Dešimtas skyrius

Uždėjęs ranką ant plastiku padengtos suolo atkaltės, Tomas žiūrėjo, kaip jo sūnus už prekystalio kepa mėsainius. Atrodė, lyg vaikis tai būtų daręs visą gyvenimą, taip nerūpestingai sukiojo gardelę ir nukratydavo juos, nesiliaudamas kalbėti ir juokauti su viena iš padavėjų. Helas tikino, kad ši Grinvič Vilidžo užkandinė pietų metą labiausiai lankoma.

Vaikis čia nemokamai dirbdavo tris ar keturis kartus per savaitę, užtat užkandinės savininkui, Reičelės draugui, nemokėjo nuomos už palėpę, kurioje gyvena. Kai nedirbdavo čia, lankė kino mokyklą. Ką tik pasakojo Tomui apie trumpametražį, kurį filmuoja.

— Apie vyriškį, kuris gabalėlis po gabalėlio suvalgo savo draugės motociklą.

— Skamba kietai.

— Taip ir yra. Panašu į kelio filmą, bet veiksmas vyksta vienoje vietoje, — Tomas buvo devyniasdešimčia procentų įsitikinęs, kad tai pokštas. Vylėsi, kad taip. Helas toliau pasakojo: — Sudorojęs motociklą, jis imasi draugės.

Tomas linktelėjo svarstydamas:

— Vaikinas sutiko mergaitę, vaikinas mergaitę suraitė.

Helas nusijuokė. Turėjo tankius juodus motinos plaukus ir tamsiaveidį grožį, nors akys buvo mėlynos. Tomui jis labai patiko. Matydavosi jie retai, bet susirašinėjo, o kai susitikdavo, nesijausdavo suvaržyti. Helas užaugo didmiestyje, bet kartais nuvykdavo į Montaną, o kai nuvažiuodavo, jam ten patikdavo. Jis net palyginti neblogai jodinėja.

Jau keletą metų Tomas nematė vaikino motinos, bet jie kalbėdavosi telefonu apie Helą ir kaip jam sekasi, tai irgi nebuvo sunku.

Reičelė ištekėjo už prekiautojo meno kūriniais, vardu Leo, jie susilaukė trijų vaikų, kurie dabar jau paaugliai. Helui dvidešimt, ir jis, regis, augo laimingas. Būtent proga pasimatyti su juo ir nulėmė Tomo sprendimą skristi į rytus apžiūrėti tos anglės arklio. Jis ten važiuos šiandien popiet.

— Štai. Su šonine ir sūriu.

Helas padėjo mėsainį ant stalo ir šypsodamasis atsisėdo priešais. Sau atsinešė tik kavos.

— Tu nevalgai? — paklausė Tomas.

— Vėliau ką nors užkrimsiu. Paragauk.

Tomas atsikando ir pritariamai linktelėjo.

— Skanu.

— Kai kas uždeda ant gardelės ir palieka. O reikia vartyti, kad sūris neleistų ištekėti sultims.

— Nieko, kad atsitraukei nuo darbo?

— Aišku. Jei prisirinks žmonių, eisiu padėti.

Dar ne vidurdienis, užkandinėje ramu. Paprastai vidurdienį Tomas nemėgdavo prisivalgyti, o ir mėsos dabar valgydavo retai, bet Helas taip troško iškepti jam mėsainį, kad apsimetė norįs. Prie gretimo stalo ketvertas kostiumuotų vyrų brangiais laikrodžiais garsiai kalbėjo apie sudarytą sandorį. Tai nėra įprasti lankytojai, patylom pranešė Helas. Bet Tomui buvo smagu į juos žiūrėti. Jam visada darė įspūdį Niujorko energija. Džiaugėsi, kad nereikia čia gyventi.

— Kaip motina?

— Puikiai. Vėl griežia. Leo susitarė dėl jos koncerto sekmadienį galerijoje, čia pat už kampo.

— Smagu.

— Ji ketino šiandien ateiti su tavim pasimatyti, bet vakar vakare kilo baisiausias ginčas, pianistas trenkė durimis, todėl dabar visi paklaikę laksto ieškodami kito. Ji prašė perduoti tau linkėjimų.

— Būtinai perduok ir jai nuo manęs.

