Aštuonioliktas skyrius
Kai Tomas išėjo pro stumdomąsias duris į prieangį, dėmėto kaulo spalvos mėnulio skiltelė tebekybojo ryto danguje. Stabtelėjo ir užsimovė pirštines jausdamas, kaip šaltas oras gnaibo veidą. Pasaulis buvo baltas ir trapus nuo šalčio, o iškvepiamo oro debesėlių nejudino nė menkiausias vėjelis. Pasisveikinti pripuolė šunys, vizgindami ne tik uodegas, bet ir kūnus, jis palietė jų galvas ir linktelėdamas pasiuntė prie aptvarų — besikandžiojančius ir besistumdančius, paliekančius brydės pabalusioje, lyg sidabro miltais apibarstytoje žolėje. Tomas pasistatė žalio vilnonio švarko apykaklę ir nužengė nuo prieangio jiems iš paskos.
Geltonos antrojo pirkios prie upelio aukšto užuolaidos buvo užtrauktos. Anė su Greise tikriausiai dar miega. Vakar popiet jis padėjo joms įsikelti, prieš tai su Diana šiek tiek apkuopęs namus. Diana per visą rytą kažin ar ištarė bent žodį, bet jis suprato, kaip ji jaučiasi, iš atkišto žandikaulio ir tūžmingai stumdomo dulkių siurblio bei klojamų lovų. Anė turės miegoti didžiajame miegamajame, kurio langai išeina į upelį. Ten miegodavo Diana su Frenku, o dar anksčiau — jis su Reičele. Greisei atiteko senasis Džo miegamasis namo gale.
— Kiek jos ketina čia būti? — paklausė Diana, baigusi kloti Anei lovą. Tomas stovėjo prie durų tikrindamas, ar veikia radiatorius. Atsisuko, bet ji nežiūrėjo į jį.
— Nežinau. Manau, priklausys nuo to, kaip sveiks arklys.
Diana nutylėjo, bet taip pastūmė keliais lovą, kad galvūgalis atsitrenkė į sieną.
— Jeigu tau vargas, neabejoju, kad …
— Kas sako, kad man vargas? Joks ne vargas! — ji nuplumpino prie laiptų aikštelės ir susiglobė ten paliktus rankšluosčius. — Bet tikiuosi, toji moteriškė žino, kaip virti, daugiau nieko, — ir nu — drožė laiptais žemyn.
Vėliau, kai Anė su Greise atvažiavo, Diana neatėjo. Tomas padėjo joms iškrauti iš lariato daiktus ir užnešė krepšius į viršų. Jam net lengviau pasidarė pamačius, kad jos atsivežė porą didelių dėžių su maisto produktais. Saulė liejosi vidun pro didelį svetainės langą, todėl kambarys atrodė šviesus ir linksmas. Anė pasakė, kad labai gražus. Ji paklausė, ar jis neprieštaraus, jeigu ji pritrauks ilgąjį pietų stalą prie lango, kad galėtų juo naudotis kaip rašomuoju ir dirbdama žiūrėti į upelį ir aptvarus. Tomas paėmė vieną galą, ji kitą, o kai stalas buvo perkeltas, jis padėjo įnešti visus jos kompiuterius, faksus ir dar kažkokius elektroninius prietaisus, apie kurių paskirtį neturėjo nė mažiausio supratimo.
Jam pasirodė keista, kad Anė naujoje vietoje nepuola išpakuoti daiktų, net nepažiūri, kur miegos, o pirmiausia rūpinasi įsirengti darbo vietą. Iš Greisės išraiškos suprato, kad šiai nė kiek nekeista. Šitaip būdavo visada.
Vakar vakare prieš eidamas gulti jis kaip visuomet nuėjo pažiūrėti arklių, o grįždamas žvilgtelėjo į pirkią prie upelio, pamatė degančias šviesas ir susimąstė, ką jos veikia, toji moteris ir jos vaikas, apie ką kalbasi, jeigu apskritai kalbasi. Išvydęs namo siluetą giedro nakties dangaus fone, prisiminė Reičelę ir skausmą, prieš šitiek metų įkalintą tarp šitų sienų. Dabar jos vėl kalina skausmą, už kurį baisesnio nebūna, jį tobulai išpuoselėjo abipusė kaltė, tokiu skausmu sužeistos sielos baudžia mylimiausius žmones.
