Dvidešimt ketvirtas skyrius

Pro lietaus čaižomą juodo taksi langą Robertas žvilgtelėjo į moterį reklaminiame skyde, kuri vienodai mojavo jam pastarąsias dešimt minučių. Tai buvo elektroninės animacijos kūrinys, iš tikrųjų judinantis ranką. Ji buvo su akiniais nuo saulės, ryškiai rožiniu maudymosi kostiumėliu, o kitoje rankoje laikė neaiškų daiktą, matyt, turėjusį vaizduoti egzotišką gėrimą pinakoladą. Ji iš kailio nėrėsi stengdamasi įtikinti Robertą ir kelis šimtus kitų pakliuvusių į spūstį, lietaus permerktų keliautojų, kad jie geriau nusipirktų lėktuvo bilietą ir mautų Floridon.

Tai buvo ginčytina. Ir, žinojo Robertas, daug sunkiau įpiršti negu atrodo, nes angliški laikraščiai pilni istorijų apie britų turistus, kuriuos Floridoje primušė ir apiplėšė, išprievartavo ar nušovė. Taksi šliaužė į priekį, ir Robertas pamatė, kad kažkoks vikruolis po moteriškės kojomis buvo pakeverzojęs: Neužmiršk šautuvo.

Jis per vėlai susivokė, kad verčiau reikėjo važiuoti metro. Kai tik per pastaruosius porą metų atvykdavo į Londoną, kuri nors kelio į oro uostą dalis būdavo remontuojama, ir jis beveik neabejojo, kad ir dabar jo atvykimui paruoštas koks ruoželis. Lėktuvas į Ženevą turėjo išskristi po trisdešimt penkių minučių, važiuodamas tokiu greičiu jis pavėluos bent porą metų. Vairuotojas jam jau pranešė, įtartinai piktdžiugiaudamas, kad oro uoste rūkas tirštas kaip kisielius.

Toks ir buvo. Ir į lėktuvą Robertas nepavėlavo: reisas buvo atidėtas. Sėdėjo verslo klasės laukiamajame ir porą valandų džiaugėsi vis gausėjančia suirzusių verslininkų draugija, kurios kiekvienas narys veržėsi į tik jam vienam svarbų tikslą. Bandė skambinti Anei, bet atsiliepė atsakiklis, ir jis susimąstė, kur jos. Užmiršo paklausti, ką ketinančios veikti pirmąją per daugelį metų atskirai švenčiamą Atminų dieną.

Jis paliko žinutę ir padainavo Greisei keletą „Montesumos menių” taktų, kaip paprastai darydavo šią dieną. Tada paskutinį kartą peržvelgė pastabas apie šiandieninį susitikimą (kuris buvo naudingas) ir rytdienos susitikimo (kuris veikiausiai irgi toks bus, jei jam pavyks nuskristi, kur reikia) dokumentus, paskui susidėjo popierius ir dar kartą apėjo išvykimo zoną.

Kai tingiai ir be jokios priežasties spoksojo į lentyną su kašmyro megztiniais, kurių nebūtų linkėjęs apsivilkti nė pikčiausiam priešui, kažkas pasisveikino, jis pakėlė akis ir išvydo žmogų, tipišką šios rūšies atstovą kaip ir bet kuris kitas pažįstamas.

Fredis Keinas buvo kažkoks ne itin garsus leidėjas, vienas iš tokių žmonių, kurių per daug neklausinėji apie jų verslą, nes bijai pasijusti nejaukiai. Už tos neaiškios darbo veiklos trūkumus jis atsigriebdavo pareikšdamas, kad yra turtingas, be to, žino visus gandus apie visus, kurie šį tą reiškia Niujorke. Užmiršdamas Roberto vardą visomis keturiomis ar penkiomis progomis, kai buvo jam pristatytas, Frenkas aiškiai parodė, kad Anės Greivz vyro prie jų nepriskiria. Kita vertus, Anę jis neabejodamas priskyrė.

— Sveiki! Taip ir maniau, kad čia jūs! Kaip sekasi?

Vienu delnu jis pliaukštelėjo Robertui per petį, o antru kietai ir kartu glebiai paspaudė jam ranką. Robertas nusišypsojęs pamatė, kad žmogelis užsidėjęs akinius, kokius dabar nešioja visos kino žvaigždės, vildamosi, jog atrodo intelektualiau. Veikiausiai jis vėl bus užmiršęs Roberto vardą.

