėm baltintą sieną ir iš tolo atrodė tarsi prisėdę čia paplepėti. Virš jų galvų raudonais dažais buvo pakeverzota BALIJE — niekinamas musulmonų pavadinimas — ir nutepliota susirangiusi kobra, jos pakelta galva pasirengusi kirsti.

Fotografuodami šį vaizdą jie išgirdo sunkiųjų automobilių riaumojimą.

— Duokš juostas, — pasakė Silvi.

Ji nusukinėjo savo aliumininio trikojo stovo, su kuriuo niekada nesiskirdavo, strypą.

— Greičiau. Duokš viską.

Jis padavė jai ką tik išfotografuotas kasetes, net ir tą, kuri tebebuvo kameroje, o ji vieną po kitos sukišo jas kartu su savosiomis į tuščiavidurį vamzdį. Užsukusi greit išžvejojo pustuzinį kasečių iš savo krepšio ir padavė jam. Iš jų kyšojo juostos galiukai, tarsi jos būtų išfotografuotos.

— Įsidėk į krepšį.

Dabar jie jau pamatė per pievą artėjančias mašinas. Dar keletą juostų įsidėjo į kameras ir ėmė fotografuoti. Tai buvo du džipai, šarvuotas automobilis ir didžiulis atvira priekaba kaimiškas sunkvežimis. Juose sėdėjo dvidešimt, o gal ir trisdešimt vyrų, ginkluotų AK 47, RPG ir trumpavamzdžiais, Koneriui niekada nematytais automatiniais šautuvais. Pamatę kameras kareiviai pradėjo rėkti ir rodyti pirštais.

Kolona sustojo apie dvidešimt jardų nuo tos vietos, kur buvo Koneris su Silvi, ir vyrai išsirepečkojo iš mašinų. Dauguma vilkėjo juodomis uniformomis arba odinėmis striukėmis. Kai kurie turėjo pilotes arba šalmus su išpiešta „Raudonųjų kobrų“ emblema, kiti ryšėjo raudonas skareles, ir visi buvo persijuosę krūtines šovininėmis, prie diržų kabojo pistoletai, peiliai ir granatos. Bent pustuzinis patraukė jų link.

— Nepamiršk, — tyliai sušnibždėjo Silvi. — Jie yra mūsų broliai Kristuje.

Koneris pajuto pagreitėjus širdies ritmą ir kaip anksčiau šiek tiek sunerimo, kad tai, ką jaučia, — ne baimė, o kažkas be galo artima ekstazei.

Vien iš išvaizdos ir eisenos buvo aišku, kas čia vadovauja. Tai buvo Konerio amžiaus vyras, raumeningas, kiek aukštesnis už kitus. Plaukus nusikirpęs trumpai, su aviatoriaus akiniais ir aptempta juoda trumparankove palaidinuke, ant kurios sidabro raidėmis išrašyta NIRVANA. Nežinia, ar tai jo siekiama dvasios būsena ar tiesiog mėgstamiausia roko grupė. Ant vienos šlaunies tabalavo dėklas su Scorpion automatiniu pistoletu, o ant kitos ilgas medžioklinis peilis. Jiems priartėjus Silvija šiltai pasisveikino serbų-kroatų kalba. Tas žmogus priėjo prie pat jų, iš aukšto su panieka nužvelgė Silvi ir prabilo angliškai:

— Kas jūs tokie? Ką čia veikiat?

Ji atsakė serbų-kroatų kalba, išsitraukė cigaretes ir vieną pasiūlė jam, bet jis atsisakė atžariai purtydamas galvą. Paklausė, kas jiems leido čia būti, vėl angliškai, ko gero, norėdamas parodyti, kad nesileis vyniojamas aplink pirštą. Jo balsas buvo gilus, su šiokiu tokiu amerikiečių banditų akcentu, tarsi būtų prisižiūrėjęs filmų apie mafiją. Silvija tebekalbėjo serbų-kroatų kalba, ir nors malė liežuviu taip greitai, kad Koneris beveik nieko nespėjo suvaikyti, vis dėlto išgirdo porą kartų minint Grujo vardą, tarsi atsitiktinai, lyg jis būtų jos geras pažįstamas. Tačiau negalėjai suprasti, ar tai tam žmogui daro kokį nors įspūdį ar ne.

