2

Ta diena, kai Edvardas Tulis sutiko savo gyvenimo meilę, prasidėjo prastai. Visą savaitę snigo, ir jis jau tikėjosi savaitgalį gerai paslidinėti. Bet penktadienio paryčiais sniegas virto lietumi, o auštant (jei tokią vos pastebimą permainą galima vadinti aušra) visas Bostonas iki kelių prasmego pilkoje pliurzėje. Tarsi to būtų negana, viduje taip pat lijo. Vėlyvą rytmetį visame bute dingo šildymas ir vanduo. Išėjęs aiškintis padėties, Edas rado sustojusius liftus, laiptais kliokiantį vandenį, o vestibiulį pilną piktų kaimynų šlapiomis kojomis.

Pastatas buvo renovuojamas, ir pastaruosius porą mėnesių statybininkai, rodos, kasdien vis labiau įsigudrindavo gadinti gyventojams nuotaiką. Paaiškėjo, kad šiandien dailidė sugebėjo vienu ypu savo elektriniu grąžtu pragręžti elektros kabelį ir vandens vamzdį. Artimiausias Edo kaimynas, paniuręs senas našlys ponas Solomonas, papasakojo, kad nelaimingąjį ką tik išvežė greitoji. Ponas Solomonas nežinojo, ar jis smarkiai sužeistas, bet buvo tikras, kad gero čia nelauk.

Edas didžiąją dalį nakties tobulino antrą veiksmą savo naujojo miuziklo, kuris šįkart (jis neleido sau tuo net suabejoti) tikrai jį išgarsins. Tuo tarpu sekėsi neblogai, nors pamažu aiškėjo, kad toliau dirbdamas ir muzikai, ir eilėms jis suteikia daug tamsesnių ir grėsmingesnių tonų nei pats pradžioje ketino. Kai peršlapusiais batais paršliurpsėjo atgal į butą, rado naujų pokyčių. Ant lubų tiesiai virš pianino buvo atsiradusi šlapia dėmė. Pats pianinas, neaiškios kilmės griozdas, kurį reikėdavo derinti taip dažnai, kad vargu ar apsimokėjo, atrodė nenukentėjęs. Bet ant jo gulinčios gaidos, visas šios nakties Edo darbas, buvo permirkusios. Sieninėje spintoje, kur jis laikė slidinėjimo, alpinizmo ir žvejybos reikmenis, irgi lašėjo vanduo, taigi teko viską iškraustyti ir suversti ant lovos. Edas susinervinęs klestelėjo ant sofos ir pataikė tiesiai ant naujųjų Calvin Klein kolekcinių akinių, kuriuos buvo įsigijęs tik prieš savaitę už nemažus pinigus. Tai kažkoks kosminis sąmokslas, jokių abejonių.

Atėjo paštas, su širdinga padėka grįžo net ne vienas, o du paskutinio jo miuziklo rankraščiai su įrašais, — tas miuziklas, aišku, nežadėjo jo išgarsinti. Prie vieno iš jų buvo pridėtas garsaus Brodvėjaus prodiuserio laiškas: po skystokų pagyrų buvo rašoma, kad darbas „kiek per daug primena Sondhaimą1. Tas laiškas Edą net kelioms valandoms nubloškė į slogios savikritikos pagarmę.

Dabar jau buvo vėlyva popietė, jis sėdėjo prie kito pianino, didesnio, gražesnio ir geriau skambančio nei tas, kurį paliko bute, ir klausėsi, kaip jo nemėgstamiausias mokinys žudo niekuo dėtą ir ne per daug sudėtingą Šopeno kūrinį. Vaikis, dešimties metų nemalonus sutvėrimas, vardu Deksteris Rotvelas Jaunesnysis, vilkėjo juodais drabužiais, išskyrus sportbačius — tie buvo aukso ir sidabro spalvos ir tikriausiai kainavo tiek, už kiek visa šeima galėtų ramiai pramisti keletą savaičių.

