Antras skyrius
Anė ir Robertas susitiko, kai jai tebuvo aštuoniolika. Ėjo 1968-ųjų vasara, ir, užuot iškart po mokyklos stojusi į Oksfordo universitetą, Anė nusprendė metus pailsėti. Įsirašė į kažkokią organizaciją, kuri vadinosi Savanorių užsienio tarnyba, ir dvi savaites lankė intensyvius kursus, kaip mokyti anglų kalbos, išvengti maliarijos ir atsikratyti meilės išalkusių čiabuvių (pasakyti „ne” garsiai ir nedviprasmiškai).
Šitaip apmokyta ji išskrido į Senegalą Vakarų Afrikoje ir, trumpai tepabuvusi sostinėje Dakare, atviru žmonių, viščiukų ir ožkų prisigrūdusiu autobusu leidosi dulkėton penkių šimtų mylių kelionėn į pietus, į mažą miestelį, kuris artimiausius dvylika mėnesių turėjo būti jos namai. Antrą dieną jau sutemus jie privažiavo didžiulės upės krantą.
Naktis buvo karšta ir drėgna, zyzė vabzdžiai, ir Anė tolimame krante išvydo mirgančius miestelio žiburius. Tačiau keltas iki ryto neveikė, ir vairuotojas bei kiti keleiviai, jau tapę jos draugais, susirūpino, kur jai praleidus naktį. Viešbučio nebuvo, ir nors jie lengvai susirado, kur priglausti galvas, bet aiškiai jautė, kad jaunajai anglei reikėtų palankesnių sveikatai sąlygų.
Jie pranešė jai, kad netoliese gyvena tubab, kuris tikrai ją priglobs. Neturėdama žalio supratimo, kas yra tubab, Anė pamatė, kad didžiausias pulkas, jos krepšiais nešinas, jau veda ją vingiuotais džiunglių takeliais prie mažo iš molio nudrėbto namelio tarp baobabų ir papajų. Tubab, atidaręs duris, — vėliau ji sužinojo, kad tai reiškia „baltasis”, — buvo Robertas.
Jis buvo Taikos korpuso savanoris, jau metai čia mokęs anglų kalbos ir kasęs šulinius, dvidešimt ketverių metų Harvardo absolventas ir protingiausias iš visų Anės kada nors sutiktų žmonių. Tą naktį jis jai pataisė nuostabų žuvies ir ryžių su prieskoniais patiekalą, kurį jie sukirto iš butelio užsigerdami šaltu vietiniu alumi bei prie žvakių šviesos praplepėjo ligi trečios ryto. Robertas buvo iš Konektikuto ir ketino tapti advokatu. Tai įgimta, pasiteisino jis, linksmai kibirkščiuodamas akimis pro akinius auksiniais rėmeliais. Visi šeimynykščiai, kiek siekia atmintis, buvo advokatai. Maklinų giminės prakeikimas.
Ir jis, kaip advokatas, ištardė Anę apie jos gyvenimą, privertė apibūdinti ir ištyrinėti jį taip, kad jis jai pasirodė toks pat naujas kaip jam. Ji papasakojo, kad tėvas buvo diplomatas ir pirmuosius dešimt jos gyvenimo metų šeima keliavo iš vienos šalies į kitą, kur tik jis būdavo paskiriamas. Ji su jaunesniuoju broliu gimė Egipte, paskui gyveno Malajoje ir Jamaikoje. O tada mirė tėvas, labai staigiai, nuo smarkaus širdies priepuolio. Anė tik pastaruoju metu išmoko tai pasakyti taip, kad pokalbis nenutrūktų ir žmonės nepradėtų apžiūrinėti savo batų. Motina grįžo į Angliją, greit vėl ištekėjo ir išgrūdo ją su broliu į pensioną. Nors Anė apie šį laikotarpį kalbėjo šykščiai, matė, kad Robertas jaučia, kaip jai sopėjo širdį.
