Dvidešimt penktas skyrius

Paprastai Henkas su Darlena rengdavo šokius klojime Liepos ketvirtąją. Bet šiais metais birželio pabaigoje Henkas ruošėsi operuotis venas ir negalėjo įsivaizduoti, kaip šlubas dvaklinės aplink, taigi jie atkėlė pasilinksminimą mėnesį prieš, į Atminu dieną.

Tai buvo truputį rizikinga. Prieš keletą metų kaip tik šį savaitgalį prisnigo per dvi pėdas. O kai kurie Henko kviestiniai svečiai manė, kad diena, skirta kritusiems už savo šalį pagerbti, netinka linksmintis. Henkas atšovė, kad tai paistalai, jei jau taip, švęsti nepriklausomybę, nugyvenus šitiek metų su Darlena, dar kvailiau, be to, visi jo pažįstami, kariavę Vietname, mėgsta paūžti, ir kas čia tokio?

Kad jam parodytų, kas čia tokio, ėmė lyti.

Lietaus upės kliokė banguojančiu brezentu ir šnypšdamos tiško ant grotelių tarp pjausnių, šonkaulių ir žlėgtainių, o saugiklis žybtelėdamas perdegė, ir visos spalvotų lempučių girliandos kieme užgeso. Tačiau niekas, regis, to per daug neėmė į galvą. Visi susigrūdo į klojimą, ir tiek. Kažkas įteikė Henkui marškinėlius, kuriuos šis nedelsdamas apsivilko; jų priekį dabino užrašas didelėmis juodomis raidėmis: „Ar aš tau nesakiau?”

Tomas vėlavo, nes veterinaras iki šešių negalėjo išsiruošti į Dvigubą takoskyrą. Jis vėl suleido kumelaitei vaistų ir pasakė, kad to turėtų pakakti. Kai kiti išvyko į vakarėlį, juodu dar tebesiterliojo su gyvuliu. Pro atviras tvarto duris jis matė, kaip visi vaikai su Ane ir Greise susigrūdo į lariatą. Anė pamojavo jam ir paklausė, ar jis atvažiuos. Atsakė, kad atvažiuos vėliau. Jam buvo malonu, kad ji vilki suknelę, kurią dėvėjo prieš dvi dienas.

Nei ji, nei Greisė nė žodžiu neužsiminė, kas atsitiko naktį. Sekmadienį jis atsikėlė prieš aušrą ir rengdamasis tamsoje pamatė, kad Anės užuolaidos vis dar atitrauktos, o šviesos tebedega. Norėjo nueiti ir pažiūrėti, ar ko neatsitiko, bet nutarė luktelėti, kad neatrodytų smalsus. Kai sužiūrėjo arklius ir įėjo į vidų pusryčiauti, Diana pasakė, kad ką tik skambinusi Anė ir klaususi, ar juodvi su Greise negalėtų kartu su jais važiuoti į bažnyčią.

— Veikiausiai nori ją aprašyti savo žurnale, — burbėjo Diana.

Tomas pasakė, kad, jo supratimu, negražu taip sakyti ir tegu pagaliau ji duoda Anei ramybę. Diana visą dieną su juo nesikalbėjo.

Jie visi nuvažiavo į bažnyčią dviem automobiliais, ir iš karto buvo aišku, bent jau Tomui, kad Anės ir Greisės santykiai pasikeitę. Nurimę. Jis pastebėjo, kad dabar Anei kalbant Greisė žiūri jai į akis, o kai jie sustabdė mašinas, jos abi susikibo rankomis ir nuėjo į bažnyčią.

Visiems viename klaupte nebuvo vietos, todėl Anė su Greise atsisėdo priešais. Ant jų pro langą krito spindulių ruožas, apšviesdamas lėtai sūkuriuojančias dulkes. Tomas matė, kaip kiti parapijiečiai stebeilija į naujai atėjusias — tiek moterys, tiek vyrai. Ir jo paties akys buvo nukreiptos į Anės sprandą, kai ši atsistodavo giedoti ar palenkdavo galvą melsdamasi.

Vėliau, grįžus į Dvigubą takoskyrą, Greisė vėl jojo Gonzu, tik šį kartą didžiojoje arenoje, visiems žiūrint. Truputį pajojo žingine, paskui, Tomui liepus, suragino arklį ir leidosi ristele. Iš pradžių šiek tiek varžėsi, bet kai nustojo drovėtis ir pajuto ritmą, Tomas pamatė, kokia ji puiki raitelė. Jis jai davė porą patarimų, kaip naudotis koja, o kai viskas pavyko, liepė paleisti arklį šuoliais.