Tomas praėjo pro aptvarus, sušalusi žolė girgždėjo po kojom. Tuopų šakos palei upelį buvo panašios į sidabro nėrinius, o virš jų viršūnių jis išvydo dangų, ten, kur netrukus patekės saulė, jau rausvėjantį. Šunys nekantriai laukė prie daržinės durų. Jie žinojo, kad jis neleis jiems eiti kartu, bet manė, jog pabandyti nepakenks. Jis juos nuvijo ir nuėjo pas arklius.
Po valandos, kai saulė ištirpdė juodus lopus ant šerkšnu aptraukto daržinės stogo, Tomas išsivedė vieną kumelį, praėjusią savaitę imtą prajodinėti, ir įšoko į balną. Arklys, kaip ir kiti, kuriuos jis užaugino, judėjo gražiai ir švelniai, ir jie ramiai nujojo purvinu šunkeliu į pievas.
Jodamas pro trobą prie upelio Tomas pamatė, kad Anės miegamojo užuolaidos jau atitrauktos. Tolėliau šerkšne prie kelio pastebėjo pėdsakus ir sekė jais, kol pametė tarp gluosnių, kur kelias seklia brasta kirto upelį. Iš brastos kyšojo akmenys, kuriais galėjai pereiti į kitą pusę, ir iš šlapių kryžmų žymių suprato, kad nepažįstamasis taip ir padarė.
Kumelys išvydo ją pirmiau negu jis ir pastatė ausis. Tomas pakėlė akis ir pamatė iš pievos atbėgančią Anę. Ji vilkėjo blyškiai pilką nertinį, mūvėjo juodas aptemptas kelnes, o apsiavusi buvo šimto dolerių vertės sportiniais bateliais, kuriuos reklamuoja per televiziją. Anė dar nepastebėjo jo, sustabdęs kumelį jis žiūrėjo, kaip ji artinasi. Pro tylų vandens murmesį vos vos girdėjosi jos kvėpavimas. Plaukus buvo susirišusi, veidas įraudęs nuo šalto oro ir bėgimo. Žiūrėjo žemyn, kur deda kojas, taip susikaupusi, kad jei arklys nebūtų tyliai suprunkštęs, gal būtų į juos atsitrenkusi. Bet išgirdusi šnarpštimą pakėlė akis ir staigiai sustojo už kokių dešimties jardų.
— Sveiki!
Tomas palietė skrybėlės graižą.
— Risnojat, a?
Ji apsimetė įsižeidusi.
— Ne risnoju, pone Bukeri, o bėgioju.
— Jums labai pasisekė, vietiniai grizliai vaikosi tik risnotojus.
Ji išplėtė akis.
— Lokiai? Jūs rimtai?
— Matote, mes juos gerai šeriame ir šiaip rūpinamės, — pamatė, kad ji sunerimo, ir išsišiepė. — Juokauju. Taip, jų čia yra, bet jie laikosi aukščiau. Jums niekas negresia, — pasvarstė, ar nevertėtų pridurti „išskyrus pumas”, bet jei bus girdėjusi apie moteriškę iš Kalifornijos, dar nuspręs, kad tai nelabai juokinga.
Ji piktokai prisimerkė, kam ją erzina, paskui nusišypsojo ir priėjo artyn; saulė apšvietė jos veidą, ir ji ranka prisidengė akis, kad galėtų į jį pasižiūrėti. Krūtys ir pečiai kilsavo kvėpavimo ritmu, nuo jos kilo garas ir sklaidėsi ore.
— Ar gerai ten miegojot? — paklausė jis.
— Aš niekur gerai nemiegu.
— Ar šildymas veikia? Jau daug laiko praėjo, kai …
— Veikia. Viskas puiku. Jūs labai malonūs, kad leidote mums čia apsistoti.
— Gerai, kad senoji troba vėl gyvenama.
— Vis tiek ačiū.
Valandėlę atrodė, kad abu nebežino, ką sakyti. Anė ištiesė ranką, norėdama paliesti arklį, bet šiek tiek per staigiai, ir gyvulys, atmetęs galvą, žingtelėjo atatupstas.
— Atsiprašau, — tarė Anė.
Tomas pakasė kumeliui kaklą.
— Ištieskite ranką. Truputį žemiau, štai taip, kad jis galėtų apuostyti.
