Dvidešimt šeštas skyrius

Vos įlipusi į ševį Greisė suprato, kad kažkas bus. Išdavė šypsena — taip šypsosi vaikas, paslėpęs saldainius. Ji užtrenkė dureles, ir Tomas nuo pirkios prie upelio pasuko aptvarų link. Ji buvo ką tik grįžusi iš rytinės mankštos pas Terę ir tebekramtė sumuštinį.

— Kas atsitiko? — paklausė ji.

— Apie ką tu?

Ji prisimerkusi nužvelgė jį, bet matė tik įsikūnijusį naivumą.

— Na, pirmiausia atvažiavai per anksti.

— Tikrai? — jis pakratė laikrodį. — Velnio daiktas.

Ji suprato, kad tuščiai stengiasi, ir atsilošusi užbaigė sumuštinį. Tomas vėl gudriai nusišiepė jai ir važiavo toliau.

Antra užuomina buvo virvė, kurią jis pasiėmė iš daržinės, prieš eidamas į Piligrimo aptvarą. Ji buvo daug trumpesnė už kilpavirvę ir siauresnė, nuvyta iš įmantriai sukryžiuoto violetinio ir žalio pluošto.

— Kas čia?

— Virvė. Graži, tiesa?

— Aš norėjau paklausti, kam ji?

— Matai, Greise, su tokia virve galima padaryti begalę dalykų.

— Pavyzdžiui, mėtyti nuo medžių, surišti …

— Taip, tokius dalykus.

Kai jie nuėjo į aptvarą, Greisė, kaip paprastai, atsišliejo į skersinį, o Tomas nešinas virve įėjo vidun. Tolimame kampe, irgi kaip paprastai, pradėjo šnarpšti ir blaškytis Piligrimas, lyg skelbdamas paskutines bergždžias pastangas. Uodega, ausimis ir šonų raumenimis, rodos, tekėjo kintamoji srovė. Jis stebėjo kiekvieną Tomo žingsnį.

Bet Tomas į jį nežiūrėjo. Eidamas jis kažką darė su virve, bet Greisė nežinojo ką, nes buvo nusigręžęs. Jis darė tą patį ir sustojęs aptvaro centre, o akių vis dar nepakėlė.

Greisė pamatė, kad Piligrimas susidomėjęs ne mažiau už ją. Jis liovėsi žingsniuoti ir sustojęs žiūrėjo. Ir nors kartkartėm muistė galvą ir kasė kanopa žemę, jo ausys tiesėsi į Tomą kaip guminės. Greisė lėtai stūmėsi skersiniu, ieškodama vietos, iš kurios geriau matytų, ką daro Tomas. Toli slinktis nereikėjo, nes Tomas atsisuko į ją, petimi užstodamas tai, ką daro, nuo Piligrimo. Bet Greisė pamatė tik virvę, suraišiotą į daugybę mazgų. Jis trumpam pakėlė akis ir šyptelėjo jai iš po skrybėlės graižo.

— Smalsauja, ar ne?

Greisė žvilgtelėjo į Piligrimą. Šiam buvo be galo smalsu. Nebematydamas, ką daro Tomas, jis irgi pasielgė kaip Greisė ir žengė keletą žingsniukų, norėdamas geriau įsižiūrėti. Tomas išgirdo jį ir taip pat porą žingsnių atsitraukė, be to, nusisuko. Piligrimas kurį laiką stovėjo ir įdėmiai žvelgė į šalį. Paskui vėl dirstelėjo į Tomą ir dvejodamas žengtelėjo artyn. O Tomas vėl jį išgirdo ir vėl pasitraukė tiek, kad atstumas tarp jų liktų beveik, bet ne visiškai toks pat.

Greisė matė, kad jis baigė rišti mazgus, bet ir toliau juos tampė bei mazgė. Ji staiga suvokė, ką jis padaręs. Paprasčiausią apynasrį. Ji negalėjo patikėti.

— Pabandysi jį pamauti?

Tomas plačiai nusišypsojo jai ir teatrališkai sušnibždėjo:

— Tik jeigu jis manęs paprašys.

