Dvidešimt septintas skyrius

Kaip juoda atbulai tekanti upė kalnagūbrio briauna į jį atraibuliavo banda. Reljefas čia buvo toks, kad gyvulių rikiuoti nereikėjo, jie buvo priversti kopti į viršų vingiuotu keliuku, neaptvertu, nepažymėtu ir vieninteliu. Tomui patikdavo pirmam užjoti, stabtelėti atšlaitėje ir žiūrėti, kaip jie artinasi.

Prijojo ir kiti raiteliai, apsupę bandą iš kraštų: Džo su Greise iš dešinės, Frenkas su dvyniais iš kairės, užpakaly išniro Diana su Ane. Už jų driekėsi lauko gėlių jūra, prajodami jie išrėžė joje žalią pėdsaką ir tolimame pakrašty ilsėjosi po vidurdienio saule, žiūrėdami, kaip galvijai geria.

Iš tos vietos, kurioje Tomas sustabdė arklį, buvo matyti tik tvenkinio mirgėjimas, o slėnio už jo, nusileidžiančio iki Dvigubos takoskyros pievų ir tuopomis apaugusių upelių, visiškai nesimatė. Lyg plynaukštė iškart būtų perėjusi į didžiules lygumas ir rytinį dangaus kraštelį.

Veršiai atrodė judrūs ir stiprūs, jų plaukas blizgėjo. Tomas šyptelėjo prisiminęs apgailėtinus padarus, kuriuos jie varėsi vieną pavasarį prieš kokius trisdešimt metų, kai tėvas juos buvo ką tik čia atsivežęs. Kai kurie buvo tokie perkarę, kad, regis, girdėjai, kaip barška jų šonkauliai.

Denielas Bukeris Klarko atšakos rančoje išgyveno keletą sunkių žiemų, bet paaiškėjo, kad priekalnėje jos kur kas atšiauresnės. Tą pirmąją žiemą krito beveik tiek veršių, kiek pavyko išsaugoti, o šaltis ir rūpestis išgraužė dar gilesnes raukšles jo veide, ir taip pasikeitusiame po to, kai buvo priverstas parduoti namus. Bet ant kalno, kur dabar stovi Tomas, tėvas nusišypsojo tam, ką išvydo aplinkui, ir pirmą kartą įsitikino, kad šioje vietoje šeima išgyvens, o gal ir prasikurs.

Jodamas plynaukštė Tomas apie tai papasakojo Anei. Rytą ir net stabtelėjus pavalgyti buvo per daug darbo, kalboms neliko laiko. Bet dabar ir galvijai, ir raiteliai žinojo, ką daryti, ir laiko atsirado. Jis jojo greta jos, o ji klausinėjo gėlių vardų. Jis parodė jai mėlyną liną, sidabražolę, sprigę ir dar vienas gėles, šiose vietose vadinamas gaidžiukais, o Anė, kaip paprastai, susikaupusi klausėsi ir dėjosi į galvą, lyg vieną gražią dieną kas nors gal panorės patikrinti jos žinias.

Kiek Tomas prisiminė, buvo vienas šilčiausių pavasarių. Vešli žolė šlapiai plakėsi į arklių kojas. Tomas parodė kalnagūbrį priešais ir papasakojo jai, kaip prieš daugelį metų su tėvu užjojo ant jo viršūnės pasidairyti, ar jie gerai pasukę į kalnų ganyklas.

Šiandien Tomas jojo viena iš jaunųjų kumelių, dailia keršmarge. Anė jojo Rimroku. Visą dieną jis galvojo, kaip puikiai ji atrodo raita ant jo. Abi su Greise buvo užsidėjusios skrybėles ir avėjo batus, kuriuos jis vakar padėjo nusipirkti, kai Anė pasakė josianti kartu. Parduotuvėje jos abidvi kvatojo išvydusios save veidrodyje. Anė paklausė, ar šautuvų irgi reikės, o jis atsakė, žiūrint ką ji ketinanti nušauti. Ji tarė, kad vienintelis kandidatas — jos šefas Niujorke, taigi „Tomahauko” raketa, matyt, būtų geriau.

Plynaukštę jie perkirto ramiai. Bet kai tik galvijai pasiekė kalnagūbrio papėdę, jie, regis, pajuto, kad nuo čia laukia ilgas kelias aukštyn, taigi pagreitino žingsnį, maurojimu šaukdami vieni kitus, lyg bendrai telktų pastangas. Tomas pasiūlė Anei kartu joti pirmyn, bet ji šyptelėjo ir atsakė geriau grįšianti atgal pažiūrėti, ar Dianai nereikia pagalbos. Taigi jis čia užkopė vienas.

