23

Tuo metu tai atrodė visai nebloga mintis; visa nelaimė, kad ji šovė jam pačiam, taigi dabar nebuvo ko kaltinti. Prieš kelias savaites atėjo reta akimirka, kai kalėdinis spektaklis, rodės, einasi gerai, ir Edas pasiūlė Džulijai pasikviesti abiejų motinas pažiūrėti premjeros ir paviešėti per Kalėdas. Jos jau senokai pas juos nesisvečiavo, kalbėjo jis, be to, Kalėdos ir Emės teatrinis debiutas, ir šiaip abi moterys mėgsta viena kitą. Bet, tiesą sakant, dabar prisipažino sau Edas, priežastis buvo vien jo puikybė. Jis norėjo, kad jos pamatytų jo spektaklį.

Jos atskrido prieš tris dienas ir, reikia pasakyti, nemažai jiems padėjo. Jos virė valgyti, tvarkė kambarius, prižiūrėjo Emę, netgi padėjo Džulijai paskutinę minutę pakeisti kai kurias kostiumų detales, vežiojo į mokyklą ir atgal žmones bei rekvizitą. Tačiau kaip visa tai vargino!

Džulijos mama kalbėjo be perstojo, net neatsikvėpdama. Edą visada juokindavo jos nuolatinis čiauškėjimas, tai atrodydavo netgi miela, o dabar pradėjo varyti iš proto. Žinoma, jis turėjo tai numatyti, juk Džulija su Erne nuo ryto iki vakaro mokykloje, taigi visa našta turėjo tekti jo pečiams. Marija įsiverždavo jam sėdint prie kompiuterio ir nutraukdavo mintį pačioje svarbiausioje ir komplikuočiausioje vietoje. O visų blogiausia — nežinia kodėl ji pradėjo vadinti jį Edžiu, vardu, kurio jis nuo vaikystės negalėjo pakęsti, ir kiekvienas, kuris jį taip pavadindavo, kad ir kas būtų, rizikuodavo kaipmat gauti per nosį.

— Edi, ar norėtum puodelio kavos?

— Ne, Marija, ačiū. Ačiū, nenoriu.

— Tikrai?

— Taip, Marija, ačiū. Aš visai neseniai gėriau.

— Kaip sekasi darbas?

Sukąsti dantis, suskaičiuoti iki trijų, giliai įkvėpti.

— Ačiū, neblogai.

— Tai tada palieku tave.

— Ačiū, Marija.

Dieve mano. Netgi Emė supranta, kada reikia palikti jį ramybėje.

Jo paties motina tik kada ne kada įsiterpdavo į pokalbį. Dažniausiai kartodavo tą patį: „Žinau. Tikrai? Nejaugi? Ką?“ Edas jautė, kad ir jai sunku. Vasarą viskas būtų daug paprasčiau, būtų galima pasėdėti lauke ar išeiti pasivaikščioti, tačiau tą dieną, kai jos atvažiavo, pradėjo snigti, taigi visi buvo priversti sėdėti namie.

O šiandien buvo dar blogiau, nes atsiliepė paskutinių akimirkų jaudulys. Spektaklis turėjo būti rodomas du vakarus, šįvakar premjera. Vieną kartą visa tai jau išgyvenęs Edas tikėjosi, kad viskas kaip nors nurims ir jis vėl išmoks mylėti uošvę. Dabar ji sėdėjo svetainėje ant sofos ir pasakojo jo motinai apie savo pažįstamą, kuri buvo pažįstama su moteriške, kuri kartą permiegojo su Franku Sinatra. Edas jau buvo girdėjęs šią istoriją, žinojo, kad ji labai ilga ir kaip kad Frankas tą naktį žada daugiau nei gali. Jis stengėsi nesiklausyti, bet žodžiai gręžte gręžėsi į smegenis.