Labiausiai Edą erzino vaikiščio beisbolo kepuraitė, kurią jis nuolat nešiojo. Ši, žinoma, irgi buvo juoda, užmaukšlinta atvirkščiai, o ją puošė užrašas MIRTIES ZONA — GAUJOS NARYS, tarsi pakraigaliotas krauju plūstančio voro. Edas iš prigimties nebuvo smurtautojas, greičiau priešingai. Tačiau kai kada jį apimdavo sunkiai nugalimas noras nuplėšti tą kepuraitę nuo jaunojo Deksterio Rotvelo galvos ir ja išvanoti jam ausis.

Prieš trejus metus baigęs koledžą, muzikos pamokomis Edas užsidirbdavo pakankamai, kad galėtų atsidėti kūrybai. Žiemą dar šiek tiek prisidurdavo penktadieniais grodamas prekybinės miesto dalies bare; nors užmokestis buvo menkas, o klausytojų dėmesys dar menkesnis, ši veikiajam vis dar teikdavo malonumo. O kaip muzikos mokytojas, rodos, be jokių pastangų monopolizavo miesto prasisiekėlių beviltiškiausių atžalų rinką. Šį vaikigalį jis mokė jau šešetą mėnesių, o tas nė kartelio per tą laiką nenusišypsojo, net nė karto nepažvelgė Edui į akis.

Taigi Edas spoksojo pro langą išlaižytoje Rotvelų svetainėje, mėgindamas atsekti Šopeno pėdsakus toje neryžtingoje kakofonijoje. Sausio tamsa, vos ne vos prasklaidyta dienos šviesos, dabar vėl tirštėjo, vis tebelijo. Jis stebėjo, kaip maži upeliukai teka nuo ką tik išblizginto ponios Rotvel mersedeso atverčiamu viršumi, kuris stovėjo įvažiuojamajame keliuke greta parūdijusio Edo nisano. Berniūkščio motina, pašviesintomis plaukų sruogomis, aptemptais treningais moterytė, kaip visada darbavosi sporto salėje kitoje koridoriaus pusėje, ji buvo užsidėjusi ausines, ko gero, kad negirdėtų Deksterio Jaunesniojo grojamų košmarų. Ji buvo liesutė, smulkaus sudėjimo, smailo veidelio, ir pro durų tarpą pastebėjęs ją, minančią bėgimo takelį, Edas įsivaizduodavo į ratą pakliuvusią kvanktelėjusią pelę.

Deksteris Rotvelas Jaunesnysis baigė groti ir atšlijo nuo klaviatūros.

— Šopenas užknisa.

— Taip manai? Tikrai? — Edas pasistengė, kad balsas skambėtų lengvai, netgi smagiai.

— Aha.

— Tu tikriausiai neturėjai laiko parepetuoti nuo praėjusios savaitės.

Vaikis kriuktelėjo ir ėmė krapštyti nosį. Kurį laiką juodu sėdėjo tylomis klausydami, kaip kitoje koridoriaus pusėje dusliai bum-bum-bum bumbsi ponia Pelė, matuodama kojomis kilometrus. Edas nusiėmė akinius, senuosius, lipnia juosta sulipintais įtvarais, ir pavalė. Tai jam priminė, kad nederėtų elgtis impulsyviai. Jis giliai atsikvėpė ir vėl užsimaukšlino akinius.

— Gerai. Tai ką dabar grosim? Gal norėtum dar pamėginti Led Zeppelin?

Tai nebuvo pokštas. Iš paskutiniųjų siekdamas sudominti vaikiščią, prieš porą savaičių Edas jam pagrojo „Laiptus į dangų“ ir porą Rolling Stones gabalų. Jam pasirodė, kad pagavo vaikio veide šiokį tokį susidomėjimo atšvaitą.

— Irgi užknisa.