Banda jau beveik atėjo. Jis apgręžė arklį ir nujojo kalnagūbrio ketera. Priešais iššoko pulkelis juodauodegių elnių. Atsidūrę gana toli jie stabtelėjo ir atsisuko. Elnės buvo pilvotos, nes laukėsi elniukų, ir pakreipusios dideles ausis žiūrėjo, kas čia toks, kol patinas jas vėl paragino. Už jų šokinėjančių galvų Tomas išvydo pirmąją siaurą pušimis apkraštuotą perėją, vedančią į kalnų ganyklas, ir virš jos pakibusias snieguotas takoskyros viršukalnes.

Jis norėjo būti greta Anės, žiūrėti, koks bus jos veidas, kai atsivers šis vaizdas, ir pajuto kažką praradęs, kai ji atsisakė ir grįžo pas Dianą. Galbūt jo pasiūlymas jai pasirodė per daug intymus, nors jis to ir nenorėjo ar, tiesą sakant, norėjo, bet neketino parodyti.

Kai jie prijojo perėją, ant jos jau krito kalnų šešėlis. Ir lėtai jodami po tamsėjančiais medžių guotais jie atsigręžė ir pamatė, kaip už nugaros lyg dėmė į rytus plečiasi šešėlis, kol galiausiai įžvelgė tik saulės apšviestas tolimas lygumas. Iš abiejų pusių virš medžių juos supo stačios pilkos uolos, atliepdamos vaikų šūkalojimus ir bandos maurojimą.

Frenkas užmetė ant laužo dar vieną šaką, ši atsitrenkdama išmetė į nakties dangų kibirkščių spiečių. Kūreno jie rasta išvarta, ir medis buvo toks sausas, kad, rodos, gerte gėrė jį apsiautusias liepsnas, kurių liežuviai šokinėjo į orą, nejudinamą nė menkiausio vėjelio.

Pro liepsnų mirgėjimą Anė žiūrėjo, kaip įraudusiuose vaikų veiduose juokiantis žybčioja akys ir dantys. Jie minė mįsles, o dabar karštligiškai spėjo Greisės užmintą vieną iš Roberto mėgstamiausių. Naująją skrybėlę Greisė buvo šauniai užsismaukusi ant kaktos, o plaukų sūkuriuose, krintančiuose iki pečių, raudonais, gintariniais ir aukso atspindžiais blaškėsi laužo liepsna. Dar niekad, pamanė Anė, duktė nebuvo tokia žavi.

Jie baigė valgyti kuklų ant laužo išvirtą patiekalą iš pupų, šonkauliukų ir sūdytų lašinių su žarijose keptomis bulvėmis. Buvo nuostabiai skanu. Frenkas kurstė ugnį, o Tomas nuėjo vandens į upelį kitoje pievos pusėje, kad būtų galima išsivirti kavos. Diana irgi įsitraukė į žaidimą. Niekas neabejojo, kad Anė žino mįslės įminimą, ir nors jinai jį jau buvo pamiršusi, džiaugėsi, kad jos nieks nejudina, kad atsirėmusi į balną gali stebėti kitus.

Čia jie atjojo prieš pat devynias, kai tolimose lygumose blėso paskutiniai saulės spinduliai. Galutinė perėja buvo stati, virš galvos sviro kalnai kaip katedros sienos. Pagaliau paskui gyvulius pro senovinius akmeninius vartus jie įjojo į prieš akis atsivėrusią ganyklą.

Žolė buvo vešli ir prieblandoje tamsi, nes, Anės manymu, pavasaris čia ateidavo vėliau, todėl joje žydėjo mažiau gėlių. Virš galvos besimatė tik aukščiausia viršūnė, kuri buvo pasvirusi, todėl galėjai dirstelėti ir į vakarinį šlaitą, kur rausvu auksu seniai nusileidusios saulės šviesoje liepsnojo sniego lopai.

Ganyklą supo miškas, o vienoje pusėje, kur žemė buvo pakilesnė, stovėjo maža rąstų trobelė su paprastu gardu arkliams laikyti. Kitoje pusėje tarp medžių vinguriavo upelis, ten jie visi nuėjo pirmiausia, kad greta besistumdančių galvijų atsigertų ir arkliai. Tomas įspėjo, kad naktį gali pašalti, todėl reikia pasiimti šiltų drabužių. Bet oras tebebuvo geras.