Iki uždangos pakilimo tebuvo likusios trys su puse valandos, o dar nepadaryta šimtai dalykų. Šįryt jis netgi praleido pasimatymą su Drakulos sužadėtinėmis. Ne kažin kokia bėda — Edas ir anksčiau buvo porą kartų praleidęs dializės seansą, taigi žinojo, kad nieko bloga neatsitiks. Jis manė, kad gydytojai nuolat stengiasi apsidrausti. Galbūt pakaktų valyti kraują ir du kartus per savaitę. Jis tik meldėsi, kad nesužinotų Džulija, kaip atsitiko po anos pravaikštos. Tada ji užkūrė jam pirtį kaip reikiant. O šįryt, kai jis nepasirodė, iš Šventojo Patriko paskambino viena Drakulos sužadėtinė ir taip pat gerokai įkrėtė. Edas pasakė, kad jaučiasi puikiai (nors tai buvo netiesa), ir prižadėjo atvykti rytoj. Kai baigsis spektaklis, prižadėjo Edas, jis vėl bus labai geras berniukas.

Ketvirtą valandą turėjo atvažiuoti Kaja Njumark jo paimti, o jis dar nebuvo padaręs nė pusės suplanuotų darbų. Svetainėje ant sofos Frankas Sinatra tebesiurbčiojo pirmąją martinio taurę. Edas jau ketino užsimaukšlinti ausines, kad negirdėtų Marijos balso, bet tą akimirką suskambo telefonas. Tai buvo Džulija, ji skambino iš mokyklos pranešti blogų žinių. Pagrindinis medkirtys, matyt, per daug tiesiogiai supratęs teatro tradiciją, pargriuvo sniege ir nusilaužė koją. Kaja nori paimti Edą anksčiau ir drauge nuspręsti, ką dabar daryti. Ji jau kelyje.

— Kaip šįryt praėjo dializė? — paklausė Džulija.

— Puikiai.

— Kaip rezultatai?

— Džulija, aš dabar mąstau visiškai apie ką kita. Nesijaudink. Viskas gerai, aišku?

Marija tučtuojau pastatė ausis. Edui padėjus ragelį ji paklausė, kas atsitiko. Rankiodamas savo daiktus Edas paaiškino. Pasakė šeštą valandą atsiusiąs taksi jų paimti ir nuvežti į mokyklą.

— Tikiuosi, per tą laiką suspėsi baigti savo istoriją apie Franką Sinatrą.

Marija susidrovėjusi sukikeno.

— Tai galiu pasakoti toliau, ar ne?

Aūdamasis Edas išgirdo, kaip lauke sučeža stabdomas Kajos automobilis. Virtuvėje susirado keletą saldžių batonėlių ir įsimetė į krepšį. Paskui apsivilko paltą, susirado lazdelę ir atsisveikindamas pabučiavo abi motinas. Jo mama paėmė jį už parankės ir kartu nuėjo prie durų.

— Sėkmės, brangusis, — sušnibždėjo ji.

— Ačiū, tik manau, kad tau jos reikės labiau, — taip pat pašnibždomis atsakė Edas.

— Jos auksinė širdis, — nusišypsojo motina.

— Ir titano liežuvis.

— Ššš. O dabar klausyk. Pasistenk nesijaudinti.

— Tai kad jaudintis lyg ir nėra ko.

— Palinkėk nuo manęs sėkmės Emei! — iš svetainės šūktelėjo Marija.

— Palinkėsiu.

— Ir Džulijai!

— Būtinai. Tai iki.

Pasislėpusi užkulisiuose Džulija stebėjo Emę, stovinčią scenos vidury akinamų šviesų jūroje ir traukiančią iš visų plaučių. Vyriausiojo medkirčio kojinės, švarkas raudonais ir juodais langeliais ir šiaip visas kostiumas buvo keliais dydžiais jai per didelis, bet ūgio trūkumą su kaupu atsvėrė užsidegimas. Tai buvo didžioji medkirčių scena: „O varge varge, tai tik medžiai!“ — ir ji sudėjo į dainavimą visą savo širdį.

Džulija apstulbo, kai mergaitė sutiko. Mintį pakišo Edas, tai buvo vienintelė protinga išeitis, nes Emė gyveno šiuo spektakliu jau gerus keturis mėnesius ir mokėjo atmintinai visų veikėjų žodžius. Tačiau prisimindama, kaip karštai ji troško būti angelas, ir po visų tų istorijų su kostiumu Džulija manė, kad pasiūlymas nė už ką nebus priimtas.

