Trisdešimt ketvirtas skyrius

Vakarėlį sumanė Frenkas. Jis pareiškė, kad tai Piligrimo idėja, mat šis jam sakęs, jog pageidautų vakarėlio, taigi taip ir bus. Jis paskambino Henkui ir šis pažadėjo atkakti. Dar pridūrė, kad namai pilni nuobodžiaujančių pusbrolių ir pusseserių iš Helenos, kurie irgi atkaks. Apskambinus visus šventus, subuvimas iš vakarėlio virto pobūviu ir galop tikra puota. Diana iš galvos kraustėsi galvodama, kaip reikės visus pamaitinti.

— Velniop, Diana, — tarė Frenkas. — Negalim išleisti Anės su Greise ir tuo arkliu į dviejų tūkstančių mylių kelionę namo be prašmatnių palydų.

Diana patraukė pečiais, ir Tomas suprato, kad ji mano: „O kodėl gi, po velnių, ne?”

— Ir šokiai, — kalbėjo Frenkas. — Būtinai turi būti šokiai.

— Šokiai? Baik!

Frenkas paklausė Tomo nuomonės, o Tomas pasakė manąs, kad šokiai būtų puiku. Taigi Frenkas vėl paskambino Henkui, ir šis pažadėjo atsigabenti savo muzikinį centrą, galįs ir spalvotas šviesas, jeigu jie nori. Po valandos jis apsireiškė, ir vyrai drauge su vaikais viską sumontavo lauke prie daržinės, o Diana, pagaliau susigėdusi ir atlyžusi, nuvežė Anę į Didžiuosius Krioklius maisto pirkti.

Iki septynių viskas buvo paruošta, visi nuėjo nusiprausti ir persirengti.

Išlindus iš dušo, Tomo žvilgsnis užkliuvo už mėlyno chalato prie durų, jis pajuto po širdim maudulį. Pamanė, kad chalatas galbūt išsaugojo jos kvapą, bet kai įsikniaubė į jį, nieko neužuodė.

Nepasitaikė progos pabūti vienam su Ane nuo tada, kai grįžo Greisė, o jautėsi nuo jos atskirtas, lyg iš kūno būtų išpjautas geras gabalas. Išvydęs, kaip ji verkia Piligrimo, panoro bėgti prie jos ir apglėbti. Negalėjo jos paliesti, ir tai buvo beveik nepakeliama.

Lėtai apsirengęs trynėsi po kambarį klausydamasis atvykstančių automobilių, juoko ir pradėjusios skambėti muzikos. Pažvelgęs į lauką pamatė, kad jau susirinkęs gražus pulkas. Buvo puikus giedras vakaras. Prietemoje žėrėjo šviesos. Nuo ugnies, kur ant grotelių kepė mėsa ir kur jis turėjo padėti Frenkui, pamažu driekėsi dūmų debesys. Ieškodamas peržvelgė veidus ir surado ją. Kalbėjosi su Henku. Vilkėjo suknelę, kurios jis nebuvo matęs, tamsiai mėlyną ir be rankovių. Jam žiūrint ji atmetė galvą ir nusijuokė iš kažkokių Henko žodžių. Tomas pamanė, kad ji labai graži. O juoktis jam nesinorėjo kaip dar niekad gyvenime.

Ji pamatė jį, vos tik Tomas išėjo į priebutį. Henko žmona ėjo į vidų nešina padėklu su stiklinėmis, o jis atidaręs prilaikė stumdomąsias duris ir nusijuokė iš kažkokių jos žodžių. Tada žvilgtelėjo į lauką, iškart surado jos akis ir nusišypsojo. Ji susizgribo, kad Henkas ką tik kažko klausė.

— Atleisk, Henkai, neišgirdau.

— Sakiau, kad girdėjau, jog keliauji namo?

— Taip, bijau, kad taip. Rytoj deduosi daiktus.

— Niekaip negalim sugundyti miesto mergaičių pasilikti, a?