Kitą rytą Robertas džipu nuvežė ją iki kelto ir sveiką bei gyvą pristatė į katalikų vienuolyną, kuriame ji metus turėjo gyventi ir mokytojauti, vadovaujama vienuolyno viršininkės, malonios trumparegės Kanados prancūzės, tik retkarčiais priekaištingai į ją pasižiūrinčios.
Tolesnius tris mėnesius Anė susitikinėdavo su Robertu kiekvieną trečiadienį, kai jis atvykdavo į miestelį apsipirkti. Jis laisvai kalbėjo džolalos — vietine kalba — ir kartą per savaitę ją mokydavo. Jie tapo draugais, bet ne meilužiais. Užtat Anė prarado nekaltybę su Senegalo gražuoliu Ksavjė, į kurio meilės siūlymus ji neužmiršo atsakyti „taip” — garsiai ir nedviprasmiškai.
Paskui Robertą perkėlė į Dakarą, ir prieš jam išvykstant Anė persikėlė per upę atsisveikinimo vakarienės. Amerika rinko naują prezidentą, ir abudu, vis labiau niaukdamiesi, klausėsi traškančio radijo, kaip Niksonas laimi vienoje valstijoje po kitos. Atrodė, lyg būtų miręs Robertui artimas žmogus, ir Anė susigraudino, kai jis iš susijaudinimo kimiu balsu aiškino jai, ką tai reiškia jo šaliai ir kad daugelis jo draugų kariauja Azijoje. Ji apkabino jį ir pirmą kartą pajuto, kad yra jau nebe mergaitė, o moteris.
Ji suprato, koks jis nepaprastas, tiktai jam išvykus, po susitikimo su kitais Taikos korpuso savanoriais. Dauguma jų buvo besmegeniai arba nuobodybės, arba ir tokie, ir tokie. Vienas bernelis stiklinėmis paraudusiomis akimis, su raiščiu ant galvos tvirtino, kad jau metai neišsiblaivo.
Ji dar kartą matėsi su Robertu, kai kitų metų liepos mėnesį, susiruošusi skristi namo, nuvyko į Dakarą. Čia žmonės kalbėjo kita kalba, vadinama volofų, jis jau mokėjo ir šią. Gyveno netoli oro uosto, taip netoli, kad kai kildavo lėktuvas, tekdavo nutilti. Kad išpeštų iš to nors kokios naudos, jis įsigijo didžiulį žinyną, kuriame buvo smulkiai aprašyti visi reisai į Dakarą ir iš jo, ir porą naktų paskaitęs išmoko atmintinai. Kai virš jų praskrisdavo lėktuvas, jis išpyškindavo, pro kur ir į kur jis skrenda, kaip vadinasi aviakompanija, kokios šalies. Anė juokėsi, ir jis, regis, šiek tiek įsižeidė. Ji išskrido namo tą naktį, kai žmogus nusileido Mėnulyje.
Jie nesimatė septynerius metus. Anė pergalingai baigė Oksfordą, įkūrusi radikalų ir nešvankų žurnalą, o kai ją pripažino geriausia anglų literatūros studente, nors ji, regis, nė piršto nepakrutino, draugai iš pavydo net pajuodo. Ji tapo žurnaliste, nes šiai profesijai jautė mažiausią antipatiją, ir įsidarbino viename vakariniame šiaurės rytų Anglijos laikraštyje. Motina tik kartą atvažiavo jos aplankyti, ir peizažas bei aprūkusi lūšna, kurioje gyveno duktė, taip ją prislėgė, kad visą kelią į Londoną verkė. Ji buvo teisi. Anė ten ištvėrė metus, paskui susirinko daiktus, išskrido į Niujorką ir pati kraupdama nuo savo įžūlumo įsidarbino „Rolling Stone”.