Greisei pasidarė taip įdomu, kad nebesuvokė, kiek laiko tai trunka. Dešimt, gal penkiolika minučių, bet ne ilgiau. Kai tik Piligrimas prieidavo arčiau, Tomas atsitraukdavo neatskleisdamas paslapties ir žadindamas arkliui norą ją sužinoti. Tada Tomas sustodavo, ir sulig kiekvienu stabtelėjimu tarpas tarp jų nepastebimai mažėjo. Kai jie dukart apsuko aptvarą ir Tomas vėl atsidūrė centre, juos teskyrė tik koks tuzinas žingsnių.

Dabar Tomas pasisuko stačiu kampu, vis dar ramiai krapštydamasis su virve, ir nors vieną kartą šypsodamasis pažvelgė į Greisę, į arklį nė nedirstelėjo. Šitaip nepaisomas Piligrimas sušnarpštė ir apsidairė. Tada žengė du ar tris žingsnius Tomo pusėn. Greisė matė: jis tikisi, kad žmogus vėl pasitrauks, bet šį kartą Tomas nesitraukė. Permaina arklį nustebino, jis stabtelėjo ir vėl apsidairė, gal kas nors, na, kad ir Greisė, galėtų jam tai paaiškinti. Nesulaukęs atsakymo priėjo arčiau. Dar arčiau, šnarpšdamas ir trūkčiodamas nosimi, bene užuos pavojų, kurį šis žmogus galbūt slepia užantyje; baimė kovojo su nenugalimu noru sužinoti, kas jo rankose.

Pagaliau jis atsidūrė taip arti, kad ūsais beveik brūkštelėjo Tomui per skrybėlę, ir šis negalėjo nepajusti šnopavimo ant sprando.

Dabar Tomas porą žingsnių atsitraukė, ir nors judesys nebuvo staigus, Piligrimas stryktelėjo kaip išgąsdintas katinas ir sužvingo. Bet nesitraukė, o kai pamatė, kad Tomas atsisukęs į jį veidu, nurimo. Išvydo virvę. Tomas ją laikė abiem rankom, kad arklys gerai įsižiūrėtų. Bet Greisė žinojo, kad matyti neužtenka. Jis dar turi ir pauostyti.

Tomas pirmą kartą pažvelgė į jį, kažką kalbėdamas, nors ką jis sakė, Greisė neišgirdo, buvo per toli. Žiūrėdama ji prikando lūpą — taip troško, kad arklys žengtų į priekį. Eik, jis tavęs nenuskriaus, eik. Bet arklio nereikėjo raginti, labai jau jam buvo smalsu. Dvejodamas, bet sulig kiekvienu žingsniu vis labiau pasitikėdamas savimi Piligrimas priėjo prie Tomo ir prikišo nosį prie virvės. Apuostęs ją ėmė uostyti Tomo rankas, o šis stovėjo ir jam nekliudė.

Tą akimirką Greisė pajuto, kaip virpantis arklio prisilietimas prie žmogaus susiejo daugelį dalykų. Nebūtų galėjusi to paaiškinti, netgi sau. Tiesiog žinojo, kad ant visų pastarųjų dienų įvykių uždėtas antspaudas. Iš naujo atrasta motina, jojimas, pasitikėjimas savimi, kurį pajuto vakarėlyje, viskas viskas, kuo Greisė nedrįso iki galo patikėti, lyg bet kurią sekundę kas nors būtų galėjęs tai išplėšti. Tačiau patiklus Piligrimo veiksmas buvo toks kupinas vilties, toks šviesus pažadas, kad ji pajuto sieloje kažką krustelint ir atsiveriant; suprato, kad visam laikui.

Arkliui aiškiai nesipriešinant Tomas lėtai pakėlė ranką jam prie kaklo. Piligrimas sudrebėjo ir sustingo. Bet tik iš atsargumo, o kai pajuto ranką ant kaklo ir suvokė, kad ji neskaudina, nusiramino ir leido Tomui pakasyti.