Anė nusijuokė, truputį per garsiai, kaip ir visą vakarą. Vėl liepė sau nusiraminti. Per žmones pamatė, kad Tomą pagrobė Smoukis, norėjęs jį supažindinti su kažkokiais savo draugais.

— Jėzau, tai gardžiai kvepia, — tarė Henkas. — Na, Ane, gal paragaujam? Einam su manim.

Ji leidosi nuvedama, lyg būtų bevalė. Henkas paėmė jai lėkštę, su kaupu prikrovė apskrudusios mėsos gabalų ir užkrėtė aitriųjų paprikų padažo su pupelėmis. Anei pasidarė bloga, bet ji tebesišypsojo. Jau nusprendė, ką darys.

Ji liks su Tomu vienu du — pakvies jį šokti, jei kitaip nepavyks, — ir pasakys jam, kad palieka Robertą. Kitą savaitę grįš į Niujorką ir praneš šią žinią pirmiausia Robertui, o paskui Greisei.

O Dieve, pamanė Tomas, ir vėl bus kaip aną kartą. Šokama jau daugiau kaip pusvalandį, ir kiekvieną kartą, kai tik jis bando prie jos prisiartinti, kas nors nučiumpa arba ją, arba jį. Kaip tik tada, kai pamanė, jog kelias laisvas, pajuto plekštelėjimą per petį. Diana.

— Ar brolienė negaus pašokti?

— Diana, maniau, kad niekad neišvesi.

— Žinojau, kad nešokdinsi.

Jis apkabino ją ir šiek tiek nusiminė išgirdęs, kad naujoji melodija lėta. Ji vilkėjo naują raudoną Los Andžele pirktą suknelę ir bandė priderinti lūpų dažus, bet ne itin pavyko. Aitriai trenkė kvepalais ir alkoholiu, o iš akių jis suprato, kad apsinešusi.

— Nuostabiai atrodai, — tarė jis.

— Dėkui, malonusis pone.

Girtos Dianos jis jau seniai nebuvo matęs. Nežinojo, kodėl, bet jį tai liūdino. Ji spaudėsi prie jo klubais ir taip išrietė nugarą, kad jei jis būtų ją paleidęs, būtų parvirtusi. Šaudė į jį gudriais erzinančiais žvilgsniais, kurių jis nesuprato ir kurie jam nelabai patiko.

— Smoukis sako, kad tu taip ir neišvažiavai į Vajomingą.

— Jis taip sakė?

— Aha.

— Ką gi, neišvažiavau. Vienas iš tenykščių vyrukų susirgo, todėl teks važiuoti kitą savaitę.

— Aha …

— Diana, ką reiškia tas „aha”?

Suprantama, jis žinojo. Ir išbarė save, kam davė jai progą pasakyti. Tiesiog reikėjo nutraukti pokalbį.

— Tikiuosi, kad buvai geras berniukas, tik tiek.

— Diana, liaukis. Tu per daug išgėrei.

Tai buvo klaida. Jos akys sužaibavo.

— Aš? Tik nemanyk, kad mes visi nematom.

— Ko? — dar viena klaida.

— Žinai, apie ką kalbu. Nuo judviejų tvoskia toks karštis, kad galima nusiplikyti.

Jis tik papurtė galvą ir nusuko akis, lyg jai galvoj būtų pasimaišę, bet ji suprato pataikiusi į skaudžią vietą, pergalingai išsišiepė ir pagrasino jam pirštu.

— Visa laimė, kad ji išvyksta namo, dieveri.

Kol šokis tęsėsi, jie nebeištarė nė žodžio. O kai pasibaigė, ji vėl gudriai dėbtelėjo į jį ir nuėjo kraipydama klubus kaip kekšė. Dar nespėjus atsikvošėti prie baro jam už nugaros atsirado Anė.

— Gaila, kad nelyja, — sukuždėjo.