Poniai Leitner leidus jie išsitempė Emę iš pamokos ir atsivedė į salę, kurioje buvo pastatyta scena. Kaja papasakojo apie pagrindinio medkirčio koją. Emė stovėjo ramiai ir rimtai klausėsi; Džulija suprato, kad vaikas nujaučia, ko iš jo bus prašoma.

— Taigi norėjome tavęs paklausti, Erne, nes tu esi vienintelis žmogus, mokantis žodžius: ar sutiktum būti ne angelas, o pagrindinis medkirtys?

— Žinoma, — gūžtelėjo pečiais Emė.

— Štai mano mergaitė! — apsidžiaugė Edas.

— Ar aš galėsiu būti su savo kostiumu?

— Ne, mieloji, — atsakė Kaja. — Tai juk neįmanoma.

— Ar jį vilkės kas nors kitas?

— Jokiu būdu.

— Tada gerai.

Jai buvo surengta pusvalandžio repeticija, pakartoti sunkesni judesiai, o dabar štai — ji plėšia pagrindinio medkirčio partiją taip, tarsi būtų repetavusi kelias savaites. Džulija dar niekada taip ja nesididžiavo, o iš to, kaip sėdėdamas prie pianino nuo ausies iki ausies šypsojosi Edas, suprato, kad ir jis jaučia tą patį, pirmoje eilėje įsitaisiusios abi senelės — irgi.

Salė buvo pilnut pilnutėlė. Kokie du šimtai žmonių, sumetė Džulija, neskaitant tų, kurie stovi susigrūdę pačiame gale. Kaja, dabar sėdinti šalia Edo ir pasakinėjanti, pranešė, kad pagrindinio medkirčio partiją dainuos „panelė Emė Tuli“, kuri „sutiko imtis šio vaidmens vos prieš akimirką“. Taigi, suprantama, visi žiūrovai ją palaikė. Kai ji baigė dainuoti, pasigirdo tokie aplodismentai, kad, rodos, nuo stogo turėjo nusmukti visas sniegas. Žmonės taip šaukė, kad Edas turėjo prašyti Emės pakartoti.

— Na štai, — pasakė Džulija vienai mokytojai, padedančiai tvarkytis už kulisų. — Vargšui vaikui jau amžiams įkalta scenos liga.

Po valandos vaidinimas jau buvo baigtas. Nepaisydami kelių nereikšmingų nesėkmių (ir vienos didžiulės, kai dvylikos pėdų aukščio dekoracija užvirto tiesiai ant burundukų), visi be išimties pripažino nepaprastą spektaklio pasisekimą. Emei visi plojo atsistoję, o ji stovėjo prožektorių šviesoje išsišiepusi ir žvairuodama į šonus, šiek tiek sutrikusi. Kaja Njumark užtempė ant scenos ir Edą, jam irgi buvo sukeltos ovacijos.

Džulija matė jį iš už kulisų, ašaros tekėjo jos veidu, ir plojo ji taip, kad net delnus suskaudo. Edas stovėjo su savo puošniais juodais iki kaklo susagstytais marškiniais, šypsojosi ir lankstėsi publikai plačiu mostu rodydamas, kad ploti reikia visiems rengusiems šį spektaklį, o jo akinių stikluose atsispindėjo fotoaparatų blykstės. Spektaklio dalyviai irgi jam plojo.

Koks žmogus, galvojo Džulija. Už kokio puikaus žmogaus aš ištekėjau.

Ką gi, gal tai ir ne Brodvėjus, mąstė Edas, bet vis tiek nuostabu, po galais. Žiūrovai niekaip negalėjo liautis ploję. Jis ištiesė ranką ir pakvietė Emę, netrukus pajuto jos karštą rankutę savo saujoje, salėje pasigirdo dar garsesni šūksniai. Jis pasilenkė ir pabučiavo dukrą.

— Tapai žvaigžde, — sušnibždėjo jis.

— Ar aš gerai dainavau?