Kumelys prikišo prusnas prie Anės rankos ir šnarpšdamas ėmė tyrinėti ūsų galiukais. Anė žiūrėdama pamažu pradėjo šypsotis, ir Tomas vėl pastebėjo, kad jos lūpų kampučiai, regis, gyvena paslaptingą atskirą gyvenimą, vis kitoniškai įrėmindami kiekvieną šypseną.
— Gražus, — tarė ji.
— Taip, jam neblogai sekasi. Jodinėjate?
— O, labai seniai. Kai buvau Greisės metų.
Jos veidas persimainė, ir jis iškart pasigailėjo klausęs. Jautėsi priblokštas, nes buvo aišku, kad ji kaltina save dėl to, kas atsitiko dukrai.
— Geriau grįšiu, man darosi šalta, — praleidusi arklį ji nubėgo tolyn, pašnairavusi į Tomą. — O maniau, kad atėjo pavasaris!
— Žinote, pas mus sakoma, jei oras Montanoje nepatinka, luktelėk penkias minutes.
Jis pasisuko balne ir žiūrėjo, kaip ji akmenimis eina per brastą. Paslydo ir susikeikė, nes vienas batas murktelėjo į ledinį vandenį.
— Gal padėti?
— Ne, viskas gerai.
— Ateisiu apie dvi ir pasiimsiu Greisę! — sušuko jis.
— Gerai.
Ji nubėgo į kitą upelio krantą ir atsisukusi pamosavo jam. Jis kilstelėjo skrybėlę ir žiūrėjo, kaip ji vėl nusigręžusi leidžiasi bėgti nesidairydama, nei kas aplink ją, nei kas priešais, žiūrėdama tik po kojomis.
Piligrimas išlėkė į areną kaip iššautas iš patrankos. Nuskuodė tiesiai į galą ir sustojo pažerdamas raudoną smėlį. Uodega buvo užriesta ir trūkčiojo, jis karpė ausimis. Paklaikusios akys buvo įbestos į atkeltus vartus, pro kuriuos įbėgo ir pro kuriuos, žinojo jis, įžengs žmogus.
Tomas buvo pėsčias, rankose laikė oranžinę vėliavą ir susuktą virvę. Jis įžengė vidun, užkėlė vartus ir nuėjo į arenos vidurį. Dangumi virš jo plaukė maži balti debesėliai, todėl čia apsiniaukdavo, čia išsigiedrydavo.
Valandėlę jie, arklys ir žmogus, stovėjo kaip įkalti, vertindami vienas kitą. Pirmas krustelėjo Piligrimas. Sušnarpštė, nuleido galvą ir žengė kelis žingsnelius atatupstas. Tomas stovėjo kaip statula, o jo vėliavos kraštelis gulėjo ant smėlio. Pagaliau jis žengė į priekį Piligrimo pusėn, dešine ranka kilstelėdamas vėliavą ir pliaukštelėdamas ja. Arklys iškart puolė į kairę ir pasileido bėgti.
Jis suko arena ratą po rato, spardydamas smėlį, garsiai prunkšdamas ir muistydamas galvą. Užriesta susivėlusi uodega plevėsavo jam iš paskos, šmaukščiodama ir švilpdama vėjyje. Bėgo perkreipęs užpakalį ir galvą, o kiekviena jo raumenų skaidula buvo susitraukusi ir reagavo tik į žmogų. Galvą buvo taip atsukęs, kad kairė akis žiūrėtų atgal, nes norėjo žmogų matyti. Ir nė nekryptelėjo šonan, nes baimė buvo begalinė, tokia, kad antrosios akies pasaulis virto besisukančia nebūties dėme.
Netrukus jo šonai sublizgo nuo prakaito, o iš snukio kampučių ėmė dribti putos. Bet žmogus vis tiek jį vijo, ir kiekvieną kartą, kai arklys sulėtindavo greitį, pliaukštelėdama pakildavo vėliava ir versdavo jį lėkti toliau.
Greisė viską stebėjo nuo suolelio, kurį Tomas jai pastatė už arenos tvoros. Ji pirmą kartą matė jį dirbantį pėsčią, šiandien buvo kažkoks įsitempęs, ji tai pastebėjo iškart, vos jam atvažiavus ševiu mušant dvi, kad nusivežtų ją prie daržinės. Abu žinojo, kad šiandien prasideda tikrasis darbas su Piligrimu.
