9

Henrio baras buvo niūri, ilga it koridorius skylė pačiame Šiaurinės Higinso gatvės gale. Viena iš tų paslaptingų vietų, kur dalys nesiderina su visuma, o visuma irgi neatitinka niekieno skonio. Tačiau jaukumo trūkumą su kaupu atsiverdavo tai, ką kai kurie vadindavo atmosfera, o kiti tiesiog triukšmu, kiekvieną vasaros vakarą keliamu čia besirenkančių ugniagesių.

Ant dešinės sienas už baro kabėjo legendinių „kietuolių“ nuotraukos su parašais, o bare galėjai gauti kone visų žmonijai žinomų mažais kiekiais gaminamo alaus rūšių. Tiems, kuriems dėl vienos ar kitos priežasties (dažniausiai vienos) būdavo sunku stovėti, prie kairės sienos buvo išrikiuoti aukšti mediniai stalai — į juos galėjai atsiremti arba užsiropšti ant kėdės. Prie vieno iš jų šį vakarą ir sėdėjo Koneris Fordas su Čaku Hameriu, niūriai spoksodami į televizorių, rodantį žinias, ir skaičiuodami pinigus, kurie jau nenubyrės jiems į kišenę.

Televizija rodė kadrus su sraigtasparniu liepsnojančio kalno fone ir žemai skrendančiu lėktuvu, iš kurio vertėsi raudonas ugnį slopinančių chemikalų debesis. Čakas Hameris šūktelėjo prašydamas visus nutilti.

— Gaisrininkai iš visos šiaurės Kalifornijos nesugeba užgesinti gaisro, kuris liepsnoja jau penkios dienos, — kalbėjo reporteris. — Taigi dabar Redingo oro uoste mes pasitinkame šešiolika ugniagesių iš Misulos.

Bare pasigirdo triukšmingi aplodismentai. Ir štai pasirodė jie, lipantys iš lėktuvo ir artėjantys kameros link, tarp jų ir Edas. Jis buvo nutaisęs kino žvaigždės išraišką, veidas lyg ir drovus, bet kartu ryžtingai išsišiepęs. Koneris atkreipė dėmesį, kad žygiuoja pasipūtęs kaip karo didvyris. Vorele einančius pro kamerą ugniagesius reporteris pavadino „elitiniu daliniu“, ir bare vėl pasigirdo plojimai. Paskui buvo trumpas interviu su Henku Tomu, šis kukliai ir suprantamai pakalbėjo apie darbą, kurį reikia padaryti, ir kad jie laimingi galėdami padėti. Visi vėl paplojo.

— Jei reikia, tai reikia, — paskelbė Čakas.

— Laimingi galėdami padėti, — pasišaipė kažkuris kitas. — Ir dar laimingesni, kad gali padirbėti viršvalandžių.

Koneris visaip įtikinėjo personalo vadovą, kad jo kulkšnis jau sugijusi ir jis gali vykti kartu. Nuo jo kritimo jau buvo praėję dešimt dienų, tinimas beveik atslūgęs, tik likusios baisios violetinės ir geltonos dėmės. Visą tą laiką jis dirbo nuobodžius pagalbinius darbus, daugiausia taisė suplėšytus parašiutus, todėl nebesitvėrė kailyje. Pastarąją savaitę kasdien eidavo fizioterapijos procedūrų ir šiaip ne taip prisimeilinęs gydytojui išprašė tinkamumo patvirtinimą. Bet vakar buvo privalomas fizinio pasirengimo patikrinimas, per kurį, be viso kito, reikėjo nubėgti pusantro kilometro per vienuolika minučių. Pamatęs jį šlubuojant viršininkas pasišaukė ir pasakė — atleisk, juk akivaizdu, kad koja dar neišgijusi ir jokių šansų pakliūti į Redingą nėra.

Per žinias prasidėjo kitas siužetas, ir bare visi vėl ėmė kalbėtis. Koneris išgėrė paskutinį gurkšnį mineralinio vandens. Nuo Donos gimtadienio jis net nepalietė alkoholio ir vis dar jautėsi nekaip, kad tada taip apsikvailino. Tiesa, jis ne itin daug prisiminė, bet kaip nešamas laiptais postringavo apie Džulijos grožį, atsiminė neblogai. Ir nors sakė tikrą tiesą, vis tiek troško, kad nebūtų apie tai prasižiojęs, ir vylėsi nepripliauškęs dar ko nors. Čakas Hameris švelniai paplojo jam per petį.

