4

Viena iš daugybės jai patinkančių Edo savybių, turbūt vienintelė, kurios ji jam pavydėjo, buvo gebėjimas lengvai užmigti. Nesvarbu, kur jis būtų, nesvarbu, ar aplink jį triukšmas, judėjimas ir visiškas chaosas, — jis tiesiog užsimerkdavo, kur nors priglausdavo galvą, ir nespėdavai suskaičiuoti iki dvidešimties, o jis jau atsijungęs. Dabar jam pagalvę atstojo Džulijos petys. Jis nusiėmė akinius, pabučiavo jai kaklą ir patogiai įsitaisęs užmigo. Netrukus stiuardesė nunešė jų vos paliestus užkandžius, ir nors Džulijai buvo šiek tiek nepatogu, nenorėjo jo žadinti. Jai patiko jo kvėpavimas į kaklą, šiltas, ritmingas ir lengvas tarsi kūdikio.

Edas primygtinai reikalavo, kad ji atsisėstų prie lango — tada skrisdama galės grožėtis Montana. Juodu sėdėjo šiaurinėje pusėje, taigi jau gerą valandą ji stebėjo lėktuvo šešėlį, mylia po mylios slenkantį pilkšvai rudomis prerijomis ir nederlingomis žemėmis, išraižytomis nelygių bevandenių upelių randų.

Jau daugiau kaip keturi mėnesiai, kai Edas paskambino norėdamas atsiimti savo valytuvus. Ir nors ji mielai visą tą vagystės, atpildo ir keršto istoriją būtų nugrūdusi į atminties užkaborius (mat vis dar jautėsi nepatogiai dėl to, ką iškrėtė), jų susitikimas jau tapo legenda. Edas ją pasakojo visiems savo draugams, taip pat ir jos — bent jau tiems, su kuriais jį supažindino. Ir jeigu pasakojant būdavo šalia, Džulija pareigingai išsišiepdavo ir komiškai nukardavo galvą kuo nuoširdžiausiai gėdydamasi.

Nors ją pritrenkė savo pačios poelgis, kai paveržė iš Edo stovėjimo vietą, nė kiek ne mažiau nustebino ir tai, kaip greitai juodu su Edu tapo, anot jos motinos, „porele“. Praėjusį pavasarį nutraukusi santykius su Maiklu, Džulija daugiau su niekuo nesusitikinėjo ir mėgavosi laisvu nuo bet kokios romantinės painiavos gyvenimu. Ji atsidavė darbui institute, dažnai anksti eidavo miegoti, skaitė daugiau nei kada nors gyvenime ir netgi tapydavo. Jei kada ir išeidavo iš namų, tai tik su merginomis. Vienintelį kartą sulaužė šią taisyklę nuvažiavusi pažiūrėti to siaubingo filmo su savo pusbroliu, ir triokšt keberiokšt — štai ji jau vėl klaidžioja painiu meilės labirintu.

Jos motina iš proto kraustėsi dėl Maiklo. Jis studijavo teisę Harvarde ir buvo grynaveislis britų kilmės protestantas — švelnus, nuostabus blondinas su šypsena tarsi iš žurnalo odontologo priimamajame. Džulijos motinos nuomone, svarbiausia buvo tai, kad jis labai turtingas ar bent bus turtingas paveldėtojas. To palikimo ištakos, kaip ir daugelio kilmingų šeimų turtų, skendėjo miglose, ir kiek Džulija suprato pernelyg nekaišiodama nosies, kažkaip buvo susijusios su patvenktomis upėmis ir milijonais nukirstų medžių.

Tas turtas Džulijos neapakino, tačiau bent jau atitraukdavo jos dėmesį, ir ji kurį laiką nepastebėjo tam tikrų Maiklo savybių. Jis buvo nuobodus. Ir ne šiaip kai kada truputį nuobodus, kaip kad visi vyrai, kas visai suprantama ir už ką galima atleisti, o absoliučiai nuobodus pasauliniu mastu.