— Oho, atrodo, visi tave užknisa. Šopenas, Mocartas, Led Zeppelin.

— Aha, užknisa.

Kurį laiką Edas leido viešpatauti tylai. Vaikis piktai žiūrėjo į lietų, vis dar krapštydamas nosį. Edas tyrinėjo tą paniurusį profilį pražiota burna ir paskubom skaičiavo, kaip tai atsilieptų jo ir taip pašlijusiems finansams. Ką gi, tebūnie. Jis atsistojo, ištraukė gaidas Deksteriui iš panosės ir susigrūdo į portfelį. Vaikis išpūtė akis.

— Kas atsitiko?

— Nieko, Deksteri. Tai ir yra visa bėda.

— Bet mes ką tik pradėjom.

— Taigi, bet man jau užtenka. Aš išeinu.

Jis atidarė duris ir išėjo į koridorių, tuo pat metu iš sporto salės pasirodė ir vaikio motina, atsargiai šluostydama veidą, kad neišsiterliotų lūpdažiu.

— Judu jau baigėt?

— Taip, ponia. Baigėm ir palaidojom.

Nuo kėdės prie durų jis pasiėmė savo apsiaustą. Svetainės tarpdury persisukęs stovėjo Deksteris, gūžčiodamas pečiais ir mirksėdamas motinai — girdi, visas pasaulis ėmė ir išprotėjo. Ponia Rotvel pažiūrėjo į laikrodį.

— Betgi dar tik...

— Tiesą sakant, ponia Rotvel, jūs tuščiai švaistote pinigus, o aš laiką.

— Kodėl? Ar Deksiui prastai sekasi?

Edas pažvelgė į vaikį. Tas tebestovėjo kumščiais sukinėdamas marškinėlius ant pilvo ir žvilgsniu piktai varstė grindis it apmulkintas neandertalietis. Vaizdas buvo gana graudus, ir Edo širdį žnybtelėjo gailestis.

— Taigi, ponia. Jam prastai sekasi. Jei jau kalbėsim sąžiningai, Deksis užknisa.

Pakili nuotaika truko tik kol jis grįžo namo. Šildymo vis dar nebuvo, vanduo tebelašėjo į šiukšlių dėžę, kurią jis buvo pastatęs pianino vietoje. Edas nusiprausė po šaltu dušu dainuodamas, kad nejustų šalčio ir išbaidytų mintis, koks nerūpestingas kvailys jis buvo pasiųsdamas Rotvelus. Paskui užsiplikė puodelį kakavos, pasišildė mikrobangėje nuo vakar likusią pusę picos ir suvalgė ją susisupęs į apsiaustą priešais televizorių. Televizorius rodė vien katastrofas ir nelaimes: palyginti su jomis, jo paties bėdos buvo niekis, taigi nuotaika nepasitaisė nė per plauką.

Bare jis turėdavo pasirodyti apie aštuntą, nors lankytojų prisirinkdavo tik gerokai vėliau. Taigi apie pusę aštuonių jis vėl narsiai išėjo į lietų ir sėdęs į automobilį ilgoje ir niūrioje vilkstinėje nušliaužė užkimštomis gatvėmis.

Baras buvo vadinamas Ralfio baru, nors nei kas tas Ralfis, nei kodėl taip keistai užrašė savo vardą, Edas niekad taip ir neišsiaiškino. Baras buvo netoli uosto, pačiame prašmatniai perstatyto rajono pakraštyje, ir vasarą čia knibždėte knibždėdavo turistų, bet tokį žiemos vakarą kaip šis atrodė tikras nesusipratimas. Be Ralfio baro, vienintelė lankytina vieta čia buvo kino teatras, stovintis tiesiai priešais kitoje gatvės pusėje, ir verslui tai tik padėdavo, bet norint pasistatyti automobilį prireikdavo šiokių tokių pastangų. Tačiau šįvakar Edui pasisekė.