— Šuoliais!

— Kodėl gi ne?

Ji taip ir padarė, ir viskas buvo puiku, o kai praskėtusi šlaunis ėmė judėti arklio ritmu, jis išvydo, kaip jos veidą nušvietė šypsena.

— Ar nereikėtų jai užsidėti skrybėlės? — tyliai paklausė Anė. Ji turėjo omeny apsauginį šalmą, kokius žmonės nešioja Anglijoje ir JAV rytuose, o jis atsakė, kad nereikėtų, nebent ji pasiryžusi nukristi. Jis žinojo, kad dalykas rimtesnis, bet Anė, regis, juo patikėjo ir daugiau nebeklausinėjo.

Greisė pristabdė Gonzą, puikiai išlaikydama pusiausvyrą, ir sustojo priešais, visiems plojant ir sveikinant. Mažasis arkliukas atrodė taip, lyg būtų laimėjęs Kentukio žirgų lenktynes. O Greisės šypsena buvo plati ir giedra kaip ryto dangus.

Veterinarui išėjus Tomas išsimaudė po dušu, apsivilko švarius marškinius ir per lietų išvažiavo pas Henką. Lietus pliaupė taip, kad seni ševio valytuvai nebespėjo darbuotis, ir Tomas, prispaudęs nosį prie stiklo, sukinėjosi tarp patvinusių duobių. Pas Henką išvydo tiek automobilių, kad savąjį teko pastatyti tiesiai ant kelio, ir jei nebūtų apsivilkęs neperšlampamo apsiausto, kol pasiekė klojimą, būtų kiaurai permirkęs.

Kai tik įėjo, Henkas jį pamatė ir prisiartino laikydamas alaus bokalą. Tomas pasijuokė iš jo marškinėlių ir jau vilkdamasis apsiaustą suvokė, kad tarp šitiek veidų dairosi Anės. Klojimas buvo didelis, tačiau žmonių į jį prisigrūdo per daug. Skambėjo kantri muzika, beveik nustelbta kalbų ir juoko. Žmonės tebevalgė. Kartkartėm pro atviras duris vėjas atpūsdavo dūmų debesį nuo grotelių, ant kurių kepė mėsa. Dauguma stovėjo, nes iš lauko sutempti suolai tebebuvo šlapi.

Kalbėdamasis su Henku ir dar pora vyrukų Tomas akimis vedžiojo po kambarį. Vienas tuščias gardas klojimo gilumoje buvo paverstas bufetu, ir jis pamatė ten besidarbuojantį Frenką. Keletas didesnių vaikų, tarp jų Greisė ir Džo, susibūrė prie garso aparatūros ir peržiūrinėdami kasetes aikčiojo, kaip čia dabar tėvai šoks pagal „Eagles” ir „Fleetwood Mac” muziką. Netoliese Diana paskutinį kartą kartojo dvyniams liautis drabstytis maistu arba ji juos išvešianti namo. Daugelį veidų Tomas pažinojo, daug kas su juo sveikinosi. Bet ieškojo tik vieno veido ir pagaliau jį pamatė.

Ji stovėjo tolimiausiame kampe, laikydama rankoje tuščią stiklinę, ir kalbėjosi su Smoukiu, atvykusiu iš Naujosios Meksikos, — jis ten dirbo po Tomo gydyklos. Regis, daugiausia šnekėjo Smoukis. Anė vis peržvelgdavo kambarį, ir Tomas spėliojo, ar ji ieško konkretaus asmens, o jei taip, ar ne jo. Paskui liepė sau nebūti tokiam kvailam ir nuėjęs pasiėmė valgio.

Smoukis suprato, kas tokia Anė, vos juodu buvo pristatyti vienas kitam.

— Jūs ta moteris, kuri skambino, kai mes buvome atidarę gydyklą Marino apygardoje, — tarė jis.

Anė nusišypsojo.

— Teisingai.

— Velnias, prisimenu, kaip jis man skambino grįžęs iš Niujorko ir pareiškė, kad nieku gyvu negydys to arklio. O jūs visi čia.

— Jis apsigalvojo.

— Ponia, taip tikrai turėjo būti. Nesu matęs Tomo darant dalyką, kurio jis nenori.