Jos specializacija tapo negailestingos ir žiaurios įžymybių, pripratusių prie keliaklupsčiavimo, biografinės apybraižos. Pavyduoliai — o jų buvo nemažai — tvirtino, kad ji greit pristigsianti aukų. Bet nieko panašaus neatsitiko. Aukų netrūko. Tapo savotiškai mazochistiniu prestižo dalyku būti „apdorotam” ar „palaidotam” Anės Greivz. (Šis kalambūras atsirado dar Oksforde.)
Vieną dieną Robertas paskambino jai į redakciją ir valandėlę Anei atrodė, kad šią pavardę girdi pirmą kartą. „Tubab, kuris vieną naktį tave apnakvindino džiunglėse”, — priminė jis.
Jie susitarė kartu išgerti, ir jis pasirodė Anei kur kas gražesnis, negu ji prisiminė. Jis pasakė, kad domisi jos karjera, ir, regis, geriau už ją pačią atsiminė kiekvieną kada nors jos parašytą straipsnį. Jis dirbo prokuroro padėjėju ir atitrukdamas nuo tarnybos dalyvavo Karterio rinkiminėje kampanijoje. Buvo idealistas, degė entuziazmu ir svarbiausia — mokėjo ją prajuokinti. Be to, atrodė nuoširdesnis ir nešiojo trumpesnius plaukus negu bet kuris iš jos pastarųjų penkerių metų draugužių.
Anės spinta braškėjo nuo juodos odos, susegiotos žiogeliais, o jis vaikščiojo atsisagstęs apykaklę ir dėvėjo velvetą. Jis ją vesdavosi klausytis L. L. Bino, jinai jį — „Sex Pistols”. Jų poros neįprastumas abu neapsakomai jaudino.
Lovoje, taip ilgai atidėliotoje bendravimo srityje, mat Anė, net sau nedrįsdama prisipažinti, bijojo nusivilti, nelauktai paaiškėjo, kad Robertas, priešingai nei ji būgštavo, nepripažįsta jokių kompleksų. Tiesą sakant, buvo kur kas išradingesnis už daugumą nuo narkotikų apkvaitusių ištižėlių, su kuriais ji pergulėjo nuo tada, kai atvyko į Niujorką. Kai po kelių savaičių ji tai pasakė Robertui, valandėlę pamąstęs (kaip prieš imdamas deklamuoti Dakaro oro skrydžių žinyną, pamanė ji) kuo rimčiausiai atsakė manąs, kad sekso, kaip ir teisės, praktikai būtinas kruopštumas.
Kitą pavasarį jie susituokė, o Greisė, jų vienturtė, gimė po trejų metų.
Anė pasiėmė į traukinį darbo, ne iš įpročio, bet tikėdamasi užsimiršti. Priešais gulėjo korektūros pluoštas, ji vylėsi, kad šis straipsnis bus ne prastesnis už prezidento metinę kalbą. Už baisius pinigus jis buvo užsakytas garsiam, žilam ir bjauriam rašytojui. Anot Greitės, vienam iš visuomenės šulų. Anė tris kartus perskaitė pirmą pastraipą, tačiau nesuprato nė žodžio.
Paskui mobiliuoju telefonu paskambino Robertas. Jis ligoninėje. Jokių permainų. Greisė vis dar be sąmonės.
— Turi omeny, ją ištiko koma, — priekabiai tarė Anė, norėdama, kad su ja kalbėtų atvirai.
— Jie sako ką kita, bet, matyt, taip ir yra.
— Kas dar? — stojo tyla. — Na, Robertai, dėl Dievo meilės.
— Koja baisiai sumaitota. Regis, ją pervažiavo vilkikas, — Anė trūksmingai įkvėpė oro. — Dabar ją apžiūri. Klausyk, Ane, aš verčiau grįšiu ten. Pasitiksiu tave prie traukinio.
— Ne, nereikia. Lik su ja. Aš pasigausiu taksi.
— Gerai. Paskambinsiu vėl, jei bus kokių naujienų, — jis patylėjo. — Ji pasveiks.
