Dvidešimtas skyrius

— Mat aš maniau, kad tai sniego valytuvas. Išgirdau, kai dar buvo labai toli. Visas pasaulio laikas priklausė mums. Jei būtume žinojusios, kas tai, būtume iškart pasukusios arklius iš kelio į laukus ar dar kur nors. Reikėjo pasakyti Džuditai, bet nieko bloga nemaniau. Be to, kai mes jodinėdavom, visada vadovaudavo ji. Kai reikėdavo ką nors nuspręsti, spręsdavo ji. Guliverio ir Piligrimo santykiai irgi buvo tokie. Gulis buvo vadovas, protingasis.

Ji prikando lūpą ir nusuko akis į šoną, kad žibintas anapus daržinės neapšviestų tos veido pusės. Temo, nuo upelio pūtė vėsus vėjelis. Visi trys nakčiai uždarė į tvartą Piligrimą, ir Džo, sugavęs Tomo žvilgsnį, dingo pasakęs, kad turi pamokų. Tomas su Greise nuklydo prie tolimojo diendaržio, kuriame jis laikė vienergius. Kartą jos protezas įstrigo vėžėje, ji kniubtelėjo, ir Tomas buvo betiesiąs ranką jai prilaikyti, kad nepargriūtų, bet mergaitė atsitiesė ir jis džiaugėsi jos neprilaikęs. Dabar abudu, atsirėmę į aptvaro skersinį, žiūrėjo į arklius.

Žingsnis po žingsnio ji vedėsi jį per snieguotą nelaimės rytą. Kaip jos nujojo į mišką ir koks juokingas buvo Piligrimas, žaidžiantis su sniegu, kaip jos paklydo ir teko kopti tuo stačiu skardžiu prie upės. Ji kalbėjo nežiūrėdama į jį, įsmeigusi akis į arklius, bet jis žinojo, kad ji mato tik anos dienos vaizdą, kitą arklį ir draugę, kurie abu nebegyvi. Ir Tomas žiūrėjo, kaip ji kalba, iš visos širdies užjausdamas ją.

— Paskui suradom tą vietą, kurios ieškojom. Tai buvo status šlaitas, kuris leidosi prie geležinkelio tilto. Mes jau anksčiau ten buvome lankęsi, todėl žinojom, kur takas. Taigi Džudita pasuko pirma, ir, keista, atrodė, Gulis jaučia, jog kažkas negerai, nes jis nenorėjo eiti, o Gulis nėra toks.

Ji išgirdo savo žodžius, kad pavartojo „nėra”, ir dirstelėjo į jį, o jis nusišypsojo jai.

— Taigi jis ėmė kopti į viršų, aš paklausiau, ar viskas gerai, o ji atsakė, kad taip, tik reikia būti atsargiai, todėl aš pasukau iš paskos.

— Ar reikėjo Piligrimą raginti?

— Ne, nė kiek. Ne taip kaip Gulį. Jis kopė su džiaugsmu.

Ji pažvelgė žemyn ir valandėlę patylėjo. Vienas mitulys laidaro gale tyliai sužvingo. Tomas apkabino jai petelius.

— Tau nieko?

Ji linktelėjo.

— Tada Gulis pradėjo slysti, — staiga ji labai rimtai pažvelgė į jį. — Žinot, vėliau paaiškėjo, kad buvo apledėjusi tik ta viena tako pusė. Jeigu jis būtų pasukęs keletu colių kairiau, to nebūtų atsitikę. Bet vos jis pastatė koją ant ledo, viskas žuvo.

Ji vėl nukreipė žvilgsnį, ir iš virpančių petelių jis suprato, kad tvardosi iš paskutiniųjų.

— Taigi jis pradėjo slysti. Labai stengėsi, buvo matyti, kaip bando užsikabinti kojomis ir sustoti, bet kuo labiau stengėsi, tuo buvo blogiau, kojos nelaikė. Jie slydo tiesiai į mus, ir Džudita suklykė mums trauktis iš kelio. Ji kybojo Guliui ant kaklo, ir aš bandžiau apgręžti Piligrimą, žinau, kad padariau tai per staigiai, žinot, kaip reikiant trūktelėjau. Jei nebūčiau pametusi galvos ir bandžiusi jį apgręžti švelniau, būtų pasitraukęs. Bet, man regis, aš jį dar labiau išgąsdinau, ir jis — jis net nepajudėjo!