Arklio kojos raumenys plaukiojant vėl sustiprėjo, o krūtinės ir snukio randai dieną atrodė nebe taip baisiai. Dabar reikėjo pasirūpinti randais jo smegenyse. Tomas pastatė automobilį prie daržinės ir leido Greisei eiti pirma gardų alėja iki galo, prie paskutiniojo gardo, kuriame dabar gyveno Piligrimas. Viršutinė durų pusė buvo apkaustyta grotomis, ir jie matė, kad jis juos seka. Kai prieidavo prie durų, jis visada atsitraukdavo į tolimiausią kampą, nuleisdamas galvą ir suglausdamas ausis. Bet jau nebepuldavo jiems įėjus, ir pastaruoju metu Tomas leido Greisei paduoti jam ėdalo ir vandens. Jo plaukas buvo susivėlęs, karčiai ir uodega nešvarūs bei sumizgę, ir Greisė troško jį iššukuoti.
Užpakalinėje gardo sienoje buvo įtaisytos stumdomosios durys, atsiveriančios į pliką betono koridorių, iš kurio vedė durys į tvenkinį ir areną. Norint įvaryti arba išvaryti arklį pro kurias nors duris, reikėdavo jas atlapoti ir vaikyti jį, kol išbėgs. Šiandien, lyg nujausdamas, kad atsitiks kažkas nauja, jis nenorėjo eiti, ir Tomui teko prisiartinus sudrožti jam per užpakalį.
Greisė pastebėjo, kad Piligrimas, gal šimtąjį kartą eidamas pro šalį, atsuko galvą ir įbedė akis į Tomą, nesuprasdamas, kodėl nei iš šio, nei iš to jam leidžiama sulėtinti greitį ir niekas nekilnoja vėliavėlės. Tomas leido jam eiti žingine, paskui sustoti. Arklys stovėjo dairydamasis ir pūtavo. Žiūrėjo, kas dedasi. Po valandėlės Tomas pasuko prie jo. Piligrimas pastatė ausis, nuleido, vėl pastatė. Jo šonais kaip raibuliai vandens paviršiumi perbėgo drebulys.
— Matai, Greise? Matai, kaip susitraukę jo raumenys? Tai velniškai užsispyręs arklys. Reikės tave dar ilgokai pavirti, brolau, a?
Ji suprato, ką jis nori pasakyti. Anądien pasakojo jai apie senį Dorensą iš Oregono, Volouvos apygardos, geriausią iš visų raitelių, kuriuos Tomas kada nors pažinojo. Kai jis bandydavo išjudinti arklį, durdavo šiam pirštu į raumenis sakydamas, kad nori patikrinti, ar bulvės jau išvirusios. Bet Greisė matė, jog Piligrimas nieko panašaus nepakęs. Pakreipęs galvą jis viena akim bailiai šnairavo į besiartinantį žmogų, o kai Tomas atsidūrė už kokių penkių jardų, puolė šalin kaip anksčiau. Tik dabar Tomas užtvėrė jam kelią vėliava. Arklys, žerdamas smėlį, pasuko į dešinę. Jis gręžėsi lauko pusėn, toliau nuo Tomo, bet kai pro šalį švystelėjo jo užpakalis, Tomas vikriai žengė pirmyn ir kirto jam vėliavėle. Piligrimas šoko į priekį. Dabar bėgo ratu pagal laikrodžio rodyklę, ir viskas prasidėjo iš naujo.
— Jis nori pasveikti, — tarė Tomas. — Tik nežino, ką tai reiškia.
O jeigu jis kada nors pasveiks, pamanė Greisė, kas tada? Tomas nepasakė, kuo visa tai baigsis. Kiekviena diena jam tiko tokia, kokia yra, jis niekur nesiveržė, neskubino Piligrimo ir leido jam rinktis. Bet kas bus paskui? Jei Piligrimas pasitaisys, negi tikimasi, kad jinai juo jodinės?
Greisė puikiai žinojo, kad jodinėja ir smarkiau už ją suluošinti žmonės. Kai kurie net pradeda mokytis jodinėti jau suluošinti. Ji matydavo juos varžybose, kartą net dalyvavo labdaringame parodomajame šuoliavime, už kurį surinkti pinigai buvo skirti vietiniam luošų raitelių būreliui. Ji manydavo, kad tie žmonės labai drąsūs, ir gailėdavosi jų. Dabar jai bloga darėsi nuo minties, kad žmonės galbūt tą patį jaučia jai. Ji nesuteiks jiems tokios progos. Pasakė, kad daugiau niekad nejodinės, ir viskas.