— Aha. Puikiai.

Praėjo bent valanda, kol jie galop suskato ruoštis namo. Edas buvo užbučiuotas kone negyvai, bet gerai pagalvojus — tai juk būtų ne tokia jau bloga mirtis. Visi veržėsi jo pasveikinti. Kažkas įteikė puokštę gėlių, netgi ponia Leitner pabučiavo. Džulijos mama tapo visut visų geriausia drauge, netgi Edo motina vos prasibrovė prie taksi, kurį, kad nereikėtų tuščiai stoviniuoti, Edas iš anksto buvo iškvietęs.

Dabar, kai salė pagaliau ištuštėjo, Edas su Kaja laukdami, kol Džulija padės apsirengti dar keliems vaikams ir išleis su tėvais, prisėdo ant scenos krašto ir gurkšnodami vandenį iš plastikinių puodukų ėmė aptarinėti smulkmenas, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį rytoj.

Dabar, kai viskas baigėsi, Edas pajuto silpnumą. Prieš spektaklį Džulija pasitikrino, ar jis susileido insuliną, ir kažką nusiuntė nupirkti sumuštinių su mėsa ir pieno kokteilių. Per visą spektaklį Edas jautė kažkokį keistą buką skausmą krūtinėje, ir dabar jis nebuvo dingęs. Ko gero, tiesiog sutriko skrandis nuo svogūnų, kurių buvo sumuštiniuose. Pastaruoju metu jis sunkiai virškindavo svogūnus. Edas atidavė spektakliui daugybę energijos ir žinojo, kad privalo ką nors suvalgyti, nes pasidarė sunku susikaupti ir suprasti, ką kalba Kaja aiškindama, kaip išvengti kito netikėtumo burundukų scenoje. Jis susirado krepšyje saldų batonėlį, tačiau niekaip nesisekė jo išvynioti.

— Gal tau padėti? — pagaliau paklausė Kaja.

— Aha. Ačiū. Pirštai kažkodėl neklauso.

— Kaip jautiesi?

— Šiek tiek pavargęs.

— Klausyk, apie tai galim pakalbėti ir rytoj ryte.

— Gal taip ir bus geriausia.

Ji nuėjo atnešti jam palto. Kai Edas atsistojo rengtis, pajuto silpnumą keliuose ir šiek tiek susvyravo.

— Oho, — prilaikydama jį tarstelėjo Kaja. — Ar tikrai gerai jautiesi?

— Taip, gerai. Buvo ilga diena.

— Kas tiesa, tai tiesa.

— Tataigi.

Kaja nusijuokė. Atėjus Emei su Džulija jis jautėsi jau kiek tvirčiau.

Lauke ir vėl snigo. Džulija pasakė, kad mašinų aikštelėje klastingai slidu, ir palikusi Edą su Erne laukti viduje nuėjo atvaryti džipo. Juodu stovėjo laikydamiesi už rankų, atsisveikino su paskutiniais pro šalį einančiais tėvais ir vaikais. Krūtinę tebemaudė, ir net suvalgęs saldųjį batonėlį Edas vis dar jautėsi nei šiaip, nei taip. Tarsi išlenkęs burnelę. Gal prasideda gripas ar šiaip kas. Bet nieko, netrukus jis bus namie. Tereikia gerai išsimiegoti.

— Kokia šalta tavo ranka, tėti! — šūktelėjo Emė.

— Na, tu juk žinai priežodį: šaltos rankos — karšta širdis!

— O mano karštos. Ar dėl to, kad širdis šalta?

— Ne, atvirkščiai nebūna. Mieloji, tu šįvakar buvai nuostabi.

— Tu mane giri?

— Nė trupučio.

— Meluoji!

— Tu dainavai tarsi angelas. Tarsi angelas medkirtys.

— Na, einam, mama atvažiavo.

Sniegas išties buvo klastingas. Emės vedamas kelis žingsnius prie mašinos Edas paslydo ir vos nepargriuvo. Džulija šoko laukan ir atskubėjo padėti. Ji nedažnai elgdavosi su juo kaip su invalidu, bet jis visada dėl to purkštaudavo.