— Pralinksmėk, drauguži. Šiaip ar taip, gaisras ne kažin koks. Tie Kalifornijos gaisrininkai — tik gauja bailių. Kodėl nenori, kad pavaišinčiau tave padoriu gėrimu?

— Ačiū, Čakai, gal jau eisiu namo.

— Kaubojau, imu dėl tavęs nerimauti. Anksti į lovą, jokių gėrimų. Net paskui moteris nelakstai šiais metais. Kas, po galais, tau nutiko, vaikine? Virtai vienuoliu ar ką?

Koneris nusišypsojo, atsistojo ir užsimaukšlino skrybėlę.

— Tai nušvitimas, žmogau. Tiesiog nušvitimas.

Išėjus iš prirūkyto baro nakties oras kvepėjo ir maloniai gaivino plaučius. Gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios, tik už Brodvėjaus kampo kaip visada sėdėjo elgeta. Koneris perėjo gatvę, Vordeno krautuvėje nusipirko sumuštinį su vištiena, keletą obuolių ir pakelį pieno, tada nudrožė link tilto tingiai apžiūrinėdamas vitrinas. Ten buvo mažutė krautuvėlė, prekiaujanti nenaujomis knygomis ir žurnalais, kuri, rodos, niekad neužsidarydavo. Paklusęs kažkokiam vidiniam impulsui Koneris užėjo vidun. Kai kada jis čia rasdavo įdomių knygų apie fotografiją. Krautuvėlės savininkas jį pažino ir pasisveikino.

Gal dešimt minučių jis veltui kuitėsi po lentynas, o kai jau rengėsi išeiti, žvilgsnis užkliuvo už vienos knygos — apie anglų fotografą Larį Barouzą, garsių ir įspūdingų Vietnamo karo nuotraukų autorių, kuris ir žuvo fotografuodamas. Knygoje buvo kelios spalvotos nuotraukos per visą puslapį, Koneris dar nebuvo jų matęs. Jis nusipirko knygą už penkis dolerius, mielai būtų sumokėjęs ir daugiau.

Elgeta už Brodvėjaus kampo buvo jaunas, Konerio amžiaus vyras. Jis dėvėjo suplyšusias kelnes ir buvo basas, o susivėlusią barzdą puošė paskutinio valgio trupiniai. Koneris paklausė jo, kaip sekasi, ir tučtuojau suvokė, kad tai kvailas klausimas. Padavė jam sumuštinį su vištiena, bet vaikinas, aišku, labiau norintis pinigų, atrodė toks nusivylęs, kad Koneris atidavė ir obuolius.

Bute be Edo atrodė keistai tylu, šis nuolat tauzydavo niekus, o kai netauzydavo — dainuodavo. Koneris nusirengė ir atsigulė pasistatęs stiklinę pieno ir pasiėmęs knygą apie Barouzą.

Apie patį fotografą jis žinojo nedaug, tik kad jis yra padaręs puikių nuotraukų žurnalui Life ir kad žuvo Laose, kai sraigtasparnis, kuriuo skrido su kitais fotografais ir žurnalistais, buvo numuštas. Knygoje apie jį buvo pasakojama kaip apie drovų, kuklų, bet kartu drąsų ir principingą žmogų, kurį labai jaudino žmonių kančios, ir jis jas fotografavo norėdamas parodyti pasauliui. Koneris prarijo knygą vienu ypu, per porą valandų, labai sujaudintas. Vis atsiversdavo vieną nuotrauką.

Joje grupė Pietų Vietnamo kareivių pusračiu apsupusi jauną klūpantį ant kelių šiaurės vietnamietį. Ant kaklo užnerta virvė, juodi marškiniai karo suplėšyti, rankos surištos už nugaros. Iš žaizdų ant jo veido ir kūno ir iš to, kaip kiti laiko šautuvus, galėjai suprasti, kad jį ką tik žiauriai mušė. Techniškai, kaip ir visi Barouzo darbai, nuotrauka buvo nepriekaištinga. Kompozicija švari. Tačiau visa to paveikslo jėga — jaunojo vyro žvilgsnis. Žinoma, akyse atsispindėjo baimė, bet kartu ir drąsa, tarsi jis kažkaip būtų įveikęs kankinimų skausmą ir mirties artumą.