— Kaip sekasi, Ane? — Frenkas pakurstė ugnį ir įsitaisė šalia. Ji išvydo, kaip iš tamsos, kur kartkartėm subaubdavo nematomi galvijai, išnyra Tomas.

— Frenkai, jei neskaudėtų užpakalio, tiesiog nuostabiai.

Jis nusijuokė. Skaudėjo ne tik užpakalis. Skaudėjo ir blauzdos, o šlaunų vidus buvo taip nutrintas, kad ji raukėsi nuo kiekvieno judesio. Pastaruoju metu Greisė jodinėjo dar mažiau už ją, bet kai Anė paklausė, ar ir jai nutrynė, ši atšovė, kad jaučiasi puikiai, o kojų nė kiek neskauda. Anė nepatikėjo nė vienu žodžiu, bet nusprendė nesikabinėti.

— Prisimeni tuos pernykščius šveicarus, Tomai?

Tomas pylė vandenį į kavinuką. Nusijuokęs atsakė, kad prisimena, ir pakabinęs puodą virš ugnies šlumštelėjo greta Dianos ir klausėsi.

Frenkas pasakojo, kaip juodu su Tomu važiavę per Žvalgo kalną ir staiga jiems kelią užtvėrusi galvijų banda. Paskui ją joję kaubojai, išsipustę kaip povai, naujais prašmatniais apdarais.

— Vienas jų avėjo rankų darbo auliniais, kurie jam palengvino kišenę bent tūkstančiu dolerių. Juokingiausia, kad jie nejojo, vesdamiesi arklius ėjo pėsti ir atrodė baisiai nelaimingi. Vis dėlto mudu su Tomu nuleidom langelį ir paklausėm, ar kas neatsitiko, bet jie nesuprato nė žodžio.

Anė pro laužo kraštelį žiūrėjo į Tomą. Jis žvelgė į tolį ramiai šypsodamasis. Atrodo, pajuto jos žvilgsnį, nes jo akys nuo Frenko nukrypo į ją, ir nuostabos jose nebuvo, tik tokia supratinga ramybė, kad jai sudrebėjo širdis. Žiurėjo jam į akis tol, kol pajėgė, tada šyptelėjo ir atsisuko į Frenką.

— Mes irgi nesupratom nė žodžio jų kalbos, todėl tik pamojavom ir juos praleidom. Toliau ant kelio randame prie naujutėlio superprašmatnaus vinibego vairo snūduriuojantį senioką. Jis kilsteli skrybėlę, ir aš jį atpažįstu. Nagi Lonis Harperis. Užtvėrė visą kelią, bet net grasinamas mirtimi nesugebėtų pavažiuoti. Na, mes pasisveikinam ir klausiam, ar tai ne jo banda, o šis atsako, kad taip, o kaubojai visi iš Šveicarijos atvykę čia atostogauti. Pasakė įkūręs turistinę rančą, ir atvykėliai kloja jam tūkstančius baksų, kad galėtų dirbti samdinių darbus. Mes paklausėme, kodėl jie eina pėsti. Jis nusijuokė ir paaiškino, kad tai ir yra smagiausia, mat pajodinėję vieną dieną jie taip nutrynė užpakalius, kad daugiau nebegali, taigi jis net arklių nenuvargina.

— Rado ką veikti, — tarė Diana.

— Taigi. Vargšams šveicarams teko miegoti ant žemės ir patiems ant laužo virtis pupas, o jis miegojo automobilyje, žiūrėjo televizorių ir valgė kaip karalius.

Kai vanduo užvirė, Tomas užplikė kavos. Dvyniams pabodo mįslės, ir Kreigas paprašė Frenko parodyti Greisei fokusą su degtukais.

— O ne, — sudejavo Diana. — Prasideda.

Frenkas išėmė iš dėžutės, kurią laikydavo liemenės kišenėje, du degtukus ir padėjo vieną ant dešinės rankos delno. Paskui rimtu veidu pasilenkė ir patrynė kito degtuko galvutę į Greisės plaukus. Ji nepatikliai nusijuokė.

— Man regis, Greise, mokykloje mokaisi fizikos ir panašių dalykų.

— Aha.

— Tada, žinoma, esi girdėjusi apie statinį krūvį. Dabar pamatysi, kas tai iš tikrųjų yra. Aš tik bandau įkrauti.

— Kurgi ne, — nusišaipė Skotas.

