3

Kai atvyko ugniagesių desantas, jau artėjo vidurdienis. Jie šokdavo po du, kaskart lėktuvui skrendant virš gaisravietės, parašiutams skleidžiantis kūnai sutrūkčiodavo, o išsiskleidus pakibdavo dangaus okeano mėlynėje tarsi medūzos. Tai čia, tai ten parašiutai paslėpdavo saulę, kuri spigino negailestinga balta šviesa jiems virš galvų, o jų šešėliai lėtai slydo dūmų šydu, gaubiančiu visą kalno šlaitą.

Jų buvo šeši vyrai ir dvi moterys, visi saugiai nusileido numatytame taške — siauroje, kokių keturiasdešimties jardų, proskynoje. Savo parašiutus ir kombinezonus jie sumetė į krūvą, tada iš krepšių, kurie buvo numesti atskirai, ištraukė grandininius pjūklus, kirvukus ir kastuvus, ir netrukus jau buvo pasirengę kirsti apsauginę juostą.

Viršukalnė, kurią dirbdami jie nuolat matydavo, buvo vadinama Geležiniu Kalnu. Vakarinis kalno šlaitas buvo tankiai apaugęs mišku, jo negalėjai pasiekti jokiu keliu. Gaisrą tą rytą pastebėjo eigulys: pučiant vis stiprėjančiam vakarų vėjui, jis buvo apėmęs jau daugiau nei šimtą akrų. Jei ir toliau plis į rytus arba pasuks šiaurėn, pavojus menkas. Užtat pietuose ir vakaruose daug rančų ir pavienių namų, taigi jei vėjas pasisuktų į tą pusę, jiems kiltų rimtas pavojus. Todėl ir buvo iškviestas ugniagesių desantas.

Apsauginę juostą jie kirto lygiagrečiai su kalkakmenio gūbriu, kuris tęsėsi palei pietinį kalno šlaitą. Ji turėjo būti jardo platumo ir pusės mylios ilgio. Jie dirbo etapais, laikydamiesi gerų dešimties pėdų atstumu vienas nuo kito, pirma pjovėjai, po jų pagalbiniai darbininkai, šalinantys nukirstus medžius ir šakas, tada kasėjai. Jie pjovė ir kirto, rinko ir kasė, kol ant žemės neliko nė šapo: kai atslinks ugnis, turės užgesti negavusi kuro. Kol baigė darbą, jie permirko prakaitu, o geltonos ugniai atsparios striukės ir žalios kelnės išsitepė pelenais, aplipo žeme ir šiukšlėmis — pasidarė tarsi maskuojamieji kostiumai.

Dabar jie ilsėjosi, kiekvienas savo darbo vietoje, vieni tupėdami, kiti stovėdami atsirėmę į gūbrį tarsi pavargę pėstininkai. Niekas nekalbėjo, bet už gūbrio riaumojant gaisrui jų trumpabangio ryšio įrenginiai šiurkščiai trūksmingai treškėjo.

Paskutinis eilėje, gal dvidešimt pėdų žemiau už kitus, stovėjo jaunas šviesiaplaukis vyras, susitaršęs, susivėlęs ir apsipylęs prakaitu. Jis buvo aukštas ir lieknas, o ant pelenais aplipusio veido tarsi gyvūnui tamsavo prakaito drūžės. Net jo melsvos akys atrodė paklaikusios. Savo kuprinę ir šalmą buvo pasidėjęs šalia ant uolos, o dabar rūpestingai valė plieninę kirvuko galvą. Kai ji ėmė spindėti, atrėmė kotą į kuprinę, nusimovė gaisrininko pirštines ir pasidėjo ant tos pačios uolos, tada pirštais persibraukė plaukus, nusišluostė kaktą ir išsitraukė gertuvę.

Jis buvo dvidešimt šešerių metų, vardu Koneris Fordas. Nors buvo pavargęs, suprakaitavęs ir purvinas, o plaučiai perštėjo nuo dūmų, jis nė už ką nebūtų sutikęs dabar atsidurti kur nors kitur. Tai pirmas jo šuolis šį sezoną. Kai prieš keletą valandų pro DHC-6 Twin Otter liuką žvelgė į mišką, kalną ir išlinkusį kanjoną, tarsi įsmukusį pusantro tūkstančio pėdų gilyn į žemę, kai stebėjo anksčiau iššokusiųjų mėlynus, baltus ir geltonus parašiutų kupolus, lėtai plaukiančius žemyn ir tolyn, jis išgyveno kone ekstazę. O paskui skyrininko pliaukštelėjimas per kairį petį — jau laikas, šuolis į mėlyną begalybę, susirietus į kamuoliuką, skaičiavimas iki penkių, trūktelėjimas išsiskleidžiant parašiutui, ir štai jis po nuostabiais tylos skliautais, kur nėra nei žmonių, nei paukščių, tik jo kūnas, dangus ir žemė.