Kai užvertė knygą ir išjungė šviesą, Koneriui dar ilgai akyse stovėjo ta nuotrauka. Jis klausė savęs, ar pats galėtų sutelkti tokią drąsą arba kaip Barouzas be baimės, nevirpėdamas kaskart iš naujo žiūrėti siaubui į akis. Ir pirmą kartą nežinia kaip pajuto, kad jam lemta vieną dieną tai sužinoti.

Praėjo dar savaitė, koneris ir toliau dirbo bazėje visokius atsitiktinius darbus, mėgindamas nuvyti šalin graužiantį nuobodulį. Edas ir kiti laimingi kalės vaikai vis dar negrįžo iš Redingo, dirbo pašėlusius viršvalandžius ir užsidirbo krūvas pinigų. Tačiau antradienio vakarą jis paskambino ir pasakė, kad gaisras jau suvaldytas ir tikriausiai savaitgalį jie bus namie. Paklausė, kaip Konerio kulkšnis, šis atsakė, kad neblogai, tada Edas pranešė turįs planą, apie kurį jau kalbėjęs su Džulija — plaukti kanojomis po Aidahą Lašišų upe. Juodu su Koneriu jau buvo porą kartų plaukę. Koneris nusprendė, kad tai kur kas geriau nei parašiutų siuvimas. Edas pasakė pamėginsiąs įsitrinti į gaisrininkų grupę iš Buasė — jie išvyksta namo penktadienį.

Kai Džulija ketvirtadienį grįžo į Misulą, Koneris jau buvo viską sutvarkęs. Jis išsinuomojo dvi kanojas ir dar vieną palapinę, susirinko stovyklos reikmenis ir nupirko maisto. Džulija buvo pavargusi, bet geros nuotaikos, jis įpylė jai taurę raudonojo vyno, kurio specialiai buvo nupirkęs šią popietę, ir liepė pasėdėti, kol jis virs vakarienę. Kol jis greitai sukosi ankštoje virtuvėje, ji sėdėjo vieną koją permetusi per sofos ranktūrį ir pasakojo, kas buvo nutikę, — apie „paiešką“ ir kaip Skaja persilaužė, apie kopimą į kalną ir koks „neįmanomai nuostabus“ Džonas Stovintis Paukštis.

Džulijos veidas po visų žygių buvo įdegęs ir purvinas, išsidraikę plaukai surišti žalsva skarele. Koneris dar niekad nebuvo matęs jos tokios mielos. Jis vis stengėsi nuvyti mintį, kad jai šitaip pasakojant apie savo darbą, o jam gaminant vakarienę juodu labai primena porą. Tai buvo taip jauku, priminė namus, — Koneris suprato, kad tai nieko nereiškia, bet išgyventas jausmas buvo stiprus ir anksčiau nepatirtas. Jis klausė savęs, ar kada nors ras į Džuliją panašią moterį. Pamanė, kad vargiai, bet neleido sau nuliūsti ir sugadinti akimirkos.

Jis buvo nupirkęs lašišos filė — pakepino keptuvėje, kad viršus apskrustų, o viduje žuvis liktų minkšta. Jie valgė ją su salotomis ir orkaitėje keptomis bulvėmis. Džulija pasakė, kad tai skaniausia jos kada nors ragauta lašiša. Paskui jie valgė mėlynių su grietinėle ir gėrė kavą, tada sėdėjo kalbėdamiesi ir gurkšnodami vyną. Koneris elgėsi šaltokai — nenorėjo dar kartą apsikvailinti. Ilgai taip rymojo šnekėdamiesi, daugiausia kalbėjo Džulija. Koneris klausėsi beveik negirdėdamas, ką ji sako, tiesiog gėrėdamasis ja pačia.