Valandėlę ji tylėjo rydama seiles.

— Tada jie trenkėsi į mus. Nežinau, kaip išsilaikiau balne, — ji nelinksmai nusijuokė. — Būtų buvę daug geriau nukritus. Nors, žinoma, jei būčiau užsikabinusi kaip Džudita … Ji krito kaip besiskleidžianti vėliava, lyg būtų buvusi iš papirosinio popieriaus, iš nieko. Krisdama krestelėjo, viena koja įstrigo balnakilpėje, ir mes visi kartu nudardėjome žemyn, nuslydome žemyn. Atrodė, kad tai truko amžinybę. Ir žinot, keisčiausia, slysdama aš, prisimenu, galvojau, koks mėlynas dangus virš mūsų, kaip šviečia saulė ir sniegas ant medžių, galvojau, Dieve, kokia graži diena, — ji atsisuko į jį. — Ar girdėjot kada ką keistesnio?

Tomas nemanė, kad tai keista. Žinojo, kad būna akimirkų, kai pasaulis nusprendžia atsiskleisti, ne norėdamas, kaip galėtų atrodyti, pasišaipyti iš mūsų nelaimės ar menkumo, bet mums ir visai gyvybei patvirtinti būties vyksmą. Jis nusišypsojo jai ir linktelėjo.

— Nežinau, ar Džudita jį apskritai matė, turiu omeny vilkiką. Matyt, ji gerokai susitrenkė galvą, o Gulis visiškai pašėlo ir puldinėjo aplink, daužydamas ją. Bet kai tik pamačiau jį atvažiuojantį ta vieta, kur anksčiau buvo tiltas, pamaniau, kad jis niekaip nebesustos, ir dar pamaniau, jog jei nutversiu Gulį už apynasrio, visus nutempsiu į šoną. Buvau kvaila. Dieve, kokia buvau kvaila!

Ji sugniaužė galvą rankomis, stipriai užsimerkė, bet tik valandėlę.

— Man reikėjo nusėsti nuo arklio. Būtų buvę daug lengviau sugauti Gulį. Matot, jis paklaiko, bet susižeidė koją ir niekur nebūtų nulėkęs. Turėjau pliaukštelėti Piligrimui per užpakalį ir nuvaryti jį šalin, o tada nuvesti Gulį nuo kelio. Bet aš to nepadariau.

Ji sušnarpštė, susitvardė.

— Piligrimas buvo neįtikimas. Noriu pasakyti, kad jis irgi labai išsigando, bet tuojau atsikvošėjo. Atrodė, lyg jis žinotų, ko aš noriu. Suprantat, jis galėjo užlipti ant Džuditos ar ką nors panašaus padaryti, Dieve mano, bet nepadarė. Jis suprato. Ir jei tas tipas nebūtų sutūtavęs, mes būtume tai padarę, buvome taip arti. Mano pirštai buvo čia pat, čia pat …

Greisė pažvelgė į jį, jos veidas buvo persikreipęs iš skausmo, kad žinojo, kaip galėjo būti, ir pagaliau pabiro ašaros. Tomas apkabino ją ir priglaudė, o ji įsikniaubė veidu jam į krūtinę ir sukūkčiojo.

— Pamačiau į mane žiūrintį jos veidą ant žemės po Gulio kojomis prieš pat mašinai sutūtuojant. Ji atrodė tokia mažutė, tokia persigandusi. Būčiau galėjusi ją išgelbėti. Būčiau galėjusi išgelbėti mus visus.

Jis tylėjo, nes žinojo, jog žodžiais nepakeisi tokių dalykų ir kad net po daugelio metų ji vis dar gali tuo šventai tikėti. Jie ilgai šitaip stovėjo, apsiausti nakties, ir jis, suėmęs delnu jos sprandą, užuodė gaiviai jaunyste kvepiančius plaukus. O kai ji išsiverkė, pajutęs, kaip suglebo jos kūnas, jis švelniai paklausė, ar ji norėtų kalbėti toliau. Ji linktelėjo, nusišnypštė ir atsikvėpė.