Tai truko ilgai. Tomo ranka iš lėto slinko aukštyn, kol perbraukė visą kaklą, ir Piligrimas leido. Leido tą patį padaryti ir iš kitos pusės, net paliesti karčius. Jie buvo tokie susivėlę, kad badė Tomui pirštus kaip vinys. Tada, švelniai ir neskubiai, Tomas užmovė apynasrį. O Piligrimas nesispyriojo ir nė akimirką nesudvejojo.

Rodydamas tai Greisei Tomas nerimavo tik dėl vieno dalyko: kad ji neperdėtų šito įvykio svarbos. Toks arklio žingsnis visada trapus, o šio arklio — ypač. Ne kiaušinio lukštas, o tik plėvelė. Iš Piligrimo akių ir virpančių šonų jis suprato, kaip lengvai arklys galėjo jį atstumti. O jei taip būtų atsitikę, kitą kartą būtų sunkiau, galėtų kito karto ir nebebūti.

Tomas ruošėsi daugelį rytų Greisei nežinant. Po pietų, jai stebint, jis darė įvairius dalykus, dažniausia pliaukšėjo vėliavėle, vaikė arklį, pratino jį prie metamos virvės. Bet prie apynasrio norėjo pratinti vienas. Ir iki šio ryto nežinojo, ar tai kada nors įvyks, ar vilties kibirkštėlė, apie kurią kalbėjo Anei, iš tiesų įsižiebė. Paskui pamatė ją ir liovėsi, nes norėjo, kad Greisė būtų kartu, kai jo įpūsta ji įsiplieks.

Jam nereikėjo žiūrėti į ją, kad įsitikintų, kokia ji susijaudinusi. Ji nežinojo — galbūt jam reikėjo pasakyti, užuot vaizdavus patį poną Dievą, — kad ne viskas nuo šiol bus saldybė ir šviesa. Laukė darbas, ir Piligrimas galbūt vėl pasirodys esąs pasiutęs. Bet tai bus dar negreit. Dabar Tomas neketino pradėti. Ši akimirka priklauso Greisei ir jis nenori jos sugadinti. Todėl liepė jai ateiti, nes žinojo, kad ji to trokšta. Žiūrėjo, kaip ji atremia lazdelę į vartų virpstą ir atsargiai, beveik nešlubuodama eina per aptvarą. Kai jau beveik prisiartino, Tomas liepė jai sustoti. Geriau tegu arklys prieina prie jos, o ne ji prie arklio, ir šis padarė tai, vos vos truktelėtas už apynasrio.

Jis matė, kaip Greisė prikando lūpą stengdamasi nedrebėti, kai ištiesė rankas arkliui po snukiu. Abudu bijojo, ir pasisveikinimas nebuvo toks džiugus, kokį Greisė turėtų prisiminti. Bet kai arklys uostė jos rankas, paskui veidą ir plaukus, Tomui pasirodė, kad jis pagaliau suvokia kadaise juodu buvus vienu kūnu — o gal dar kada ir būsiant.

— Ane, čia Liusė. Girdi mane?

Anė patylėjo. Ji kūrė nurodymus svarbiausiems savo darbuotojams, kaip elgtis, kai ima kištis Krofordas Geitsas. Svarbiausia jį pasiųsti po velnių. Ji buvo įjungusi automatinį atsakiklį, kad niekas netrukdytų ir ji galėtų sugalvoti ne tokį tiesmuką būdą tai pasakyti.

— Šudas. Veikiausiai kur nors pjaustai karvėms kiaušinius ar užsiimi kokia panašia tenykšte velniava. Klausyk, aš … Et, paprasčiausiai paskambink, gerai?

Jos balsas buvo sunerimęs, ir Anė pakėlė ragelį.

— Karvės neturi kiaušinių.

— Verčiau pažiūrėk į save, mergyt. Tai, sakai, slapčiom klausaisi?

— Tikrinu tinkamumą, Liuse, tai vadinama tikrinti tinkamumą. Kas atsitiko?

— Jis mane išmetė.

— Ką?

— Tas šunsnukis išmetė mane iš darbo.

Anė jau daugelį savaičių jautė, kad taip įvyks. Liusė buvo pirma jos pasamdyta darbuotoja, artimiausia pagalbininkė. Ją atleisdamas Geitsas nedviprasmiškai įspėjo Anę. Ji klausėsi, bukai maudė krūtinę, o Liusė pasakojo, kaip viskas atsitiko.