— Taip, žinau, — ji paspaudė mygtuką ir padėjo telefoną. Traukiniui lekiant pro šalį, už lango saulės apšviesti tobulai balti laukai keitė kontūrus. Anė pasirausė rankinėje, susirado akinius nuo saulės, užsidėjo ir padėjo galvą ant atlošo.
Pajuto kaltę iškart po pirmojo Roberto skambučio. Turėjo būti tenai. Padėjusi ragelį visų pirma tai ir pasakė Donui Farlou. Jis buvo labai mielas, priėjęs apkabino ją ir kalbėjo tą, ką reikia.
— Niekas nebūtų pasikeitę, Ane. Nieko nebūtum galėjusi padaryti.
— Ne, būčiau. Būčiau neišleidusi jos jodinėti. Ką manė Robertas, leisdamas jai jodinėti tokią dieną?
— Diena graži. Nebūtum jos sulaikiusi.
Žinoma, Farlou teisus, bet ji vis tiek jautėsi kalta, aišku, ne dėl to, kad vakar vakare su jais nevažiavo. Visus trylika dukters gyvenimo metų kaip virvė iš paskos besivelkanti kaltė užsiveržė mazgu.
Gimus Greisei Anė šešias savaites nedirbo ir mėgavosi kiekviena akimirka. Teisybė, ne tokios žavios akimirkos atitekdavo Elsai, auklei iš Jamaikos, kuri iki šios dienos tebėra jų šeimyninio gyvenimo ramstis.
Kaip ir daugelis ambicingų savo kartos moterų, Anė ryžosi įrodyti, kad motinystė netrukdo karjerai. Tačiau kitos visuomenės informavimo priemonių darbuotojos šiam teiginiui patvirtinti pasitelkdavo savo darbą, o Anė motinyste nesipuikavo ir atmetė visus pasiūlymus nusifotografuoti su Greise, kol moterų žurnalai netrukus liovėsi prašę. Neseniai ji pamatė Greisę, vartančią straipsnį apie televizijos laidų vedėją, išdidžiai pozuojančią su naujagimiu.
— Kodėl mes niekada to nedarom? — paklausė Greisė, nepakeldama akių.
Anė gana šiurkščiai atkirto, kad, jos supratimu, tai amoralu, lyg prekę reklamuotum. Greisė mąsliai linktelėjo, vis dar nežiūrėdama į ją.
— Ahaa, — dalykiškai nutęsė ji ir pervertė lapą, — turbūt žmonės mano, kad esi jaunesnė, jei apsimeti neturinti vaikų.
Šis komentaras, ištartas be jokios pagiežos, taip sukrėtė Anę, kad kelias savaites ji beveik apie nieką kita negalvojo, tik apie savo, kaip jai dabar atrodė, nutrūkusius ryšius su Greise.
Ne visada taip buvo. Tiesą sakant, vos prieš ketverius metus, kai Anė dar nedirbo redaktore, didžiuodavosi, kad jos su Greise artimesnės negu beveik visos pažįstamos motinos ir dukterys. Buvo garsi žurnalistė, žymesnė už daugelį tų, apie kuriuos rašydavo, ir tada jos laikas priklausė jai. Galėdavo dirbti namie arba, jei norėdavo, paprašyti laisvų dienų. Keliaudama dažnai pasiimdavo ir Greisę. Kartą jos dviese kone visą savaitę praleido beprotiškai prabangiame Paryžiaus viešbutyje laukdamos, kol kažkokia elitinės mados primadona suteiks Anei žadėtą audienciją. Kasdien jos mylių mylias sukardavo apžiūrinėdamos miestą ir parduotuves, o vakarais, susiglaudusios milžiniškoje paauksuotoje lovoje, lyg dvi išdykusios sesutės šveisdavo nuostabius į kambarį atneštus patiekalus.
Redaktorės gyvenimas buvo kitoks. Norėdama paversti nuobodų, mažai kam žinomą žurnaliūkštį skaitomiausiu mieste, Anė turėjo įtempti visas jėgas ir, apimta euforijos, nenorėjo matyti, kad nukenčia šeima. Ji su Greise ėmė bendrauti tik, pasak išdidaus Anės apibrėžimo, „tobulėjimo valandomis”. Dabartiniu jos supratimu, iš esmės tai buvo priespaudos valandos.