Pakalbėjo apie Helo mokslą ir vasaros planus. Jis norįs atvažiuoti porai savaičių į Montaną, ir Tomui pasirodė, jog tai pasakė nuoširdžiai, ne šiaip, kad tėvas pasijustų reikalingas. Tomas papasakojo, kaip ketina dirbti su vienergiais ir kai kuriais didesniais kumeliukais, kurių tėvus pats sukergė. Kalbėdamas panoro kuo greičiau pradėti. Per daugelį metų pirmoji vasara be gydyklų, be kelionių, tik būk kalnuose ir žiūrėk, kaip atgyja gamta.

Užkandinėn prisirinko žmonių, ir Helui vėl teko imtis darbo. Jis neleido Tomui sumokėti ir išlydėjo jį laukan. Tomas užsidėjo skrybėlę ir pamatė, kaip į ją dėbtelėjo Helas. Vylėsi, kad pasirodyti kaubojaus draugėje — dar ne pasaulio pabaiga. Atsisveikinant visada truputėlį būdavo nesmagu. Tomas vis svarstydavo, ar neapkabinus sūnaus, bet jie įprato paspausti vienas kitam ranką, todėl šiandien, kaip paprastai, irgi tuo apsiribojo.

— Sėkmės gydant arklį, — tarė Helas.

— Dėkui. O tau — kuriant filmą.

— Irgi dėkui. Atsiųsiu kasetę.

— Būtų malonu. Tai sudiev, Helai.

— Sudiev.

Tomas nusprendė keletą kvartalų paėjėti, tik paskui dairytis taksi. Buvo šalta, apsiniaukę, gatvėje iš kanalizacijos angų debesimis kilo garas. Ant kampo kažkoks vaikiukas prašė išmaldos. Jo plaukai buvo susivėlę į pelių uodegėles, oda — nuzulinto pergamento spalvos. Iš prairusių vilnonių pirštinių kyšojo pirštai, jis šokinėjo ant vienos kojos, bandydamas sušilti, nes buvo be palto. Tomas davė jam penkis dolerius.

Arklidėje jo laukė apie ketvirtą, bet nukakęs į Peno stotį sužinojo, kad yra ankstesnis traukinys, kuriuo ir nusprendė važiuoti. Kuo šviesiau bus, kai pamatys arklį, pamanė, tuo geriau. Be to, galbūt jam pavyks valandėlę apžiūrėti gyvulį vienam. Visada lengviau, kai šeimininkai nestypso už nugaros. Kai šeimininkas šalia, arklys nerimsta. Jis neabejojo, kad toji moteris nesupyks.

Anė svarstė, pasakyti Greisei apie Tomą Bukerį ar ne. Apie Piligrimą niekas neužsiminė nuo tos dienos, kai ji pamatė jį arklidėje. Kartą Anė ir Robertas bandė su ja pasikalbėti manydami, kad geriau jai pranešti, ką reikėtų daryti arkliui. Bet Greisė baisiai susijaudino ir nutraukė Anę.

— Nenoriu nieko girdėti. Pasakiau, ko noriu. Noriu, kad jis grįžtų į Kentukį. Bet jūs viską geriau išmanote, tai darykit, kaip patinka.

Robertas raminamai uždėjo ranką jai ant peties ir pradėjo kažką sakyti, bet ji įtūžusi nukratė ranką ir suklykė: „Ne, tėti!” Daugiau jie apie tai nekalbėjo.

Vis dėlto galų gale jie ryžosi papasakoti jai apie tą žmogų iš Montanos. Greisė tepasakė, kad nenorėtų buti Četeme, kai jis atvyks. Taigi buvo nuspręsta, kad Anė važiuos viena. Iš vakaro atvažiuos traukiniu ir rytą praleis fermoje skambindama telefonu ir bandydama domėtis tiktai kompiuterio ekranui modemu iš redakcijos perduota žurnalo kopija.

Tai buvo neįmanoma. Lėtas laikrodžio tiksėjimas hole, paprastai raminantis, šiandien buvo beveik nepakenčiamas. Sulig kiekviena prašlubuojančia pro šalį valanda ji vis labiau jaudinosi. Stebėjosi, kodėl taip yra, ir nesugebėjo rasti įtikinamo atsakymo. Panašiausias į tiesą atrodė pojūtis, toks pat stiprus, koks ir neprotingas, kad šiandien šis nepažįstamas žmogus nulems ne tik Piligrimo, bet ir jų visų likimą. Greisės, Roberto, jos pačios.