— Parodykit dokumentus.

Juodu padavė savo pasus, Koneris išsitraukė ir JT žurnalisto kortelę, vienintelį oficialų dokumentą, be paso, tačiau iš jos naudos tebuvo kaip iš bilieto į pasibaigusias varžybas.

— Nebloga grupė, — pasakė Koneris paduodamas kortelę.

Vyras įtariai pažiūrėjo į jį.

— Ką?

Koneris mostelėjo į marškinėlius. Tas kurį laiką spoksojo į jį, tačiau nieko nepasakė. Vyrui už nugaros kiti kareiviai į sunkvežimį krovė kūnus.

— Jūs amerikietis?

— Taip.

— Iš kurio laikraščio?

Koneris suprato, kad geriausia apsimesti dideliu tūzu iš agentūros, panašios į Magnum, kaip kad Silvi, bet negalėjo prisiversti. Jis gūžtelėjo pečiais.

— Bet kurio, koks tik susidomės. Šiaip jokio.

Silvi mėgino kažką sakyti, bet tas žmogus ją nutraukė ir linktelėjo berniuko ir senio kūnų pusėn.

— Ar amerikiečiams įdomu šitas balije mėšlas?

— Po velnių, aš nežinau. Užtat man įdomu.

— O. Tikrai?

— Mhm.

— Ir ką gi tu čia matai įdomaus?

Koneris pajuto, kaip įsitempė greta stovinti Silvi. Tačiau nevirptelėjęs ištvėrė to žmogaus žvilgsnį ir gūžtelėjo pečiais.

— Ko gero, mane labiausiai domina, kokie žmonės gali žudyti ir kankinti moteris, vaikus ir bejėgius senus žmones.

Tas žmogus žiūrėjo į jį, ir Koneris labai stengėsi įžvelgti jo akis už tamsių akinių, tačiau tematė spoksantį savo paties atvaizdą. Silvi vėl prakalbo, tik dabar tyliau ir primygtiniau, Koneris išgirdo ją vėl minint Grujo. Klausydamasis tas žmogus nenuleido akių nuo Konerio.

— Atiduokit juostas.

Silvi kalbėjo toliau, ramiai, bet įtaigiai, — nenorėjo atiduoti juostų ir aiškino kodėl. Jis vėl paliepė atiduoti, pakartojo tai kelis kartus, tada griebė jos krepšį, Silvi tarsi sprogo keikdama jį keliomis kalbomis iškart, jis kažką sukomandavo, ir užvirė tikras pragaras.

Juos abu sučiupo, į veidą įrėmė ginklus, o rankas užlaužė už nugaros. Tada atidarė kameras ir išpurtė krepšius, surinko visas kasetes, ištraukiojo iš jų juostą ir sutrypė kojomis, tą patį padarė su juosta, ištraukta iš kamerų. Visą tą laiką Silvi šūkavo, spjaudėsi ir įžeidinėjo juos.

Paskui tas žmogus sukomandavo, kareiviai juos pastūmė ir į sprandą įrėmę šautuvų vamzdžius nuvedė keliu žemyn pro sunkvežimį, kuriame dabar kūpsojo stirta kūnų, pro sodelį, kur dabar švari ir nekalta žydėjo obelis, ir sulig kiekvienu žingsniu Koneris juto vis stipresnį įsitikinimą, kad juos veda už kaimelio ketindami sušaudyti.

Bet juos atvedė prie jų folksvageno.

Kareiviai apieškojo automobilį, bet daugiau juostos nerado. Jie pasiėmė cigaretes, grąžino pasus ir įrangą, taip pat ir trikojį, liepė sėsti į mašiną ir nešdintis. Silvi apsuko automobilį vis nesiliaudama grasinti ir įžeidinėti pro atvirą langą. Kareiviai dabar tik juokėsi ir tyčiojosi iš jų.