Kartu jos praleisdavo po valandą rytais, kai ji versdavo vaiką skambinti pianinu, ir po dvi valandas vakarais, tada ją versdavo ruošti namų darbus. Motiniški patarimai kuo toliau, tuo neišvengiamiau panėšėjo į priekabes.
Savaitgaliai būdavo smagesni, o jojimas neleido sugriūti trapiam tiltui. Anė nebejodinėjo, bet, priešingai nei Robertas, nuo vaikystės prijautė savotiškai sąmoksliškam jojimo ir konkūrų pasauliui. Ji mėgo vežioti Greisę ir arklį į varžybas. Bet net maloniausiai kartu praleistas laikas neprilygo ramiam Greisės pasitikėjimui Robertu.
Šimtus kartų mergaitė pirmiausia kreipdavosi į tėvą. Ir dabar Anė jau susitaikė su mintimi, kad istorija neišvengiamai kartojasi. Ji pati buvo tėvo vaikas, motina nieko nenorėjo ar negalėjo matyti per Anės brolį gaubiančią auksinę aureolę. Anei toks pasiteisinimas netiko, tačiau ji jautė, kad negailestingi genai spiria ją kartoti tokį patį elgesio modelį.
Traukinys, lėtindamas greitį, sustojo Hudzone, o ji tebesėdėjo nejudėdama ir žvelgė į neseniai nudažytą perono galeriją ketaus kolonomis. Kaip tik toje vietoje, kur paprastai laukdavo Robertas, stovėjo vyriškis, jis žengė pirmyn ir išskėtė rankas pasitikdamas moterį su dviem mažais vaikučiais, kurie ką tik išlipo iš traukinio. Anė žiūrėjo, kaip jis visus iš eilės apkabina, kaip lydi į automobilių stovėjimo aikštelę. Berniukas užsispyrė nešti sunkiausią lagaminą, ir vyras nusijuokęs leido. Anė nusisuko ir apsidžiaugė, kai traukinys vėl pajudėjo. Po dvidešimt penkių minučių ji bus Olbanyje.
Piligrimo pėdas jie aptiko tolėliau palei kelią. Sniege tarp kanopų pėdsakų raudonavo kraujo dėmės. Pirmas jas pastebėjo medžiotojas ir nusekė pėdomis pro medžius žemyn prie upės, vesdamas Loganą su Kupmenu.
Haris Loganas pažinojo ieškomą arklį, nors ir ne taip gerai, kaip tą, kurio sumaitotą kūną ką tik matė traukiant iš po priekabos nuolaužų. Guliveris buvo vienas iš arklių, kuriais jam teko rūpintis ponios Dajer sodyboje, bet Maklinai naudojosi kito vietinio veterinaro paslaugomis. Loganas porą kartų arklidėje buvo pastebėjęs prašmatnų nematytą morganą. Iš kraujo pėdsakų sprendė, kad šis sunkiai sužeistas. Tebebuvo sukrėstas to, ką pamatė, ir gailėjosi anksčiau neatvykęs užbaigti Guliverio kančių. Tačiau tada galėjo pamatyti Džuditos lavoną, o tai būtų buvę siaubinga. Tokia gera mergytė. Jį sukrėtė jau Maklinų mergaitės, kurios beveik nepažinojo, vaizdas.
Vandens šniokštimas vis garsėjo, ir pro medžius jis išvydo upę. Medžiotojas sustojo ir laukė. Loganas užkliuvo už sausos šakos ir vos nepargriuvo, o medžiotojas pažvelgė į jį su beveik neslepiama panieka. „Pasipūtęs šūdžius”, — pamanė Loganas. Šitas vaikis, kaip ir visi medžiotojai, jam iškart nepatiko. Gailėjosi, kad neliepė jam padėti to nelemto šautuvo atgal į automobilį.