Geriausia jos draugė, su kuria kartu nuomojosi kambarį, — Linda Rosner, niekada neieškanti žodžio kišenėje, pastebėjo tai vos metusi akį į Maiklą ir iššovė šampaną, kai Džulija jį paliko. Galbūt tai paaiškina, kodėl kitas Džulijos gyvenime atsiradęs vyras pasirodė esąs aistringas muzikantas iš Pietų, laisvalaikiu mėgstantis šokinėti su parašiutu į degančius miškus. Žinoma, gyvenimas su Edu žadėjo būti nelengvas, grėsė, kad ir netiesiogiai, rimtomis žaizdomis ir netgi žūtimi. Bet Džulija galėjo prisiekti, kad nuoboduliu čia net nekvepia. Kartais jis būdavo šiek tiek paniuręs, kai kada netyčia suskeldavo kokį šmaikštų sąmojį net nesuvokdamas, kad ją skaudina. Tačiau jis turėjo auksinę širdį, o svarbiausia — nuolat ją prajuokindavo.

Iki to vakaro, kai juodu susitiko, vienintelis Džulijai grojęs vyras buvo iš tų plinkančių smuikininkų, slankiojančių po įtartinus italų restoranus. Maiklas jam sumokėjo, kad tik greičiau atsikratytų. Taigi kai Edas dainavo vien tik jai, net jei tose dainose ir buvo daug ironijos, ji pasijuto priblokšta. Ji pasidavė iš karto. Na, beveik iš karto. Juodu sugulė per trečiąjį pasimatymą, nors jei jis būtų paprašęs, o Linda nebūtų sėdėjusi kambaryje pastačiusi ausis ir apsimesdama, kad skaito laikraštį, Džulija būtų mielai jam atsidavusi dar tada, kai jis atėjo atsiimti savo valytuvų.

Kaip ir Džulija, Linda buvo gimusi ir augusi Niujorke, nors ir daug turtingesnėje šeimoje. Ji pati sukdavo suktines su saldymedžio popieriumi ir rūkydavo daugiau nei valgydavo. Vilkėdavo vos aštunto dydžio drabužius, o jos ūgis tesiekė penkias pėdas, bet juk sakoma — kuo mažesnis, tuo aršesnis. Jos susitiko dailės koledže. Linda ten buvo įsteigusi radikaliųjų neogotų grupę, nors ką jie veikia, Džulija taip niekada ir nesuprato. Rodos, tai kažkaip buvo susiję su kilogramais juodų lūpų dažų ir rūbais, tarsi ištrauktais iš Adamsų šeimynėlės giminaičių spintų. Po dvejų kovingojo meno metų, kai visa, kas bent iš tolo priminė uždarbiavimu, buvo vadinama „idiotišku kapitalistiniu mėšlu“, Linda nusprendė: jei jau neįmanoma nugalėti priešų, galima prie jų prisidėti. Ji išmetė keistus drabužius ir juodus lūpdažius ir įstojo į teisės fakultetą. Dabar tikėjosi gauti darbą Volstryte ir nusipirkti juodą BMW.

Vos Edui įžengus į jų butą Džulija suprato, kad Linda kaipmat pažymėjo jį pritarimo antspaudu. Jie atkimšo butelį vyno, paskui antrą ir prasėdėjo kalbėdamiesi iki antros valandos nakties. Edas ilgai apžiūrinėjo naujausius Džulijos paveikslus, kurie stovėjo atremti į sieną. Jie buvo nutapyti po kelionės į Keniją praėjusią vasarą. Ji tiesiog įsimylėjo gaivališkas Afrikos erdves ir vaizdus, ir nors išfotografavo daugybę kadrų, grįžusi suvokė, kad nebegali tų vietų dvasios atkurti drobėje. Jautė, kad jos paveikslai šabloniški. Bet Edas nesiliovė kalbėjęs, kokie jie nuostabūs, ir išsirinko kaip tik tą, kuris vienintelis patiko ir jai pačiai — didžiulę drobę su zebro kailiu tokiu stambiu planu, kad atrodė beveik kaip abstraktus paveikslas.

Jis prijuokino jas iki ašarų pasakodamas apie potvynį savo bute ir parodijuodamas pabaisiuką Deksterį Rotvelą Jaunesnįjį. O kai pasakė, kad būdamas muzikantas ir kompozitorius dirba ir ugniagesiu, Džulija pamanė, jog Linda apalps. Jam išėjus jiedvi stovėjo pritrenktos, išsišiepusios iki ausų tarsi dvi mokinukės.

— Na, — tarė Linda, — štai kaip. Nukabinai poetą karį.

— Ką apie jį manai?

— Ką aš manau? Vaikeli, jeigu mikliai neapsisuksi, tai padarysiu aš.

