Šešioliktas skyrius

Šiaurinį Šoto pakraštį saugojo trylikos su puse pėdų dinozauras. Pedantai žinojo, kad tai tik albertazauras, bet visiems kitiems jis atrodė kaip iš akies luptas karališkasis tiranozauras. Jis saugojo Senienų muziejaus automobilių stovėjimo aikštelę, jį pamatydavai vos spėjęs pravažiuoti pro skydą su užrašu 89-ajame kelyje:

„Sveiki atvykę į Šoto — puikų malonių žmonių kraštą”. Matyt, suvokęs, kaip gadina tokį sveikinimą gyvulėlio dantys, didumo sulig geru peiliu, skulptorius bandė juos sudėlioti į gudrią šypseną. Poveikis buvo gluminantis. Niekaip negalėjai suprasti, ar jis ketina tave suėsti, ar negyvai užlaižyti.

Jau dvi savaitės keturis kartus per dieną Anė pravažiuodavo pro įdėmiai žvelgiantį roplį: keliaudama į Dvigubą takoskyrą ir iš jos. Išvažiuodavo jos per pietus, kai Greisė truputį pasimokydavo arba atvargdavo rytą pas fizioterapeutą. Anė ją palikdavo rančoje, grįždavo atgal, kariaudavo su telefonais ir faksu, paskui vėl apie šeštą kaip dabar išlėkdavo jos pasiimti.

Kelionė trukdavo apie keturiasdešimt minučių, ir kai orai pasitaisė, jai patikdavo važiuoti, ypač vakarais. Jau penkios dienos dangus buvo giedras, ji nė nežinojo, kad jis gali būti toks gilus ir mėlynas. Po karštligiškų telefono skambučių į Niujorką kelionė tokiomis vietovėmis būdavo kaip maudynė didžiuliame raminančiame tvenkinyje.

Kelias buvo ištęstos L raidės formos, pirmąsias dvidešimt mylių į šiaurę 89-uoju plentu Anės automobilis dažnai riedėdavo vienas. Į dešinę nuo jos driekėsi begalinės lygumos, o saulei leidžiantis į Uolinius kalnus nugeltusi po žiemos žolė jai iš kairės švytėdavo blausiu auksu.

Ji pasuko į vakarus, į rodykle nepažymėtą žvyruotą vieškelį, kuris vedė tiesiai į rančą ir kalnų sieną už jos. Dar penkiolika mylių. Paskui lariatą driekėsi dulkių debesis, pamažu blaškomas lengvo vėjelio. Ant kelio išdidžiai žingsniavo žiurliai, paskutinę akimirką sprukdami į ganyklą. Anė nuleido lango stiklą, kad saulė taip nespigintų, ir pajuto, kaip suplasdėjo širdis.

Pastarosiomis dienomis ji atvažiuodavo į rančą šiek tiek anksčiau, kad galėtų pamatyti dirbantį Tomą Bukerį, nors tikrasis darbas su Piligrimu dar neprasidėjo. Kol kas buvo gydoma fizioterapija, tvenkinyje stiprinami sunykę mentės ir kojos raumenys. Arklys plaukiodavo ratu, o žvilgsnis būdavo toks, lyg jį vytųsi krokodilai. Dabar buvo laikomas rančoje, tvarte prie pat tvenkinio, Tomas kol kas tik atvesdavo jį maudytis ir parvesdavo. Net ir tai buvo pavojinga.

Vakar Anė stovėjo šalia Greisės ir žiūrėjo, kaip jis išveda Piligrimą iš tvenkinio. Arklys nenorėjo lipti bijodamas spąstų, todėl Tomas leidosi nuožulnuma žemyn, kol atsidūrė vandeny iki juosmens. Piligrimas ėmė blaškytis, aptėškė jį ir net atsistojo piestu, bet Tomas, regis, visai neėmė į galvą. Anei atrodė tikras stebuklas, kad žmogus mirties akivaizdoje gali taip ramiai stovėti. Kaip žinoti, kur riba? Regis, Piligrimas irgi suglumo dėl tokios drąsos, tad netrukus išsvirduliavo iš vandens ir leidosi nuvedamas į tvartą.

Tomas priėjo prie Greisės su Ane ir visas šlapias atsistojo priešais. Nusiėmė skrybėlę ir išpylė iš jos vandenį. Greisė ėmė juoktis, o jis sušnairavo į ją, dar labiau prajuokindamas. Jis atsisuko į Anę ir pakraipė galvą.

— Jūsų duktė — beširdė, — tarė jis. — Mat ji dar nežino, kad kitą kartą į vandenį bristi teks jai.

Greisės juokas iki šiol skamba Anės galvoje. Grįžtant į Šoto Greisė papasakojo, kas daroma Piligrimui ir ko Tomas apie jį klausinėjo. Ji pasakojo apie Brontės kumeliuką, apie Frenką su Diana ir berniukus, kokie įkyrūs dvyniai, užtat Džo šaunuolis. Nuo to laiko, kai jos išvyko iš Niujorko, ji pirmą kartą laisvai ir džiugiai kalbėjo, ir Anė iš paskutiniųjų stengėsi neišsiduoti ir elgtis, lyg taip ir turėtų būti. Tai truko neilgai. Joms važiuojant pro dinozaurą Greisė nutilo, lyg jis jai būtų priminęs, kaip ji dabar elgiasi su motina. Bet pradžia padaryta, suprato Anė.