Ant stalo gulėjo knyga apie Larį Barouzą, ji ją paėmė ir pradėjo vartyti. Kol ji lėtai žiūrinėjo nuotraukas, jis laukė, ar ji ką nors pasakys apie tą, kuri jį labiausiai sujaudino. Bet ji tik trumpai pažvelgusi pervertė puslapį. Sustojo ties kita, kurioje prie motinos kūno susigūžusi tupi mergaitė ir lyg pamišusi kaukia tiesiai į kamerą.

— Ar nemanai, kad beširdiška fotografuoti tokius dalykus? — paklausė.

— Turi galvoje — užuot padėjus?

Džulija linktelėjo vis dar žiūrėdama į vaiką.

— Nemanau. Nuotraukoje juk nematyti, kas nutiko paskui. Dauguma fotografų kuo galėdami padeda žmonėms. Barouzas kone įsivaikino vieną savo fotografuotą vaiką. Svarbiausia parodyti pasauliui, kas iš tiesų vyksta.

— Ko gero.

Ji paklausė ar galima pasiskolinti knygą, Koneris atsakė — žinoma, tada ji panoro pamatyti ir jo nuotraukų. Daugumą savo darbų jis laikė rančoje, čia neturėjo beveik nieko, išskyrus motinos nuotraukas iš kaubojų varžybų, kurias buvo išryškinęs tik praėjusią savaitę. Keletas buvo neblogų, ir jis padavė jas Džulijai. Ji susikaupusi jas apžiūrėjo. Rodos, nuotraukos padarė jai įspūdį.

— Oho, Koneri. Puiku. Net nenutuokiau.

— Dėkui.

— Ne, norėjau pasakyti... Ak, tai kvaila, ar ne? Tik norėjau pasakyti, kad nebuvau mačiusi tavo darbų, išskyrus tą baisią nuotrauką su degančiu briedžiu. Kai sakau baisią, noriu pasakyti — baisiai gerą, supranti? Tiesiog...

Koneris leido jai pasikapanoti. Po įdegiu ją užliejo raudonis, tada Koneris išsišiepė ir pasakė suprantąs, ką ji turi galvoje. Suskambo telefonas, Džulija griebė ragelį kaip skęstantis šiaudą. Skambino Edas.

Koneris atsistojo ir nuėjo plauti indų. Girdėjo, kaip ji Edui pasakoja tą patį, ir susivokė besiklausąs, ar jos balsas skamba kitaip, galbūt jame girdėti didesnis artumas. Tačiau nieko tokio neišgirdo.

Džulija padavė jam ragelį ir pasakė einanti praustis. Tai buvo didžiulis malonumas po aštuonių gamtoje praleistų dienų. Koneris prisėdo ant sofos ir klausėsi Edo pasakojimo apie gaisrą: tas erzino jį savo suknistais viršvalandžiais, esą negali apsispręsti, ar pirks mersą ar leksą. Galų gale abu surimtėjo ir ėmė kalbėtis apie rytojaus planus. Sutarė, kad kanojas nuleis į vandenį prie Stenlio miestelio. Vienas iš Aidaho gaisrininkų, su kuriuo Edas buvo susidraugavęs, pažadėjo paimti jį iš Buasė oro uosto. Stenlyje planavo atsirasti apie antrą valandą.

Nusirengdamas savo kambaryje Koneris girdėjo, kaip Džulija niūniuoja maudydamasi, girdėjo, kaip jai prausiantis teška vonioje vanduo, ir turėjo smarkiai tvardytis, kad neįsisiūbuotų vaizduotė. Girdėjo, kaip ji valosi dantis, paskui atidaro vonios kambario duris ir išjungia šviesą.

— Koneri...

— Aha?

— Dėkui už puikią vakarienę.

— Nėra už ką.

— Labanakt.

— Labanakt.

Stenlio miestelis buvo žaliame lėkštame, dubenį primenančiame slėnyje gal šešetas tūkstančių pėdų virš jūros lygio. Iš šiaurės jį saugojo Baltųjų Debesų kalnai, o iš pietų Pjūkladantis, kurio dantytas viršūnes ištisus metus dengdavo sniegas. Upė vingiavo pievomis, kuriose dūzgė kamanės, tingiai sparnais plumpsėjo garniai, o šalia galvijų ganėsi elniai ir briedžiai. Šen bei ten tarp vėdrynų garuodamos almėjo karštosios versmės — Konerio manymu, tai tarsi perspėjimas, kad neverta tikėti slėnio idile, tikroji upės prigimtis atsiskleis kiek žemiau pasroviui kunkuliuojančiomis sraunumomis ir griaudėjančiais tarpekliais, dėl kurių Lašišų upė ir yra mėgstama.