Dabar, praėjus keturiems mėnesiams, Edas su Džulija vis dar negalėjo atitraukti rankų vienas nuo kito, o praleisti vasarą atskirai nė vienam jų net nekilo mintis. Taigi Edas pasiūlė jai per vasaros atostogas pamėginti susirasti darbą Montanoje. Užteko vieno skambučio.

Mokydamasi dailės koledže vasaros atostogų metu Džulija dirbdavo organizacijoje LGJ — „Laukinė gamta ir jaunimas“. Vaikai, nepilnamečiai įstatymo pažeidėjai, ten patekdavo iš teismų, tai jiems būdavo paskutinė galimybė. Grupėmis po kokį tuziną jie dviem mėnesiams išvykdavo į atkampias vietas. Gaudavo po porą žygio batų, miegmaišį, neperšlampamą apsiaustą, brezento gabalą ir daugiau nieko. Lydimi ir padedami keturių suaugusių darbuotojų — viena jų ir būdavo Džulija, — jie mokydavosi išgyventi laukinėje gamtoje.

Iki tol Džulija įsivaizdavo, kad gyvens iš tapybos. Tačiau tų vasarų patirtis, tas stulbinamas kai kurių vaikų persikeitimas iš aiškių nihilistų į savimi pasitikinčius visuomeniškus jaunuolius padarė jai tokį įspūdį, kad ji visai pakeitė nuostatą. Gavusi auklėjimo psichologijos magistro laipsnį, nuo to laiko dirbo vienoje Bostono mokykloje — vesdavo dailės terapijos seminarus specialiųjų poreikių vaikams.

Prieš dvejus metus LGJ atidarė antrą centrą Helenoje, Montanos valstijoje. Vos ten paskambinusi, Džulija kaipmat buvo priimta vasarai. Tam centrui vadovauti atvažiavo Kolorado valstijos LGJ grupių koordinatorius Glenas Nilsenas. Juodu su Džulija buvo geri draugai, gal būtų tapę ir šiuo tuo daugiau, jei ne tas Maiklas. Kai ji paskambino Glenui, jis labai apsidžiaugė. Jei tik būtų norėjusi, būtų parūpinęs jai ir butą Helenoje, kur jau gyveno kitos dvi komandos moterys. Bet kai ji užsiminė apie tai Edui, šis, rodos, įsižeidė. Jis norėjo, kad ji gyventų kartu su juo Misuloje.

— Klausyk, — tarė ji, — nenoriu maišytis po kojomis judviem su Koneriu...

— Maišytis? Koneriui tu visai netrukdysi. Jis šaunus.

— Neabejoju, kad šaunus. Iš pasakojimų toks ir atrodo. Bet aš manau, kad bus geriau, jei turėsiu savą kampą. Ei, nežiūrėk taip liūdnai. Juk pats sakei, kad Helena vos už poros valandų kelio.

Bet pagaliau ji nusileido, nors ir neturėjo supratimo, ar dažnai jiems pavyks matytis. LGJ darbuotojai keisdavosi pamainomis. Atidirbi aštuonias dienas, tada tave pakeičia kita darbuotojų komanda, o tu gauni šešias dienas poilsio. Edas bus laisvas arba penktadieniais ir šeštadieniais, arba sekmadieniais ir pirmadieniais.

Dabar ji pajuto, kaip jis kelia galvą nuo jos peties.

— Ar jau atskridom? — paklausė kaip apsnūdęs vaikas.

— Mes jau pakeliui į namus. Pramiegojai visą vasarą.

— Tu taip skaniai kvepi.

— Malonu. Mano visa kairė pusė paralyžiuota. Tavo galva sveria visą toną.

— Nieko nepadarysi. Tai vis tos smegenys.

Jis pabučiavo jai skruostą, paskui užsidėjo akinius ir pasilenkė per ją pažiūrėti pro langą.

— Mes kažkur virš Dakotos, — pasakė. — Po kelių minučių būsime virš Montanos. Tikriausiai todėl ir pabudau. Aš nejuokauju. Visada taip. Virš Montanos visada pabundu. Tarsi veiktų kokie paslaptingi fluidai ar kas.

— Tikrai?

— Prisiekiu. Kartą sutikau moterį, išmanančią astrologiją, reinkarnaciją ir visokius panašius dalykus. Papasakojau apie tai, ir ji pasakė, kad praėjusį gyvenimą turbūt praleidau Montanoje.