Lariato padangos jau šnarėjo žvyru, nes Anė, išlindusi iš už kalnagūbrio, jau suko slėniu medinio D ženklo, žyminčio rančos kelio pradžią, link. Anė matė didelėje atviroje arenoje prie tvartų lakstančius arklius, o kai prisiartino, tarp jų išvydo raitą Tomą. Rankoje jis laikė ilgą lazdą su oranžine vėliava ir mosavo ja, vaikydamas juos. Arenoje buvo apie dvylika kumeliukų, kurie daugiausia laikėsi krūvoj. Tačiau vienas arklys vis bėgdavo atskirai, ir Anė jau galėjo įžiūrėti, kad tai Piligrimas.

Greisė buvo užsirėmusi ant tvoros greta Džo ir dvynių, visi žiūrėjo. Anė pastatė mašiną ir priėjo prie jų, pašiaušė šunims, kurie ant jos jau nelodavo, galvas. Džo nusišypsojo jai ir vienintelis pasisveikino.

— Kas čia vyksta? — paklausė Anė.

— A, jis juos truputėlį pavaikys.

Anė atsirėmė į tvorą greta jo ir žiūrėjo. Kumeliukai lakstė iš vieno arenos galo į kitą, mesdami ant smėlio ilgus šešėlius ir keldami gintarinius debesis, kurie temdė besileidžiančią saulę. Tomas be jokių pastangų kreipė Rimroką jiems iš paskos, kartais pasukdamas į šalį ar atgal, kad užkirstų jiems kelią arba paliktų tarpą. Anė nebuvo mačiusi jo jojančio. Baltos iki kelių arklio kojos, regis, pačios žengdavo sudėtingus žingsnius, valdomos vien Tomo minčių. Atrodė, kad jis ir arklys yra viena. Ji negalėjo atitraukti nuo jo akių. Jodamas pro šalį jis kilstelėjo skrybėlę ir nusišypsojo.

— Ane.

Pirmą kartą nepavadino jos ponia ar ponia Greivz, ir jai buvo malonu, kad neragintas ištarė jos vardą, nes pasijuto pripažinta.

Žiūrėjo, kaip jis artinasi prie Piligrimo, kuris kartu su visais sustojo tolimajame arenos gale. Arklys stovėjo atokiau nuo kitų ir vienintelis buvo suprakaitavęs. Randai ant jo snukio ir krūtinės saulės šviesoje išryškėjo, jis muistė galvą ir šnarpštė. Rodos, kiti arkliai jį gąsdino ne mažiau negu Tomas.

— Ane, mes bandome išmokyti jį vėl būti arkliu. Visi kiti jau moka, matai? Tokie jie laisvėje, bandos gyvuliai. Kai ko nors nebesupranta, kaip dabar, kai aš su vėliava juos vaikausi, jie žiūri vieni į kitus. Bet mūsų Piligrimas užmiršo, kas svarbiausia. Aš jam esu uola, o arkliai — akmenynas. Jis mano, kad pasaulyje neturi draugų. Paleiskite juos į kalnus, ir šitie arkliokai puikiausiai išgyvens, o vargšą Piligrimą sudoros meškos. Negali sakyti, kad jis nenori susidraugauti, tik nežino kaip.

Jis pavarė Rimroką į arklius ir staigiai pakėlė vėliavą, pliaukštelėdamas ja ore. Visi kumeliukai puolė į dešinę, ir šįkart, užuot pasukęs į kairę kaip anksčiau, Piligrimas nubėgo paskui juos. Tačiau kai tik atsidūrė atokiau nuo Tomo, vėl atsiskyrė ir stovėjo vienas. Tomas nusišypsojo.

— Pripras.

Kai jie uždarė Piligrimą į tvartą, saulė jau seniai buvo nusileidusi ir atvėsę. Diana pašaukė berniukus vakarienės, kartu su jais į vidų pasiimti palto, kurį buvo palikusi troboje, nuėjo ir Greisė. Tomas su Ane pamažu žingsniavo lariato pusėn. Staiga Anė visa esybe pajuto, kad juodu vieni. Valandėlę abu tylėjo. Pro pat jų galvas upelio link nuskrido pelėda, ir Anė žiūrėjo, kaip ji ištirpsta tuopų sutemose. Pajuto, kad Tomas žiūri į ją, ir atsigręžė. Jis nesidrovėdamas nusišypsojo, nė kiek nesumišo, žiūrėjo į ją taip, lyg būtų ne visiškai svetimas, o šimtą metų ją pažįstąs žmogus. Anė išspaudė šypseną. Pamatė, kad iš namų išėjo Greisė ir pasuko prie jų, ir jai pasidarė lengviau.

— Mes rytoj veršiukus įdaguosim, — tarė Tomas. — Gal norėtumėt atvažiuoti ir pagelbėti …

Anė nusijuokė.

— Man atrodo, tik maišysimės po kojomis, — tarė ji.

Jis gūžtelėjo.

— Galbūt. Bet maža bėda, kol jums po kojomis nepasimaišys įkaitinta geležis. Beje, jei ir pasimaišytų, įdagas gražiai atrodo. Grįžusios į miestą galėtumėte didžiuotis.

Anė atsisuko į Greisę ir pamatė, kad ši nori, bet stengiasi to neparodyti. Ji vėl atsigręžė į Tomą.

— Gerai, kodėl gi ne?

Jis pranešė, kad pradėsią apie devintą ryto, bet jos galinčios pasirodyti, kada panorės. Tada jos atsisveikino. Pasukusi į vieškelį Anė žvilgtelėjo į veidrodėlį. Jis tebestovėjo ir tebežiūrėjo, kaip jos išvažiuoja.