— Kai mašina sutūtavo, viskas buvo baigta. O Piligrimas tarsi pastojo vilkikui kelią. Tai buvo beprotybė, bet jis, atrodo, pasiryžo jo neleisti. Jis pasiryžo neleisti šiai didžiulei pabaisai mūsų skriausti, ryžosi kautis. Dieve, kautis su keturiasdešimties tonų vilkiku. Argi tai ne didvyriškumas? Bet jis pasiryžo, aš tai jaučiau. Ir kai mašina atsidūrė tiesiai prieš mus, jis atsistojo piestu. O aš nukritau ir trenkiausi galva. Daugiau nieko neprisimenu.

Kas buvo toliau, Tomas žinojo, bent jau bendrais bruožais. Anė buvo davusi jam Hario Logano numerį, prieš porą dienų jis paskambino ir išsiklausinėjo, kas atsitiko paskui. Loganas papasakojo, kuo viskas baigėsi Džuditai ir Guliveriui ir kaip pabėgo Piligrimas, kaip buvo rastas prie upės su skyle krūtinėje. Tomas pateikė jam daugybę smulkmeniškų klausimų ir suprato, kad kai kurie Loganą sutrikdė. Bet tai, rodos, buvo geraširdis žmogus, jis kantriai dėstė apie arklio žaizdas ir ką nuveikė jas gydydamas. Papasakojo Tomui, kaip jie nuvežė Piligrimą į Kornelį, apie kurio puikią reputaciją Tomas buvo girdėjęs, ir ką ten jam darė.

Kai Tomas visiškai nuoširdžiai pasakė dar negirdėjęs apie veterinarą, sugebėjusį išgelbėti taip sunkiai sužalotą arklį, Loganas nusijuokė ir prisipažino, jog labai gailisi taip padaręs. Jis sakė, kad Dajer sodyboje reikalai galutinai pašlijo, ir vienas Dievas težino, ką tie du vaikėzai padarė vargšui gyvuliui. Pasakė netgi kaltinąs save, kam taikstėsi su kai kuriomis jų šunybėmis, pavyzdžiui, kai jie durimis priverdavo arkliui galvą, kad veterinaras galėtų suleisti vaistų.

Greisei darėsi šalta. Buvo vėlu, motina nerimaus, kur ji. Jie pamažu grįžo į daržinę ir per tamsią aidinčią tuštumą išlindo į lauką prie automobilio. Ševio žibintų šviesa šokinėjo ant kelio, kuriuo jie kratėsi į pirkią prie upelio. Valandėlę priekyje bėgo šunys, mesdami smailius šešėlius, o kai jie atsukdavo galvas pasižiūrėti į automobilį, akys žybtelėdavo žaliai kaip vaiduoklių.

Greisė paklausė, ar tai, ką jis dabar žino, padės gydyti Piligrimą, o jis atsakė, kad dar neaišku, bet viliasi, jog padės. Sustabdęs mašiną apsidžiaugė, kad Greisė neatrodo apsiverkusi, o ji išlipusi nusišypsojo ir jis suprato, kad nori jam padėkoti, bet drovisi. Pažvelgė į namą jai už nugaros, tikėdamasis pamatyti Anę, bet jos nebuvo nė ženklo. Nusišypsojo Greisei ir kilstelėjo skrybėlę.

— Iki rytojaus.

— Gerai, — atsakė ji ir užtrenkė duris.

Kai parėjo namo, visi jau buvo pavalgę. Svetainėje prie didžiojo stalo Frenkas padėjo Džo spręsti uždavinį ir paskutinį kartą įspėjo dvynius pritildyti televizorių, rodantį kažkokią humoro laidą, antraip imsiąs ir išjungsiąs. Netarusi nė žodžio Diana paėmė jo vakarienę ir įkišo į mikrobangų krosnelę, o Tomas nuėjo į pirmojo aukšto vonios kambarį nusiprausti.

— Ar jai patiko naujieji telefonai? — pro praviras duris pamatė, kad ji vėl atsisėdo prie virtuvės stalo su siuviniu.

— Taip, buvo labai dėkinga.

Jis nusišluostė rankas ir sugrįžo. Mikrobangų krosnelė jau zvimbė, jis išsitraukė vakarienę ir nuėjo prie stalo. Vištienos troškinys su žirneliais ir didžiule kepta bulve. Diana manė, kad tai jo mėgstamiausias patiekalas, o jam vis pristigdavo drąsos atverti jai akis. Nebuvo alkanas, bet nenorėjo jos nuliūdinti, taigi atsisėdo ir valgė.