Kai automobilis įnėrė į miškelį, Silvi plaštakomis trinktelėjo per vairą ir atmetusi galvą pradėjo juoktis. Ji pažvelgė į Konerį, jis nusišypsojo, bet nieko nepasakė. Būtų norėjęs pasidalyti su ja džiaugsmu, tačiau negalėjo. Jį buvo ištikęs šokas.

Jis vis dar ėjo žemyn tuo keliu pro sodelį, sudegusius namus ir išskerstus žmones, įsitikinęs, kad po kelių minučių ir pats bus nebegyvas. O šoką sukėlė suvokimas, kad tai jam nėmaž nerūpi.

Į Sarajevą jie grįžo kitu keliu, ir važiuoti teko ilgiau. Jie prasilenkdavo su sunkvežimiais, prisėdusiais pabėgėlių užgesusiomis akimis, važiavo pro kaimelių griuvėsius, apšaudytus, sudegintus ir apleistus. Šiame kelyje buvo dar daugiau užkardų, nei pasitaikė šįryt, ir kartą teko laukti net tris valandas, kol milicininkai nusinešę tikrino dokumentus. Paskui įstrigo JT automobilių kolonoje, vežančioje maistą, kuriai kelią buvo užtvėrusi JLA — Jugoslavijos liaudies armija. JT kariai buvo iš Britanijos, tad Silvi su Koneriu susirado vyriausiąjį karininką ir papasakojo, ką matė tą rytą.

Kai jie pagaliau parsirado į Holiday Inn, jau buvo vėlyvas metas. Nusileidę į rūsyje įrengtą aikštelę pasistatė automobilį ir užlipę laiptais pamatė vestibiulį visą net ūžiantį nuo naujienų apie Grujo, „Raudonąsias kobras“ ir paskutinę etninio valymo puotą. Girtas kaip lapas vyrukas iš naujienų agentūros visa gerkle rėkė, kad vietovė, kur tai nutiko, buvo tučtuojau užblokuota ir niekam nepavyko tenai prasmukti. Koneris su Silvi neištarė nė žodžio. Juodu nusipirko po stiklą alaus ir užlipo viršun pasidėti įrangos.

Silvi laboratorija buvo netoli viešbučio, tereikėjo pereiti tris gatves, kitaip tariant, sukalbėti trumpą maldelę skuodžiant nunėrus galvą tomis serbų snaiperių stebimomis gatvėmis. Tiesa, dabar jie visi, ko gero, buvo pernelyg girti, kad į ką nors pataikytų, tačiau juk niekada nežinai. Pirmiausia jie išryškino spalvotus, paskui nespalvotus negatyvus. Patalpa buvo ankšta, taigi Koneris įsitaisė kampe su savo alaus stiklu ir leido Silvi padaryti didžiąją darbo dalį. Buvo karšta, juodu nusivilko striukes. Silvi vilkėjo plonytę berankovę palaidinę, ir Koneris, kad ir nenoromis, vis dėlto pastebėjo, kad ji nesegi liemenėlės. Kartą ji pagavo jo žvilgsnį, bet nenusišypsojo, tiesiog dirbo toliau.

Atsineštu plaukų džiovintuvu ji išdžiovino negatyvus, išdėliojo ant apšviesto iš apačios stiklinio paviršiaus, ir tada jie prisispaudę vienas prie kito ėmė apžiūrinėti nuotraukas. Dauguma vaizdų buvo pernelyg detalūs ir siaubingi, kad galėtum pasiūlyti laikraščiams. Silvi, rodos, tik metusi akį galėjo pasakyti, kuris bus tinkamas, o kuris ne. Koneriui pasirodė keista, kad dabar žiūrėti daug baisiau nei tada, kai visa tai matė tikrovėje, o ji tik gūžtelėjo pečiais ir pareiškė, esą tai adrenalino klausimas.