Kurį laiką jie tauškė apie megztinius, pasikeitė informacija apie tas vietas, į kurias vyksta, pasvarstė, kada galėtų ten nukakti, ir aptarė rūką. Robertas atsargiai ir miglotai atsakinėjo, ko atvykęs į Europą, ne todėl, kad tai paslaptis, bet dėl to, jog matė, kaip gadina Fredžiui ūpą. Galbūt šiomis užuominomis šis bandė jam atkeršyti.

— Girdėjau, Anė turi problemų dėl Geitso, — tarė jis.

— Atleiskite, nesupratau?

Frenkas prisidengė ranka burną ir nutaisė nusikaltusio mokinuko miną.

— Ak! Galbūt mums nereikia to žinoti.

— Atleiskit, Fredi, bet jūs kur kas geriau informuotas.

— Et, tiesiog man šarka ant uodegos atnešė, kad Krofordas Geitsas vėl karo take. Galbūt nėra nė žodžio teisybės.

— Ką reiškia „karo take”?

— O, juk žinot, kaip būna toje sferoje, amžina kova dėl kėdžių. Tiesiog girdėjau, kad jis nuodija Anei gyvenimą, štai ir viskas.

— Aš tikrai pirmą kartą …

— Veikiausiai gandai. Nevertėjo nė minėti.

Jis patenkintas išsišiepė ir pasiekęs galbūt vienintelį pokalbio tikslą pareiškė, kad geriau eis ir dar bent kiek pasiskųs administracijai.

Grįžęs į poilsio kambarį Robertas nusipirko dar vieną alaus ir sklaidydamas „The Economist” galvojo apie Fredžio žodžius. Nors jis apsimetė nenuovoka, iškart suprato, ko nori tas sukčius.

Šią savaitę jau antrą kartą tai išgirdo.

Praėjusį antradienį buvo priėmime, surengtame vieno stambaus firmos kliento. Paprastai kaip tik nuo tokių pobūvių jis stengdavosi išsisukti, bet kadangi Anė ir Greisė buvo toli, nė nepajuto, kad jo laukia. Vakarėlis vyko ištaiginguose apartamentuose netoli Rokfelerio centro, o ikrų kalnai buvo tokio aukštumo, kad galėjai slidinėti.

Nežinia, koks dabar madingiausias žodis advokatų susibūrimui pavadinti (kas savaitę atsiranda naujas, dar labiau niekinamas), bet šioje kontoroje vyko būtent tai. Robertas atpažino daug veidų iš kitų juridinių firmų ir spėjo, kad šeimininkas juos pakvietė norėdamas, jog jo firma neapsileistų. Tarp tų kitų buvo Donas Farlou. Jie buvo susitikę tik kartą, bet Robertui jis patiko, žinojo, kad Anė jį irgi mėgsta ir labai vertina.

Farlou nuoširdžiai jį pasveikino, ir Robertas, plepėdamas su juo, savo džiaugsmui sužinojo, kad jie ne tik vienodai dievina ikrus, bet ir su sveiku cinizmu vertina tuos, kurie jų parūpino. Jie užsibarikadavo greta vaikų kambario, ir Farlou su užuojauta klausėsi Roberto pasakojimo apie bylinėjimąsi dėl Greisės avarijos — tiesą sakant, reikalai nė kiek nepajudėjo, tik susipainiojo taip, kad, regis, byla bus tempiama metų metus. Paskui tema pasikeitė. Farlou paklausė, kaip gyvuoja Anė ir kaip joms sekasi Vakaruose.

— Anė pritrenkianti, — tarė Farlou. — Pati geriausia. Beprotiškiausias dalykas, kad šiknius Geitsas tai žino.

Robertas paklausė, ką jis turi omeny, ir Farlou, regis, nustebo, o paskui sutriko. Jis greit pakeitė temą ir jau išeidamas pridūrė tik vieną dalyką, kad Robertas lieptų Anei greičiau grįžti. Robertas nudrožė tiesiai namo ir paskambino Anei. Ji iš to tik pasijuokė.

— Redakcija — paranoikų šutvė, — pasakė ji. Taip, žinoma, Geitsas gadinąs jai gyvenimą, bet ne daugiau nei paprastai. — Senas velnias žino, kad aš jam reikalinga labiau negu jis man.

Robertas apie tai nebekalbėjo, nors jautė, kad šita bravūra skirta labiau sau negu jam įtikinti. Dabar, kai apie tai žino Fredis Keinas, galima guldyti galvą, kad žino ar netrukus sužinos ir dauguma Niujorko. Ir nors tai ne Roberto pasaulis, jis pakankamai buvo jo matęs, kad žinotų, kas svarbiau: kas kalbama ar kas tiesa.