Anė klausinėjo jo apie darbą su Tomu, apie tai, kas vykdavo gydyklose, ir iš Smoukio balso buvo aišku, kad jis garbina žemę, kuria Tomas vaikšto. Jis pasakė, kad dabar gydyklas steigia daug žmonių, bet niekas nė iš tolo neprilygsta Tomui. Pasakojo apie Tomo nuveiktus darbus, apie arklius, kuriems jis padėjo, nors dauguma žmonių tokius arklius būtų ėmę ir nušovę.

— Kai jis uždeda ant jų rankas, matai, kaip visos baimės juos apleidžia.

Anė tarė, kad Piligrimui taip dar neatsitikę, o Smoukis atsakė, jog arklys tikriausiai dar nepasiruošęs.

— Skamba kaip apžavai, — pasakė ji.

— Ne, ponia. Tai daugiau negu apžavai. Apžavai — tiktai gudrybė.

Kad ir kas tai būtų, bet Anė jautė. Ji jautė žiūrėdama į dirbantį Tomą, jodinėdama su juo. Tiesą sakant, būdama su juo jausdavo beveik kiekvieną akimirką.

Kaip tik apie tai ji mąstė vakar rytą, pabudusi šalia tebemiegančios Greisės, ir pro išblukusias užuolaidas, kurios karojo nejudėdamos, išvydusi aušrą. Ilgai gulėjo nejudėdama, užliūliuota ramaus dukters alsavimo. Vieną kartą iš tolimo sapno Greisė kažką pašnibždėjo, bet Anė tuščiai bandė iššifruoti.

Tada ji ir pastebėjo tarp knygų ir žurnalų greta lovos „Piligrimo kelionę”, kurią jai buvo davę Ližės Hemond giminaičiai. Ji jos nebuvo nė atsivertusi ir jai nė į galvą neatėjo, kad Greisė bus ją čia atsivežusi. Anė tyliai šmurkštelėjo iš lovos ir nusinešė knygą prie kėdės šalia palangės, kur užteko šviesos skaityti.

Ji prisiminė, kaip maža būdama akis išplėtusi klausėsi tos istorijos, sužavėta jos paprasto pažodinio lygmens, didvyriškos mažo krikščionio kelionės į Dangiškąjį miestą istorijos. Dabar skaitant alegorija atrodė akivaizdi ir gremėzdiška. Bet netoli pabaigos rado vieną pastraipą ir stabtelėjo.

„Dabar sapne mačiau, kad piligrimai jau perėję Apžavėtąją žemę ir žengia į Bjulos šalį, kur oras labai švelnus ir malonus; kadangi kelias ėjo tiesiai per ją, jie kurį laiką ten pasiliko atsikvėpti. Čia jie nuolat girdėdavo paukščių čiulbesį ir kasdien matydavo pražystant gėles, girdėdavo laukuose burkuojant balandžius. Šiame krašte saulė švietė dieną ir naktį, nes jis buvo už Mirties Šešėlio Slėnio ir nepasiekiamas Didžiajai Nevilčiai. Nebuvo iš šios vietos matyti ir Abejonių pilies. Iš čia jie jau matė Miestą, į kurį keliavo, čia sutiko keletą ano gyventojų. Mat šioje šalyje dažnai vaikščiodavo Nušvitusieji, nes ji ribojosi su Dangumi.”

Anė tris kartus perskaitė šią pastraipą ir toliau nebeskaitė. Dėl to ji ir paskambino Dianai, ar negalėtų su Greise važiuoti į bažnyčią. Tačiau šis poreikis — toks pašėlusiai nebūdingas, kad net prajuokino Anę, — nieko arba labai mažai turėjo bendra su religija. Užtat daug — su Tomu Bukeriu.

Anė žinojo, kad jis kažkaip paruošė tai, kas įvyko. Jis atrakino duris, pro kurias jos su Greise atrado viena kitą. „Neleiskit jai savęs atstumti”, — pasakė jis. Ir ji neleido. Dabar norėjo tik padėkoti, bet neperdėtai, kad nieko nesutrikdytų. Kai pasakė Greisei, ši paerzino ją klausimu, prieš kiek šimtmečių Anė pastarąjį kartą mačiusi bažnyčios vidų. Bet tai pasakė meiliai ir aiškiai džiaugėsi, kad važiuoja kartu.