Vanduo gertuvėje buvo šiltas ir atsidavė metalu. Buvo dar tik gegužė, bet karštis tarsi vidurvasarį. Koneris pagalvojo, kad temperatūra galėtų būti apie 90-100 laipsnių pagal Farenheitą3. Visus metus menkai telijo, oras buvo sausas ir dulkėtas. Jei taip bus ir toliau, šią vasarą įsiplieks begalė gaisrų. Savo bazėje Misuloje kai kurie ugniagesiai jau svajojo, kaip leis priedus, gautus už viršvalandžius ir riziką. Prieš porą dienų jis skambino į Bostoną Edui, patarė atsidaryti sąskaitą naujam automobiliui, kurį tas jau seniai ketino pirkti. Edas su savo legendine mergina, apie kurią neužsičiaupdamas šneka jau keli mėnesiai, rengėsi atvažiuoti į Montaną kitą savaitgalį. Pirmas kartas, kai jis praleido gaisrų sezono pradžią, ir tai tik patvirtina, kokią apgailėtiną įtaką moteris daro vyrui.

Iš viršaus nuo šlaito pasigirdo Henko Tomo, grupės vadovo, balsas — šaukė judėti toliau. Koneris paskutinį kartą gurkštelėjo iš gertuvės, užsuko ją ir įsidėjo. Jau siekė kuprinės, tik staiga išgirdo keistą garsą. Jis buvo silpnas tarsi prislopintas verksmas ir, rodos, sklido iš už gūbrio, kur siautėjo gaisras. Žvilgtelėjo į tą pusę ir iš pradžių nieko nepamatė. Kai jau vėl siekė kuprinės, pamatė tarsi kokią liepsnojančią šaką, iškilusią iš už gūbrio keteros. Praėjo net keletas sekundžių, kol suprato, kad tai ne šaka.

Tai buvo stambus briedis, patinas, bet atrodė kaip joks kitas Konerio matytas briedis. Visas kailis buvo nudegęs, oda suanglėjusi, juoda. Galingi platūs ragai liepsnojo lyg deglas. Gyvūnas užkopė ant keteros triukšmingai žerdamas smulkius akmenukus, ir vos tik tvirtai pastatė kojas, pamatė Konerį.

Juodu ilgai stovėjo nejudėdami ir žiūrėdami vienas į kitą. Koneris jautėsi tarsi pagonis priešais senovinį dievuką ar demoną, išnirusį iš anapus. Jautė, kaip ant sprando vėsta prakaitas.

Lėtai, labai lėtai įkišo ranką kišenėn, kur laikydavo nedidelį fotoaparatą Leica, ir tą akimirką pajuto kylant ir sūkuriuojant vėją, pamatė, kaip liepsnos ant briedžio ragų šokteli ir pakrypsta į šoną, o už nugaros išgirdo ūžiant liepsnas tarsi siaubingo choro balsus.

Dabar gyvūnas buvo vaizdo ieškiklyje, jis išdidžiai tarsi pozuodamas pakėlė snukį, ir Koneriui pasidingojo, kad tai kažkokia žinia, nors ir neaišku nei kokia, nei nuo ko. Jis paspaudė mygtuką, išgirdęs trekštelint fotoaparatą briedis apsisuko ir dingo, o Koneris liko stovėti klausdamas savęs, ar tai tik nebuvo jo vaizduotės žaismas. Iš tolo pasigirdo jį šaukiantis balsas:

— Ei, Koneri! Gaisras nelaukia.

Jis pažvelgė į gūbrį. Kiti ugniagesiai jau buvo susirinkę įrangą ir pasirengę judėti. Arčiausiai stovėjo Džodė Lenoks, aukšta raudonplaukė iš šalies gilumos, prieš porą metų lankiusi mokymus kartu su Edu ir Koneriu.

— Ar matei? — tyliai paklausė Koneris.

— Ką mačiau?

Koneris nieko nepasakė. Jei tai žinia, ko gero, ji buvo skirta jam vienam. Jis paėmė kuprinę ir užsimetė ant pečių.

— Ką mačiau?

— Nieko. Eime.

Tą naktį jie gal porą valandų nusnūdo prisiglaudę kalno šlaite, kur ugnis jau buvo praėjusi. Pamainomis perėjo teritoriją ieškodami pavojingų vietų, kur ugnis dar galėjo rusenti šaknyse, kelmuose ir plyšiuose. Jiems lėtai judant po suanglėjusių spygliuotų krūmų raizgalynę ir atidžiai tyrinėjant žemę tarsi kokiems vampyrams ar maitėdoms mūšio lauke, šalmuose įtaisytų prožektorių spinduliai šokdino dantytus šešėlius ant juodos žemės. Ir visą laiką netoliese girdėjosi slopus gaisro ūžesys, lyg norintis pranešti, kad jis dar nepasidavė.

Koneris pabudo apie pirmą — nuo alkio ir šalčio. Prieš porą valandų dangų smaugė oranžiniai debesys, o kol jis miegojo, vėjas pasikeitė, nunešė šalin dūmus, ir dabar virš jo tvyrojo nuogas kosmosas. Jis geriau susisupo į miegmaišį ir gulėjo ant nugaros stebėdamas žvaigždes, kaip tėvas buvo jį išmokęs.