— Niekaip negaliu suprasti, ką ji veiks su trečiu, — tarė Diana nepakeldama akių.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Kad ji turi tik dvi ausis.

— O ji turi faksą ir kitokių prietaisų, kuriems reikia atskirų linijų. Kadangi žmonės nuolat skambina, jai tai būtina. Ji pasisiūlė sumokėti už instaliaciją.

— O tu, galvą guldau, atsisakei.

Jis to neneigė ir pamatė Dianą šyptelint. Žinojo, kad kai ji tokio ūpo, geriau su ja nesipykti. Ji iš pat pradžių neslėpė, jog nemiršta iš džiaugsmo, kad Anė čia įsikūrė, ir Tomas nusprendė — tegu mano, ką nori. Valandėlę tylom valgė, tylėjo ir ji. Frenkas su Džo ginčijosi, ar kažkokį skaičių reikia dalyti, ar dauginti.

— Frenkas sakė, kad šįryt išsivedei ją pajodinėti Rimroku, — tarė Diana.

— Teisybė. Pirmą kartą nuo vaikystės laikų. Ji gerai joja.

— Ta mergytė … Kokia nelaimė.

— Aha.

— Atrodo tokia vieniša. Man regis, jai geriau būtų mokykloje.

— A, nežinau. Ji jaučiasi gerai.

Pavalgęs nuėjo pažiūrėti arklių, paskui pasakė Dianai ir Frenkui, kad turi kai ką paskaityti, ir palinkėjo jiems ir berniukams labos nakties.

Tomo kambarys užėmė visą šiaurvakarinį namo kampą, iš jo šoninio lango vėrėsi vaizdas tiesiai į slėnį. Didžiulis kambarys atrodė dar didesnis, nes jame beveik nieko nebuvo. Stovėjo lova, ta pati, kurioje miegodavo jo tėvai, aukšta, siaura, klevo galvūgaliu su užraitais. Ji buvo užtiesta dar senelės siūta kaimiška antklode, kadaise raudonmarge, bet raudonis išbluko, o audeklas vietomis praskydo, net pamušalas persišvietė. Dar buvo mažas pušinis stalelis su kėde, komoda ir senas oda aptrauktas krėslas, stovintis po lempa prie juodos geležinės malkomis kūrenamos krosnelės.

Ant grindų gulėjo keletas meksikietiškų kilimėlių, kuriuos Tomas prieš porą metų įsigijo Santa Fė, bet jie buvo tokie maži, kad jaukumo kambariui nepridėjo, greičiau atvirkščiai, nes tamsiom dėmėm išmargintų grindų jūroje atrodė kaip nykstančios salos. Galinėje sienoje buvo dvejos durys, vienos į spintą, kurioje jis laikė drabužius, o kitos į vonios kambarėlį. Ant komodos viršaus stovėjo kelios šeimyninės fotografijos kukliais rėmeliais. Vienoje buvo Reičelė su mažiuku Helu ant rankų, jos spalvos jau patamsėjo. Greta stovėjo naujesnė Helo nuotrauka, jis mįslingai šypsojosi kaip Reičelė pirmojoje fotografijoje. Jei ne šitos nuotraukos ir lentynos palei sienas, prigrūstos arklininkystės knygų bei žurnalų, svetimas žmogus galėtų nusistebėti, kaip galima taip ilgai gyventi ir tiek mažai turėti.

Tomas sėdėjo prie stalo ir vartė šūsnį senų arklininkystės žurnalų, ieškodamas straipsnio, kurį prisiminė skaitęs prieš keletą metų. Jį parašė arklininkas iš Kalifornijos, su kuriuo Tomas kadaise buvo susitikęs, ir pasakojama jame apie jauną kumelę, patekusią į baisią avariją. Ją su kitais šešiais arkliais vežė iš Kentukio, kažkur Arizonoje vairuotojas užsnūdo ir nuvažiavo į griovį, sunkvežimis su priekaba apsivertė. Priekaba nugriuvo ant to šono, kur buvo durys, ir gelbėjimo būriui teko prasiskinti kelią vidun grandininiais pjūklais. Kai jie pagaliau įėjo, paaiškėjo, kad arkliai buvę pririšti prie gardų ir dabar už kaklų tabalavo ore, visi negyvi, išskyrus kumelę.