Anė vėl sukaupė dėmesį į pobūvį. Smoukis, regis, nepastebėjo, kad ji užsisvajojusi. Jis buvo įpusėjęs ilgą painią istoriją apie rančos Naujojoje Meksikoje, kurioje dirbo, savininką. Anė klausėsi nesiliaudama daryti to paties, kaip beveik visą vakarą — dairytis Tomo. Galbūt jis apskritai neatvažiuos.

Henkas su kitais vyrais vėl išvilko stalus į lietų, ir prasidėjo šokiai. Dabar muzika buvo garsesnė, bet vis tiek kantri, užtat vaikai, vadovaujami didžiausių miesčioniukų, galėjo ir toliau aikčioti, be abejo, slapta patenkinti, kad patiems šokti nereikės. Juoktis iš tėvų kur kas smagiau, negu juokinti juos patiems. Viena ar dvi vyresnės mergaitės vis dėlto išardė gretas ir nuėjo šokti; šis vaizdas staiga sukėlė Anei nerimą. Kas per kvailumas, jai iki šiol nė į galvą neatėjo, kad Greisė, pamačiusi kitus šokant, gali nusiminti. Ji atsiprašė Smoukio ir nuėjo jos ieškoti.

Greisė su Džo sėdėjo prie gardų. Kai pamatė ateinančią Anę, Greisė kažką pašnibždėjo Džo, šis išsišiepė. Kol Anė priėjo, šypsena dingo iš jo veido. Jis atsistojo pasisveikinti su ja.

— Ponia, ar nenorėtumėt pašokti?

Greisė prapliupo kvatoti, o Anė įtariai žvilgtelėjo į ją.

— Aišku, šitos minties niekas tau nepakišo, — tarė ji.

— Žinoma, ponia.

— O galbūt tai šiek tiek panašu į iššūkį?

— Mama, kaip nemandagu! Įsivaizduoti šitokias baisybes!

Džo veidas išliko visiškai rimtas.

— Ne, ponia. Visiškai ne.

Anė vėl dirstelėjo į Greisę, kuri, regis, skaitė jos mintis.

— Mama, jei manai, kad aš su juo šoksiu pagal tokią muziką, tai mesk tokias mintis iš galvos.

— Tada dėkui, Džo. Man bus labai malonu.

Ir jie šoko. Džo gerai šoko, ir nors kiti vaikai švilpė, jis nė nemirktelėjo. Kaip tik jiems šokant Anė pamatė Tomą. Stovėdamas prie bufeto jis žiūrėjo į ją ir pamojavo, o Anė jį išvydusi susijaudino kaip paauglė ir iškart sutriko, kad galbūt tai matyti.

Kai muzika liovėsi, Džo mandagiai nusilenkė ir palydėjo ją pas Greisę, kuri tebesijuokė. Anė pajuto, kad kažkas palietė jos petį, ir atsisuko. Henkas. Jis vedė ją kito šokio ir nenorėjo girdėti jokių atsisakinėjimų. Kol jie šoko, jis tiek prijuokino Anę, kad šiai įskaudo šonai. Bet atsikvėpti jai niekas neleido. Paskui išvedė Frenkas, tada Smoukis.

Šokdama ji atsisuko ir pamatė Greisę su Džo, dvyniais ir keletu kitų vaikų juokais strapaliojant, bent jau Greisei ir Džo atrodė, jog jie tik tyčia kraiposi, o ne iš tikrųjų šoka dviese.

Ji žiūrėjo, kaip Tomas šoka su Darlena, paskui Diana, paskui, stipriau priglaudęs, su kažkokia gražia jaunesne moterimi, kurios Anė nepažinojo ir nelabai troško pažinti. Gal meilužė, apie kurią jai neteko girdėti. Ir kiekvieną kartą, kai nutildavo muzika, Anė dairydavosi jo ir svarstydavo, kodėl jis neateina ir neišveda jos šokti.

Jis pamatė ją einančią prie bufeto po šokio su Smoukiu, ir kai tik leido mandagumas, padėkojo partnerei ir nusekė jai iš paskos. Jau trečią kartą bando prie jos prieiti, bet vis kas nors aplenkia.

Jis prasibrovė prie jos per įkaitusią minią ir pamatė, kaip ji abiem rankom šluostosi prakaitą nuo kaktos ir braukia per plaukus, lygiai kaip tada, kai sutiko ją bėgiojančią. Ant nugaros, kur suknelės audeklas sudrėko ir prilipo, matėsi tamsus lopas. Eidamas artyn užuodė jos kvepalus, sumišusius su kitu kvapu, subtilesniu ir stipresniu — jos kvapu.