Susiradęs Siaurinę žvaigždę nubrėžė Mažosios Lokės nugarą. Nuo jos tik vienas žingsnis iki didžiosios sesers, kuri, Konerio nuomone, labiau primena kitus savo vardus — Vežimą ar Kaušą, bet tėvas visada vadino ją Didžiąja Loke. Tada pratęsęs jos nugaros liniją jis susirado Šiaurės Vainiką su skriejančiu iš paskos aitvaru, kurio smailėje tarsi deglas žėri Arktūras. Paskui plaukdamas plačia Paukščių Tako upe surado Skorpioną, kuris įgėlė didžiajam medžiotojui Orionui, todėl šio dabar nebuvo matyti. Užtat netoliese buvo kitas medžiotojas — Šaulys, pusiau žmogus, pusiau žirgas, įbridęs į vandenį ir pasirengęs savo lanku nušauti Erelį, iš baimės skrendantį pasroviui tolyn.

„Dangus pilnas istorijų, — sakydavo tėvas, — ten jų tūkstančiai. Tereikia pakelti akis ir jas perskaityti.“

Koneris gerai prisiminė pirmąją pamoką, nors tuomet jam tebuvo ketveri metai. Tėvas pažadino jį vidurnaktį, liepė apsirengti ir tylėti it pelei po šluota, kad neprikeltų mamos. Juodu išėjo laukan po žvaigždėmis ir basi nustypčiojo į aptvarą, kur jų laukdama stovėjo bėra tėvo kumelė. Tėvas įkėlė jį į balną ir liepė tvirtai laikytis, kol pats užšoks raitas. Jie lėtai jojo per pievas, po jas tarsi vaiduokliški šešėliai maklinėjo galvijai, o tuopos prie šaltinio žvaigždžių šviesoje žėrėjo sidabru ir ramiame nakties ore nevirpėjo nė lapelis.

Tėvas apkabinęs jį laikė vadžias, Koneriui buvo šilta, jis jautėsi saugus, bet širdis plazdėjo nujausdama nuotykį. Netgi dabar, po šitiek metų, jis prisiminė vyro kūno kvapus — odos, šieno ir karvių, prakaito ir tabako, — susiliejusius į mišinį, priklausantį jam vienam. Jie užjojo į kalvos viršūnę, iš kur buvo matyti mažutė jų ranča, paleido arklį ganytis, o patys sugulė šalimais ir tyrinėjo žvaigždes. Aplink saldžiai kvepėjo šalavijai, kažkur apačioje medžiuose ūbavo pelėda.

Kai tėvas mirė, palikdamas jiems su motina didžiules skolas, Koneriui tebuvo keturiolika. Bet nuo to laiko nebuvo nė dienos, kad jis neprisimintų tėvo ir nejaustų praradimo skausmo, o naktimis, tokiomis kaip ši, žvelgdamas į žvaigždes prisimindavo jų istorijas ir tėvo balso aidą.

Jį visą naktį persekiojo degančio briedžio prisiminimas. Užmigo su šiuo vaizdu, o dabar jis vėl grįžo šmėžuodamas tarp žvaigždžių. Koneriui atrodė keista, kad gyvūno ragai tokie dideli, juk šiuo metų laiku jie turėjo būti jau nukritę, o naujieji negalėjo taip greitai išaugti. Gal tai tebuvo šviesos žaismas. Jis nesiliovė spėliojęs, ką šis regėjimas galėtų reikšti, ir stebėjosi, kodėl išvis turėtų ką nors reikšti. Tėvas nebuvo prietaringas, ir pats Koneris niekad nesuko galvos dėl ženklų. Pakako to, kas yra čia ir dabar, to, ką matai. Kita vertus, jo motina buvo tikras pranašiškų ženklų žinynas. Ji sakydavo, kad paveldėjo tai iš savo protėvių airių, o jos tėvai ir seneliai buvo dar prietaringesni už ją.

Savu metu ji buvo tapusi šiokia tokia moterų rodeo įžymybe ir prieš kiekvienas varžybas kalbėdavo užkeikimus nesėkmėms nubaidyti. Dar ir dabar pamačiusi juodą katiną prapliupdavo įmantriais užkeikimais vydama šalin piktąsias dvasias. Koneriui išvažiuojant visam sezonui gesinti gaisrų, ji išvakarėse visada sudegindavo šalavijo šakelę, o vieną kartą jis girdėjo ją tyliai murmant kažkokią maldą. Ji mėgindavo apsimesti, kad nežiūri į tai rimtai, bet Koneris žinojo, kaip yra iš tiesų. Taigi tokios keistos mintys apie briedį sukėlė jam nerimą. Gal kraujyje prabudo koks keltiškas genas, ir dabar Koneris kaip motina amžiams taps jo vergu.

Dangų vėl pradėjo traukti debesys. Jie lėtai plaukė dangaus skliautu iš vakarų, o artimiausią jau nudažė gintaro spalva apačioje siaučiantis gaisras. Koneris stebėjo lėtai gęstančias žvaigždes. Jis klausė savęs, ar tas briedis išgyveno, o jeigu taip, kuriame girios užkaboryje dabar vienišas budi. Paskiau iškeikė save, kam leido taip įsisiūbuoti mintims.