— Einam pašokti, — tarė jis. Apkabino ją, kol dar kas nors kitas nenutvėrė, ir nusivedė.

Muzika buvo greita, ir jie šoko pavieniui, atplėšdami akis vienas nuo kito tik tuomet, kai įtampa, rodės, parblokš ar išduos juos. Turėti ją taip arti ir tokią neprieinamą buvo išmoninga kankynė. Po antrojo šokio Frenkas bandė ją atimti, bet Tomas viską pavertė juokais, girdi, jis vyresnis ir nenusileis.

Paskui suskambo lėta baladė, moteris dainavo apie mylimąjį mirties patale. Pagaliau jie galėjo uždėti vienas ant kito rankas. Prisilietus prie jos odos ir per drabužius pajutus švelniai besiglaudžiantį kūną, jam apsvaigo galva ir valandėlę reikėjo užsimerkti. Žinojo, kad iš kažkur jį stebi Diana, bet nesuko sau galvos.

Dulkėta šokių aikštelė buvo perpildyta. Anė pažvelgė į juos supančius veidus ir tyliai tarė:

— Man reikia su tavim pasikalbėti. Kaip galime tai padaryti?

Jis vos nepasakė: apie ką kalbėtis? Tu išvyksti. Tik tiek ir galima pasakyti. Tačiau tarė:

— Prie mankštos tvenkinio. Po dvidešimties minučių. Pasitiksiu tave.

Ji spėjo tik linktelėti, nes vėl priėjo Frenkas ir atėmė ją.

Greisei svaigo galva, ir ne tik nuo dviejų stiklinių punšo. Ji šoko beveik su visais: Tomu, Frenku, Henku, Smoukiu, net šauniuoju, mieluoju Džo — ir pati savim žavėjosi. Galėjo suktis, kratytis, net šokti džiazą. Nė karto neprarado pusiausvyros. Galėjo daryti viską. Norėjo, kad čia būtų Terė Karlson ir ją matytų. Pirmą kartą naujajame savo gyvenime, galbūt apskritai gyvenime, jautėsi esanti graži.

Norėjo nusišlapinti. Prie daržinės stovėjo tualetas, bet ten nuėjusi pamatė eilę. Nusprendė, kad niekas neprieštaraus, jei pasinaudos tualetu vonios kambaryje — juk ji beveik šeimos narė, be to, vakarėlis lyg ir jos garbei, taigi pasuko į verandą.

Įėjo pro stumdomąsias duris, nesąmoningai prilaikydama, kad netrinktelėtų. Eidama siauru L formos prieškambariu, vedančiu į virtuvę, išgirdo balsus. Frenkas barėsi su Diana.

— Tu tiesiog per daug išgėrei, — tarė jis.

— Eik šikt.

— Ne tavo reikalas, Diana.

— Ji ketino jam apsukti galvą nuo tada, kai čia atsidūrė. Tik užmesk akį, atrodo kaip rujojanti kalė.

— Juokinga.

— Dieve, vyrai tokie bukagalviai.

Piktai sutarškėjo indai. Greisė stabtelėjo. Jau buvo nusprendusi verčiau grįžti prie daržinės ir pastovėti eilėje, bet pro atviras duris išgirdo Frenko žingsnius. Žinojo, kad nespės išeiti jo nepastebėta. O jeigu jis pastebės, kaip ji sprunka, tikrai supras, kad slapčiom klausėsi. Beliko drožti pirmyn ir atsitrenkti į jį apsimetus, kad ką tik įėjo.

Išdygęs tarpdury prieš ją, Frenkas sustojo ir vėl atsisuko į Dianą.

— Galima pamanyti, kad pavyduliauji.

— Ai, atstok!

— Pati atstok. Jis suaugęs vyras, dievaži.

— O ji — ištekėjusi moteris su vaiku, dievaži!

Frenkas nusisuko ir žengė į koridorių, purtydamas galvą. Greisė pasuko jo link.

— Sveiki, — linksmai tarė.