Kai traukinys atvažiavo į Hudzono stotį, taksi ten nebuvo. Pradėjo dulksnoti, ir kol koks nors atvažiuos, Tomui teko penketą minučių luktelėti po varvančia perono stogine geležinėmis kolonomis. Kai atvažiavo, jis kartu su krepšiu įsitaisė ant užpakalinės sėdynės ir davė vairuotojui arklidžių adresą.

Hudzonas vis dar turėjo buvusio grožio, tačiau dabar atrodė graudžiai. Kadaise prašmatnūs seni pastatai trūnijo. Daugelis parduotuvių, stovėjusių, kaip Tomui atrodė, pagrindinėje gatvėje, buvo užkaltos lentomis, o tos, kurių kadais dar nebuvo, prekiavo šlamštu. Susitraukę į kuprą žmonės per lietų plumpino šaligatviais.

Kai taksi įsuko į ponios Dajer kelią ir per kalvą nulėkė prie arklidžių, buvo šiek tiek po trijų. Tomas pažvelgė į arklius, stovinčius purviname lauke lietui lyjant. Karpydami ausimis jie žiūrėjo į pravažiuojantį taksi. Įėjimas į kiemą prie arklidžių buvo užtvertas priekaba. Tomas paprašė taksisto palaukti ir išlipo.

Sprausdamasis pro tarpą tarp sienos ir priekabos, jis išgirdo kieme balsus ir kanopų kaukšėjimą.

— Lįsk vidun! Lįsk vidun, velniai tave rautų!

Džoanos Dajer sūnūs pro atvirąjį galą bandė įvaryti į priekabą du išgąsdintus kumeliukus. Timas, stovėdamas ant nuožulnumos, traukė už apynasrio pirmąjį. Tai buvo žūtbūtinis mūšis, kurį jis tikrai būtų pralaimėjęs, jei iš kitos pusės gyvulėlio į priekį botagu nebūtų ginęs Erikas, išsisukinėdamas nuo kanopų. Kitoje rankoje jis laikė antrojo kumeliuko, įbauginto ne mažiau už pirmąjį, apynasrį. Tomas, įlindęs pro priekabos šoną į kiemą, iškart tai pamatė.

— Ei, berniukai, kas čia darosi?

Abu vaikėzai atsisuko, valandėlę spoksojo į jį, bet nė vienas nieko neatsakė. Paskui, lyg jo nebūtų, vėl nusigręžė ir toliau dirbo savo darbą.

— Šūdas išeina, — tarė Timas. — Pirmiau imkis ano, — jis trūktelėjo pirmąjį kumeliuką į šoną. Kai jie ėjo pro šalį, Tomas vos spėjo atšokti prie sienos. Pagaliau Erikas teikėsi pasižiūrėti į jį.

— Kuo galiu būti naudingas? — vaikėzo balsas ir žvilgsnis, kuriuo jį nudelbė, buvo kupinas tokios paniekos, kad Tomas šyptelėjo.

— Dėkui. Ieškau arklio, vardu Piligrimas. Priklauso poniai Anei Greivz.

— Kas jūs?

— Vadinuosi Bukeris.

Erikas kryptelėjo galva daržinės pusėn.

— Geriau eikit pas mano motiną.

Tomas padėkojo ir nuėjo prie daržinės. Išgirdo, kaip vienas jų sukikeno ir pasakė kažką apie Vajetą Erpą, bet neatsisuko. Kai priėjo prie daržinės, pro duris išlindo ponia Dajer. Jis pasisakė savo pavardę, ir jie paspaudė vienas kitam ranką, savąją ji paskui nusišluostė į striukę. Per jo petį pažvelgė į vaikėzus prie priekabos ir palingavo galva.

— Yra geresnių būdų tai padaryti, — tarė Tomas.

— Žinau, — nuvargusi atsakė ji, aiškiai nenorėdama toliau apie tai šnekėti. — Jūs ankstyvas. Anės dar nėra.

— Atleiskite. Įsėdau į ankstesnį traukinį. Turėjau paskambinti. Ar negalėčiau pažvelgti į jį, kol ji dar neatvažiavusi?

Ji delsė. Jis nusišypsojo jai kaip sąmokslininkas, vos nemirktelėjo norėdamas parodyti, kad ji nusimano apie arklius ir supranta, ką jis ketino pasakyti.

— Žinote, kartais, na, lyg ir lengviau suprasti, kas ir kaip, kai šeimininkas nesimaišo.

Ji užkibo ir linktelėjo.

— Jis ten.