Frenkas, vėl atsistojęs prie baro, per žmonių galvas paklausė, ko norinti. Ji paprašė stiklinės vandens. Frenkas atsiprašė neturįs ir pasiūlė „Dr Peppers”. Padavė jai butelį, ji padėkojo, o kai apsigręžė, akis į akį susidūrė su Tomu.

— Sveikas! — tarė ji.

— Sveika. Taigi Anė Greivz mėgsta šokti.

— Tiesą sakant, negaliu pakęsti. Tiesiog čia nėra pasirinkimo.

Jis nusijuokė ir nusprendė jos nešokdinti, nors laukė to visą vakarą. Kažkas įsibrovė tarp jų, valandėlę atskirdamas vieną nuo kito. Muzika vėl suskambo, ir jiems reikėjo šaukti, kad išgirstų vienas kitą.

— Tu mėgsti, — tarė ji.

— Ką?

— Mėgsti šokti. Aš tave mačiau.

— Galbūt. Bet aš irgi tave mačiau ir manau, kad mėgsti labiau nei prisipažįsti.

— A, žinai, kartais. Kai užeina ūpas.

— Nori vandens?

— Mirštu kaip noriu.

Tomas šūktelėjo Frenkui, kad paduotų švarią stiklinę, ir grąžino „Dr Peppers”. Vesdamas per minią, švelniai uždėjo ranką Anei ant nugaros ir per drėgną suknelę pajuto jos kūno šilumą.

— Eime.

Jis praskynė kelią, o ji galvojo tik apie jo ranką, kurią jautė ant nugaros, kaip tik po mentėmis ir liemenėlės segtuku.

Kai jie ėjo pro šokėjus, ji išbarė save, kam pasakė jam nemėgstanti šokti, juk jis tikrai būtų ją išvedęs, o ji šito troško labiau už viską pasaulyje.

Didžiosios klojimo durys buvo atlapos, diskotekos žiburiai apšvietė lietų lyg besimainančių spalvų karoliukų užuolaidą. Vėjas nuščiuvo, bet lietus taip pliaupė, kad pats jį kėlė, ir daugelis susibūrė tarpdury ištroškę vėsos, kurią Anė pajuto veidu.

Jie sustojo ir stovėjo greta ant slenksčio, žiūrėdami į lietų, kuris taip kliokė, kad muzika sklido kaip iš po žemių. Nebeliko priežasties laikyti ranką jai ant nugaros, ir nors ji vylėsi, kad delno jis neatitrauks, atitraukė. Kitoje kiemo pusėje ji vargais negalais įžiūrėjo namo šviesas, panašias į skęstančio laivo, kur, jos manymu, juodu eina vandens.

— Mes peršlapsim kiaurai, — tarė ji. — Nesu taip baisiai ištroškusi.

— Man regis, sakei, kad miršti, kaip nori vandens.

— Taip, bet visiškai nenoriu mirti vandeny. Nors kalbama, kad nuskęsti — lengviausia mirtis. Aš vis galvodavau, iš kur, po velnių, žmonės žino?

Jis nusijuokė.

— Tu daug galvoji, ar ne?

— Taip, galvoje nuolat čirškia. Nieko negaliu padaryti.

— Kartais šiek tiek trukdo, ar ne?

— Taip.

— Pavyzdžiui, dabar, — pamatė, kad ji nesupranta. Parodė į namą. — Stovime ir žiūrime į lietų, o tu galvoji: kaip blogai, nėra vandens.

Anė sušnairavo į jį ir paėmė stiklinę iš jo rankos.

— Sakai, per medžius nematau miško?

Jis gūžtelėjo ir nusišypsojo, o ji ištiesė stiklinę į naktį. Kai lietaus adatėlės susmigo į nuogą ranką, krūptelėjo, nes beveik suskaudo. Ir kol stiklinė prisipildė, jie neatplėšė akių vienas nuo kito. Tik iš pažiūros žvilgsniai buvo linksmi. Tai truko daug trumpiau, negu atrodė ar nei abudu troško.

Pirmiausia Anė vandens pasiūlė jam, bet jis tik papurtė galvą, nenuleisdamas nuo jos akių. Gerdama stebėjo jį per stiklinės kraštą. Vanduo buvo vėsus, grynas ir tokio skaidraus nebūties skonio, kad ji vos nepravirko.