Po kokių poros valandų, kai Džo su dvyniais grįžo iš mokyklos, Tomas atkėlė arenos vartus ir leido Piligrimui grįžti į gardą. Greisė jau buvo jį išvaliusi, pripylusi naujų drožlių. Tomas dėl visa ko stovėjo ir žiūrėjo, kaip ji neša kibirą su ėdesiu ir kabina naują regztį šieno.
Kai jis vežė ją slėniu į pirkią prie upelio, saulė jau buvo žemai, o uolos ir lanksčios pušys nuo skardžio metė ilgus šešėlius ant nublyškusios žolės. Jie tylėjo, ir Greisė mąstė, kodėl nesijaučia nesmagiai, tylėdama greta šio vyriškio, kurį taip trumpai tepažįsta. Suprato, kad jį kažkas slegia. Jis pasuko ševį už namo ir sustojo prie galinio prieangio. Tada išjungė variklį, atsilošė ir atsisuko, kad galėtų pažvelgti jai tiesiai į akis.
— Greise, mano padėtis kebli.
Jis nutilo, ir ji nesuprato, ar reikia kažką sakyti, bet Tomas kalbėjo toliau:
— Matai, jei dirbu su arkliu, noriu žinoti jo istoriją. Dažniausiai arklys pats gali beveik viską papasakoti. Tiesą sakant, daug geriau už šeimininką. Bet kartais jo galvoje esti tokia maišalynė, kad reikia žinoti daugiau, jeigu nori tęsti darbą. Reikia žinoti, kokia bėda jį ištiko. Ne visada tai akivaizdžiausias dalykas, dažnai skriauda būna padaryta šiek tiek anksčiau, o kartais viską nulemia menkniekis.
Greisė nesuprato ir suraukė kaktą.
— Na, tarkim, aš važiuoju šituo senu ševiu ir atsitrenkiu į medį, o kai manęs klausia, kas atsitiko, užuot atsakęs: „Nagi trenkiausi į medį”, imu aiškinti, kad išgėriau per daug alaus ar kad ant kelio buvo pripilta alyvos, į akis spigino saulė ir panašiai. Supranti? — ji linktelėjo. — Matai, nežinau, kaip jaustumeisi pasakodama apie tą įvykį, ir, žinoma, galiu įsivaizduoti, kad nenori apie tai kalbėti. Bet jei noriu suvokti, kas dedasi Piligrimo galvoje, žinojimas, kas iš tikrųjų tą dieną atsitiko, man smarkiai pagelbėtų.
Greisė išgirdo savo atodūsį. Nusisuko nuo jo namo pusėn ir pastebėjo, kad pro virtuvę matyti svetainė. Išvydo melsvai pilką kompiuterio ekrano švytėjimą ir sėdinčią motiną. Įrėminta blausioje didelio lango šviesoje, ji kalbėjo telefonu.
Ji niekam nepasakojo, ką iš tiesų atsimena apie tą dieną. Policijai, advokatams, gydytojams, net tėvams ir toliau apsimetė nieko neatsimenanti. Dėl Džuditos. Ji vis dar nežino, ar galėtų kalbėti apie Džuditą. Ar net apie Guliverį. Pažvelgė į Tomą Bukerį, o jis nusišypsojo. Jo akyse nebuvo nė pėdsako gailesčio, ir tą pačią akimirką ji suprato, kad jam gera tokia, kokia yra. Galbūt todėl, kad jis ją pažįsta tik tokią, suluošintą dalį, o ne visumą, kokia ji kadaise buvo.
— Nebūtinai dabar, — švelniai tarė jis. — Kai būsi pasiruošusi. Ir tik jei pati norėsi, — jis pastebėjo kažką jai už nugaros, ir ji, pasekusi jo žvilgsnį, išvydo į prieangį išėjusią motiną. Greisė vėl atsisuko į jį ir linktelėjo.
— Pagalvosiu.