— Man nereikia pagalbos.

— Juk slidu. Tu vos nepargriuvai. Edai! Pažvelk į mane.

— Viskas gerai.

— Neatrodo. Kas nutiko? Edai, kalbėk su manim.

— Nesijaudink. Aš pavargęs, ir tiek. Širlė Tempi12 norėtų į lovelę.

— Kas ta Širlė Tempi? — paklausė Emė.

Edas jau ketino paaiškinti, tačiau staiga skausmas krūtinėje sprogo. Lyg kas būtų į jį šovęs ar smeigęs ietimi. Jis susvirduliavo ir išgirdo rėkiant išsigandusią Emę. Ko gero, keletą akimirkų buvo praradęs sąmonę, nes staiga pajuto, kaip Džulija purto jį suėmusi už palto atvartų, pliaukši per žandus ir rėkia. Skausmas krūtinėje dabar buvo visai pakenčiamas. Lyg ten būtų prasiveržęs koks srautas. Rodos, jis gulėjo sniege ant nugaros, nes pakaušiu ir rankomis jautė šaltį, o ant veido leidosi ir tirpo minkštos snaigės. Edas pamėgino įsivaizduoti, kaip jos krinta iš dangaus žemyn, ir kažkodėl prisiminė, kaip kartą dar būdamas vaikas važiavo su tėvu naktį per pūgą ir stebėjo prožektorių šviesoje sūkuriuojančias snaiges, — tada jis įsivaizdavo, kad keliauja kosmosu, o pro šalį skrieja planetos ir žvaigždės. Ak, kaip jam norisi miego. O sniegas lėtai krinta ant veido ir jį laidoja...

Kažkur iš labai toli jį šaukė Džulija. Jis vos girdėjo jos balsą. Girdėjo, kaip verkia Emė, o Džulija šaukia jai, kad padėtų. Staiga iš kažkur atsirado kelios poros rankų, sugriebė jį, pakėlė už pečių ir nutempė atgal, kojos vilkosi sniegu iš paskos. Vienas batas nukrito, ir plika koja virš kojinės jis pajuto sniego šaltį. Rodos, niekas to nepastebėjo. Prakeikimas, juk tai geriausi jo batai. Edas pamėgino šūktelėti, pasakyti jiems, bet negalėjo išspausti nė garso. Kodėl, po galais, jie negali palikti jo ramybėj? Kalės vaikai. Jis tenori išsimiegoti. Jei tik jie paliktų jį ramybėj ir leistų užsnūsti, viskas būtų gerai.

Medikams net nereikėjo to sakyti. Džulija žinojo. Žinojo jau tada, kai greitosios pagalbos automobilis sustojo prie ligoninės ir sanitarai atbėgo per sniegą jų pasitikti. Susigūžusi kampe ji žiūrėjo, kaip jie mėgina atgaivinti jo širdį, spaudo blyškią krūtinę, vieną po kito leidžia vaistus ir palinkę virš suglebusio kūno šūkauja vienas kitam nurodymus, o Edo veidas po deguonies kauke darosi vaiduokliškai pilkas. Vos greitajai atvažiavus prie mokyklos ji pasakė, kad Edui diabetas ir valomi inkstai, o važiuojant jie užpylė ją klausimais, ir ji atsakinėjo kuo aiškiau, kuo tvirtesniu balsu. Ir visą tą laiką meldėsi: „Gerasis Viešpatie, nebereikia. Prašau, nebereikia. Ar šis vargšas vaikinas dar nepakankamai kentėjo? Leisk jam atsikvėpti, labai prašau. Juk netgi Jobas galop atsikvėpė.“

Kaja Njumark su Erne tuoj pat atvažiavo iš paskos, dar gabenant Edą pro duris. Džulija pribėgo, čiupo mergaitę, apkabino ir pasakė, visai kvailai, kad nesijaudintų, kad tėveliui viskas bus gerai, viskas bus gerai.