Vanduo tekėjo srauniai, verždamasis per akmenis ir sūkuriuodamas apie beržą svyruoklį, palinkusį nuo kranto. Trys vyrai stovėjo ir žiūrėjo į pėdsakus, dingstančius prie vandens.
— Matyt, bandė perplaukti, — tarė Kupmenas, stengdamasis padėti. Bet medžiotojas papurtė galvą. Kitas krantas buvo status ir pėdsakų jame nesimatė.
Jie tylėdami nuėjo pakrante. Staiga medžiotojas sustojo ir ranka parodė, kad jie toliau nebeitų.
— Ten, — tyliai ištarė jis ir kryptelėjo galva į priekį.
Jie stovėjo per kokius dvidešimt jardų nuo senojo geležinkelio tilto. Loganas įsižiūrėjo ranka prisidengęs akis nuo saulės. Nieko nepamatė. Paskui po tiltu kažkas krustelėjo, ir Loganas pagaliau jį išvydo. Arklys stovėjo kitame tilto gale, šešėlyje, ir žiūrėjo tiesiai į juos. Jo snukis buvo šlapias, o iš krūtinės į vandenį be paliovos tekėjo tamsi srovelė. Atrodė, kad iš priekio, ten, kur baigiasi kaklas, kažkas kyšo, bet iš čia Loganas neįžiūrėjo kas. Arklys mataravo galva, o rausvos putos pliūpsniais dribo į vandenį ir tirpo plaukdamos pasroviui. Medžiotojas nusimetė nuo peties dėklą su šautuvu ir atsegė užtrauktuką.
— Atleisk, vaikine, ne sezono metas, — tarė Loganas, stengdamasis valdytis, ir prasibrovė pro šalį. Medžiotojas net akių nepakėlė, tik išsitraukė šautuvą — blizgantį 308-ą vinčesterį su butelio storumo optiniu taikikliu. Kupmenas spoksojo susižavėjęs. Medžiotojas išsitraukė iš kišenės keletą šovinių ir ramiai ėmė užtaisinėti šautuvą.
— Gyvulys baigia nukraujuoti, — pasakė jis.
— Tikrai? — paklausė Loganas. — Tu irgi veterinaras, a?
Tas pienburnis paniekinamai nusikvatojo. Jis ir toliau kimšo į apkabą šovinius, nutaisęs į pasiutimą varančią gudruolio miną. Loganui norėjosi jį pasmaugti. Jis vėl atsisuko į tiltą ir atsargiai žengtelėjo. Arklys iškart pasitraukė atatupstas, ir Loganas pamatė, kad niekas jam krūtinėje neįstrigę. Ten tabalavo rausvos odos gabalas, atšokęs nuo siaubingos kokių dviejų pėdų ilgio L raidės formos žaizdos. Iš gyvos mėsos sruvo kraujas ir per krūtinę tekėjo į vandenį. Loganas suprato, kad arklio ir snukis kraujuotas. Net iš čia buvo matyti, kad nosikaulis sulaužytas.
Loganui nudiegė paširdžius. Arklys buvo velniškai gražus, ir jam baisiai nepatiko mintis, kad teks jį nugalabyti. Bet netgi jeigu jam pavyktų prisiartinti ir sustabdyti kraujavimą, gyvulys taip baisiai sužalotas, kad greičiausiai nustips. Jis žengė dar vieną žingsnį, ir Piligrimas vėl atsitraukė grįžtelėdamas įsitikinti, ar neužkirstas kelias į aukštupį. Už nugaros medžioklis barkštelėjo šautuvo spyną. Loganas atsisuko.
— Ar, velniai griebtų, nesiliausi?
Medžioklis neatsakė, tik gudriai pažvelgė į Kupmeną. Už nugaros mezgėsi ryšiai, kuriuos Loganas labai troško nutraukti. Jis padėjo ant žemės lagaminėlį ir atsitūpęs kai ką išsiėmė, sakydamas Kupmenui:
— Noriu pažiūrėti, gal pavyks prie jo prieiti. Gal galėtumėt užuolankomis nueiti iki ano tilto galo ir užtverti jam kelią?