Dingstis buvo straipsnis apie moteris — sunkvežimių vairuotojas. Anė matė medžiagą, ir nors, savaime suprantama, daugiausia dėmesio buvo skiriama seksui, straipsnis pavyko. Nuotraukos irgi buvo fantastiškos. Liusė norėjo didelėm raidėm surinkto pavadinimo „Palydovės su vilkikais”. Geitsas uždraudė sakydamas, kad Liusė apsėsta nešvankumo manijos. Visai redakcijai girdint jie susiriejo kaip katės, ir Liusė tiesiai dėjo Geitsui tai, kam Anė bandė sugalvoti eufemizmą.

— Neleisiu jam šito padaryti, — tarė Anė.

— Vaikeli, jau padaryta. Aš atleista.

— Ne, neatleista. Jis negali to padaryti.

— Gali, Ane. Žinai, kad gali, ir, po velnių, aš jau soti iki kaklo. Nebesmagu dirbti.

Kol jos abi mąstė, stojo kelios akimirkos tylos. Anė atsiduso.

— Ane?

— Ką?

— Žinai, geriau grįžk. Ir pasiskubink.

Namo Greisė parėjo vėlai, nesitverdama džiaugsmu dėl to, kas atsitiko Piligrimui. Ji padėjo Anei padengti stalą ir valgydama pasakojo, ką jautė vėl jį palietusi, kaip jis virpėjo. Jis dar nesileido jai jo paglostyti kaip Tomui, ir ji truputį nusiminė, kad jis taip trumpai pakentė jos artumą. Bet Tomas sako, kad ir tam ateis laikas, nereikia visko iš karto norėti.

— Piligrimas nenorėjo į mane žiūrėti. Keista. Lyg būtų gėdijęsis ar panašiai.

— Gėdijęsis? To, kas atsitiko?

— Ne. Nežinau. Gal to, kad jis dabar toks.

Ji pasakojo Anei, kaip paskui Tomas nuvedė jį į klojimą ir jie jį nuprausė. Kai Tomas pakėlė kanopas ir iškrapštė iš jų dalį susikaupusio purvo, jis nesipriešino, ir nors neleido valyti nei karčių, nei uodegos, kailį jiems kone visą pavyko pašukuoti. Staiga Greisė nutilo ir susirūpinusi pažvelgė į Anę.

— Tu nesergi?

— Puikiai jaučiuosi. Kodėl klausi?

— Nežinau. Atrodai kažko sunerimusi.

— Turbūt pavargau, ir viskas.

Kai jos jau beveik baigė valgyti, paskambino Robertas, ir Greisė, įsitaisiusi prie Anės stalo, pakartojo tą pačią istoriją, o Anė nukraustė stalą.

Ji stovėjo prie kriauklės, plaudama indus ir klausydamasi paklaikusio vabalo blaškymosi tarp sudžiūvusių vabzdžių, kuriuos jis galbūt atpažino, viename iš šviestuvų. Liusės skambutis metė šešėlį, kurį net Greisės naujiena nevisiškai išsklaidė.

Ji trumpam pralinksmėjo išgirdusi lauke girgždant ševio ratus — Greisė grįžo nuo aptvarų. Po šokių klojime ji su Tomu nesikalbėjo, nors beveik ištisai galvojo apie jį. Greit dirstelėjo į savo atvaizdą stiklinėse orkaitės durelėse manydama, vildamasi, kad jis užeis. Bet jis tik pamojo ir nuvažiavo.

Liusės skambutis traukė ją atgal — kaip ir Roberto, tik kitaip, — į, vangiai pripažino ji, tikrąjį jos gyvenimą. Bet ką reiškia „tikrasis”, Anė nebežinojo. Kas gali būti tikriau už tą gyvenimą, kurį jos rado čia? Ir koks skirtumas tarp šių dviejų gyvenimų?

