Dvidešimt trečias skyrius
Pirkios prie upelio virtuvė buvo spartietiškai apstatyta, o apšvietė ją dienos šviesos lempos, kurių gaubtai tapo visos vabzdžių kolekcijos karstais. Persikeldami į rančos trobą, Frenkas su Diana išsivežė geriausius rakandus. Liko tik išdaužyti servizai, o indų plovyklei reikėdavo trinktelėti, kad ji baigtų pradėtą darbą. Orkaite Anė taip ir neišmoko naudotis, nes ši elgėsi taip, kaip jai užeidavo. Durelių izoliacija buvo sugedusi, karščio skalė išklibusi, todėl kepant reikėjo nemažai pasukti galvą, nesnausti ir pasikliauti savo sėkme.
Tačiau iškepti deserto prancūzišką obuolių pyragą — tik pusė darbo, kur kas sunkiau sugalvoti, kaip jį patiekti. Anei per vėlai paaiškėjo, kad trūksta lėkščių, stalo įrankių ir net kėdžių. Teko skambinti Dianai, paskui, nors ir labai nesinorėjo, juk pati vakarienė darosi beprasmė, važiuoti skolintis. Galop pamatė, kad vienintelis reikiamo dydžio stalas — tas, kuriuo jinai naudojasi vietoj rašomojo, taigi teko jį nukraustyti, ir dabar visa jos aparatūra buvo suversta ant grindų kartu su popieriais ir žurnalais.
Vakaras prasidėjo panika. Anė buvo pripratusi prie svečių, manančių, kad kuo vėliau ateini, tuo žaviau elgiesi, todėl jai nė į galvą neatėjo, jog Bukeriai atvyks tiksliai. Bet lygiai septintą, kai ji dar nebuvo persirengusi, visi, išskyrus Tomą, atidrožė kalva. Ji šūktelėjo Greisei, užlėkė laiptais ir šmurkštelėjo į suknelę, kurios išsilyginti nebeturėjo kada. Kai išgirdo prieangyje jų balsus, jau buvo pasidažiusi akis ir lūpas, susišukavusi plaukus, pasikvepinusi ir leidosi laiptais priimti svečių.
Pamačiusi juos ten stovinčius Anė pamanė, kaip kvaila buvo kviesti šiuos žmones į svečius jų pačių namuose. Regis, visi jautėsi nejaukiai. Frenkas pasakė, kad Tomas vėluoja, nes vienam mituliui kažkas atsitiko, bet jiems išeinant jis jau prausėsi po dušu ir netrukus pasirodys. Anė paklausė, ko jie norėtų išgerti, ir sulig šiais žodžiais prisiminė užmiršusi nupirkti alaus.
— Norėčiau alaus, — tarė Frenkas.
Vis dėlto reikalai pamažu taisėsi. Ji atkimšo butelį vyno, o Greisė nusitempė Džo su dvyniais, sutupdė juos ant grindų priešais Anės kompiuterį, ir netrukus visi apžavėti paniro į internetą. Anė, Frenkas ir Diana išsinešė kėdes į verandą ir sėdėjo šnekučiuodamiesi blėstančioje vakaro saulės šviesoje. Visi pasijuokė iš Skoto nuotykio su veršiu, neabejodami, kad Greisė jai apie tai papasakojo. Anė apsimetė, jog taip ir buvo. Paskui Frenkas ilgai dėstė apie nelemtas rodeo varžybas mokykloje, per kurias jis visiškai apsikvailino mergaitės, kuriai norėjo pasirodyti, akyse.
Anė klausėsi apsimesdama, kad labai įdomu, bet visą laiką tik ir laukė akimirkos, kai pamatys iš už namo išlendantį Tomą. Ir jis pasirodė šypsodamasis, nusiėmė skrybėlę ir atsiprašė už pavėlavimą kaip tik taip, kaip ji įsivaizdavo.
Ji pakvietė jį į vidų atsiprašinėdama, kad neturi alaus, jam dar nespėjus jo paprašyti. Tomas pareiškė, kad vynas irgi puiku, ir stovėdamas žiūrėjo, kaip ji pila. Anė padavė jam stiklinę, pirmą kartą pažvelgdama tiesiai į akis, ir užmiršo žodžius, kuriuos ketino ištarti. Stojo nejauki tyla, bet netrukus jis atėjo į pagalbą.
— Skaniai kvepia.