Jis su palengvėjimu išgirdo Henką Tomą žadinant tuos, kurie dar miega. Koneris atsisėdo ir pasitrynė akis. Prisitvirtino žibintą, paskui išsirito iš miegmaišio ir pradėjo tvarkytis įrangą.

— Kaip sekasi, kaubojau? — paklausė Henkas.

— Gerai. Neatsisakyčiau alaus su žlėgtainiu.

— Paprašysiu per radiją.

Tučtuojau sujudo kiti — tvarkydamiesi įrangą ėmė užsisakinėti, kas tik šauna į galvą. Ledai, pica, šokoladiniai pieno kokteiliai.

— Taigi, o kada prisistatys tas tavo draugužis, tas tinginys, niekam tikęs muzikantas? — paklausė Henkas.

— Atskrenda šeštadienį.

— Girdėjau, įsimylėjęs.

— Ko gero. Atsiveža ją su savim.

— Vargšas kvailas nenaudėlis.

— Vargšė kvaila moteriškė, — atrėmė Džodė.

Jai pritardama šūktelėjo Dona Kiamoto, „ilganosė“ — kitaip tariant, antrąjį sezoną dirbanti ugniagesė iš Viskonsino.

— Ar ji irgi ugniagesė?

— Neblogai mergina pasidarbavo, prigesino Edą, — tarstelėjo Dona.

— Ne, — atsiliepė Koneris. — Ji mokytoja. Dirbs kažkokioje laukinės gamtos programoje ar panašiai. Su nepilnamečiais įstatymo pažeidėjais.

— Žinau, kas tai, — pasakė Henkas. — Iš Helenos. Nebloga organizacija.

Prabilo Henko radijas, visi nutilo norėdami pasiklausyti. Visai netoli nuo jų kalno šlaite sraigtasparnis turėjo išpilti vandenį. Henkas pranešė, kad su savo žmonėmis eina kirsti kitos linijos. Netrukus visi susitvarkė ir buvo pasirengę kulniuoti. Žibintų šviesos nelygiai šokinėjo, kol jie tikrino vienas kitą, ar viskas gerai, spinduliai raižė apanglėjusią tamsą aplinkui, žybsėjo ant įrankių, kartkartėmis juoduose veiduose blykstelėdavo akių baltymai ar dantys.

— Gerai, vaikinai ir merginos, — pasakė Henkas. — Jeigu niekas nenori šalto dušo, ko gero, reikia nešti iš čia sėdynę. Norėčiau iki pusryčių grįžti namo.

Jie nespėjo sugrįžti į Misulą iki pusryčių. Nespėjo nei iki pietų, nei iki vakarienės. Kai gaisras jau buvo užgesintas, jie dar tris valandas ėjo iki artimiausio kelio, kur jų laukė autobusas, nešdamiesi visą įrangą, o kai pasiekė bazę, jau buvo penktadienio vidurnaktis. Važiuodamas į miestą Koneris buvo toks pavargęs, kad vos neužmigo prie savo sunkvežimio vairo. Nenusivilkęs, net nenusimovęs batų, visas prasmirdęs dūmais jis susmuko ant lovos ir išmiegojo dvylika valandų nieko nesapnuodamas.

Juodu su Edu nuomojosi tą patį butą kaip ir praėjusią vasarą. Jis buvo viršutiniame apsilaupiusio, melsvomis lentomis apkalto namo aukšte rytinėje miesto dalyje, priešais universitetą kitoje upės pusėje. Ten buvo du miegamieji, virtuvė ir vonios kambarys, ir net atvykėlis iš kitos galaktikos galėjo atspėti, kad jame kadaise gyveno studentai.

Grindys girgždėjo, durys neužsidarydavo, vandentiekis turėjo savo nuomonę, sienos buvo išlipintos plakatais ir išdažytos įvairiomis tamsiai mėlynos ir purpuro spalvos kombinacijomis, išskyrus vonios kambarį, išdažytą juodai. Kai aną savaitę Koneris atvažiavo čia, vieninteliai senovinės pabaisos — šaldytuvo — gyventojai buvo septintos augimo stadijos svogūnas ir abrikosų jogurto indelis, taip apaugęs žaliais gaurais, kad jų būtų užtekę apmušti nedidelei sofai.

Jau po vidurdienio atplėšęs akis, Koneris pamatė piktai į jį spoksančią nemėgstamiausią roko grupę. Tai buvo plakatas, kurį jis vis pamiršdavo nukabinti. Apie tą grupę jis nieko nežinojo — be abejo, kokios nors tamsios ezoterinės metalo zonos atstovai. Visi buvo pusnuogiai ir tiek prisivėrę į įvairias kūno vietas žiedų, grandinių ir vinių, kad vien į juos žiūrint ėmė šiurpas. O ir patys neatrodė labai patenkinti.