Džulija norėjo sekti paskui neštuvus į operacinę, bet seselė ją sustabdė ir pasakė, kad bus geriau likti čia kartu su Erne, taigi jos susėdo šalia Kajos ir kitų žmonių šaltos šviesos nušviestoje patalpoje, apsikabino ir pro matinį stiklą žiūrėjo, kaip už durų, pro kurias buvo nuvežtas Edas, šmėkščioja šešėliai.

Išėjo vienas gydytojas, prie stalo pasikalbėjo su sesele, ir ši linktelėjo ton pusėn, kur sėdėjo Džulija su Erne. Jis pasisuko ir patraukė jų link. Džulija galvojo: „Kaip aš tai ištversiu? Manęs niekas nemokė, kaip tai ištvertieji atsistojo, liepė Emei pasėdėti su Kaja, sunkiai nurijo seiles ir nuėjo prie gydytojo.

Jam labai gaila, kalbėjo jis. Jie padarė visa, ką galėjo. Jam labai labai gaila.

Edą palaidojo antradienį prieš Kalėdas, giedrą ir gaivų rytą. Ant kapines juosiančių tuopų šakų baltavo prišalęs sniegas. Daugiau kaip du šimtai žmonių petys prie peties stovėjo baltoje medinėje bažnytėlėje, ant jų pro langus liejosi saulės spinduliai. Prie sakyklos stovėjo aukšta eglė, nuberta sidabriniais blizgučiais ir mirganti šimtais mažučių baltų lempučių.

Iš Kentukio atskrido Edo tėvas ir broliai su žmonomis, buvo gydytojų, medicinos sesučių, ugniagesių, senų koledžo draugų, mokinių su tėvais ir daugybė Džulijai nepažįstamų žmonių. Beveik visi, kurie jį mylėjo. Išskyrus Konerį.

Ji mėgino jį rasti, paliko žinutę visiems, ką galėjo prisiminti, — prašė, kad jis paskambintų. Rodės, niekas nežino, kur jis yra nei kaip su juo susisiekti. Netgi motina, dabar sėdinti čia su Edo tėvais. Džulija paskambino į fotoagentūrą, atsiliepė labai malonaus balso žmogus ir pasakė, kad neturi supratimo, kur ieškoti Konerio. Šiuo metu jis pats sau ponas, atsidusęs pasakė žmogus, ir niekam neatskleidžia savo planų. Nėra kaip su juo susisiekti, nes jis jau seniai atsikratė palydovinio telefono ir skenerio, neturi netgi elektroninio pašto dėžutės, retkarčiais atsiunčia juostų arba paskambina, bet dažniausiai tyli, kartais mėnesių mėnesius iš jo nėra jokių žinių.

Klausydamasi viso to Džulija jautė viduje kylant pykčio bangą pramaišiui su kaltės jausmu. Kaip Koneris galėjo toks tapti? Kaip ji... visi jie... galėjo leisti, kad taip atsitiktų? Ir kai tas žmogus paklausė, gal ji norėtų palikti kokią žinutę, jei jis kartais paskambintų, Džulijos jausmai pratrūko.

— Tiesiog perduokit jam, kad mirė geriausias jo draugas.

Pamaldos prasidėjo Edo mėgstamiausia giesme — „Tyli naktis“. Paskui Emė kartu su choru padainavo angelų dainą iš kalėdinio mokyklos spektaklio — be fortepijono, diriguojant Kajai Njumark.

Džulija žiūrėjo į dukters veidą ir stebėjosi jos drąsa ir stiprybe, nes pati nesijautė nei drąsi, nei stipri. Šalia sėdinti Linda spaudė jai ranką, ir abi mėgino neverkti, nors ašarojo kone visa bažnyčia. Džulija žinojo, kad jei pratrūks raudoti, tai jau nebegalės nurimti. Ji jau pakankamai prisiverkė, o iš Edo laiško žinojo, kad jis nori šventiškų, o ne verksmingų laidotuvių.

Laišką jo advokatas atnešė prieš tris dienas. Pasakė, kad Edas jam davė šį laišką praėjusį rudenį ir liepė įteikti jai po jo mirties. Prieš atplėšdama jį Džulija apsidairė, ar nieko nėra aplink.