Nuo Misulos iki Stenlio buvo penkios valandos kelio, ir jie atvyko valanda per anksti. Sustoję prie upės ant žole apaugusio kranto, kuris nuožulniai leidosi iki pat vandens, iškrovė kanojas ir visą įrangą. Kanojos buvo penkiolikos pėdų ilgio, abi geros būklės, viena žalia, kita raudona. Visa manta ir maistas buvo supakuotas į juodus vandeniui atsparius krepšius.

Džulija išsitraukė knygą apie Barouzą — ši svėrė gal pusantros tonos ir tikrai nebuvo tinkamiausia pasiimti į kelionę kanojomis. Koneris ją dėl to paerzino, ji nusijuokė ir įsitaisiusi ant žolės ėmė skaityti, o jis tuo tarpu nuvairavo sunkvežimį į aikštelę greta „Kalnų kaimo krautuvėlės“, kur jie buvo susitarę pasitikti Edą.

Koneris vilkėjo vien šortais ir šviesiais pilkais trumparankoviais marškinėliais, tačiau retame kalnų ore vidurdienio saulė kaitino kaip reikiant. Stebėdamas, kaip ji mirguliuoja ant asfalto, jis nuėjo prie krautuvėlės ir užlipo laiptais. Krautuvėlė buvo suręsta iš rąstų, priešaky ilga veranda su ledukų automatu ir mokamu telefonu. Įėjęs vidun pasijusdavai tarsi patekęs į praėjusį šimtmetį. Ant sienų kabojo senoviški šautuvai, kirvis ir jaučio pavalkai, o nusipirkti galėjai visko, ko tik reikia žmogui — nuo kelnių iki sumuštinių su rūkyta jautiena. Koneriui dabar reikėjo poros buteliukų šalto mineralinio vandens.

Moteris už prekystalio šypsodamasi jį aptarnavo ir paklausė, kur traukia. Koneris pasakė, kad jie leisis kanojomis pasroviui iki Čelio, ir pasiteiravo, ar galima palikti sunkvežimį aikštelėje. Ji pasakė, kad galima. Kaip tik ištraukė iš orkaitės sausainius su šokolado gabaliukais, ir jie taip puikiai kvepėjo, kad Koneris jų nusipirko, dar paėmė apelsinų ir padėkojo.

Grįžęs prie upės pamatė, kad Džulija nusivilkusi marškinėlius ir likusi vien su juodu maudymosi kostiumėliu, kurį tikriausiai vilkėjo po drabužiais. Ji buvo su saulės akiniais, nusispyrusi sandalus ir pasiraitojusi šortus. Kojos ilgos ir įdegusios, bet blauzdos iki pat pėdų — baltut baltutėlės nuo nuolat avimų žygio batų.

— Matau, mėgsti saulę, — pasakė Koneris.

— Dievinu. Sako, kenkia odai, bet man nerūpi. Tai mano itališkas kraujas. Ir mama tokia pat. Edas sako, kad galų gale pavirsiu senu rankinuku.

— Ar tavo mama panaši į seną rankinuką?

— Aha, bet klasiškas rankinukas, aišku?

Koneris nusijuokė. Atsisėdo šalia, jie išgėrė mineralinį, suvalgė sausainius ir ėmė stebėti vandeny žaidžiančią saulę. Koneris papasakojo jai, kad tėvas jaunystėje važiuodavo į šias vietas žvejoti nerkų.

— Jos plaukdavo į aukštupį neršti. Nerkos ryškiai raudonos spalvos. Prisimenu, tėtis pasakojo, kad jų būdavo tiek daug, jog vanduo atrodydavo tarsi kraujas.

— Ar jos daugiau nebeplaukia?

— Nebe. Žemiau pristatyta užtvankų elektrai gaminti, ir nors žmonės perveža į aukštupį šiek tiek žuvų, palyginti su tuo, kas būdavo seniau, tai tik lašas jūroje.