Jis, regis, gerokai nusigando, bet iškart atsikvošėjo ir džiugiai išsiviepė.

— Sveika, puotos karaliene! Kaip sekasi, mieloji? — jis uždėjo rankas jai ant pečių.

— O, nuostabiai. Dėkui už pobūvį ir visa kita.

— Greise, vienas malonumas, patikėk manim, — jis pakštelėjo jai į kaktą.

— Ar galiu pasinaudoti vonios kambariu? Lauke labai ilga eilė …

— Žinoma, gali! Tiesiai ir eik.

Kai ji įėjo į virtuvę, ten nieko nebebuvo. Išgirdo žingsnius ant laiptų į antrą aukštą. Sėdėdama tualete svarstė, dėl ko jie ginčijosi, ir jai pirmą kartą skaudžiai toptelėjo, kad galbūt žino.

Atėjusi pirma jo Anė lėtai vaikščiojo aplink tvenkinį iki pat jo tolimojo galo. Oras dvelkė chloru. Jos batukai kaukšėjo betonuotu takeliu, o aidą rijo žiojinti tamsa. Atsišliejo į išbalintą rąstų sieną ir pajuto, kaip ji raminamai vėsina nugarą. Nuo daržinės sklido šviesos ruoželis, ir ji žiūrėjo į jo atspindį negyvame ramiame tvenkinio vandenyje. Tame kitame pasaulyje baigėsi viena kantri stiliaus daina ir prasidėjo kita, vos girdima.

Atrodė neįmanoma, kad tik vakar jie stovėjo pirkios prie upelio virtuvėje, niekas jiems netrukdė ir neskyrė jų. Ji gailėjosi, kad tada nepasakė jam to, ką dabar ketina pasakyti. Netikėjo, kad ras tinkamus žodžius. Kai šį rytą pabudo jo glėby, buvo pasiryžusi, nors toj pačioj lovoj tik prieš savaitę gulėjo su savo vyru. Gėdijosi tik dėl to, kad nejaučia gėdos. Ir vis dėlto susilaikė nepasakiusi jam; dabar svarstė, ar tik ne iš baimės, kaip jis į tai pažiūrės.

Ji nė valandėlės neabejojo jo meile. Kaip galėtų? Tačiau jį gaubė kažkokia liūdna, beveik lemtinga nuojauta. Šiandien tai pastebėjo, kai jis žūtbūt stengėsi jai paaiškinti, ką padarė Piligrimui.

Takelio į daržinę gale trumpam pliūptelėjo šviesa. Jis stabtelėjo ir įsižiūrėjo į tamsą ieškodamas jos. Ji žengė prie jo, jis išgirdęs atsisuko ir ją pasitiko. Paskutinius juodu skiriančius žingsnius Anė bėgo, lyg jį kas būtų galėjęs pagrobti. Jo apkabinta pajuto palengvėjimo virpulį, kurį visą vakarą slopino. Kvėpavo kaip vienas, tvinkčiojo lūpos ir kraujas, tarsi tos pačios širdies varinėjamas susipynusiomis gyslomis.

Kai pagaliau ji įstengė kalbėti, jo rankų prieglobstyje pasakė paliekanti Robertą. Kalbėjo taip ramiai, kaip tik sugebėjo, prispaudusi skruostą prie jo skruosto, galbūt bijodama to, ką gali išvysti jo akyse, jeigu pažvelgs. Pasakė žinanti, kaip baisu bus jiems visiems. Tačiau šitokį skausmą ji galinti įsivaizduoti, o Tomo netekties skausmo — ne.

Jis tylėdamas klausėsi, glaudė ją ir glostė veidą, plaukus. O kai ji baigė, vis dar tylėjo, ir Anė pajuto, kaip ją lėtai palietė pirmas šaltas siaubo pirštas. Ji pakėlė galvą, pagaliau išdrįsusi pažvelgti į jį, ir pamatė, kad jis irgi toks susijaudinęs, jog dar negali kalbėti. Aname pasaulyje tebebumbsėjo muzika. Jis pasižiūrėjo į ją ir lėtai papurtė galvą.