Džo kaipmat jį nutildė. Laikydamas įelektrintą degtuką kairės rankos smiliumi ir nykščiu, Frenkas pamažu artino jį prie dešinės rankos delno, kol susilietė galvutės. Pasigirdo garsus trakštelėjimas, ir pirmasis degtukas šaute iššovė jam iš rankos. Greisė suspigo iš nuostabos, visi nusijuokė.

Ji privertė jį pakartoti, tada pabandė pati, bet, žinoma, nieko neišėjo. Frenkas teatrališkai purtė galvą, lyg būtų pritrenktas, kaip čia dabar nepavyko. Vaikai iš laimės tiesiog padūko. Diana, matyt, mačiusi šį triuką šimtą kartų, pavargusiai ir atlaidžiai šyptelėjo Anei.

Abi moterys gražiai sutarė, Anės nuomone, geriau nei paprastai, nors dar vakar ji juto šaltį, be abejo, atsiradusį dėl to, kad paskutinę minutę apsigalvojo joti į ganyklas. Šiandien jodamos kartu jos nuoširdžiai aptarė daugybę dalykų. Vis dėlto nors Diana buvo draugiška, Anė juto, kad anoji budri — negali sakyti, jog jos nemėgsta, bet daugiau negu nepasitiki. Ypač kai Diana pamatydavo ją su Tomu. Tik todėl Anė, kad ir kaip norėdama, šią popietę atmetė Tomo kvietimą joti su juo į kalnagūbrio viršūnę.

— Kaip manai, Tomai? — paklausė Frenkas. — Išbandom vandenį?

— Manau, vertėtų, brolau, — kaip paklusnus sąmokslininkas jis padavė Frenkui bidoną vandens iš upelio, Frenkas liepė Greisei pasiraitoti rankoves ir įkišti rankas iki alkūnių. Greisė, raitydamasi iš juoko, išpylė pusę sau ant marškinių.

— Padeda įsielektrinti, žinai?

Po dešimties minučių, nė kiek neįsielektrinusi, užtat kiaurai peršlapusi, Greisė pasidavė. Per tą laiką ir Tomas, ir Džo sėkmingai šokdino savo degtukus, Anė irgi bandė, bet neįstengė jo išjudinti. Dvyniams taip pat nepavyko. Diana prisipažino Anei, kad pirmą kartą rodydamas jai šį fokusą Frenkas įkalbėjo ją su visais drabužiais atsisėsti į lovį, iš kurio geria galvijai.

Paskui Skotas paprašė Tomo parodyti fokusą su virvele.

— Čia ne fokusas, — tarė Džo.

— Fokusas.

— Ne fokusas, tiesa, Tomai?

Tomas nusišypsojo.

— Na, žiūrint, ką vadinsi fokusu.

Jis kažką išsitraukė iš džinsų kišenės. Tai buvo kokių dviejų pėdų ilgio paprasta pilka virvutė. Surišęs galus padarė kilpą.

— Gerai, — pasakė. — Šitas fokusas Anei.

Jis atsikėlė ir priėjo prie jos.

— Nesutinku, jei skaudės ar numirsiu, — tarė Anė.

— Ponia, jūs nieko nepajusite.

Jis atsiklaupė šalia ir paprašė pakelti dešinės rankos smilių. Ji taip ir padarė, jis užmovė ant jo kilpą ir liepė jai įdėmiai žiūrėti. Kaire ranka įtempęs kitą kilpos galą, dešinės rankos didžiuoju pirštu jis pratraukė vieną virvutės pusę virš kitos. Tada apsuko ranką, kad ji atsidurtų po kilpa, dar kartą apsuko ir pridėjo to piršto galiuką prie Anės piršto galiuko.

Dabar atrodė, kad kilpa juosia besiliečiančius pirštų galiukus ir kad ją galima nuimti tik atitraukus pirštus. Tomas stabtelėjo, ir ji pakėlė akis. Jis nusišypsojo, o jo vaiskių mėlynų akių artumas kone pribloškė ją.

— Žiūrėk, — tyliai tarė jis.

Ji vėl įbedė akis į besiliečiančius jųdviejų pirštus, o jis švelniai timptelėjo virvelę ir ši nuslydo; tebebuvo surišta, o jų pirštai tebesilietė.

Jis parodė šį triuką dar keletą kartų, paskui Anė bandė, Greisė bandė, dvyniai bandė ir nė vienam nepavyko. Pavyko tik Džo, nors iš Frenko šypsenos Anė spėjo, kad šis irgi žino kaip. Ar Diana žinojo, buvo sunku pasakyti, nes ji abejingai siurbčiojo kavą ir šiek tiek pašaipiai stebėjo, kas vyksta.