— Buvai kaubojus?

— Juodųjų Pėdų genties indėnas. Tikriausiai mušdavau būgną.

— O koks buvo tavo vardas?

— Pamiršau.

— Meluoji. Nagi, pasakyk.

Edas atsiduso.

— Bedantis Lokys.

Džulija nusikvatojo.

— Bedantis Lokys!

— Tyčiokis tyčiokis. Man vis vien. Juk tai tik mano praėjęs gyvenimas ir daugiau nieko.

— O kodėl bedantis?

— Iš kur aš galiu žinoti? Gal būgnydamas švapsėdavau lūpomis.

— O ką ji dar sakė?

— Daugiau nieko. Ji supyko, kai paklausiau, kas grodavo pagrindine gitara. Nieko daugiau nenorėjo pasakoti.

Likusią kelionės dalį juodu žiūrėjo, kaip lygumos apačioje užleidžia vietą kalnams, kurie atrodė lyg milžiniškos banginių nugaros pušimis apaugusiais šlaitais ir plačiais upių slėniais. Edas vardijo vietų, virš kurių jie skrido, pavadinimus. Rožės Pumpuro, Snieginio Avino ir Prajoro kalnų grandines kiek šiauriau pakeitė Bilingso pastatai ir į kitą pusę tekančios Jeloustouno upės vingis. Edas patarė Džulijai pasilenkti visai arti lango, kad pamatytų, kaip vis didėja rytinės Uolinių kalnų sienos, o sniegas ant aukščiausių viršūnių švyti rausvai vakaro saulės spinduliuose. Staiga tos viršūnės, neįtikėtinai sumažėjusios, atsidūrė apačioje, jie skriejo virš kalnų, dalijančių visą žemyną, ir lėtai brėžė plačią kreivę vakarinėje jų pusėje, išmargintoje daugybės tirštos žalumos šešėlių, tarp kurių atspindėdami dangų blyksėjo ežerai. Ir pagaliau lėtas leidimasis Misulos link, miškus pamažu pakeitė slėnio ganyklos, pasirodė rančos, namai, arkliai, galvijai, automobiliai ir žmonės, vaikštinėjantys šen bei ten savais reikalais. Edas pasakė jaučiąsis taip, tarsi niekur nebūtų išvykęs, o matant šį kraštą jam viduje atsiveria tarsi kokia ilgesio erdvė, kuri netrukus bus užpildyta.

Džulija sutaršė jam plaukus.

— Mano Bedantis Lokiukas.

Išlipus iš lėktuvo juos užgulė oras, persisunkęs žibalo ir saulės įkaitinto asfalto kvapais. Bet Edas giliai įkvėpė, tarsi tai būtų pats saldžiausias aromatas pasaulyje. Tada apkabino Džuliją ir patraukė prie išėjimo.

— Štai jis.

Edas mostelėjo, ir pro laukiamojo stiklą Džulija pamatė aukštą jauną vyrą ilgais šviesiais plaukais, kuris mojavo jiems kaubojiška skrybėle. Keleivių minia judėjo lėtai. Priekyje kažkas stūmė senuką invalido vežimėlyje, taigi išėjimą jie pasiekė negreitai. Anapus stiklo Koneris vėl užsidėjo savo skrybėlę ir ramiai stovėjo laukdamas. Galų gale jie priėjo.

— Atsiprašau, — pasakė Edas. — Ar tas kelias gaisro link?

— Pavėlavai, žmogau. Visus jau užgesinom.

Koneris vėl nusiėmė skrybėlę, o Edas išskėtė rankas ir jiedu apsikabino — juokingai, kaip apsikabina visi vyrai, būtinai tapšnodami vienas kitam nugarą.

— Sveikas, seni, — pasakė Edas. — Kaip sekasi?

— Gerai. O dar geriau bus dabar, kai tu pasirodei. O, nauji akiniai.

— Aha. Džulija sako, su jais atrodau seksualiau.

— Ką gi, gal ir jai tokių reikėtų. — Koneris pasisuko į ją. — Matau, tas seksualusis akiniuotis nesiruošia nieko pažindinti, taigi spėju, kad tu turėtum būti įžymioji Džulija. — Jis ištiesė ranką. — Daug apie tave esu girdėjęs.

— Ir aš apie tave.

— Sveika atvykusi į Montaną.

— Dėkui.