— Oi Ane.

— Ką? Pasakyk.

— Negali to padaryti.

— Galiu. Grįšiu ir pasakysiu jam.

— O Greisė? Manai, galėsi pasakyti Greisei?

Ji įsmeigė akis į jį, gaudydama jo žvilgsnį. Kodėl jis šitaip daro? Ji tikėjosi pritarimo, o jis pasiūlė tik abejonę, iškart prirėmė ją prie sienos vieninteliu dalyku, apie kurį nedrįso galvoti. Dabar Anė suprato, kad pasiryžusi žengti šį žingsnį griebėsi senojo apsauginio įpročio ir išvedžiojimų: vaikus skaudina tokie dalykai, kalbėjo sau, tai neišvengiama, bet jei viskas daroma kultūringai ir jautriai, žaizda greit užgyja. Neprarandamas nė vienas iš tėvų, keičiasi tik kažkokia pasenusi geografija. Anė žinojo, kad teoriškai turi šitaip būti; juolab kad kai kurių draugų skyrybos įrodė, jog šitaip įmanoma. Tačiau čia ir dabar, jiems ir Greisei šito negalima pritaikyti, tai aiški nesąmonė.

— Po to, ką ji iškentė … — tarė jis.

— Manai, nežinau!

— Aišku, žinai. Aš tik norėjau pasakyti, kad žinai, todėl niekad neleisi sau taip pasielgti, net jei dabar manai galinti.

Anė pajuto, kad akys pritvinko ašarų ir ji negalės jų sulaikyti.

— Aš neturiu pasirinkimo, — ne pasakė, o tyliai išrėkė, aidas atsimušė į plikas sienas kaip aimana.

Jis tarė:

— Tą patį sakei ir apie Piligrimą, bet klydai.

— Kita galimybė — netekti tavęs! — šūktelėjus Anei jis linktelėjo. — Tai ne pasirinkimas, negi nesupranti? Argi gali savo noru manęs netekti?

— Negaliu, — paprastai atsakė jis. — Bet man ir nereikia to daryti.

— Atsimeni, ką sakei apie Piligrimą? Sakei, kad jis pasirinko kelią į bedugnę, nuo krašto pažvelgė žemyn ir pamatęs, kas ten, ryžosi susitaikyti su gyvenimu.

— Bet su skausmu ir kančia taikosi tik kvailys.

— Betgi mes nekentėsim ir nesikankinsim.

Jis papurtė galvą. Anę užplūdo pyktis. Siuto ant jo, kam pasakė tai, kas, kaip širdies gilumoje suprato, yra tiesa, ir ant savęs — už raudą, sudrebinusią visą kūną.

— Tu manęs nenori, — tarė ir tuojau pajuto, kaip neapkenčia savęs už verksmingą gailestį sau, o dar labiau už džiaugsmą, kurį patyrė pamačiusi ašaras jo akyse.

— Oi Ane. Tu niekad nesuprasi, kaip noriu tavęs.

Ji verkė jo glėby, praradusi bet kokią laiko ir erdvės nuovoką. Pasakė jam negalinti be jo gyventi ir neįžvelgė pranašiško ženklo, jam atsakius, kad jis negali, o ne ji. Tomas kalbėjo, kad laikui bėgant ji ims žvelgti į šias dienas nesigailėdama, kaip į gamtos dovaną, pagražinusią visų jų gyvenimą.

Kai ji jau nebegalėjo verkti, nusiprausė vėsiu tvenkinio vandeniu, o jis surado rankšluostį ir padėjo nusišluostyti nuo akių nuvarvėjusius dažus. Jie laukė, kol nuo jos skruostų išnyks raudonos dėmės, beveik nieko nebepridurdami. Tada, kai atrodė, jog jau viskas aprimo, po vieną grįžo atgal.