Kai jau visi pabandė, Tomas atsistojo ir apvyniojęs kilpą apie pirštus tvarkingai ją susuko. Ir padavė Anei.

— Dovana? — paklausė imdama virvutę.

— Ne, — atsakė jis. — Turėk, kol perprasi.

Ji pabudo ir valandėlę nesuprato, į ką žiūri. Paskui prisiminė, kur esanti, ir suvokė, kad žiūri į mėnulį. Jis atrodė taip arti, kad, regis, tik ištiesk ranką ir sukiši pirštus į kraterius. Pasuko galvą ir pamatė greta miegančios Greisės veidą. Frenkas joms pasiūlė trobelę, kurioje jie paprastai miegodavo tik lyjant. Anė beveik susigundė, bet Greisė užsispyrė, kad jos miegos lauke su visais. Anė matė miegmaišiuose prie blėstančio laužo gulinčius žmones.

Pajuto, kad nori gerti ir bandyti užmigti beviltiška. Atsisėdo ir apsidairė. Niekur neišvydo bidono su vandeniu, o ieškodama tikrai pažadintų kitus. Pievoje juodi galvijų pavidalai metė dar juodesnius šešėlius ant blyškios mėnesienos nušviestos žolės. Ji tyliai iškišo kojas iš miegmaišio ir nuo jojimo vėl pasijuto kaip sudaužyta. Miegojo jie apsirengę, tik nusiavę batus ir nusimovę kojines. Anė dėvėjo džinsus ir baltus sportinius marškinėlius. Atsistojo ir basa nuėjo prie upelio.

Žolė, šlapia nuo rasos, buvo vėsi ir kuteno padus, nors ji labai atsargiai kilnojo kojas bijodama užlipti ant ko nors ne tokio romantiško. Kažkur aukštai medžiuose ūkavo pelėda, ir ji susimąstė, ar pabudo nuo ūkavimo, mėnesienos, ar tiesiog iš įpročio. Jai einant pro šalį galvijai pakėlė galvas, o ji pašnibždom pasisveikino, bet susigriebė kvailai padariusi.

Žolę prie artimesniojo kranto buvo ištrypusios karvių kanopos. Vanduo tekėjo lėtai ir tykiai, jo stiklinis paviršius atspindėjo tik miško juodumą. Anė paėjėjo aukštupio link ir rado vietą, kurioje srovė skyrėsi pusiau prie salelės su medžiu. Dviem dideliais žingsniais peršoko į kitą pusę ir vėl nuėjo žemyn prie nulinkusio kriaušelio, kur galėjo priklaupusi atsigerti.

Čia vanduo atspindėjo tik dangų. Ir mėnuo buvo toks tobulas, kad Anė dvejojo, ar verta jį drumsti. Prisilietus prie vandens, jai net kvapą užgniaužė iš netikėtumo. Jis buvo šaltesnis už ledą, lyg srūtų iš senos senos ledynmečio laikų kalno širdies. Anė pasėmė jo blyškiais kaip šmėklos delnais ir nusiprausė veidą. Tada dar pasisėmė ir atsigėrė.

Pirmiausia ji išvydo jį vandenyje, kai jis užtemdė mėnulio atspindį, taip prikausčiusį žvilgsnį, kad ji prarado bet kokį laiko pojūtį. Nekrūptelėjo. Dar nepakėlusi akių suprato, kad tai jis.

— Tau negera? — paklausė Tomas.

Kitas krantas, kuriame jis stovėjo, buvo aukštesnis, ir ji turėjo prisimerkti, prieš mėnulį žiūrėdama į jį. Pamatė jo veide susirūpinimą. Nusišypsojo.

— Viskas gerai.

— Aš pabudau ir pamačiau, kad tavęs nėra.

— Įsinorėjau gerti.

— Nuo mėsos.

— Matyt.

— Ar šis vanduo toks pat skanus kaip stiklinė lietaus aną vakarą?

— Beveik. Paragauk.

Jis žvilgtelėjo į vandenį ir pamatė, kad būtų lengviau jį pasiekti iš tos vietos, kur klūpo ji.

— Nieko, jei ateisiu? Aš tau trukdau.

Anė vos nesusijuokė.

— Oi ne, netrukdai. Prašom į svečius.

Jis nuėjo iki salelės su medžiu ir peržengė upelį, o Anė žiūrėjo žinodama, kad peržengtas ne tik vanduo. Artindamasis jis šypsojosi, o kai priėjo, atsiklaupė greta ir netaręs nė žodžio rieškučiomis pasisėmė vandens ir ėmė gerti. Keli lašai nuvarvėjo jo pirštais, ir mėnesiena pažiro sidabriniais purslais.