Mano brangioji Džulija,

Galbūt tau pasirodys keista, kad aš tai padariau, tačiau, pasak Foresto Gampo, gyvenimas yra tarsi įtempta virvė — nežinai, kada ji nutrūks. Aš nenoriu išnykti nepasakęs tau kai kurių dalykų, tai būtina pasakyti. Net jei tau pasirodytų keista, svarbiausias žodis, kurį noriu ištarti, — ačiū.

Nuo to lietingo vakaro, kai tu pagrobei mano automobilio vietų — o kartu ir širdį, — manęs nė akimirkos neapleido mintis, kaip neįtikėtinai man pasisekė, kad sutikau tokių moterį. Kadangi negaliu išvardyti milijono dalykų, už kuriuos esu tau dėkingas, nes tai per ilgai truktų, pasakysiu tik didžiuosius.

Ačiū už tai, kad buvai mano akys, mano angelas sargas, kad buvai mano gyvenimo šviesa ir kiekvienos mano šviesios minties įkvėpimo šaltinis. Už tai, kad buvai nuostabi nuostabaus vaiko motina. Už tai, kad buvai graži, seksuali ir mylinti, už tai, kad taip skaniai kvepi ir tave taip gera liesti (mmm, minutėlė apmąstymų... MMM. Gerai, Tuli, susiimk!). Ačiū tau, kad buvai tokia kilniaširdė ir didžiadvasė, kad atleisdavai man, buvai kantri, optimistė ir tokia energinga... ar tu jau raudonuoji? Tikiuosi, nes kai raudonuoji, būni nepaprastai graži.

Ko gero, visais tais žodžiais tiesiog norėčiau tau padėkoti, kad buvai savimi ir leidai man dalytis tavo gyvenimu.

Taigi už visa tai aš esu tau dėkingas.

O dabar liko dalykai, už kuriuos norėčiau atsiprašyti. Tai štai.

Atsiprašau tavęs, kad savo darbe nepasiekiau tų aukštumų, kurių tu galbūt tikėjaisi. Aš viską buvau apskaičiavęs — rūmai Holivudo kalvose, aš pasipuošęs smokingu su tavimi už parankės atvykstu į Oskarų teikimo ceremoniją, tu vilki kokią nors neįtikėtiną auksinę Armani suknelę ar ką nors panašaus ir žavingai šypsaisi kameroms. Visa, ką galėjau tau duoti, — tai tik maža trobelė miške ir pora purvinų žygio batų. Kaip ten sakoma: aukščiau bambos...

Atsiprašau tavęs, kad buvau kaip rakštis subinėj, toks nekantrus ir reiklus, toks niurgzlys, pykdavau už tai, kad rūpiniesi manimi, o visa, ko nori, — tai kad šis nedėkingas pašlemėkas būtų gyvas. Atleisk, kad buvau toks pasipūtęs ir nuolat kartodavau tuos pačius juokus, jau girdėtus šimtą kartų, ir už visus pabaisiškus miuziklų planus... nors gerai pagalvojus tai tas apie... juokauju. Ir atleisk, kad negalėjau daugiau su tavimi nuveikti, daugiau keliauti, pasiekti daugiau kalnų viršūnių, perplaukti daugiau upių, daugiau paslidinėti kalnuose. Na gerai, atsižvelgiant į aplinkybes, mes šį tą nuveikėm, bet ne tiek, kiek aš būčiau norėjęs.

O labiausiai atsiprašau už tai, kad negalėjau tau duoti vaikučių, kurių norėjome turėti. Svajojau bent apie tuziną.

Na gerai, tris ar keturis. Tačiau galbūt dėl to, kad aš negalėjau to padaryti, Emė tapo mums dar svarbesnė. (Na ir nušnekėjau! Tarsi tai būtą įmanoma!)

Ir jei jau pradėjom apie tai kalbėti, atleisk man, kad atėmiau iš tavęs Konerį. Žinau, tu jį mylėjai ir tikriausiai tebemyli. Gal aš ir aklas, bet ne tiek. Visada tai žinojau. Mėginau nepavydėti, tačiau pavydas toks kibus, jis tarsi terjeras įsikimba tau į kelnes ir nesiduoda nupurtomas. Atleisk, kad nesugebėjau būti kilnesnis ir neišmečiau viso to išgalvos, nes man jį atstūmus mes visi kažką praradome.