Robertas nusmaukė akinius ant kaktos, atsilošė kėdėje ir ilgai trynė akis. Buvo pasiraitojęs rankoves, o suglamžytas kaklaraištis voliojosi tarp popierių ir teisinių knygų, nuklojusių jo darbo stalą. Girdėjo, kaip koridoriuje, tvarkydamos vieną kabinetą po kito, ispaniškai šnekasi valytojos. Visi kiti išėjo namo prieš keturias ar penkias valandas. Bilas Zaksas, vienas jaunesniųjų partnerių, bandė įkalbėti jį kartu su juo ir žmona pasižiūrėti kažkokį naują filmą su Žeraru Depardjė, apie kurį visi kalba. Robertas padėkojęs atsakė turįs per daug darbo, be to, Depardjė nosis visada jį šiek tiek erzina.
— Žinai, truputį panaši į penį, — tarė jis.
Bilas, kuris ir taip atrodė kaip psichiatras, dėbtelėjo į jį per raginių rėmelių viršų ir komišku Froido akcentu paklausė, kodėl Robertą erzina tokia asociacija. Paskui jį prajuokino papasakodamas apie dvi moteris, kurias anądien nugirdo kalbantis metro.
— Viena jų buvo skaičiusi garsiąją knygą apie sapnų reikšmes ir pasakojo antrajai, kas ten parašyta: jeigu sapnuoji gyvates, iš tiesų esi paklaikusi dėl penių, o antroji atsakė, kad pagaliau jai palengvėjo, nes ji tik ir sapnuojanti penius.
Rodos, šiuo metu ne tik Bilas neriasi iš kailio, kad jį pralinksmintų. Robertas buvo sujaudintas, bet apskritai geriau jie būtų nuo jo atstoję. Niekas šitaip neužjaučia žmogaus, kuris keletą savaičių liko vienas, todėl įtarė, kad bendradarbiai nujaučia didesnę bėdą. Vienas net pasisiūlė perimti Danfordo vertybinių popierių bylą. Dieve, veikiausiai tik ji neleidžia jam ištižti.
Jau beveik trys savaitės jis kas vakaras sėdi iki paryčių, nagrinėdamas tą bylą. Kietasis jo kelioninio kompiuterio diskelis ko nesprogsta nuo duomenų. Tai viena sudėtingiausių jo bylų, susijusi su milijardų dolerių vertės obligacijomis, be paliovos cirkuliuojančiomis trijų žemynų kompanijų labirintu. Šiandien jo laukia dviejų valandų kompiuterinis pasitarimas su advokatais ir klientais iš Honkongo, Ženevos, Londono ir Sidnėjaus. Laiko skirtumai košmariški. Tačiau būtent dėl to jis nepraranda sveiko proto ir, svarbiausia, yra per daug užsiėmęs, kad galvotų, kaip pasiilgo Greisės ir Anės.
Jis atmerkė paraudusias akis ir pasilenkė prie vieno iš telefonų paspausti numerio pakartotinio surinkimo mygtuko. Vėl atsilošė įdėmiai žvelgdamas pro langą į apšviestas Kraislerio dangoraižio diademas. Naujosios vietos, į kurią jos persikėlė, numeris, jam duotas Anės, tebebuvo užimtas.
Jis nuėjo iki 5-osios ir 59-osios gatvių kampo, tada susistabdė taksi. Šaltas nakties oras gaivino, ir jis pagalvojo, ar neparėjus namo per parką pėsčiam. Kartais naktį taip darydavo, bet vieną sykį apsižioplino ir pasakė Anei. Ji rėkė ant jo geras dešimt minučių, pareiškė, kad jis išprotėjo, jeigu ten vaikšto naktimis, gal nori, kad jam žarnas paleistų? Jis pasvarstė, ar nepraleidęs laikraščiuose kokio straipsnio būtent apie šį pavojų, bet neatrodė, kad laikas tinkamas klausti.
Iš pavardės, priklijuotos ant prietaisų skydelio, suvokė, kad vairuotojas senegalietis. Dabar tokių nemažai, ir Robertui visada būdavo malonu priblokšti juos abejingai užkalbinant volofų ar džolalos kalba. Šis taip apstulbo, kad vos nežiebė į autobusą. Jie pasikalbėjo apie Dakarą ir abiem pažįstamas vietoves, o vairavimas taip suprastėjo, kad Robertas beveik nusprendė, jog eiti parku būtų buvę saugiau. Kai jie sustojo prie daugiabučio, Ramonas priėjęs atidarė taksi dureles, o vairuotojas karštai padėkojo už arbatpinigius ir prižadėjo melsiąs Alachą apdovanoti Robertą daugeliu stiprių sūnų.