Tomas pasuko paskui ją pro daržinės galą prie senųjų tvartų. Priėjusi prie Piligrimo durų ji atsigręžė. Staiga susijaudino.

— Privalau jums pasakyti, kad tai iš pat pradžių buvo beprotybė. Nežinau, ką ji jums papasakojo, bet tiesa tokia, kad visi, išskyrus ją, mano, jog jau seniai reikėjo šitą arklį nugalabyti ir išvaduoti iš kančių. Neišmanau, kodėl veterinarai nusileido jai. Atvirai sakau, kad leisti jam gyventi žiauru ir kvaila.

Toks įkarštis Tomą nustebino. Jis linktelėjo ir pažvelgė į užsklęstas duris. Pamatė iš po jų besisunkiant gelsvai rudą skystį ir užuodė mėšlą viduje.

— Jis čia?

— Taip. Būkite atsargus.

Tomas atitraukė viršutinį skląstį ir iškart išgirdo bruzdesį. Nuo smarvės darėsi bloga.

— Dieve, negi niekas jo neapkuopia?

— Mes visi per daug įsibauginę, — tyliai atsakė ponia Dajer.

Tomas atsargiai atidarė viršutinę durų dalį ir įkišo galvą vidun. Tamsoje pamatė Piligrimą, dėbsantį į jį suglaustom ausim ir iššieptais dantimis. Staiga arklys puolė ir atsistojo piestu, trenkdamas kanopomis. Tomas greit šoko atgal, ir kanopos, tik per plauką nekliudžiusios, atsitrenkė į durų apačią. Tomas uždarė viršų ir užkišo skląstį.

— Jei tai pamatytų inspektorius, uždarytų visą šitą velnio skylę, — tarė jis. Išgirdusi jo balse tykų, vos valdomą įniršį, ponia Dajer įsmeigė akis į žemę.

— Žinau, aš bandžiau sakyti …

— Gėdytumėtės! — nutraukė jis ją.

Nusisukęs nuėjo atgal į kiemą. Išgirdo burzgiant variklį, o kai sutūtavo klaksonas — išgąstingą žvengimą. Išlindęs iš už daržinės galo, pamatė, kad vienas kumeliukas jau pririštas priekaboje. Jo užpakalinė koja buvo kruvina. Erikas bandė įtraukti antrąjį, čaižydamas jį botagu, o brolis, įmygęs garsinį signalą, senu pikapu stūmė jį iš užpakalio. Tomas priėjo prie mašinos, atlapojo dureles ir ištraukė vaikėzą už pakarpos.

— Kas jūs, velniai griebtų, toks esat? — pradėjo šis, bet baigė falcetu, nes Tomas jį papurtė ir drėbė ant žemės.

— Vajetas Erpas, — atsakė Tomas ir nudrožė tiesiai prie Eriko, kuris ėmė trauktis.

— Ei, klausyk, kaubojau …

Tomas griebė jam už gerklės, išvadavo kumeliuką ir išlupo botagą berniokui iš rankos, taip ją suktelėdamas, kad šis sucypė. Išgelbėtas kumeliukas nuskuodė per kiemą. Tomas vienoje rankoje laikė botagą, o antrąja vis dar gniaužė Erikui gerklę, išsigandusiam vaikėzui išsprogo akys. Tomas žiūrėjo į jį, jų veidai buvo arti arti.

— Jei manyčiau, kad mano pastangos duos vaisių, — tarė Tomas, — taip iškarščiau tau kailį, kad neprisėstum.

Stumtelėjo jį, vaikis nugara atsitrenkė į sieną ir apgvaibo. Tomas apsidairė ir pamatė į kiemą įeinančią ponią Dajer. Apsisuko ir nužingsniavo už priekabos.

Kai spraudėsi pro tarpą, iš sidabrinio fordo lariato, pastatyto greta laukiančio taksi, išlipo moteris. Jis susidūrė akis į akį su Ane Greivz.

— Ponas Bukeris? — paklausė ji. Tomas sunkiai alsavo. Pastebėjo tik kaštoninius plaukus ir sunerimusias žalias akis. Linktelėjo. — Aš — Anė Greivz. Jūs anksti atvažiavot.

— Ne, ponia. Aš atvažiavau velniškai vėlai.

Jis įsėdo į taksi, užtrenkė dureles ir liepė vairuotojui važiuoti. Kai jie suko į kelią, Tomas suvokė tebelaikąs botagą. Pradarė langą ir išmetė jį į griovį.