Jo ranka buvo kieta ir įdiržusi, o melsvos akys žvelgė taip rimtai ir tiesiai, kad ji kone susigėdo, tarsi jis būtų galėjęs įžvelgti jos mintis.

— Na, savo sunkvežimį jau pasistačiau, taigi man turbūt niekas negresia.

Džulija žvilgsniu nudegino Edą.

— Ar aš jau niekad niekad šito nebeišpirksiu?

Edas pažvelgė į Konerį, juodu sutartinai kuo rimčiausiai papurtė galvą ir pareiškė, kad vargiai. Koneris išsišiepė iki ausų.

— Atleisk, Džulija. Daugiau nebeužsiminsiu.

— Pažadi?

— Pažadu. Eime. Paimsim jūsų valytuvus... atsiprašau, krepšius.

Einant pasiimti krepšių ir kol stovėjo jų laukdami, Edas užpylė Konerį klausimais. Jis norėjo sužinoti, kokie žmonės dirba šį sezoną, kokius gaisrus jie jau įveikė ir kur, koks tada buvo oras, ką pranašauja meteorologai ir taip toliau. Koneris kantriai atsakinėjo, kreipdamasis ne vien į Edą, bet ir į Džuliją.

Po viso to, ką buvo apie jį girdėjusi, Džulijai buvo smalsu pagaliau pamatyti ir jį patį. Stebėdama juos abu ir klausydama, kaip jie kalbasi, ji pradėjo suprasti, kodėl Edas laiko Konerį geriausiu savo draugu. Šis turėjo kažkokio tykumo ir santūrumo, papildančio Edo veržlumą. Kalbėdamas Koneris pagavo įdėmų jos žvilgsnį ir paprasčiausiai nusišypsojo, o ji atsakė tuo pačiu. Pasirodė krepšiai. Edas greitosiomis atidarė gitaros dėklą pažiūrėti, ar jai nieko neatsitiko, paskui sukrovę viską vežimėlį nustūmė automobilių aikštelėn. Konerio automobilis buvo senutėlis melsvas pikapas. Džulija pareiškė, kad jis puikiai dera prie suglamžytos, dėmėtos jo skrybėlės. Jis atsakė, kad skrybėlė skirta Edui pagerbti, o paprastai jis, kaip ir visi ugniagesiai, rengiasi daug oficialiau — kostiumu su kaklaraiščiu.

— Ir, žinoma, taip apsirengę šokinėjant su parašiutais, — nusijuokė ji.

— Ne, tuomet mes vilkime ugniai atsparius smokingus. Niekad nežinai, ką gali susitikti.

Sumetę krepšius į galą jie susėdo priekyje, Džulija vidury. Važiuojant į miestą Koneris paklausė jos apie LGJ, ir ji papasakojo apie savo darbą Kolorado valstijoje. Jis pasiteiravo, kada ji ketina pradėti, ji atsakė, kad yra laukiama Helenoje pirmadienį iš pat ryto. Koneris kiek pagalvojo ir pasiūlė, jei tik jie neturi kokių kitų planų, sekmadienio popietę nuvažiuoti į rančą aplankyti jo motinos.

— Turbūt neturėčiau to sakyti tau, Džulija... mano mamai Edas krito į akį.

— Jausmas abipusis, — atsiliepė Edas. — Kaip galima neįsimylėti moters, kuri moka atmintinai visas Oklahoma dainas?

— Manyčiau, paprastų paprasčiausiai, — atkirto Koneris. — Taigi, Džulija, ar ir tu jas visas moki?

— Kas ta Oklahoma?

Edas suaimanavo ir užsidengė veidą, o Koneris su Džulija prapliupo juoku.

Tą vakarą jie pavakarieniavo pigioje užkandinėje kitoje upės pusėje ir pasivaikščiodami parėjo per tiltą namo. Pradėjo temti, aukštame kalvos šlaite milžiniška baltai švytinti M raidė tarsi plūduriavo dangaus rašalo jūroje. Netoli tilto buvo nedidelis parkas, kuriame dabar vyko kažkoks neoficialus koncertas. Švysčiojo žibintuvėliai, žolėje sėdėjo būrelis žmonių, o atsklidę gitaros garsai sukėlė Džulijai šiltą svajingą nuotaiką — eidama ji įspraudė delną Edui į ranką ir padėjo galvą ant peties.