— Taip, galėčiau.
— Pasiimkit kokią šaką ir mosuokit jam priešais, jei pasirodys, kad ketina prasiveržti. Galite sušlapti kojas.
— Gerai, — jis jau ėjo medžių link. Loganas riktelėjo pavymui:
— Šūktelėkit, kai būsite pasiruošęs. Ir neikit per arti!
Loganas pritraukė į švirkštą raminamųjų, o striukės kišenes prisikimšo daiktų, kurių jam galėjo prireikti. Jautė medžiotojo žvilgsnį, bet nekreipdamas dėmesio atsistojo. Piligrimo galva buvo nuleista, bet arklys sekė kiekvieną jų žingsnį. Jie laukė, greta garsiai čiurleno vanduo. Paskui šūktelėjo Kupmenas, o kai arklys atsigręžė pažiūrėti, Loganas atsargiai įbrido į upę, stengdamasis paslėpti saujoje švirkštą.
Šen bei ten iš vandens kyšojo akmenys, nuo kurių buvo švariai nuplautas sniegas, ir jis bandė jais eiti. Piligrimas atsisuko ir pamatė jį. Arklys pradėjo nervintis; nežinodamas, į kurią pusę bėgti, kyštelėjo koją į upę ir suprunkštė vėl nudažydamas vandenį kraujo puta. Loganas pritrūko akmenų ir suprato, kad teks sušlapti. Įkišo vieną koją į srovę ir pajuto, kaip ledinis vanduo liejasi į batą. Toks šaltas, kad Loganui užgniaužė kvapą.
Ties upės vingiu už tilto pasirodė Kupmenas. Jis irgi stovėjo iki kelių vandenyje, o rankoje laikė didelę beržo šaką. Arklys vedžiojo akimis nuo vieno prie kito. Loganas matė gyvulio žvilgsnyje baimę ir dar kažkokį jį truputį nugąsdinusį jausmą. Tačiau prakalbino jį švelniai ramindamas:
— Viskas bus gerai, drauguži. Dabar viskas bus gerai.
Nuo arklio jį beskyrė dvidešimt pėdų, ir jis stengėsi sugalvoti, kaip jas įveikti. Jei nutvertų už kamanų, galbūt pavyktų suleisti jam į kaklą vaistų. Dėl visa ko pritraukė į švirkštą raminamųjų daugiau negu reikia. Jei pataikytų į kaklo veną, vaistų reikėtų mažiau, negu leidžiant į raumenis. Tačiau reikės žiūrėti, kad nesuleistų per daug. Taip sužalotas arklys neturi prarasti sąmonės. Reikės pasistengti ir suleisti tik tiek, kad jis nusiramintų ir būtų galima nuvesti jį nuo upės į saugesnę vietą.
Pagaliau Loganas iš arti pamatė krūtinės žaizdą. Tokios baisios dar nebuvo regėjęs ir suprato, kad laiko turi nedaug. Kraujas pliaupė taip, kad buvo aišku, jog arklys jo neteko apie galoną.
— Viskas gerai, drauguži. Niekas tavęs nenuskriaus.
Piligrimas suprunkštė ir apsisukęs žengė kelis žingsnius Kupmeno pusėn, klupdamas ir taškydamas vandenį, it vaivorykštė sužibusį saulėje.
— Purtyk šaką! — suriko Loganas.
Kupmenas taip ir padarė, ir Piligrimas sustojo. Loganas, pasinaudojęs jo sutrikimu, puolė artyn, pataikė į duobę ir sušlapo iki šakumo. Saldžiausiasis Jėzau, na ir šaltumėlis. Baltai apvedžiotos arklio akys pamatė jį artėjantį, ir jis vėl pasuko Kupmeno link.
— Vėl purtyk!