Sukdamas už kampo, pro aprasojusį langą jis pamatė, kaip prie pat baro iš savo vietos išvažiuoja džipas. Edas pamirksėjo šviesomis ir sustojo laukdamas, kol anas išvažiuos. Automobilis užpakalyje pradėjo signalizuoti, nors turėjo būti aišku, ko Edas sustojo. Veidrodėlyje jis pamatė baltą aplamdytą folksvageną „vabalą“. Tas vėl ėmė pypsėti.

Edas papurtė galvą. Kas per idiotas. Džipas išvažiavo, ir Edas pavažiavo į priekį, kad galėtų į tuščią vietą įvairuoti atbulas. Manė, jog „vabalas“ arba pravažiuos, arba palauks, bet įjungęs atbulinį bėgį ir atsisukęs pamatė, kad anas mikliai įsmuko į jo nusižiūrėtą vietą. Na, tokio subingalviško elgesio jis nebuvo nusiteikęs pakęsti. Įjungęs avarinį signalą išlipo laukan.

Iš folksvageno išlipo du žmonės. Vairuotoja, jauna moteris, prisiartinusį Edą apdovanojo tokia nekaltumu švytinčia šypsena, kad jis minutę suabejojo, ar tik ji nežiūri į ką nors, einantį jam iš paskos. Netgi šiek tiek grįžtelėjo norėdamas įsitikinti, bet užpakalyje nieko nebuvo. Moteris vilkėjo raudoną slidinėjimo striukę, ant tankių tamsių plaukų kupetos buvo užtrauktas gobtuvas. Keleivis buvo vyras, aukštesnis ir stambesnis už Edą. Tai, ko gero, turėjo padaryti jam įspūdį, bet nepadarė. Visa, ką Edas pamatė pro savo aprasojusius akinius, — kad tas išsišiepęs nuo ausies iki ausies. Edo tai visiškai nesužavėjo. Lietus dabar pylė kaip iš kibiro.

— Atleiskit, — pasakė Edas kuo ramiau. — Tai mano vieta.

Moteris pažvelgė į savo automobilį, tada vėl atsisuko į Edą su ta pačia siutinančia nekalto avinėlio šypsena.

— Ne. Vieta mūsų.

Ji užrakino automobilį ir užsisegė striukę. Nors Edui iš pasiutimo net garai veržėsi pro ausis, jis vis tiek pastebėjo, kad tai nepaprastai graži moteris. Ji buvo tamsaus gymio, plačia burna ir puikiais dantimis. Didelės tamsios akys linksmai žiburiavo. O kadangi to linksmumo priežastis buvo pats Edas, tai tik pakurstė jo pyktį.

— Klausykit, jūs kuo puikiausiai matėt, ką rengiuosi daryti. Aš sustojau norėdamas leisti išvažiuoti anam žmogui, daviau ženklą, pavažiavau į priekį, kad galėčiau įvairuoti atbulas, o jūs įsmukot man už nugaros. Taip negalima.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Galima. Mes ką tik tai padarėm.

— Negalima, po galais!

Edas kone suspiegė, tad gelbėdamas grėsmingo vyruko įvaizdį nuožmiai nužvelgė jos palaižūną vaikiną, kuris vis dar vaipėsi kaip beždžionė lėtai eidamas prie jų aplink mašiną. Edui pro apsiaustą ties pečiais ir nugara sunkėsi vanduo. Sprandu

nutekėjo ledinė srovelė. Pro akinius jis beveik nieko nebematė, bet jam pasirodė, kad moters veide šmėstelėjo pirmas sumišimo šešėlis. Ji pasisuko į savo beždžionžmogį pagalbos.

— Tik nepradėkit plūstis, — pasakė beždžionžmogis.

— Aš nesiplūstu!

— Ką tik sakėt „po galais“.

— Varge...

— Nereikia.