Koneris atsikėlė ir nuėjo prie lango. Dar viena karšta diena be jokio debesėlio, tačiau šiandien bent jau silpnas vėjelis kedeno tuopų lapus prie Klarkforko. Prasiskleidus plazdantiems lapams matėsi, kaip kažkoks senukas moko mergaitę užmesti meškerę. Už jų vandenyje šokinėjo saulė — atrodė taip gražu, kad Koneris neištvėręs atsinešė savo naująjį Nikon. Jis nusistatė tolimą vaizdą ir išfotografavo likusius keletą kadrų. Tada prisiminė kitą juostą, kur fotografavo su Leica ant kalno, vis dar gulinčią kišenėje. Galbūt prieš grįžtant Edui su Džulija dar galima nueiti į studiją ir išryškinti abi.

Jis nusivilko dūmais prasmirdusius drabužius, nusimaudė po dušu, nusiskuto ir apsirengė senais, bet švariais mėlynais džinsais ir baltais marškinėliais trumpom rankovėm. O kol išsivirė kavos ir pasitaisė siaubingai pavėlavusius pusryčius — bulvių, pakepintų su kiaušiniais ir kumpiu, — jau artėjo antra valanda.

Lauke nuo šaligatvių atsispindėjo saulė. Purvinų drabužių ryšulį Koneris paliko skalbykloje netoli degalinės. Ponia Tailer, skalbyklos savininkė, laikė negrynaveislį kolį, su kuriuo Koneris mėgo pažaisti, taigi keletą minučių tupėdamas kasė šuniui pilvą ir pasakojo moteriškei apie gaisrą Geležiniame Kalne.

— Sako, šiais metais žada būti gaisringa vasara, — pasakė ji.

— Taip, viskas labai išdžiūvę.

— Kur Edas? Ar jo nebuvo su jumis?

— Jis atvyksta šiandien, kiek vėliau.

— Aš ir sakau — taip ramu. Perduok jam nuo manęs linkėjimų.

— Perduosiu.

Jis nuėjo Krantinės gatve link Higinso Šiaurinės, kur tik galėdamas laikydamasis šešėlio. Buvo gera vėl būti Misuloje. Tai buvo ramus kampelis, kur galėjai tiesiog būti savimi ir niekas tau dėl to nekvaršindavo galvos. Prie to labiausiai prisidėjo universitetas kitapus upės. Miestelyje nuolatos būdavo pilna studentų, netgi dabar, prasidėjus vasaros atostogoms. Kai kada Koneris dėl šito jausdavosi lyg prašalaitis, ir širdį suspausdavo labiau apgailestavimas nei pavydas, kad jis pats niekad nelankė koledžo.

Pastaruoju metu miestelis lyg magnetas ėmė traukti tuos, kurie jautėsi pavargę nuo miesto triukšmo, bet dar nebuvo subrendę apsigyventi rąstų namelyje ir vandenį tempti iš upelio. Misuloje jie rasdavo tobulą pusiausvyrą. Per keletą minučių galėdavo pasiekti kalnus ir sykiu turėti po ranka visus tuos išties esminius gyvenimo dalykus — parduotuvių rajonus, paskutinius Holivudo filmus ir gerą kapucino kavą. Čia gyveno ir visokio plauko žaliųjų, pradedant grynakraujais kariais, besikabinėjančiais netgi prie miško kirtėjų, ir baigiant kiek švelnesniais gyvūnų mylėtojais, hipiais ir šiaip įkyruoliais, kuriems draugas ir brolis būdavo kiekvienas, kas tik nešiodavo perdirbto popieriaus kepurę. Be jų, dar buvo kultūros ir kontrkultūros erelių, muzikantų, dailininkų, skulptorių ir visokiausio plauko rašytojų. Edas, visokios nenaudingos, bet dažnai įdomios informacijos šaltinis, tvirtino, kad vienam Misulos akrui tenka daugiau rašytojų negu bet kuriai kitai planetos vietai.

Konerio tamsusis kambarys buvo įsispraudęs tarp garažų viename Higinso Šiaurinės skersgatvių. Siaura ilga patalpa, kurios viename gale buvo gyvenamas plotas, o kitame atitvertas tamsus kampas. Palei vieną sieną buvo sukabintos drapiruotės ir ritiniai įvairiaspalvio popieriaus, kuriuos išvyniojus būdavo galima sudaryti foną portretams.

Kambarys priklausė fotografei, vardu Trudė Barat, kuri daugiausia dirbo vietiniam laikraštėliui „Misulietis“. Jie susipažino prieš porą vasarų, kai laikraštis išspausdino keletą Konerio miško vaizdų, ir jų romanas truko visą likusią vasaros dalį. Viskas baigėsi rudenį, kai Koneris kaip visada grįžo į kalnus leisti žiemos rančoje. Tačiau juodu liko draugai. Trudė padėdavo jam gauti užsakymų ir davė savo studijos raktą, kad jis galėtų kada panorėjęs ja naudotis.

Koneris įėjo ir įjungė šviesas. Viduje buvo karšta, drėgna ir kvepėjo chemikalais, tad kol ims veikti kondicionierius, jis paliko duris atviras. Nukabinėjęs vestuvių nuotraukas, kurias Trudė buvo palikusi džiūti, rūpestingai sudėjo ant darbo stalo. Tarp jų buvo viena, kuriai, Koneris žinojo, lemta atsidurti Trudės „šleptalbumyje“ — tokios nuotraukos klientai tikrai nenorės. Joje jaunikis bučiavo vieną iš pamergių — taip saldžiai, kad nuotaka anaiptol nebuvo sužavėta. Tas vaizdelis tegalėtų būti naudingas skyrybų atveju.