Kai Ramonas išklojo jam, matyt, šviežiausias naujienas apie garsų sportininką, kuris ką tik pasirašė kontraktą su „Mets”, Robertas liftu pakilo į butą ir įėjo vidun. Visur buvo tamsu, negyvu kambarių labirintu nuaidėjo uždaromų durų brakštelėjimas.
Jis nuėjo į virtuvę, rado Elsos pagamintą vakarienę ir įprastinį raštelį, kas tai ir kiek laiko buvo mikrobangų krosnelėje. Padarė tą patį kaip visada — jausdamasis nusikaltęs, šiūptelėjo į šiukšlių maišą. Palikinėdavo jai raštelius, kuriuose dėkodavo ir prašydavo nesivarginti, galįs užkąsti kur nors mieste arba pats ko prasimanyti, bet kiekvieną vakarą jo laukdavo vakarienė, Dieve padėk Elsai.
Tiesą sakant, skaudi buto tuštuma nuteikdavo niūriai ir jis stengdavosi kuo mažiau čia būti. Ypač sunku būdavo savaitgaliais. Bandė važinėti įetemą, bet ten vienatvė buvo dar skaudesnė. Ūpo nepataisė sugedęs Greisės akvariumo termostatas ir nuo šalčio išgaišusios tropinės žuvytės. Išvydęs mažučius blyškius jų kūnelius, plūduriuojančius akvariume, baisiausiai nusiminė. Nesakė Greisei, nesakė net Anei, susitvardęs rūpestingai surašė žuvytes ir iš gyvūnų parduotuvės užsisakė apsišaukėlių — lygiai tokių pat.
Kai Anė su Greise išvyko, džiugiausiu Roberto dienos įvykiu tapo pokalbis su jomis telefonu. O šiąnakt, valandų valandas skambinęs joms ir neprisiskambinęs, dar labiau pasiilgo jų balsų.
Užlipino šiukšlių maišelį, kad Elsa nesužinotų, kokia apgailėtina lemtis ištiko jos paruoštą vakarienę. Mesdamas jį prie šiukšlininko durų išgirdo telefoną ir nulėkė koridoriumi atgal. Kai pribėgo, automatinis atsakiklis jau buvo įsijungęs, ir jam teko garsiai šnekėti, kad perrėktų savo balso įrašą.
— Nedėk ragelio, aš čia, — surado mygtuką, išjungė. — Sveika. Ką tik įėjau.
— Tu uždusęs. Kur buvai?
— Pramogavau. Žinai, barai, klubai ir panašiai. Dieve, kaip išvargina.
— Tik nepasakok man.
— Nė nesiruošiau. Tai kaip sekasi ten, kur ramiam vandeny plauko gulbė švelni? Visą dieną bandžiau prisiskambinti.
— Atleisk.ia tik viena linija, o redakcija stengiasi mane palaidoti po faksinio popieriaus kalnais.
Ji pasakė, kad Greisė prieš pusvalandį bandžiusi skambinti jam į kontorą, matyt, iškart po to, kai jis išėjo. Dabar ji jau miega, bet prašė jam perduoti linkėjimų.
Kol Anė pasakojo jam apie savo dieną, Robertas nuėjo į saloną ir nedegdamas šviesos įsitaisė ant sofos prie lango. Anės balsas buvo pavargęs ir nusiminęs, ir jis nelabai vykusiai bandė ją pralinksminti.
— O kaip Greisė?
Stojo tyla, ir jis išgirdo Anę atsidūstant.
— Oi, nežinau, — ji pritildė balsą, matyt, kad Greisė neišgirstų. — Matau, kad su Tomu Bukeriu ir Džo, žinai, tuo dvylikos metų bernioku, ji puikiai sutaria. Ir, atrodo, jai gera su jais. Bet kai liekame dviese, nežinau. Reikalai tokie blogi, kad nebenori į mane net žiūrėti, — ji vėl atsiduso. — Net žiūrėti.
Valandėlę jie patylėjo, ir tolumoje jis išgirdo staugiant sirenas pakeliui į kitą bevardę tragediją.
— Aš tavęs pasiilgau, Ane.
— Žinau, — atsakė ji. — Mes tavęs irgi pasiilgom.