— Bijau, kad stebuklų nebus. Ar arklys pasveiko?
— O taip. Temperatūra dar aukšta, bet kumelaitė pasveiks. Ar gerai praleidote dieną?
Jai dar nespėjus atsakyti įpuolė Kreigas, šaukdamas Tomą ir liepdamas eiti pasižiūrėti, ką jie radę kompiuteryje.
— Eik sau, aš kalbuosi su Greisės mama.
Anė nusijuokė ir liepė jiems eiti, Greisės mamai vis tiek reikia pasirūpinti valgiu. Padėti atėjo Diana, ir jos abi, dengdamos stalą, plepėjo apie vaikus. Kartkartėm Anė vis žvilgtelėdavo į svetainę pasižiūrėti į Tomą melsvais marškiniais, kuris tupėjo tarp vaikų, besivaržančių dėl jo dėmesio.
Spagečiai sulaukė didžiulio pasisekimo. Diana netgi paprašė padažo recepto, ir Anė jau buvo beapsimetanti, kad pati jį pagamino, bet Greisė viską sugadino pranešdama, kad jis iš parduotuvės. Anė padengė stalą svetainės viduryje, uždegė žvakes, kurių buvo nusipirkusi Didžiuosiuose Kriokliuose. Greisė pasakė, kad nebūtina nertis iš kailio, bet Anė užsispyrė ir dabar džiaugėsi nepaklausiusi, nes apšviestas žvakių kambarys atrodė jaukesnis, o ant sienų mirgėjo šešėliai.
Ji pamanė, kaip gera, kad šių namų tyla prisipildė kalbų ir juoko. Vaikai sėdėjo viename gale, o keturi suaugusieji kitame, ji su Frenku priešais Tomą su Diana. Anei toptelėjo, kad svetimas žmogus juos palaikytų sutuoktinių poromis.
Greisė visiems pasakojo apie dalykus, kurių galima sužinoti internete, pavyzdžiui, apie Matomą žmogų, žudiką iš Teksaso, kuris buvo nuteistas mirties bausme ir paliko savo kūną mokslo tyrinėjimams.
— Jį užšaldė, supjaustė į du tūkstančius gabaliukų ir kiekvieną nufotografavo, — kalbėjo Greisė.
— Oho, — išsprūdo Skotui.
— Ar būtina valgant klausytis tokių kalbų? — paklausė Anė. Ji neketino bartis, bet Greisė nusprendė įsižeisti. Dėbtelėjo į Anę taip, kad šiai žadą atėmė.
— Nacionalinė medicinos biblioteka, mama. Švietimas, dėl Dievo meilės, ne koks debiliškas snukiadaužių žaidimas.
— Veikiau pjaustytojų, — įsiterpė Kreigas.
— Kalbėk, Greise, — paragino Diana. — Man įdomu.
— Na tai va, — prabilo Greisė. Dabar ji kalbėjo vangiai, visiems parodydama, kad motina, kaip paprastai, sugadino jai nuotaiką ir pokalbio tema pasidarė nebeįdomi ir nebejuokinga. — Gabaliukus vėl sudėjo, ir ekrane jį galima pjaustyti iš naujo, žinote, kaip žaidžiant trijų matmenų žaidimą.
— Ir tai galima daryti šitame mažame ekrane? — paklausė Frenkas.
— Taip.
Atsakymas buvo toks kategoriškas ir galutinis, kad po jo tegalėjo stoti tyla. Ji truko tik akimirką, bet Anei virto amžinybe, ir Tomas, matyt, išvydo neviltį jos akyse, nes komiškai linktelėjo Frenkui ir tarė:
— Taigi, brolau, turi galimybę tapti nemirtingas.
— Viešpatie, pasigailėk, — pasakė Diana. — Frenko Bukerio kūnas nacijos akivaizdoje.
— O kuo prastas mano kūnas, galima paklausti?
— Nuo ko pradėti? — paklausė Džo.
Visi nusijuokė.
— Velnias, — pareiškė Tomas. — Du tūkstančius gabaliukų galima kitaip sudėlioti, ir rezultatas bus gražesnis.
Visų nuotaika vėl pasitaisė, ir Anė, tai suvokusi, su palengvėjimu ir padėka dirstelėjo į Tomą, kurio akys, išvydusios jos žvilgsnį, vos vos sušvelnėjo. Ją apėmė baimė, kad šis vyriškis, beveik nepažinojęs savo vaiko, suvokia, kaip jos su Greise skaudina viena kitą.