Anei atrodė ir visuomet atrodys, kad tai, kas atsitiko paskui, buvo neišvengiama. Kai kas tiesiog įvyksta, nes taip turi būti. Ji virpėjo apie tai galvodama, virpės ir vėliau prisiminusi, bet niekada neapgailestaus.

Jis atsigėrė ir atsisuko į ją, o kai norėjo nusišluostyti vandenį nuo veido, ji ištiesė ranką ir nušluostė. Pajuto vandens šaltį tarp pirštų ir kad kiek būtų pamaniusi esanti atstumta ir atitraukusi ranką, jei ne kviečianti jo kūno šiluma. Ir nuo šio prisilietimo apmirė visas pasaulis.

Jo akyse atsispindėjo tik lygus mėnulio blyškumas. Netekusios spalvos jos tapo bedugne gelme, į kurią ji dabar pasinėrė stebėdamasi, bet nė kiek nebijodama. Jis švelniai kilstelėjo savo ranką prie tos, kurią ji tebeglaudė prie jo skruosto. Suėmė, apvertė ir prispaudė jos delną prie lūpų, lyg užantspauduodamas ilgai lauktą pasveikinimą.

Žiūrėdama į jį Anė giliai ir nelygiai atsiduso. Ištiesė kitą ranką ir perbraukė jo veidą nuo šiurkštaus neskusto skruosto iki švelnių plaukų. Pajuto, kaip jo ranka nuslysta ir glosto jai skruostą, kaip ji glostė jo. Jam prisilietus ji užsimerkė ir nieko nematydama leido jo pirštams keliauti švelniu takeliu nuo smilkinių iki lūpų kampučių. Kai jo pirštai palietė lūpas, ji prasižiojo ir leido jam švelniai jas apvesti.

Ji nedrįso atsimerkti iš baimės, kad nepamatytų jo akyse santūrumo, abejonės ar net gailesčio. Bet pažvelgusi išvydo tik ramybę, tikrumą ir alkį, tokį pat akivaizdų kaip ir jos pačios. Jis uždėjo rankas jai ant alkūnių ir nuslinko aukštyn į marškinėlių rankoves, kol suėmė delnais žastus. Anė pajuto, kaip oda nubėgo šiurpuliukai. Abi rankas buvo sukišusi jam į plaukus ir atsargiai lenkė prie savęs jo galvą, jausdama lygų jo rankų spaudimą.

Akimirką prieš susiliečiant jų lūpoms Anė staiga panoro pasakyti apgailestaujanti, prašanti atleisti, nes neketinusi šito daryti. Matyt, jis išvydo šią mintį jos akyse, nes jai nespėjus nieko pasakyti švelniai nutildė ją vos vos sukrutindamas lūpas.

Kai jie bučiavosi, Anei pasirodė, kad sugrįžo namo. Kad visada žinojusi jo skonį ir prisilietimą. Ir nors kone drebėjo, jo kūnui glaudžiantis prie jos, negalėjo pasakyti, kur baigėsi jos oda ir prasidėjo jo.

Kiek laiko jie bučiavosi, Tomas galėjo tik spėti iš pasikeitusio savo šešėlio ant jos veido, kurį pamatė juodviem liovusis ir šiek tiek atsitraukus pasižiūrėti vienas į kitą. Ji liūdnai šyptelėjo jam, paskui pakėlė akis aukštyn į naująją mėnulio buveinę ir jos akyse sušvito daugybė mėnesienų. Jis vis dar juto saldžią jos spindinčių lūpų drėgmę ir šiltą alsavimą ant savo veido. Nuslydo delnais per jos nuogas rankas ir pajuto, kad ji dreba.

— Šalta?

— Ne.

— Birželį čia niekada nesu buvęs tokią šiltą naktį.

Ji nuleido akis, paėmė jo ranką ir delnu aukštyn pasiguldžiusi į sterblę ėmė pirštais braukyti per nuospaudas.

— Tavo tokia kieta oda.

— Aha. Tikrai nekoks vaizdas.

— Ne, nė kiek. Ar jauti, kaip liečiu?

— O taip.

Ji nepakėlė akių. Pro tamsią krintančių plaukų arką jis išvydo jos skruostu riedančią ašarą.

— Ane?

Ji papurtė galvą, bet akių vis tiek nepakėlė. Jis suspaudė jos rankas.

— Ane, viskas gerai. Iš tiesų gerai.