— Ir kodėl žmonės tai leidžia?

— Turbūt jiems elektra daug svarbiau nei žuvys.

Jis nulupo apelsiną ir pusę padavė jai. Ji pasakė, kad čia nuostabi vieta, o Koneris parodė keletą viršūnių, į kurias juodu su Edu buvo įkopę.

— Ar žinai, kaip vadinama ši upė?

— Yra kitas pavadinimas, ne vien Lašišų?

— Yra. Ji vadinama Upe, kuria negrįžtama.

— Nes lašišos niekada negrįžta?

Koneris nusišypsojo.

— Nes Luisas su Klarku pasiekę šią upę įstrigo ir galų gale buvo priversti suvalgyti savo arklius.

— Vadinasi, niekada negrįžo arkliai.

Atėjo ir praėjo antra valanda, jie sėdėjo kalbėdamiesi dar visą valandą, tačiau Edas nepasirodė. Jie pasitarė ir nusprendė, kad jei kilo kokių problemų, jis greičiausia paskambins į krautuvėlę. Koneris buvo suvaikščiojęs ten jau porą kartų, bet jokių žinių nebuvo. Kartkartėmis tolumoje pasirodydavo automobilis, juodu pašokę stebėdavo jį artėjantį lyg miražą, virpantį nuo asfalto kylančiame karštyje, spėliodami, ar tai tik ne Edas, tačiau tai būdavo ne jis. Šiek tiek po trečios jie nuėjo prie krautuvėlės ir šešėlyje pralaukė dar valandą, kalbėdamiesi ir gerdami mineralinį. Jis vis nesirodė.

Nors Džulija stengėsi atrodyti rami, Koneris matė, kad ji nerimauja, o ir pats vis galvojo, kodėl Edas nepaskambina ar nepaprašo paskambinti ko nors kito. Nuėjo prie telefono automato ir paskambino į Misulos ugniagesių bazę. Dispečerinė jam pasakė, kad gaisras Kalifornijoje naktį vėl įsiplieskė ir Edas/su visais kitais tebedirba ten. Džulija irgi klausėsi, taigi suprato, kas atsitiko, bet jie nespėjo apie tai pasikalbėti, nes vos Koneris pakabino ragelį, iš krautuvėlės išėjo moteris ir pasakė, kad jiems skambina.

— Koneri?

— Sveikas, Edai. Ką tik paskambinau į bazę ir sužinojau.

— Labai atsiprašau, žmogau. Būčiau paskambinęs anksčiau, bet čia užvirė tikras pragaras.

— Kaip tu?

— Gerai. Tik siaubingai pikta, kad negaliu būti su jumis.

— Ką gi, upė juk niekur nedings. Paiškylausim kitą kartą. O dabar grįšim namo.

— Tu juokauji? Jūs plaukit. Papramogaukit. Kaip vanduo?

— Geras.

— Tai ko lauki, žmogau? Džulijai patiks.

Koneris dvejojo. Jis nebuvo tikras, ar Džulija norės plaukti vien su juo. Ji stovėjo šalia.

— Klausyk, Edai, pasikalbėk su Džulija. Ji čia, šalia.

Jis padavė jai ragelį, ir kol jie kalbėjosi, slampinėjo po krautuvėlę apsimesdamas, kad apžiūrinėja prekes, bet iš tiesų įdėmiai klausėsi. Ji paklausė Edo, kaip laikosi, jis tikriausiai kalbėjo jai, kaip gailisi, kad nepavyko atvažiuoti į Stenlį, ir kaip jos pasiilgo. Ji pasakė, kad irgi jo pasiilgo.

— Pamatysi, mums pavyks, — pasakė ji žiūrėdama į Konerį. — Koneris sako, kad tai Upė, kuria negrįžtama, taigi jam nepavyks išsisukti.

Juodu širdingai atsisveikino, paragino vienas kitą saugotis, paskui Džulija vėl pašaukė prie telefono Konerį.

— Edai?

— Tai judu plaukit, gerai?

— Ką gi, jei tik Džulija nori...

— Žinoma, nori. Kas tau nutiko, žmogau? Žinau, aš geriausias pasauly irkluotojas, bet kaip nors išsiversit.