Tomas žinojo, kokia šio arklininko mėgstama teorija: esą padėti arkliui galima pasinaudojant jo natūralia reakcija į skausmą. Sudėtinga teorija, ir Tomas nebuvo įsitikinęs, kad ją visiškai supranta. Ji, regis, rėmėsi samprata, kad nors pirmutinis arklio impulsas — bėgti, bet kai jis iš tiesų pajunta skausmą, atsikvoši ir stoja į kovą.

Autorius tai grindė istorijomis apie prerijų arklius, kurie bėga nuo vilkų gaujos, bet pajutę į šonus leidžiamus dantis susigriebia ir kovoja. Jis teigė, kad tai panašu į kūdikio reakciją dygstant dantims: mažylis nevengia skausmo, jis ima kandžiotis. Arklininkas tvirtino, kad ši teorija padėjo jam pastatyti ant kojų traumuotą kumelę, išgyvenusią po avarijos.

Tomas susirado reikiamą numerį ir vėl perskaitė straipsnį, tikėdamasis, kad galbūt jis apšvies, ką daryti Piligrimui. Smulkmeniško aprašymo nebuvo, bet atrodė, kad arklininkas iš tikrųjų tik sugrąžino kumelę prie ištakų, tarsi pradėjo ją iš naujo, padėjo surasti save, palengvino gerus ir apsunkino blogus dalykus. Puiku, bet Tomui anaiptol ne nauja. Jis tai jau darė. O ta skausmo terapija jam vis dar nesuvokiama. Tai ką jis daro? Ieško naujų metodų? Jų nėra, per tiek metų turėjo suprasti. Esi tik tu, arklys ir supratimas, kas vyksta abiejų galvose. Jis nustūmė žurnalą, atsilošė ir atsiduso.

Šį vakarą klausydamasis Greisės, o pirmiau Logano jis kabinosi už kiekvieno žodžio, ieškodamas rakto, sverto, kuriuo galėtų pasinaudoti. Nieko. Ir pagaliau suvokė, kas visą laiką atsispindi Piligrimo akyse. Šis buvo visiškai palūžęs. Gyvulio pasitikėjimas ir savimi, ir aplinkiniais buvo sudaužytas į šipulius. Tie, kuriuos jis mylėjo ir kuriais pasitikėjo, išdavė jį. Greisė, Guliveris — visi. Jie nuviliojo jį į skardį, apsimesdami, kad tai saugi vieta, o paskui, kai paaiškėjo, kad taip nėra, šaukė ant jo ir skaudino.

Galbūt Piligrimas netgi kaltino save dėl to, kas atsitiko. Kodėl žmonės įsitikinę, kad kaltės jausmas būdingas tik jiems? Tomas dažnai matydavo, kaip arkliai saugo raitelius, ypač vaikus, nuo pavojų, gresiančių šiems dėl nepatyrimo. Piligrimas apleido Greisę nelaimėje. O kai bandė apginti ją nuo vilkiko, pelnė tik skausmą ir bausmę. Svetimi žmonės apvylė jo pasitikėjimą, apgaule gaudė jį, skaudino, badė kaklą adatomis ir kalino jį tamsoje, mėšle ir smarvėje.

Vėliau, užgesinęs šviesą ir be miego vartydamasis lovoje, seniai nutilus visiems namams, Tomas pajuto, kad kažkas sunku sklando sieloje ir užgula širdį. Išvydo vaizdą, kurį norėjo išvysti, ir suvokė, kad tokio juodo ir beviltiško dar nebuvo matęs.

Piligrimas vertino jį ištikusį siaubą be iliuzijų, nekvailai ir realiai. Viskas labai logiška, užtat jam taip sunku padėti. O padėti Tomas labai norėjo. Pačiam arkliui ir mergytei. Bet žinojo, — kad tai nedora, irgi žinojo, — jog pirmiausia norėtų padėti moteriai, su kuria šįryt jodinėjo ir kurios akis bei burną matė taip aiškiai, lyg ji gulėtų šalia.