Obuolių pyragas nebuvo toks puikus. Anė užmiršo pridėti cinamono, o atpjovusi pirmąją riekę pamatė, kad reikėjo jį palaikyti orkaitėje dar bent penkiolika minučių. Bet niekas, regis, dėl to nesuko galvos. Vaikai vis tiek vietoj pyrago valgė ledus ir netrukus vėl nulėkė prie kompiuterio, o suaugusieji sėdėjo prie stalo ir gėrė kavą.
Frenkas skundėsi gamtosaugininkais, anot jo, žaliaisiais, kurie nė velnio neišmano apie gyvulių augintojų gyvenimą. Jis kreipėsi į Anę, nes kiti aiškiai jau šimtus kartų buvo girdėję jo skundą. Tie puspročiai vežą iš Kanados vilkus ir čia paleidžią prakeiktuosius į laisvę, kad jie padėtų grizliams puldinėti bandas. Prieš porą savaičių, kalbėjo jis, rančoje netoli Ogastos papjautos dvi telyčaitės.
— O šitie žalieji kukurūzininkais atskrido iš Misulos, atsiskraidindami savo jautrias sąžines, ir ėmė suokti: „Atleisk, broleli, dėl tavęs tuos vilkus iš čia išskraidinsim, bet nedrįsk jiems spęsti spąstų ar šaudyti, antraip nudirsim tau kailį teisme.” Bjaurybės dabar veikiausiai tinginiauja prie kokio penkių žvaigždučių viešbučio baseino, o sąskaitas mes apmokam.
Tomas nusišypsojo Anei, Frenkas pamatė ir pagrasė jam pirštu.
— Šitas tipas iš jų, Ane, sakau tau. Gyvulių auginimas jam į kraują įaugęs, o pats žalias kaip jūros liga serganti varlė tvenkinio dugne. Palauksim, kol ponas Vilkas pačiups kurį iš jo kumeliukų, ir dievaži išgirsime tris didelius „U”.
Tomas nusijuokė ir pamatė, kad Anė suraukė antakius.
— Užplumpink, užkask ir užsičiaupk, — prisipažino jis. — Rūpestingo gyvulių augintojo požiūris į gamtą.
Anė nusijuokė ir staiga pajuto Dianos žvilgsnį. O kai pasižiūrėjo į ją, Diana šyptelėjo taip, kad būtų aišku, jog prieš tai nesišypsojo.
— Kaip manai, Ane? — paklausė ji.
— Et, mano gyvenimui tai nedaro įtakos.
— Bet kokią nors nuomonę turi.
— Kad ne.
— Žinoma, turi. Juk šiuo klausimu tavo žurnale nuolat tenka rašyti.
Anė nustebo šitaip tardoma. Truktelėjo pečiais.
— Manau, kad kiekvienas padaras turi teisę gyventi.
— Ir marą platinančios žiurkės, ir maliariniai uodai?
Diana tebesišypsojo, tonas buvo juokaujamas, bet Anė pajuto kažkokią užuominą ir po valandėlės atsargiai atsakė:
— Tavo teisybė. Man regis, viskas priklauso nuo to, kam jie kanda.
Frenkas pratrūko kvatoti, o Anė dirstelėjo į Tomą. Jis šypsojosi jai. Šypsojosi, nors daug mįslingiau, ir Diana, kuri galų gale, regis, nutarė keisti temą. Ar taip iš tiesų būtų buvę, liko paslaptis, nes staiga pasigirdo klyksmas ir jai už peties iš užpakalio stvėrė Skotas raudonais iš nuoskaudos žandais.
— Džo neduoda man kompiuterio!
— Ne tavo eilė, — atsiliepė Džo iš kompiuterį apsupusio būrio.
— Mano!
— Ne tavo, Skotai!
Diana pasišaukė Džo ir bandė juos sutaikyti. Bet šie ėmė dar labiau rėkti, netrukus įsitraukė ir Frenkas, o kova nuo atskirybių perėjo prie bendrybių.
— Tu manęs niekur neprileidi! — vos neverkdamas rėkė Skotas.
— Nebūk mažas, — atšovė Džo.
— Vaikai, ramiau, — Frenkas uždėjo rankas jiems ant pečių.