— Kiek pamenu, tai tu tikras kūlvirsčių karalius.

— Klausyk, jau turiu bėgti. Gerai papramogaukit, girdi? Ir pasirūpink mano mergina, gerai?

Koneris pažadėjo pasirūpinti.

Po pusvalandžio juodu jau plaukė. Jis leido Džulijai išsirinkti kanoją, ir ji pasirinko raudonąją. Žaliąją jie įkėlė atgal į sunkvežimį kartu su daiktais, kurių nebeprireiks. Moteris iš krautuvėlės pažadėjo retkarčiais užmesti akį, kol jie sugrįš autobusu sekmadienio naktį. Jie nusipirko krepšelį vyšnių ir likusius šokoladinius sausainius, padėkojo ir patraukė prie upės.

Jau visai prie pat upės išgirdo juos šaukiant moterį iš krautuvės. Koneris sugrįžo. Ji kažką jam atkišo.

— Jūsų mergina paliko akinius nuo saulės.

Koneris jau žiojosi ją pataisyti, bet apsigalvojo. Paėmė akinius ir padėkojo.

Jie apsivilko gelbėjimosi liemenes, nusiavė batus, du mantos krepšius įkišo tarp sėdynių. Džulija įlipusi atsisėdo priekyje, o kai ji įsitaisė, Koneris išstūmė kanoją į sraunumą ir įšoko pats. Jie lėtai nuslydo į upės vidurį ir leidosi nešami srovės.

Vanduo buvo vėsus ir skaidrus, srovė stipresnė, nei atrodė nuo kranto. Tamsūs dumbliai pleveno vandeny lyg undinių plaukai, o kanojos šešėliui slystant upės dugnu išsigandę nerdavo šalin dar tamsesni žuvų pavidalai. Saulė nebekaitino taip įžūliai ir leisdamasi vis žemiau iš už keteros apšvietė gėles ir žalumynus vakariniame krante, auksu nudažė virš judančio upės veidrodžio siaučiančius ką tik gimusių muselių debesis. Prie kranto geriantys galvijai pakeldavo snukį ir stebėdavo juos praplaukiant, nuo rausvų blizgančių šnervių krisdavo saulėje žėrintys vandens lašai.

Iki tol jie ilgai kalbėjosi, taigi dabar buvo gera tylėti, klausytis irklų teškenimo ir laukinės gamtos garsų. Džulija yrėsi lygiais stipriais mostais, ir iš to jis suprato, kad ji nėra naujokė. Plaukus vėl buvo susirišusi skarele; kad ir kur kreiptų akis, Konerio žvilgsnis vis sugrįždavo prie jos kaklo linkio ir mažo rudo apgamo virš saulėje nublukusios raudonos gelbėjimosi liemenės.

Praplaukus sodrias slėnio ganyklas upė susiaurėjo ir ėmė tekėti greičiau, krantai pasidarė statesni, ir netrukus jie jau plaukė vingiuotu akmeniniu kanjonu, pasipuošusiu tankiomis kėnių ir eglių eilėmis, o viršuje geso mėlynas dangus. Tik kai upė pasisukdavo į vakarus, pasirodydavo saulė, o vanduo priešais juos pavirsdavo išlydytu auksu.

Jie matė erelį žuvininką, kybantį aukštai tarpeklyje: suglaudęs sparnus jis kaip akmuo smigo į upę, jo naguose pasirodė besiranganti riebi sidabrinė žuvis, ir jis nuskrido tolyn. Kartą prie posūkio užklupo seklumoje besipliuškenančią upinių ūdrų šeimynėlę, juos pamatę jaunikliai taškydami vandenį nuskuodė pas motiną, o šioji net nepasijudino, tik iškėlusi snukutį parodė šviesesnį pakaklės kailį ir žiūrėjo į praplaukiančią kanoją. Džulija atsisukusi nusišypsojo, Koneris atsakė tuo pačiu, bet nė vienas neištarė nė žodžio.

Pagaliau upė vėl praplatėjo, jos vingis buvo pilnas duburių ir slenksčių. Pietiniame krante pasirodė akmens kyšulys, iškilęs virš vandens dešimt ar dvylika pėdų, ir Koneris prisiminė, kad juodu su Edu buvo čia apsistoję. Jie ištraukė kanoją iš vandens ir sutempė krepšius ant kyšulio. Kol Džulija rinko šakas ir kūrė laužą, Koneris pasiėmė meškerę, porą muselių ir įbrido į seklumą.