— Žinau, kad gerai. Taip gerai, kad nebežinau, ką daryti.

— Mes tik du žmonės, ir viskas.

Ji linktelėjo.

— Kurie per vėlai susitiko.

Pagaliau ji pažvelgė į jį, šyptelėjo ir nusišluostė akis. Tomas irgi nusišypsojo, bet neatsakė. Net jei ji kalbėjo teisybę, jis nenorėjo to patvirtinti. Užtat papasakojo jai, ką sakė brolis panašią naktį, tik mėnuo buvo labiau sudilęs ir atsitiko tai prieš daugelį metų. Kaip Frenkas panoro, kad dabartis tęstųsi amžinai, ir kaip tėvas pasakė, jog amžinybė tėra dabarčių virtinė ir geriausia, ką žmogus gali padaryti, tai kuo gražiau nugyventi kiekvieną iš jų.

Kol jis šnekėjo, ji nenuleido nuo jo akių, o kai baigė, tebetylėjo, ir jis staiga sunerimo, kad ji bus neteisingai supratusi jo žodžius ir įžvelgusi juose pateisinimą ir skatinimą. Už jų pušyse vėl suūkavo pelėda, ir šį kartą iš anapus pievos jai atliepė kita.

Anė palinko į priekį, vėl susirado jo burną, ir jis pajuto jos nekantrumą, kurio anksčiau nebuvo. Pajuto ašarų skonį lūpų kamputyje, toje vietoje, kurios taip seniai troško ir nė nesvajojo pabučiuosiąs. O kai apkabino ją ir glamonėdamas jautė, kaip prie jo spaudžiasi jos krūtys, nemanė, jog tai bloga, tik nerimavo, kad ji šitaip nepamanytų. Bet jei šitai bloga, kas apskritai gyvenime yra gera?

Pagaliau ji atsiplėšė nuo jo ir atsitraukė sunkiai alsuodama, lyg išgąsdinta šitokio savo alkio ir to, kur jis neabejotinai nuves.

— Geriau grįšiu, — tarė ji.

— Eik.

Ji dar kartą švelniai pabučiavo jį ir padėjo galvą ant jo peties taip, kad jis nematytų jos veido. Jis lūpomis prigludo jai prie kaklo ir įtraukė šiltą jos kvapą, lyg norėdamas jį išsaugoti, galbūt amžinai.

— Dėkui, — sušnibždėjo ji.

— Už ką?

— Už tai, ką dėl mūsų visų padarei.

— Nieko aš nepadariau.

— Oi Tomai, juk žinai, ką padarei.

Ji išsprūdo ir stovėjo priešais, lengvai uždėjusi rankas jam ant pečių. Nusišypsojo, paglostė plaukus, o jis paėmė jos ranką ir pabučiavo. Tada ji paliko jį, nuėjo prie salelės su medžiu ir peršoko upokšnį.

Tik kartą atsigręžė pasižiūrėti į jį, nors kas atsispindėjo tame žvilgsnyje, jis galėjo tik spėlioti, nes jai už nugaros švietė mėnulis. Žiūrėjo, kaip jos balti marškinėliai toldami šmėžuoja pievoje, šešėlis krinta ant brydės pilkoje rasoje, o aplink slankioja karvės, juodos ir tylios kaip laivai.

Kai ji grįžo, paskutinis laužo gaisas jau buvo išblėsęs. Diana sukrutėjo. „Per miegus”, — pagalvojo Anė. Ji tyliai įkišo šlapias kojas į miegmaišį. Pelėdos netrukus liovėsi ūkti, ir buvo girdėti tik tylus Frenko knarkimas. Vėliau, kai mėnulis nusileido, ji išgirdo grįžtant Tomą ir neišdrįso pasižiūrėti. Ilgai gulėjo žvelgdama į vėl sužibusias žvaigždes ir galvojo apie jį ir ką jis apie ją mano.

Šią valandą paprastai ją sunkiai prislėgdavo abejonės, ir Anė laukė, kada pajus gėdą dėl to, ką neseniai padariusi. Bet taip ir nepajuto.

Rytą, kai ji pagaliau sukaupė drąsą ir pažvelgė į jį, neišvydo jokios žymės, galinčios išduoti, kas tarp jų įvyko. Jokių žvilgsnių vogčia, o kai jis prabilo, nebuvo jokių užuominų, kurias suprastų ji viena. Tiesą sakant, jo elgesys, kaip ir visų kitų, buvo lygiai toks pat kaip anksčiau, ir Anė bemaž nusivylė, nes savyje juto milžinišką permainą.