Kai viskas buvo parengta, Koneris uždarė duris, išjungė pagrindines šviesas ir iš kišenės išsitraukė du juostos ritinius. Jis dirbo lėtai, rūpestingai. Jam patikdavo ši darbo dalis. Intymus jaukumas, vienuma, kiek vaiduokliška raudona šviesa, rodos, sustabdydavo laiką.

Jis fotografuodavo nuo pat vaikystės. Devintojo gimtadienio proga tėvas padovanojo jam naudotą Pentax SLR ir daržinės kampe padėjo įsirengti tamsųjį kambariuką. Tuomet Koneris mėgo fotografuoti gyvūnus. Kai buvo dvylikos, nufotografavo juodąjį lokį, stovintį užutekyje ant užpakalinių kojų, ir ši nuotrauka laimėjo gamtos žurnalo surengtą konkursą. Baigiantis paauglystei ir prasidedant jaunystei, jis vis prisidurdavo dolerį kitą siuntinėdamas slidinėjimo bei alpinizmo nuotraukas keletui jo darbą vertinančių žurnalų. Tačiau didžioji proga pasitaikė tik pradėjus dirbti ugniagesiu.

Tai nutiko prieš trejus metus, kai juodu su Edu tebuvo naujokai ir turėjo tokį puikų krikštą kaip retas kuris pradedantis gaisrininkas. Buvo viena sausiausių vasarų visoje šalyje, ir miškų gaisrai, ypač tie, nušlavę Jeloustouno parką, tapo pagrindine žinių tema. Koneris visada pasiimdavo fotoaparatą, ne kokį ypatingą, o paprastą kišeninį tauškutį. Ir vieną dieną, kone atsitiktinai, jam pavyko nufotografuoti kvapą gniaužiantį vaizdą: Edas, vienas ant gūbrio, mojuoja kirvuku gal kokių dviejų šimtų pėdų aukščio liepsnų sienos fone.

Trudė Barat suvedė jį su fotografijos agentūra Niujorke, ir nuotrauka buvo išspausdinta The New York Times pirmajame puslapyje, paskui daugybėje laikraščių bei žurnalų visame pasaulyje. Koneris tuomet uždirbo daugiau pinigų nei buvo kada nors matęs, ir sumokėjus visas susikaupusias rančos skolas dar liko pakankamai nusipirkti keletui naujų aparatų ir objektyvų. „Misulietis“ išspausdino didžiulį straipsnį apie jo sėkmę — su nuotrauka, kurioje jis ugniagesio apranga atrodė absurdiškai romantiškas, už tai jį be gailesčio erzino kiti bazės gaisrininkai. Jis netgi gavo porą gerbėjų laiškų, kurių Edas pavydėjo iki pamėlynavimo. Tą rudenį grįžęs į Bostoną Edas pasididino Jeloustouno nuotrauką per pusę sienos ir pasikabino bute. Jis tvirtino, kad merginoms ji daro neįtikėtiną įspūdį.

Juodu susitiko prieš keletą metų, kai Edas buvo universiteto pirmakursis, o Koneris klausinėjo savęs, ar jam lemta visą gyvenimą likti rančos darbininku. Vasaromis visuose Vakaruose Miškų tarnyba samdydavo sezoninius darbininkus gesinti gaisrų atkampiose vietose. Žinoma, tai buvo ne toks romantiškas darbas kaip ugniagesių desanto, bet padirbėjęs bent kelias vasaras galėjai mėginti kreiptis su prašymu į jį priimti. Toli gražu ne kiekvienas svajodavo apie tokį vasaros darbą. O tie vaikinai bei merginos, kuriuos jis žavėjo, susirinkdavo iš visur. Ir nesvarbu, ar kitą metų dalį jie prižiūrėdavo galvijus, studijuodavo ar slidinėdavo, — juos visus vienijo troškimas susirasti įdomesnį darbą nei indų plovimas ar stalų aptarnavimas.

Taigi Koneris su Edu atsidūrę vienoje komandoje petys į petį kirto liniją, ir Koneris, kurio sąskaitoje jau buvo vienas ugniagesio sezonas, pagal tradiciją ėmė negailestingai erzinti naujoką.

Vyriškame ugniagesių pasaulyje Edvardas Kavendišas Tulis buvo geras taikinys. Kilęs iš turtingos Kentukio šeimos, iš Leksingtono, be to, dar studijuojantis muziką. Jau vien dėl šių dviejų dalykų, be lengvo pietietiško akcento, apskritų akinukų aukso rėmais ir aristokratiškos išvaizdos, Koneris jį be jokio gailesčio erzindavo. Tačiau jis pasirodė esąs toks pat stiprus ir ištvermingas kaip patys geriausieji, o pajuoką priimdavo su tokiu humoru, kad netrukus jį pamėgo visa komanda.