Jos nuotraukos su seniu ir berniuku prie sienos, ant kurios nupiešta kobra, buvo daug geresnės nei jo, o ir beveik visos kitos. Tačiau kai jie pradėjo apžiūrinėti nespalvotus vaizdus, jo fotografuotus sodelyje, Silvija tyliai švilptelėjo.

— Na, kuri? — paklausė ji. — Sakyk.

— Turi galvoje — geriausia?

Ji linktelėjo ir atsitraukė, leisdama jam atidžiau įsižiūrėti. Buvo penkios viena po kitos einančios nuotraukos, kuriose abiejų moterų kūnai iš dalies skendėjo šešėlyje. Jis pasakė, kad tikriausiai viena iš jų, ji linktelėjo ir paklausė, kuri pati geriausia. Koneriui neatrodė, kad jos kuo nors labai skirtųsi viena nuo kitos, o ji atsakė, kad jis klysta, ir pasiūlė padaryti keletą bandomųjų atspaudų.

Vos vaizdams išryškėjus ant popieriaus, jis suprato, apie kurią ji kalba. Galėjai nuspėti, kad mergaitė nuoga, bet saulė apšvietė tik moterų rankas ir veidus, o kūnai buvo subtiliai uždengti šešėlio, ir dėl to visa, ką jos buvo iškentusios, atrodė dar baisiau. O ten, kur buvo pririšti jų riešai, viršuje ir aplinkui jas, obels žieduose nepaprastai įspūdingai mirgėjo saulės šviesa.

— Tai dienos nuotrauka, — pasakė Silvi. — Gal netgi visų metų.

— Nieko apie tai nenusimanau.

— Susimildamas, tik nepradėk galvoti, kad tau meilikauju.

Koneris žvilgtelėjo į ją ir nusišypsojo. Ji baigė gerti savo alų. Jis jautė, kad ji stebi jį traukdama atspaudą iš ryškalo ir dėdama į fiksažo vonelę. Paskui pradėjo tvarkytis.

— Gerai, — tarė Silvi. — O dabar eime, uždirbsim tau šiek tiek pinigėlių.

Juodu susirinko negatyvus, užrakino kambariūkštį ir išėję į gatvę sustojo prie pirmos sankryžos, kurią reikėdavo pereiti norint grįžti į viešbutį.

— Šįkart mudu nebėgsime, gerai?

Koneris gūžtelėjo pečiais.

— Kaip pasakysi.

Ji paėmė jį už parankės, juodu žengė nuo šaligatvio ir lėtai perėjo gatvę. Tamsoje aidėjo jų žingsniai. Koneris įsivaizdavo kokio nors jauno serbo sekamas pro naktinio matymo taikiklį ir vėl nustebo, kaip mažai jam tai terūpi. Jie visa tai pakartojo kitoje gatvėje, netgi dar lėčiau. Trečioje dar lėčiau.

— Nebijai? — paklausė ji.

— Gal bijočiau, jei būčiau kiek protingesnis.

— Būna dienų, kai tiesiog žinai, kad nemirsi.

— Taip manai?

— Esu tikra. Žiūrėk.

Ji sustabdė Konerį. Jie stovėjo gatvės vidury. Atsukusi snaiperiams nugarą ji stipriai pabučiavo Konerį į lūpas, paskui nusijuokė.

— Matai?

Pasiekę viešbutį jie nuėjo tiesiai į jos kambarį, ji nusimetė striukę, nusimovė batus ir ištraukusi butelį viskio įpylė abiem po stiklą. Tada atsisėdo ant lovos sukryžiavusi kojas, prisidegė cigaretę ir ėmė klausinėti Konerio apie jo agentūrą Niujorke. Tai buvo ta pati agentūra, pardavusi jo nuotrauką su Jeloustouno gaisru, bet nuo to laiko, kai jis išvažiavo į Bosniją, ji nieko gero dėl jo nebuvo nuveikusi. Silvija pavadino tai mėšlu ir pasiūlė jam mesti tą agentūrą. Paskui susirado savo palydovinį telefoną. Paskambino į Paryžių, paskui dukart į Niujorką, ir jai baigus kalbėti Koneris jau turėjo naują sutartį.