Virš vandens malėsi daugybė muselių, ir žuvys šokinėjo visur aplink, taigi tik porą kartų užmetęs jis vieną sugavo. Džulija, stebėjusi jį iš viršaus, šūktelėjo, jis pakėlė galvą ir išsišiepė, žuvis pašoko, pasimuistė ir vos nenutrūko. Tai buvo puikus kone dviejų svarų upėtakis, jie iškepė jį ant žabaro virš ugnies, jo mėsa buvo kone tokia pat raudona kaip vakarinis dangus, o skonis nuostabus kaip pati upė.

Jie suvalgė likusius sausainius ir ėmėsi vyšnių. Džulija pasiūlė surengti kauliukų spjaudymo varžybas, mat ji esanti kauliukų spjaudymo pasaulio čempionė. Ji lažinosi iš dolerio, kad jis nepataikys iš trijų kartų į akmenį upėje, jis sutiko ir nė karto nepataikė. Tada ji susilažino, kad pati pataikys tris kartus iš trijų, ir pataikė. Koneris pasiūlė kitą taikinį, ir ji vėl du kartus laimėjo. Dabar jis jau juokėsi taip, kad nebegalėjo sudėti lūpų padoriai nuspjauti, bet vis vien metė jai iššūkį, šįkart pasiūlęs tolimą taikinį, — buvo tikras laimėsiąs. Ir nors ji juokėsi taip pat smarkiai kaip jis, vis tiek vėl laimėjo aštuonis dolerius. Koneris pasakė, kad diena praėjo puikiai.

Juodu sėdėjo prie laužo nedaug tesikalbėdami, paprasčiausiai žiūrėdami, kaip virš upės pamažu temsta, o dangus iš rausvo darosi tamsiai mėlynas ir užsižiebia žvaigždės. Koneriui nedavė ramybės mintis, kaip jie miegos. Jis buvo pasiėmęs abi palapines ir dabar pasiūlė vieną pastatyti jai. Tačiau Džulija pasakė, kad velniop palapines, jei esi pripratęs miegoti atvirame ore, o šitokią naktį šitokioje vietoje tai vienintelis įmanomas būdas. Taigi jie ištiesė savo miegmaišius palei laužą, Koneris sukrovė maistą į krepšius ir nuėjo sukabinti jų į medžius, kad ji galėtų persirengti, jei nori.

Laužas jau vos beruseno, jie žiūrėjo į žvaigždes, Džulija paklausė, ar jis žino jų vardus, ir labai nustebo, kad jis žino kone visus. Koneris papasakojo jai apie savo tėvą ir jo pasakotas žvaigždžių istorijas.

— Tavo tėvas, atrodo, būtų buvęs puikus mokytojas.

— Tikriausiai. Ko gero, tu irgi puiki mokytoja.

— Ne. Aš pernelyg įsitraukiu. Kaip kad su Skaja.

— Juk tai nėra blogai.

— Tai blogai. Gali būti blogai.

— O aš manau, kad ji nebūtų pasikeitusi, jei tu nebūtum taip ja rūpinusis.

— Rūpintis yra kitas dalykas. Ak, aš nebežinau.

Viena paskui kitą nukrito dvi žvaigždės, ir Džulija pasiūlė užminti po slaptą norą. Bet Koneris neužminė to, ko iš tikro troško, tiesiog palinkėjo, kad jie visi trys būtų laimingi, kas benutiktų. Kurį laiką abu tylėjo. Paskui Džulija prabilo vėl:

— Ta tavo knyga apie karo fotografą?

— Larį Barouzą.

— Mhm. Norėtum dirbti tokį darbą?

— Tikriausiai, bent iš dalies.

Ilgai buvo tylu.

— Koneri...

Jos balsas nuskambėjo taip rimtai, kad jis atsisuko ir gęstančio laužo šviesoje pamatė tamsias jos akis žvelgiant tiesiai į jį.

— Ką? — paklausė.

— Nereikia. Labai prašau.