Kai grįžo į butą, Koneris užplikė kavos ir jie kurį laiką sėdėjo aplink virtuvės stalą kalbėdamiesi. Edas paklausė, kaip sekasi fotografuoti, ir Koneris atsakė pastaruoju metu turėjęs keletą užsakymų, bet šiaip viskas tyku ramu. Nuėjęs į kitą kambario galą ir atsinešęs didelį rudą voką, jis ištraukė nuotrauką, padarytą tik šią popietę. Pirma padavė Edui, kuris sėdėjo kitoje stalo pusėje nei Džulija, taigi tik jis vienas ir matė, kas ten nufotografuota. Edo akys išsiplėtė.

— Oho. Kas tai, po galais? Briedis?

— Aha. Ką tik išlindęs iš ugnies.

— O paskui?

— Nežinau. Vieną akimirką stovėjo priešais, o kitą jo jau nebebuvo.

— Koneri, žmogau, juk tai velniškai gera nuotrauka.

Edas ištiesė ją Džulijai. Jai prireikė šiek tiek laiko, kol suprato, kas tai, o kai jau suvokė, staiga giliai įkvėpė.

— Siaubinga.

Edas nusijuokė.

— Štai tau ir komplimentas.

Tačiau Koneris nesijuokė. Jis įdėmiai žiūrėjo į Džuliją, tarsi aiškiai suprastų, ką ji turėjo mintyje. Ji papurtė galvą ir atidavė nuotrauką.

— Atleisk, negaliu į ją žiūrėti.

Koneris nieko nesakydamas paėmė nuotrauką. Įkišęs atgal į voką nunešė ir padėjo ten, iš kur buvo paėmęs. Edas bandė pajuokauti, kad Džulija kietokai pakritikuoja ir jo muziką, bet ji buvo pernelyg sukrėsta to, ką pamatė, ir pokštą praleido pro ausis. Ji atsistojo. Edas staiga susirūpino.

— Džulija... Kas tau?

— Atleiskit, tiesiog pavargau. Paliksiu jus vienus, vaikinai.

Ji pabučiavo Edui viršugalvį. Jis pasakė netrukus ateisiąs.

— Labanakt, Koneri.

— Labanakt, Džulija.

Juodoje vonioje, kurią Edas vadindavo „savižudžio cele“, ji išsivalė dantis ir nuėjusi į miegamąjį nusirengė. Koneris užleido jiems didesnįjį kambarį, lovas buvo rūpestingai sustūmęs. Čia dar stovėjo medinis supamasis krėslas, nedidelis staliukas prie lovos, lempa nuspurusiu purpuriniu gaubtu, o kampe buvo didelė sena sieninė spinta, kuriai trūko vienos rankenos. Ant sienų bolavo dulkėmis apkraštuoti stačiakampiai, kur anksčiau kabojo paveikslai ar plakatai. Į atviro lango tinklelį plakėsi vabzdžiai; keletas sumaniausių, radusių kampe nedidelę spragą, dabar kaip pakvaišę suko mirties kilpas virš lempos.

Ji atsigulė ir atsivertė knygą. Jau trečią kartą skaitė „Aną Kareniną“, ir šįkart knyga ją jaudino kaip niekad. Staiga susivokė jau nežinia kelintą kartą skaitanti tą patį puslapį, taigi liovėsi ir išjungė šviesą. Anapus lango marmėjo upė, už sienos girdėjosi prislopinti vyrų balsai, ir nors buvo šilta, ji susisupo į antklodes norėdama nuginti šaltį, kuris ją tebepurtė nuo tos akimirkos, kai pamatė Konerio nuotrauką. Niekaip nesisekė jos pamiršti. Edas pasakė „velniškai gera nuotrauka“ — net nesuvokdamas, kad ji iš tikro tokia ir yra. Tačiau Koneris suprato.

Ji tikriausiai buvo užsnūdusi, nes po kurio laiko pajuto šalia gulint nuogą Edą — jis bučiavo jai sprandą. Jis norėjo mylėtis, o kai ji sumurmėjo esanti per daug pavargusi, baisiausiai įsižeidė ir ėmė burbėti, kad nežinia kiek dienų, o gal net savaičių praeis, kol pasiseks vėl pasimatyti. Taigi ji atsisuko ir leidosi glamonėjama, ir netrukus nedavęs jai ramybės paveikslas ištirpo ir dingo. Tačiau švelnus jų kūnų suokalbis tą naktį — pirmą kartą — padvelkė liūdesiu.