Juodu išsitraukė jos skenerį ir nešiojamąjį kompiuterį, nuskenavo keletą negatyvų, jo ir kai kuriuos jos, ir tarsi padedami kokių burtų išsiuntė per palydovinį ryšį. Ji įpylė dar viskio, juodu susidaužė stiklais, Koneris jai padėkojo, o ji tik juokingai gūžtelėjo pečiais prancūziška maniera ir pasakė, kad nėra už ką.

Staiga viešbutyje dingo elektra ir viskas užtemo, tada Silvi uždegė tris žvakes ant staliuko prie lovos. Kurį laiką abu tylėjo, paprasčiausiai sėdėjo gurkšnodami viskį ir klausėsi kažkur kitame miesto gale krintančių bombų sprogimų ir vienišo greitosios pagalbos mašinos kauksmo.

Silvi atsilošė į lovos galvūgalio lentą, ir iš jos žvilgsnio Koneris suprato, ko ji dabar norėtų. Ištiesusi ranką ji pataršė plaukus jam ant pakaušio, ant sprando. Kurį laiką abu žiūrėjo vienas į kitą. Konerio plaukai buvo gana ilgi, ir ji susuko juos ant pirštų taip, kad jam net suskaudo.

— Vis mėginu išgauti tokią plaukų spalvą, bet man niekaip nepavyksta.

— Tavo plaukai puikūs.

— Mudu panašūs tarsi dvynukai.

Jis nusišypsojo. Ji pasidėjo stiklą ant staliuko prie lovos, jis padarė tą patį. Ji pasislinko arčiau jo ir pabučiavo. Jos burnoje buvo justi cigarečių ir viskio skonis, o bučinyje toks nirtulingas alkis, kad jis kone sutriko. Ji vėl atsilošė į lovos galvūgalio lentą ir iškėlė rankas į viršų, tada jis pakėlė jos palaidinę ir nuvilko ją per galvą, po to viena ranka prispaudė jos riešus prie sienos virš galvos ir bučiavo rankas per linkį iš viršaus žemyn, paskui kaklą ir pažastis, kur jau buvo atžėlusios tamsios ražienos. Jos kvapas buvo stiprus ir svaigino, Koneris išbučiavo nedideles krūtis su kietais tamsiais speneliais.

Jos kvėpavimas padažnėjo, nuleidusi rankas ji abiem plaštakom sugriebė jo kelnių diržo sagtį. Jis atsiklaupė, ji atsegė jam kelnes ir trūktelėjusi nuleido, tada paėmė į burną, o Koneris taip seniai buvo buvęs su moterimi, kad negalėjo ilgai to tverti ir turėjo ją sustabdyti, kad nenuleistų pirma laiko.

Ji vėl išsitiesė ant lovos, jis numovė jai pėdkelnes ir kelnaites, paskui nusimetė marškinėlius žiūrėdamas, kaip jos kvėpavimo ritmu įsitempia ir tampa permatoma šonkaulius gaubianti oda, o klubų kaulai kyšo tarsi kalvos abipus įdubusio pilvo su nedideliu tamsių plaukų trikampiu. Jis jau rengėsi nusimauti batus ir nusimesti likusius drabužius, bet ji pasakė, kad nereikia, plačiai išsižergusi pakėlė klubus ir įsakė išdulkinti ją, išdulkinti tučtuojau.

Jam įėjus ji taip garsiai suklykė, kad jis net sutriko, ir klykė toliau sulig kiekvienu jo judesiu. Netrukus jis jau nebesusigaudė nei ko ji nori, nei ką jaučia. Žemu įsakmiu balsu ji reikalavo dulkinti ją smarkiau ir kartojo tai vis garsiau, — dar smarkiau, kad skaudėtų. Ir nors Koneris nelabai susigaudę, ko iš jo norima, viską darė kaip liepiamas, stebindamas pats save, nes niekada anksčiau nebuvo mylėjęsis šitaip.