Pusryčiaudama ji pažvelgė per pievą ton pusėn, kur juodu buvo suklaupę, bet dienos šviesoje gamtovaizdis atrodė pasikeitęs ir ji negalėjo rasti. Net jų pėdas sutrypė galvijai, ryto saulės šviesoje jų neliko nė žymės.

Kai visi pavalgė, Tomas su Frenku nuėjo pasidairyti po gretimas ganyklas; vaikai žaidė prie upokšnio, Anė su Diana plovė indus ir pakavo daiktus. Diana papasakojo jai apie staigmeną, kurią juodu su Frenku nutarė padaryti vaikams. Kitą savaitę jie visi išskrenda į Los Andželą.

— Žinai, Disneilendas, „Universal Studios” ir kitokios pramogos.

— Nuostabu. Jie nieko neįtaria?

— Nee. Frenkas bandė prikalbinti Tomą skristi kartu, bet jis yra kažkam pažadėjęs nuvažiuoti į Šeridaną apžiūrėti arklio.

Ji pridūrė, kad tai vienintelis metų tarpas, kai jie gali ištrūkti. Smoukis pažadėjo užmesti akį, kad ko neatsitiktų, o šiaip ranča bus visiškai tuščia.

Naujiena pritrenkė Anę, ir ne tik dėl to, kad Tomas apie ją nė neužsiminė. Galbūt jis vylėsi iki to laiko išgydyti Piligrimą. Dar nemalonesnė buvo Dianos užuomina. Mandagių žodžių prasmė buvo aiški: Anei metas vežtis Greisę su Piligrimu namo. Anė suprato, kaip ilgai ji tyčia stengiasi išvengti baigties, neskaičiuoja dienų tikėdamasi, kad laikas bus maloningas ir taip pat ją užmirš.

Įpusėjus rytui jie jau buvo nusileidę žemiausia perėja. Dangus apsiniaukė. Be galvijų kelionė truko trumpiau, nors stačiausiose vietose leistis buvo sunkiau, o atmuštiems Anės raumenims — ir skaudžiau negu kilti. Nebeliko ankstesnės dienos džiūgavimo, visi susikaupė, net dvyniai nurimo. Jodama Anė ilgai galvojo apie tai, ką jai sakė Diana, ir dar ilgiau apie tai, ką praėjusią naktį sakė Tomas. Kad jie viso labo du žmonės ir kad dabartis yra dabar ir tik dabar.

Kai jie išvydo dangaus fone kalnagūbrio, į kurio viršūnę Tomas prašė ją joti kartu, kontūrus, Džo šūktelėjęs ištiesė ranką į priekį, ir jie visi sustojo pasižiūrėti. Toli pietuose už plynaukštės sušmėžavo arkliai. Tomas pasakė jai, kad tai tos hipės, kurią Frenkas vadina Linksmaisiais Dribsniais, į laisvę paleisti mustangai. Per visą dieną jis jai gal tik tiek ir tepasakė.

Kai jie pasiekė Dvigubą takoskyrą, jau buvo vakaras ir lynojo. Visi per daug pavargo, kad dar kalbėtų nubalnodami arklius.

Anė ir Greisė, prie tvarto atsisveikinusios su Bukeriais, sėdo į lariatą. Tomas pasakė eisiąs pažiūrėti, ar Piligrimui ko neatsitiko. Jo Anei ištartas „labanakt” lyg ir niekuo nesiskyrė nuo ištarto Greisei.

Pakeliui į namą prie upelio Greisė pasakė, kad protezo mova veržia bigę, ir jos susitarė rytoj ją parodyti Terei Karlson. Greisė pirma nuėjo į vonią, o Anė peržvelgė gautą korespondenciją.

Automatinis atsakiklis buvo pilnas, faksas išspjaudė ant grindų visutėlaitį naujai įdėtą popieriaus ritinėlį, o elektroninis paštas zirzė. Dauguma laiškų atspindėjo įvairius nuostabos, pasipiktinimo ir užuojautos laipsnius. Buvo ir du kitokie, vieninteliai, kuriuos Anė ryžosi perskaityti iki galo, vieną su palengvėjimu, o antrąjį su kažkokiu painiu jausmu, kurio net pavadinimo nesuprato.

Pirmajame, nuo Krofordo Geitso, buvo rašoma, kad didžiai apgailestaudamas turįs priimti jos atsistatydinimą. Antrasis buvo nuo Roberto. Jis atskrendąs į Montaną praleisti su jomis šio savaitgalio. Rašė labai jas abi mylįs.