Dar didesnį įspūdį Koneriui padarė tai, kad nuo šešerių metų Edas serga cukriniu diabetu ir prieš kiekvieną valgį turi susileisti insulino. Be viso to, dar paaiškėjo, kad šis klasikinės muzikos studentas groja pagrindine gitara koledžo grupėje ir gali visai pakenčiamai pamėgdžioti bet ką — nuo Van Haleno iki Hendrikso. Pažinęs jį artimiau Koneris suprato, kad negalima spręsti apie žmones vien iš jų kilmės, išsilavinimo ar sveikatos būklės arba kokios kitos jiems ant nugaros kabančios etiketės.

Tai buvo klasikinė priešingybių trauka — ekstravertiškas intelektualas Edas, į visas puses žarstantis sąmojus, istorijas ir nuomones apie viską pasaulyje, ir ramus, nekalbus Koneris. Koneris net nebandydavo nagrinėti šių santykių, bet Trudė Barat vienąkart pasakė, esą kiekvienas iš jų turi bruožų, kurių trūksta kitam ir kurių norėtųsi turėti, tad jei iš abiejų sulipintum vieną asmenį, išeitų tikrai šaunus vaikinas. Koneris tada dar suabejojo, ar tai komplimentas, ir nusprendė, kad tikriausiai ne.

Tačiau vieną bendrą bruožą jiedu tikrai turėjo — tai aistrą iškyloms gamtoje. Nedarbo dienomis jiedu kopdavo į kalnus, meškeriodavo arba plaukdavo kanojomis. Tą vasarą užgesinti gaisrai sulydė tvirtą ir gilią draugystę. Jie netgi susigalvojo savą ritualą. Jis radosi vieną dieną kertant liniją, kai pasikeitė vėjas ir juos, vien juodu abu, staiga apsupo liepsnos.

— Ei, žmogau! — sušuko Edas. — Mes esame ugnies širdyje!

Ir kažkokio keisto jausmo pakurstyti abu teatrališkai prispaudė dešinį kumštį prie krūtinės, iškilmingai sušuko: „Ugninės širdys!“ — o paskui sumušė delnais. Tai tebuvo pokštas, ir vėliau juodu iš to pasijuokė. Tačiau nuo to karto taip darydavo prieš kiekvieną šuolį.

Žinoma, Koneris turėjo ir kitų draugų, su kuriais užaugo ir lankė vidurinę mokyklą, kurių dauguma dabar gyveno Augustos ir Soto apylinkėse, ir dar keletas Didžiuosiuose Kriokliuose. Dar buvo bičiulių alpinistų ir slidininkų, ir vienas kitas ugniagesys — su jais jis kada ne kada susitikdavo. Tačiau tarp jų nebuvo nė vieno, kurį būtų galima pavadinti artimu. Koneris buvo vienintelis vaikas šeimoje ir visada mėgo vienatvę. Motina kai kada vadindavo jį Stebėtoju. Kartą pusiau juokais pasakė, kad jam labiau patinka stebėti gyvenimą pro objektyvą nei pačiam gyventi. Taigi Edas buvo vienintelis tikras Konerio draugas.

Baigęs universitetą Edas sugrįžo į Rytus, į Bostoną, rengti doktorato, ir ten liko iki šios dienos. Bet kiekvieną vasarą kažkaip sugebėdavo atvykti į Montaną, ir juodu su Koneriu kartu praleisdavo keletą mėnesių kovodami su gaisrais ir iškylaudami. Edui patikdavo padirbėti rančoje. Ji nebuvo didelė, ir mirus Konerio tėvui jie su mama tvarkydavosi vieni. Tai dėl to Koneris net nemėgino stoti į koledžą.

Edo šeima augino tik grynaveislius gyvulius, ir jis kartais paerzindavo Konerio motiną dėl rančos arklių, kad jie tokie lėti ir nerangūs, ir klausinėdavo, kodėl ji nevažiuoja į Kentukį įsigyti kokio padoresnio. Ji apsimesdavo pykstanti, bet iš tiesų nepaprastai mėgo Edą. Kartą netgi pasakė, kad laiko jį antruoju savo sūnumi. Ji negalėjo suprasti tik vieno dalyko — kas apsėdo juodu su Koneriu, visais kitais atžvilgiais sveikus jaunus vyrus, kad užsimanė leisti vasaras gesindami gaisrus. Koneris dar prisiminė tą vakarą, kai valgydami vakarienę jie pasisakė ketiną užsirašyti į ugniagesius.

— Mudu ketiname tapti kietuoliais, mama.

— Kokiais kietuoliais?

— Misulos ugniagesiais, ponia Ford, — atsakė Edas. — Jie tokie kieti, kokie tik gali būti. Net kietesni už profesionalus.

— Ak štai kaip. O kas yra anie?

— Tai pagrindinės ugniagesių pajėgos, ponia Ford. Tarsi kokie jūrų pėstininkai ar panašiai. Bent jau laiko save tokiais. Jie labai kieti ir nuolat tuo giriasi. O ugniagesių desantas tikrai yra kietas ir jam nereikia girtis.