— Manai, esi baisus erelis …
— Oi, nutilk.
— Tik pamanykit, mokai Greisę jodinėti.
Visi nutilo, tik kompiuterio ekrane tebesiskundė užmirštas animacinis paukštelis. Anė pažvelgė į Greisę, ši iškart nusuko akis. Atrodė, kad niekas nebežino, ką sakyti. Skotą šiek tiek išgąsdino jo žodžių poveikis.
— Aš tave mačiau! — jo balsas buvo kandesnis, bet nebe toks pasitikintis. — Ji jojo Gonzu prie upelio!
— Ak tu bjaurybe! — iškošė pro dantis Džo ir puolė.
Viskas susimaišė. Skotas atsitrenkė į stalą, numesdamas kavos puodelius su stiklinėmis. Berniūkščiai susikibę raičiojosi ant grindų, o Frenkas su Diana šaukdami bandė juos išskirti. Atlėkė Kreigas pajutęs, kad ir jam reikia įsikišti, bet Tomas ištiesė ranką ir švelniai sulaikė jį. Anė su Greise galėjo tik stovėti ir žiūrėti.
Netrukus Frenkas išgrūdo visus tris iš trobos, Skotas klykė, Kreigas iš solidarumo verkšleno, o Džo įniršęs tylėjo, ir ta tyla buvo iškalbingesnė už anų rėksmus. Tomas palydėjo juos iki virtuvės durų.
— Ane, man labai gaila, — tarė Diana.
Jie stovėjo prie nusiaubto stalo apsvaigę lyg po uragano. Išblyškusi Greisė vieniša sustingo kambario gale. Kai Anė pažvelgė į ją, mergaitės veide šmėkštelėjo ne baimė ir ne skausmas, o jų abiejų mišinys. Grįžęs iš virtuvės Tomas irgi tai pamatė, todėl priėjo prie jos ir uždėjo ranką ant peties.
— Viskas gerai?
Nepakeldama akių ji linktelėjo.
— Einu į viršų.
Ji pasiėmė lazdelę ir nerangiai nuskubėjo per kambarį.
— Greise … — švelniai prabilo Anė.
— Ne, mama!
Ji išėjo, o jie trise stovėjo klausydamiesi nelygių jos žingsnių aido. Anė matė, koks sutrikęs Dianos veidas. Tomo veide atsispindėjo užuojauta, kuri būtų ją pravirkdžiusi, jeigu ji nebūtų tvardžiusis. Anė giliai atsiduso ir bandė šyptelėti.
— Jūs žinojot? — paklausė. — Visi visi žinojo, tik ne aš?
Tomas papurtė galvą.
— Nemanau, kad kuris nors iš mūsų žinojo.
— Galbūt ji norėjo padaryti staigmeną, — tarė Diana.
Anė nusijuokė.
— Na, ką gi …
Ji tetroško, kad jie išeitų, bet Diana užsispyrė pasilikti ir padėti sutvarkyti kambarį, taigi jos sukrovė indus į plovyklę ir nuo stalo nurinko stiklo duženas. Paskui Diana pasiraitę rankoves ir griebėsi puodų su keptuvėmis. Ji aiškiai manė, kad dabar geriausia būti linksmai, ir prie kriauklės čiauškėjo apie šokius klojime, į kuriuos pirmadienį visus pakvietęs Henkas.
Tomas kažin ar ištarė bent žodį. Jis padėjo Anei vėl nuvilkti stalą prie lango ir laukė, kol ji išjungs kompiuterį. Tada jie drauge ėmė krauti atgal jos darbo priemones.
Kas paskatino ją, Anė nežinojo, bet staiga paklausė, kaip sekasi Piligrimui. Jis atsakė ne iš karto, toliau jungė laidus, nežiūrėdamas į ją, ir svarstė. Kai pagaliau prabilo, tonas buvo kone dalykiškas.
— A, manau, kad jis išsikapstys.
— Tikrai?
— Aha.
— Esat įsitikinęs?
— Ne. Bet matot, Ane, jei jam skauda, jis dar geba jausti, o jei geba jausti, vilties yra.
Jis prijungė paskutinį laidą.
— Va ir viskas, — jis atsisuko ir juodu pažvelgė vienas kitam į akis.
— Dėkui, — tyliai ištarė Anė.
— Ponia, man buvo malonu. Neleiskit jai savęs atstumti.