Tiktai vėliau, kai nusikamavę, rimstant skausmui ir vėstant sūriam, susimaišiusiam abiejų prakaitui, juodu gulėjo lovoje ir Silvi susirietusi lyg našlaitė užmigo tarp suveltų paklodžių kitoje lovos pusėje, o pro užuolaidas tarsi kraujas ėmė sunktis purvina aušros šviesa — tiktai tada Koneris suprato.

Juodu nesimylėjo, jų veiksmuose nebuvo net menkiausios užuominos apie meilę, tegu ir iškrypusią. Tai buvo gyvuliška aistra, tarsi ieškojimas patvirtinimo, kad juodu vis dar yra gyvi. Ir nors Silvi jis tai įžvelgė labiau nei savyje, žinojo, kad ir jame glūdi šio troškimo sėkla ir kad ji augs. Tą dieną pasinėrę į mirtį, juodu turėjo ją kaip nors išginti, kaip nors įsitikinti, kad tebėra gyvi. Skausmas, tegu netiesiogiai, reiškė gyvybę, todėl ir buvo vyksmo dalis. Savo kūnais ir tuo, ką galima su jais padaryti, juodu tarsi šaukė, nors jis ir nesuprato nei kam, nei kodėl, kad kažkur, kažkur tame siaubingame chaose glūdi jų žmogystės šerdis — gyva, nuožmi ir pirmapradė.

Žieduose paskendusių moterų nuotrauka atsidūrė pirmuosiuose viso pasaulio laikraščių puslapiuose. Kitą savaitę Silvi išskrido namo į Paryžių, o iš ten buvo nusiųsta į Afriką. Koneris jos ilgėjosi. Jis nematė jos iki pat rugpjūčio, kai ji grįžo į Sarajevą. Tačiau viskas jau buvo kitaip. Su Koneriu ji elgėsi šaltai ir kažkaip abejingai, jis net spėliojo, ar nebus jos kuo nors įžeidęs. Galbūt ji pavydėjo jam sėkmės, kurią pati padėjo pasiekti.

Kitą savaitę jis gavo šrapnelio į dešinės kojos blauzdą ir buvo „Herkuliu“ nuskraidintas į JT ligoninę Kroatijos pakrantėje. Silvi buvo keletui dienų išskridusi į šiaurę, taigi jis negalėjo su ja atsisveikinti. Kulkos buvo pažeidusios vien raumenis, bet gydytojai pasiūlė jam vykti namo atgauti jėgų, ir netrukus jo planai pasikeitė. Frankfurte laukdamas persėdimo steriliame oro uosto pragaro prieangyje, jis iš laukiamojo taksofonu mėgino prisiskambinti Silvi, bet ji nekėlė ragelio.

Niujorke buvo karšta ir drėgna, žmonės rodėsi vargani arba kvaištelėję. Kai jis įšlubavo į savo naujosios agentūros biurą, buvo sutiktas tarsi koks karo didvyris. Jis būtų buvęs ne prieš šitaip ir pasijusti, bet tejuto tuštumą krūtinėje. Vienas iš redaktorių, Haris Ternėjus, nusivedė jį papietauti į pačią ištaigingiausią skylę, kokioje jis kada nors buvo valgęs. Tai buvo aukštas vyras švelniomis akimis — Koneriui jis šiek tiek priminė tėvą. Koneris kirto tarsi išbadėjęs vilkas ir vis tiek jautėsi alkanas. Kai buvo atnešta kava, Ternėjus pasakė apgailestaująs dėl Silvi. Koneris paklausė, apie ką jis kalba.

— Tai jūs negirdėjot?

— Ko negirdėjau?

— Vakar apie tai rašė Times. Ji buvo su Reuters reporteriu kažkur šiaurėje, netoli sienos. Užvažiavo ant lauko minos. Abu žuvo akimirksniu.