Jis perspėdamas ištiesė rankas atstatęs delnus. Paskui staiga nusišypsojo, suraukė antakius ir prakalbo iš proto varančios užuojautos kupinu balsu:

— Žmogau, man labai gaila. Bet klausyk, juk gyvenimas — tai džiunglės. Po kelių tūkstantmečių išliks tik tie vairuotojai, kurių protėviai pirmieji išmoko įsmukti į kitų žmonių stovėjimo vietas. Tai natūralioji atranka. Žiauru, bet tokia jau yra evoliucija. O dabar atleiskit mums, vėluojam į kiną.

Dar kartą nusišypsojęs jis paėmė moterį už rankos ir nuvairavo per gatvę, palikęs Edą permirkusį, netekusį žado ir visiškai sutrikusį.

— Judu arogantiški...

Pro šalį švilpiantis automobilis aptaškė jam kojas. Kitas signalizavo.

— Ei, žmogau, patrauk mašiną. Užtvėrei visą kelią.

— Ak... aš nebežinau...

Edas nušliurpsėjo prie savo automobilio ir nusišluostė akinių stiklus. Paskui kone dvidešimt minučių suko ratus aplink kvartalą, kol rado kur pastatyti automobilį, ir visą tą laiką jo galvoje sukosi tamsūs keršto planai. Galų gale aptiko vietą vos per keletą mašinų nuo tos moters folksvageno, ir einant pro jį jam šovė mintis. Tai bus puikus atsakomasis smūgis.

Įėjęs į Ralfio barą, Edas atsiprašė vadybininko Brajeno už pavėlavimą. Pasakė, kad šiandien bjauri diena. Brajenas gūžtelėjo pečiais ir atsakė, esą kam nepasitaiko. Baras tebebuvo pustuštis, taigi sąžinė Edo pernelyg negraužė. Jis greitai praėjo pro barą, prie kasos susirado lapelį popieriaus ir rašiklį.

— Ei, eikš čia, — šūktelėjo Brajenas, — pagrok mums!

— Po kelių minučių grįšiu.

Edas greitosiomis šį tą pakeverzojo ant lapelio, tada rūpestingai apvyniojo čia pat rasta plėvele, kad neprasisunktų vanduo. Ir nuėjo prie durų pakeliui šūktelėjęs Brajenui, kad netrukus grįš.

Lauke minia prie kino teatro buvo išnykusi. Gatvė tuščia, tik kartkartėmis prašniokšdavo koks automobilis. Edas nuėjo tiesiai prie „vabalo“ ir pasilenkęs virš kapoto atsargiai patraukė valytuvus. Jie lengvai nusiėmė. Po vienu strypu jis pakišo savo raštelį. Atsitiesė su pasitenkinimo šypsena lūpose. Kerštas, nusprendė jis kišdamas valytuvus į apsiausto kišenę, — tai patiekalas, kurį geriausia valgyti šlapią. Apsisukęs sugrįžo į barą.

„Po kelių tūkstantmečių, — buvo parašyta raštelyje, — išliks tik vairuotojai, mokantys vogti valytuvus iš tų, kurie vagia stovėjimo vietas. Tai natūralioji atranka.“

Nors drabužiai buvo drėgni, o diena bjauri, tą vakarą jis grojo gerai. Apie dešimtą pradėjo rinktis lankytojai. Vienas staliukas plodavo po kiekvieno kūrinio, o nuo jo užsikrėtė ir visi kiti. Edas pasirausė atmintyje, ieškodamas dainų apie lietų, ir jos turėjo pasisekimą. „Audringą orą“ publika netgi paprašė pakartoti. Jo balsas nebuvo kažin koks, bet šįvakar jis, rodos, peršalo, tad dainavo sodriau ir tarsi seksualiau. Viena iš padavėjų, Lina, kuria jis šiek tiek žavėjosi, vis atnešdavo jam gėrimų ir, jei tik jis nefantazuoja, žvelgė visiškai kitokiu žvilgsniu nei paprastai.