Kai jie grįžo į virtuvę, Diana jau buvo viską sutvarkiusi ir visus rykus, išskyrus skolintuosius, išdėliojusi į jai geriau už Anę žinomas vietas. Nutraukusi Anės padėkos žodžius ir dar kartą atsiprašiusi už berniukus, Diana ir Tomas atsisveikino ir išėjo.
Anė stovėjo prieangyje po žibintu ir žiūrėjo, kaip jie nueina. O kai jų figūras prarijo tamsa, panoro pašaukti jį, kad pasiliktų, apglėbtų ją ir apsaugotų nuo namą vėl persmelkusio šalčio.
Tomas prie daržinės atsisveikino su Diana ir įėjo vidun pažiūrėti sergančios kumelaitės. Pakeliui į namus Diana visą laiką bambėjo, koks kvailas Džo, kam išsivedė mergaitę jodinėti nepasakęs niekam nė pusės žodžio. Tomas atšovė, kad nė kiek jis nekvailas, jis supranta, kodėl Greisė norėtų slėpti tokį dalyką. Džo su ja elgėsi draugiškai, ir tiek. Diana pareiškė, jog tai ne jo reikalas, ir ji neslepianti, kad apsidžiaugs, kai Anė susirinks daiktus ir išsiveš vargšę mergytę atgal į Niujorką.
Kumelaitei nepasidarė blogiau, nors kvėpavo ji vis dar per tankiai. Temperatūra buvo nukritusi iki šimto dviejų. Tomas pakasė jai kaklą ir švelniai pakalbino, kita ranka čiuopdamas pulsą. Dvidešimt sekundžių skaičiavo tvinksnius, tada padaugino iš trijų. Keturiasdešimt du tvinksniai per minutę, vis dar daugiau negu normalu. Ji akivaizdžiai karščiavo, matyt, rytą, jei nepagerės, teks kviesti veterinarą, kad ją apžiūrėtų.
Kai jis išėjo į lauką, Anės miegamojo langai švietė, tebešvietė ir tada, kai jis liovėsi skaityti ir išjungė šviesą savo miegamajame. Jau įprato prieš guldamas dar kartą pažvelgti į namą prie upelio, kur tamsoje geltonai švietė Anės langai. Kartais pamatydavo praslenkant jos šešėlį, atliekantį nežinomus ritualus prieš miegą, o kartą išvydo jos kontūrus, išryškintus šviesos, ji stovėjo ir rengėsi, jis pasijuto negražiai smalsaująs ir nusisuko.
Tačiau dabar užuolaidos buvo atitrauktos ir jis suprato, kad kažkas įvyko arba vyksta jam žiūrint. Bet žinojo, kad painiavą gali išnarplioti tik jos pačios, ir nors tai buvo kvaila, tarė sau, galbūt užuolaidos atitrauktos ne įleisti tamsai, o išleisti.
Nuo to neatmenamo laiko, kai pirmą kartą išvydo Reičelę, nebuvo sutikęs moters, kurios labiau geistų.
Šįvakar pirmą kartą pamatė ją vilkinčią suknele. Paprasta margo kartūno suknele juodais taškučiais ir mažutytėm rausvom gėlytėm, su perlamutrinėmis sagomis per visą priekį. Ji siekė jai gerokai žemiau kelių, o trumputės rankovės-sparneliai neslėpė rankų viršaus.
Kai jis atėjo ir ji pakvietė į virtuvę išgerti, negalėjo nuo jos atitraukti akių. Nusekė paskui ją, giliai traukdamas jos kvepalų aromatą, o kai ji pylė vyno, matė, kaip besistengdama sukando liežuvio galiuką. Pastebėjo ir atlasinę juostelę ant peties, į kurią visą vakarą stengėsi, bet negalėjo nežiūrėti. Ji padavė jam stiklą ir nusišypsojo, lūpų kampučiai išlinko, ir jis užsigeidė, kad taip ji šypsotųsi tik jam.
Vakarieniaujant jis beveik patikėjo, kad taip ir yra, nes Frenkui, Dianai ir vaikams ji šypsojosi visiškai kitaip. Galbūt jam tik pasivaideno, bet kai ji kalbėjo, nesvarbu apie ką, visada atrodė, kad žodžiai skirti tik jam. Anksčiau nebuvo matęs jos padažytom akim ir žiūrėjo, kaip jai juokiantis jos žaižaruoja žalia liepsna, atspindėdamos žvakių šviesą.