Jeigu dar ne per vėlu ir jei jums su Erne tai suteiktų laimės, galbūt vieną dieną judu su Koneriu vėl atrasite vienas kitą. Jei taip atsitiks, laiminu jus. Tavo — ir Emės — laimė man yra visų svarbiausia.

Aš taip tave myliu, Džulija.

Edas

Emė kaip tik baigė dainuoti ir grįžo, Džulija ją pabučiavo ir pasodino tarp savęs ir Lindos. Visos trys susikabino už rankų ir klausėsi, ką apie Edą kalba pamokslininkas. Tai buvo aukštas per penkiasdešimt perkopęs vyras, jo žili plaukai ir tankūs antakiai darė jį panašų į Senojo Testamento pranašą. Kartą Edui pasitaikė padėti jam su bažnytine muzika, jie tuoj pat susidraugavo, netgi kartu keliaudavo pėsčiomis. Kunigas pasakė susirinkusiesiems, kad Edas buvo vienas puikiausių ir drąsiausių žmonių, kokius jis turėjo garbės pažinti, — visų sutiktų žmonių gyvenimus nušviečiantis džiaugsmu.

Paskui vienas iš Edo mokinių paskambino fortepijonu kūrinėlį, kurį jam Edas buvo sukūręs gimimo dienos proga. Tada atėjo Džulijos eilė. Lydima vienišo savo žingsnių aido ji nuėjo prie pulto ir atskleidė lapą, kuris buvo pridėtas prie Edo laiško.

Eilėraštis buvo pavadintas „Vaikštau tavyje“; negalėjai suprasti, ar Edas parašė jį pats ar kur nors radęs nusirašė. Tonas ir stilius buvo lyg ir jo, bet iš kai kurių žodžių susidarydavo įspūdis, kad eilėraštį parašęs žmogus nebuvo aklas. Džulija abejojo, ar galima skaityti jį visiems. Bet to norėjo Emė, taigi ji bent pabandys. Džulija pakėlė galvą ir apžvelgė tyloje į ją žiūrinčius ir laukiančius veidus, nušviestus pro langus krintančių spindulių. Viešpatavo visiška tyla. Ji atsikosėjo ir pradėjo.

Jei man pirmajam teks išeiti,

Neleiski liūdesiui tavęs įveikti.

Savajam liūdesy tu būk tvirta.

Ne amžiams mus išskirs mirties ranka.

Mirtis yra gyvenimo dalis,

Ir mirę amžinai gyvuosiuose gyvi.

Tie turtai, kuriuos sukaupėm kartu,

Akimirkos išlauktos, paslaptys ištirtos,

Švelnumo klodai paslaptingi

Ir visa, kas prajuokina, pravirkdo, dainą gimdo,

Saulės šviesa džiaugsminga ant pavasarinio sniego,

Kalba bežodė žvilgsnių ir prisilietimų,

Žinojimas,

Ėmimas ir atidavimas —

Juk tai ne gėlės, kurios vysta,

Ir net ne medžiai, kurie krinta, dūla,

Ir net ne akmenys,

Nes netgi akmenys lietaus ir vėjo puolami išsilaikyt negali,

O visagalis laikas net kalnų viršūnes galingiausias dildo.

Kas esam — esam.

Tai, ką turim, — turim.

Kartu mūs nugyventa praeitis išliks per amžius.

Ir kai tu eisi per miškus, kuriuos kodais kartu išvaikščiojom,

Ir kai tuščiai ieškosi gretimais šešėlio mano

Arba sustosi, kur kadais stovėdavom dairydamies aplink,

Norėdama parodyti ką nors iš įpročio manosios rankos sieksi

Ir nesurasi, ir sielvarto ranka tuomet tave palies, —

Nurimk tada.

Užmerk akis.

Įkvėpk.

Išgirsk žingsnius manuosius savo širdyje.

Neišėjau aš niekur, vaikštau tavyje.