Kaskart atsidarius durims Edas su malonumu pastebėdavo, kad vis dar lyja. Jis žinojo, kad tai niekinga, bet negalėjo liautis vaizdavęsis, kaip moteris grįžta prie savo automobilio ir randa raštelį. Labiausiai troško tą akimirką pamatyti jos veidą. Filmas jau turėjo baigtis, ir jis spėliojo, ar ji pasirodys čia ir ką tada reikės daryti. Tačiau Ralfio baras buvo girtuoklių lindynė — pritemdytos šviesos ir raudonu pliušu apmušti minkštasuoliai. Nors jis apie tą moterį žinojo tik tiek, kad ji vagia stovėjimo vietas, įsivaizdavo, jog ji kitokio molio — jogurtai ir jogos pratybos. Ko gero, greičiau mirtų nei ateitų į tokią skylę kaip Ralfio baras.

Tačiau jis klydo.

Edas kaip tik turėjo penkiolikos minučių pertraukėlę prieš paskutinį pasirodymą. Jis nuėjo į tualetą, o grįždamas buvo įspraustas į kampą — karštai ir entuziastingai — Linos, kuri pareiškė, kaip šiandien jai patinka jo grojimas, o ypač naujasis, seksualusis balsas. Taigi sėsdamasis prie pianino Edas jautėsi labai patenkintas savimi. Atsisėdęs ėmė gurkšnoti ir staiga pamatė ją. Pastebėjo raudonąją striukę, o jei būtų žvilgtelėjęs kiek vėliau, tikriausiai nebūtų atpažinęs, nes ji kaip tik ją vilkosi. Po ja vilkėjo šviesų gelsvą megztuką. Jos vaikinas (tiesą sakant, ne toks jau panašus į beždžionę) užsakinėjo gėrimus, o ji tuo tarpu atsisėdo ant suolelio, nežymiai pasiraivė ir ėmė dairytis po salę. Edas ją stebėjo.

Ji papurtė galvą ir pirštais susibraukė plaukus — tikriausiai tai buvo praktiškas gestas, tačiau bet kuri kita moteris būtų tai padariusi koketiškai. O jai išėjo visai natūraliai. Ir tai buvo pats seksualiausias Edo kada nors matytas gestas.

Staiga jis suvokė, kad ji žiūri tiesiai į jį, jos veide nušvito atpažinimo šypsnys. Tą akimirką, kurią vėliau vadindavo genialaus nušvitimo akimirka, Edas pradėjo groti dainelę iš savo paskutinio (dukart atmesto ir niekada nepastatyto) miuziklo.

Tai buvo ilgesinga nakties dainelė apie meilę, „kiek per daug primenanti“ Tomą Veitsą2 — „Tavo ar mano vietelė“. Priedainis buvo toks:

Mes išlenkėm stiklą viskio,

Išlenkim ir vyno taurelę.

Mano širdis kiek sutriko —

Ar tai tavo ar mano vietelė?

Įdainuodamas Edas nenuleido nuo jos akių. Jos vaikinui tai, rodos, visai nerūpėjo. Jam irgi patiko pokštas, tad Edui baigus dainuoti vaikinas pakėlė stiklą į jo sveikatą ir paprašė Linos nunešti gėrimo jam. Edas grojo toliau, stengdamasis ištraukti iš atminties visas bent kiek tinkamas situacijai dainas, tai šen, tai ten keisdamas žodžius, kad ji nusijuoktų. Jis pagrojo „Mums reikia išmesti tave iš čia“ ir „Kažkur tenai tavo vieta“ iš „Vestsaido istorijos“. Jautėsi apsvaigęs, įkvėptas. Auditorija buvo nuostabi, ji irgi dalyvavo tame pokšte net jo nesuprasdama. Jis grojo vien jai, moteriai, kurios valytuvai kyšojo jo apsiausto kišenėje. Todėl jis smarkiai nusivylė, kai vos įpusėjus „Nuostabiąją Ritą“ ji atsistojo ir ėmė vilktis striukę. Ir tada pamatė, kad juodu ateina pas jį.