Kai viskas žlugo ir Greisė iššlubavo iš kambario, jis tik dėl Dianos susivaldė ir neapkabino Anės, kad ši išsiverktų jam ant peties, nes matė, kaip jai to norisi. Nebandė apsigaudinėti, girdi, tetroškęs ją paguosti. Ne, norėjo apglėbti ją ir iš arti pažinti jos prisilietimą, jos pavidalą, jos kvapą.
Nemanė Tomas, kad tai gėdinga, nors žinojo, jog kiti galbūt šitaip pamanytų. Tos moters skausmas, jos vaikas ir to vaiko skausmas irgi jos dalis, ar ne? Ir koks žmogus turi Dievo teisę spręsti, kokie jausmai dera kiekvienu ar visais šiais atvejais?
Viskas yra viena, ir žmogus, kaip ir geras jojikas, gali tik atpažinti pojūtį, paklusti jam ir likti ištikimas, kaip liepia jam siela.
Ji išjungė šviesas apačioje, o lipdama laiptais į viršų pamatė, kad Greisės durys uždarytos ir iš po jų nesklinda šviesa. Nuėjo į savo kambarį ir įjungė lempą. Stabtelėjo tarpdury suprasdama, kad šįkart svarbu peržengti slenkstį. Kaip ji leido, kad šitaip atsitiktų? Negi vėl netrukdys dar vienam klodui nusėsti nepajudintam ir ši naktis vėl jas atskirs, lyg veiktų kokie nepermaldaujami geologijos dėsniai? Neturi taip būti.
Kai Anė pravėrė Greisės kambario duris, jos girgžtelėjo, ir į kambarį iš laiptų aikštelės plūstelėjo šviesa. Jai pasirodė, kad apklotas krustelėjo, bet nebuvo tuo įsitikinusi, nes šviesa nesiekė lovos, o Anės akims reikėjo laiko priprasti prie tamsos.
— Greise?
Greisė žiūrėjo į sieną, o peteliai po antklode buvo apgaulingai nejudrūs.
— Greise?
— Ko? — ji nejudėjo.
— Gal galim pasikalbėti?
— Aš noriu miego.
— Aš irgi, bet manau, kad vertėtų pasikalbėti.
— Apie ką?
Anė priėjo prie lovos ir atsisėdo. Prie staliuko į sieną buvo atremtas protezas. Greisė atsidususi apsivertė ant nugaros ir įbedė akis į lubas. Anė giliai atsiduso. Pasirink tinkamą toną, kartojo sau. Neišsiduok, kad esi įžeista, kalbėk ramiai ir maloniai.
— Tai tu vėl jodinėji?
— Bandžiau.
— Ir kaip?
Greisė trūktelėjo pečiais.
— Gerai, — ji tebežiūrėjo į lubas, stengdamasi parodyti, jog jai tai jau įkyrėjo.
— Nuostabu.
— Tikrai?
— Negi ne?
— Aš nežinau, tu pasakyk.
Stengdamasi nuslėpti, kaip daužosi širdis, Anė kartojo sau: neprarask kantrybės, taip šnekėk ir toliau, susitaikyk su tuo, kas įvyko. Tačiau, užuot taip dariusi, išgirdo savo balsą:
— Ar man negalėjai pasakyti?
Greisė pažvelgė į ją, o neapykanta ir nuoskauda jos akyse Anei beveik atėmė žadą.
— Kodėl turėčiau tau sakyti?
— Greise …
— Na, kodėl? Kad tau rūpi? Ar kad turi viską žinoti, viską kontroliuoti ir neleisti niekam nieko daryti, kol tu nepritarei? Juk taip?
— Oi Greise … — Anė staiga panoro šviesos ir ištiesė ranką prie lempos ant staliuko, bet Greisė pasiuto.
— Neliesk! Neliesk, man nereikia šviesos!
Ji šėrė Anei per ranką, bet užkliudė ir lempą. Ši ištiško ant grindų. Keraminis pagrindas sutruko į tris lygius gabalus.
— Apsimeti, kad rūpiniesi, bet iš tiesų rūpiniesi tik savimi ir žmonių nuomone apie save. Ir savo darbu bei prašmatniaisiais draugais.
Ji pasirėmė ant alkūnių, lyg kurstydama savo įniršį, kuris ir taip įsiplieskė nuo verksmo, iškreipusio veidą.