— Visoje šalyje tėra apie keturis šimtus tokių ugniagesių, — pridūrė Koneris.

— Vaje, negi tiek daug idiotų? — pertarė ji. — Pataisykit mane, jei klystu: judu ketinat pakilti į padebesius mažu lėktuviuku, susirasti gaisrą ir šokti tiesiai į jį. Taip?

— Mama, mums duos parašiutus, — pasakė Koneris.

— Ak taip. Tada viskas gerai. Judu, vaikinai, tikriausiai išsikraustėt iš proto.

Edas suraukė antakius.

— Ponia Ford... Priminkit man: kiek metų dalyvaudavot kaubojų varžybose?

— Tai visai kas kita.

— Aha, — išsišiepė Koneris. — Kaubojų varžybose niekas neduoda parašiuto.

Tada Edui teko nemažai pavargti įtikinėjant Misulos bazės vadovus, kad jo diabetas nesukels keblumų. Bet jis tiesiog puikiai pasirodė per pratybas ir padedamas gydytojo (gero šeimos draugo, kuris beveik nemeluodavo, nors ir nepasakydavo visos tiesos) įtikino juos, kad sveikatos būklė tikrai nekliudys atlikti darbą. Ir dabar jie negalėjo atsidžiaugti, kad turi Edą.

Dar vasario mėnesį Edas paskambino Koneriui ir papasakojo apie merginą, su kuria pradėjo susitikinėti. Vaikinas aiškiai įklimpęs iki ausų. Per tuos metus jų bute lankėsi nemažai merginų (dauguma Edo), viena kita ištvėrė ilgiau nei vieną vasarą. Pernai Koneris buvo visai susipainiojęs su šešių pėdų ūgio žolės riedulio čempione, vardu Glorija Makgrat, kurią Edas praminė Darte4. Kol trukdavo toks ryšys, vyrukai mielai užleisdavo vienas kitam vietą. Edas buvo apsigimęs romantikas, jis įsimylėdavo kas penkios minutės ir kas kartą ranką ant širdies padėjęs prisiekdavo, kad ši tai jau tikroji. Tačiau dabar, klausant, kaip Edas nesiliauja apie ją pasakojęs telefonu, Koneriui vis stiprėjo įspūdis, kad toji Džulija išties gali būti tikroji.

— Ar prisimeni Natali Vud iš „Vestsaido istorijos“?

— Ne.

— Koneri, varge tu mano, kartais atrodai beviltiškas. Juk tai klasika. Turėjai matyti per televizorių — žinai, tą keturkampį daikčiuką kambario kampe?

— Vadinasi, ji labai graži.

— Aha, bet juk esi pastebėjęs, kad kai kurios labai gražios moterys žino, kokios jos gražios? Na, o Džulija nežino. Joje nėra nė lašo dirbtinumo. Ir žinai ką? Jai patinka kopti į kalnus, o slidėmis šliuožia it svajonė. Ji tokia protinga, linksma, meniška...

— O aureolę turi?

— Ne, tik mažučius sparniukus, bet jie tokie seksualūs. Sakau tau, žmogau. Tai tikra. Noriu su ja susilaukti vaikų.

— Maniau, kad būna atvirkščiai.

Dirva buvo paruošta. Koneris nekantravo ją pamatyti.

Abi jo ryškinamos juostos buvo nespalvotos. Jis dažnai darydavo ir spalvotas nuotraukas, ypač pagal užsakymą, o kai fotografuodavo sau, labiau mėgo nespalvotas. Nuotraukos, kur senis moko mergaitę žvejoti, nepavyko. Toje juostoje buvo ir dar vienas kitas vertas dėmesio vaizdas, bet dabar jam tai nerūpėjo. Visą dėmesį sutelkė į kitą — tą, kurį fotografavo ant Geležinio Kalno. Tiesą sakant, tikrai rūpėjo viena vienintelė nuotrauka.

Pakėlęs negatyvą prieš šviesą pajuto, kad širdis ėmė stuksėti greičiau. Štai jis. Į kitus kadrus net nepažvelgė. Vos negatyvas kiek pradžiūvo, nuėjęs pasiėmė aštuonių iš dešimties fotopopieriaus lapą. Dabar šis gulėjo vonelėje sūpuojamas pirmyn atgal ir skalaujamas ryškalo: tarsi pro dūmų uždangą, lygiai kaip tada, ant kalno, pamažu pradėjo ryškėti briedis.

Tą akimirką, kai jis nuspaudė mygtuką, gyvūnas kilstelėjo galvą ir pasisuko pusiau profiliu. Nuo šio judesio liepsnos ant ragų šoktelėjo aukštyn pašėlusiu trūkčiojančiu sūkuriu.

Tačiau ne nuo šio vaizdo, ne nuo suanglėjusia pajuodusia ketera šokinėjančių liepsnų dar kartą šiurpas nubėgo Konerio nugara. Jį sukrėtė gyvūno žvilgsnis. Palei apatinį voką buvo baltas ruoželis — atrodė, tas žvilgsnis byloja net ne apie siaubą, o siunčia kažkokią žinią, tarsi kokį šiurpų perspėjimą.