Vieną, atrodė Anei, sudaro pareigos, o kitą — galimybės. Galbūt iš čia ir kilo tikrumo jausmas. Nes pareigos aiškios, tvirtai sukaustytos bendrų darbų; antra vertus, galimybės yra chimeros, neapčiuopiamos ir bevertės, net pavojingos. Sendamas ir įgydamas proto tai suvoki ir jų atsižadi. Taip geriau. Žinoma, geriau.

Vabalas lempoje griebėsi naujos taktikos: ilgai ilsėdavosi, o tada dar aršiau puldavo plastikinį gaubtą. Greisė pasakojo tėčiui, kad poryt padėsianti ginti galvijus į vasaros ganyklas ir jie visi miegosią ant žemės. Taip, kalbėjo ji, žinoma, josianti, o kaipgi kitaip ji juos lydės?

— Tėti, nesijaudink, gerai? Gonzas puikus.

Anė sutvarkė virtuvę ir išjungė šviesą, kad vabalas atsikvėptų. Lėtai įėjo į svetainę ir sustojusi už Greisės kėdės ėmė tingiai tvarkyti mergaitės plaukus, pasklidusius ant pečių.

— Ji nejos, — tarė Greisė. — Sako, kad turi baisiai daug darbo. Ji čia pat, ar nenorėtum su ja pasikalbėti? Gerai. Aš irgi tave myliu, tėti.

Ji užleido kėdę Anei ir užlipo į viršų prisileisti į vonią vandens. Robertas vis dar buvo Ženevoje. Tikėjosi, kad kitą pirmadienį veikiausiai parskris į Niujorką. Užvakar vakare jis persakė Anei, ką išgirdęs iš Fredžio Keino, ir dabar ji išvargusiu balsu pasakojo jam, kaip Geitsas išmetė iš darbo Liusę. Robertas tylėdamas klausėsi, paskui paklausė, ką ji ketinanti daryti. Anė atsiduso.

— Nežinau. Kaip tau atrodo, ką turėčiau daryti?

Stojo tyla, ir Anė pajuto, kad jis rūpestingai apmąsto žodžius, kuriuos tuojau ištars.

— Žinai, nemanau, kad būdama ten galėtum daug nuveikti.

— Nori pasakyti, kad mums reikia grįžti?

— Ne, aš to nesakiau.

— Kai Greisei ir Piligrimui viskas taip puikiai sekasi?

— Ne, Ane. Aš to nesakiau.

— Bet taip pasirodė.

Ji išgirdo jį giliai atsidūstant ir staiga pasijuto kalta, kam iškraipė jo žodžius, juk pati nebuvo sąžininga sakydama, dėl ko pasilieka. Kai jis vėl prabilo, balsas buvo ramus.

— Atleisk, jei taip atrodė. Nuostabu, kad Greisei ir Piligrimui geriau. Svarbu, kad visi išbūtumėte tiek, kiek reikės.

— Nori pasakyti, svarbiau už mano darbą?

— Jėzau, Ane!

— Atleisk.

Jie pasikalbėjo apie kitus ne tokius ginčytinus dalykus, ir atsisveikindami vėl buvo draugai, nors jis ir nepasakė, kad myli. Anė padėjo ragelį, bet tebesėdėjo. Neketino jo šitaip užsipulti. Greičiau baudė save, kad negali — ar nenori — išpainioti pusiau suvoktų joje verdančių troškimų ir draudimų raizginio.

Vonioje Greisė įsijungė radiją. Pensininkų stotis transliavo laidą, pavadintą „Garsiosios praeities beždžionės”. Ką tik nuskambėjo „Tikintis svajonėmis”, o dabar girdėti „Paskutinis traukinys į Klarksvilį”. Greisė, matyt, užmigo, o gal jos ausys atsidūrė po vandeniu.

Staiga Anė savižudiškai aiškiai suvokė, ką darys. Pareikš Geitsui, kad jeigu jis negrąžins į darbą Liusės Fridman, pati atsistatydins. Rytoj faksu išsiųs jam ultimatumą. Jei Bukeriai neprieštaraus, galų gale ir ji padės ginti gyvulius į tas prakeiktas ganyklas. O kai grįš, arba turės darbą, arba ne.