— Be to, juk sakei nenorinti, kad aš vėl jodinėčiau, tai kurių velnių turėčiau tau sakyti? Kodėl turėčiau tau ką nors sakyti? Nekenčiu tavęs!
Anė bandė ją apkabinti, bet Greisė ją atstūmė.
— Eik lauk! Atstok! Nešdinkis!
Anė atsistojo ir pajuto svyruojanti, valandėlę net manė, kad pargrius. Kaip akla nuslinko šviesos pluoštu durų pusėn. Nesusivokė, ką darys, kai atsidurs tenai. Tiesiog žinojo, kad paklūsta nebeatšaukiamam įsakymui skirtis. Priėjusi prie durų išgirdo Greisę kažką sakant, atsisuko ir žvilgtelėjo į lovą. Pamatė, kad Greisė vėl nusigręžusi į sieną, o jos peteliai virpa.
— Ką? — paklausė Anė.
Luktelėjo nežinodama, jos ar Greisės sielvartas sutrukdė suvokti, kas pasakyta, bet žodžiai buvo ištarti taip, kad ji grįžo.
— Greise? Aš neišgirdau, ką sakei.
— Aš pasakiau … man prasidėjo.
Ištarė pro ašaras, ir valandėlę Anė nesuprato.
— Kas prasidėjo?
— Mėnesinės.
— Ką, šįvakar?
Greisė linktelėjo.
— Apačioje pajutau, kad kažkas darosi, o kai užlipau į viršų, kelnaitės buvo kruvinos. Skalbiau jas vonioje, bet neišsiskalbė.
— Oi Greise.
Anė uždėjo ranką Greisei ant peties, ir ši atsisuko. Jos veide nebuvo pykčio, tik skausmas ir liūdesys, ir Anė atsisėdusi ant lovos apkabino dukterį. Greisė prisiglaudė prie jos, Anė pajuto, kaip vaiko kūkčiojimas sudrebino ir ją, lyg abi būtų vienas kūnas.
— Kas gi manęs norės?
— Ką, vaikeli?
— Kas gi manęs tokios norės? Niekas.
— Greise, netiesa …
— O kodėl turėtų norėti?
— Nes tu esi tu. Tu neįtikėtina. Graži ir stipri. O narsesnio žmogaus kaip gyva nebuvau sutikusi.
Jos apsikabino ir verkė. O kai vėl galėjo kalbėti, Greisė pasakė jai, kad visiškai nemano taip baisiai, kaip šnekėjo, Anė pasakė žinanti, bet iš dalies Greisė teisi, ji dažnai elgusis kaip netikusi motina. Jos sėdėjo padėjusios galvą viena kitai ant peties, o iš širdžių liejosi žodžiai, kuriuos kažin ar drįsdavo ištarti sau.
— Juk visus šiuos metus jūs su tėčiu bandėte susilaukti kito mažiuko? Aš kasnakt melsdavausi, kad šį kartą pavyktų. Ne dėl jūsų ir ne dėl to, kad norėjau broliuko ar sesutės, nieko panašaus. Dėl to, kad tada nebereikėtų būti tokiai … ai, nežinau.
— Pasakyk.
— Tokiai ypatingai. Kadangi buvau vienturtė, jaučiau, kad jūs abu tikitės, jog man viskas seksis, jog būsiu tobula, o aš netobula, aš esu tik aš. O dabar ėmiau ir viską sugadinau.
Anė tvirčiau ją apkabino ir glostydama plaukus pasakė, kad taip nėra. Ir pamanė, nors garsiai neištarė, koks pražūtingas reikmuo yra meilė ir kad tiksliai nustatyti, kiek jos duoti ir kiek imti, paprastiems mirtingiesiems per sunku.
Kiek laiko jos taip sėdėjo, Anė nebesuvokė, bet dar ilgai po to, kai verksmas liovėsi, o karštos ašaros, nuo kurių sudrėko jos suknelė, atvėso. Greisė užmigo jos glėby ir nepabudo net tada, kai Anė guldė ją, o paskui pati atsigulė šalia.
Ji klausėsi dukters kvėpavimo, lygaus ir patiklaus, ir žiūrėjo, kaip vėjas judina blyškias portjeras. Paskui užmigo ir Anė, giliai ir be sapnų, o už lango milžiniška ir tyli po dangumi sukosi žemė.