Jie palaukė prie pianino, kol jis baigs dainuoti. Ji atrodė susidrovėjusi. Edas baigė dainą, ir kol salėje griaudėjo aplodismentai, linktelėjo jai.

— Buvo smagu, — pasakė ji. — Gerai dainuojat.

— Iš tiesų mėgstu dainuoti. Dėkoju.

— Žinote, aš tikrai labai gailiuosi dėl to, kas nutiko. Nežinau, kas man užėjo. Niekad gyvenime nebuvau taip pasielgusi.

— Tai mano kaltė, — įsiterpė jos vaikinas. — Aš ją įkalbėjau. Suprantat, mes vėlavom į kiną ir... šiaip ar taip... mes atsiprašom.

Edas linktelėjo nežiūrėdamas į jį. Negalėjo atitraukti akių nuo moters. Dieve, ji buvo nuostabi. Tada susivokė, kad juodu laukia atsakymo.

— Na... ačiū, — pasakė. — Tai yra... et, įvertinkim ir gerąją pusę, juk aš gavau nemokamą biologijos pamoką.

Edo apsiaustas kabojo ant kėdės atlošo. Ištiesęs ranką jis pasirausė drėgnoje kišenėje ir padavė jai valytuvus.

— Štai.

Ji suraukė antakius.

— Tai jūs dar nebuvot prie savo automobilio?

— Ne.

— Žinote, jums pačiam jų gali prireikti.

Kreivai šyptelėjusi ji pasiėmė valytuvus. Vaikinas nusijuokė.

— Atsiskaitę? — paklausė Edas.

Ji prisimerkė.

— Na, apie tai dar reikės pagalvoti.

— Ir dar štai ką pasakysiu: neturėdama tokio galingo vaikino, būtumėt pakliuvusi į didelę bėdą.

— Susipažinkite — mano pusbrolis Deividas.

Tai buvo nuostabiausi tądien išgirsti žodžiai. Edas ištiesė ranką.

— Edvardas Tulis. Malonu susipažinti.

Deividas pasakė, kad jam irgi malonu. Jo gniaužtai buvo geležiniai. Edas pasisuko į moterį, kurią jau buvo beveik įsimylėjęs, ir ištiesė jai ranką, o ji suėmė ją abiem.

— Rita, — prisistatė.

Edas laikydamas jos rankas sudvejojo. Rankos buvo vėsios ir malonios. Rita? Ar gali būti? Ji nusijuokė.

— Na gerai, Džulija. Džulija Bišop.

— Ei, Edai! — iš už baro šūktelėjo Brajenas. — Jei jau iš muzikos gimsta meilė, tai, po velnių, galėtum groti toliau.

— Koks romantikas, — atsiliepė Edas.

Džulija nusišypsojo ir dar kartą atsiprašė, paskui jie atsisveikino ir patraukė prie durų. Edas pradėjo groti Džono Lenono dainą, kurios nebuvo grojęs daugybę metų. Bet jei Džulija ir suprato užuominą, o turėjo suprasti, nes daina buvo pavadinta jos vardu, vis tiek to neparodė. Ji tiesiog išėjo su savo pusbroliu į naktį ir nė karto neatsigręžė.

Pusė mano žodžių vien kvailystės,

Bet jais beldžiuosi tavo širdin, Džulija.

Po pusvalandžio Edas nuėjo prie savo automobilio, vis dar keikdamasis, kad nesusiprato paprašyti jos telefono numerio ar bent paklausti, kur gyvena ar dirba. Valytuvai buvo nuimti, o po vienu strypu pakištas raštelis. „Supratau“, — buvo parašyta vienoje pusėje. Edas apvertė lapą. Kitoje pusėje buvo telefonas.

Nustojo lyti.