Pagrasintas šaka, arklys sustojo, Loganas puolė į priekį ir griebė. Pastvėrė už kamanų, apsuko jas apie ranką ir pajuto, kad arklys įsispyręs gręžiasi į jį. Pabandė atsistoti šone, kuo toliau traukdamasis nuo besitaikančių spirti užpakalinių kojų, ir greit ištiesęs ranką dūrė arkliui į kaklą. Nuo adatos Piligrimas padūko. Atsistojo piestu, klaikiai žvengdamas iš baimės, ir Loganui teko suleisti vaistus per neįmanomai trumpą akimirką. Tačiau arklys vis tiek įspyrė jam į šoną, žiebė taip, kad Loganas prarado pusiausvyrą ir savitvardą. Jis suvarė visą švirkštą Piligrimui į kaklą, nors ir neketino to daryti.
Dabar arklys jau nebežinojo, kuris iš tų žmonių pavojingesnis, ir šoko ant Kupmeno. Loganas tebelaikė apsukęs kamanas apie kairę ranką, todėl buvo pargriautas ir stačia galva nuvilktas į upę. Velkamas kaip vandens slidininkas, pajuto šaltą vandenį, besisunkiantį per drabužius. Matė tik bangas. Apynasris įsikirto į delną, petimi jis atsitrenkė į akmenį ir suriko iš skausmo. Paskui kamanos išsprūdo, jam pavyko kilstelėti galvą ir įkvėpti oro. Išvydo neriantį į šoną Kupmeną ir arklį, prapūškavusį pro jį ir repečkojantį į krantą. Kakle tebestyrojo švirkštas. Loganas atsistojo ir žiūrėjo, kaip arklys išnyksta tarp medžių.
— Šūdas, — ištarė jis.
— Nesusižeidėt? — paklausė Kupmenas.
Loganas papurtė galvą ir pradėjo gręžti striukę. Kažkas jam krito į akis ant tilto, ir pasižiūrėjęs aukštyn išvydo medžiotoją, atsirėmusį į turėklus. Išsišiepęs iki ausų spoksojo, kas dedasi.
— Kurio velnio čia stypsai? — metė Loganas.
Vos įėjusi pro sukamąsias duris ji pamatė Robertą. Koridoriaus gale buvo laukiamasis su blyškiai pilkomis sofomis ir žemu staliuku, ant kurio buvo pamerkta gėlių; jis stovėjo tenai, užlietas saulės šviesos, ir žiūrėjo pro aukštą langą. Išgirdęs jos žingsnius atsisuko ir prisimerkė, kad geriau matytų palyginti tamsiame koridoriuje. Anė susigraudino išvydusi, koks jis atrodo pažeidžiamas, kol dar jos nepamatė; saulė apšvietė pusę jo veido, oda buvo išblyškusi, net permatoma. Galų gale jis įžiūrėjo ją ir priėjęs niūriai šyptelėjo. Jie apsikabino ir valandėlę stovėjo tylėdami.
— Kur ji? — pagaliau paklausė Anė.
Jis suėmė jos rankas ir šiek tiek atsitraukė, kad galėtų į ją pažvelgti.
— Nunešė į apačią. Operuoja, — jis pamatė, kaip persikreipė jos veidas, ir skubiai kalbėjo toliau, kol ji dar neprabilo: — Sako, kad pasveiks. Vis dar be sąmonės, bet gydytojai viską patikrino ir peršvietė, smegenys, rodos, nepažeistos.
Jis nutilo ir nurijo seilę; Anė laukė spoksodama į jo veidą. Matydama, kaip jis stengiasi, kad balsas nevirpėtų, suprato, jog tai dar ne viskas.
— Toliau.
Bet jis negalėjo. Pravirko. Stovėjo nuleidęs galvą, krūpčiojančiais pečiais. Tebelaikė jai už rankų, bet ji švelniai išsilaisvino ir taip pat suėmė jo rankas.
— Toliau. Sakyk.
Jis giliai įkvėpė oro ir atlošė galvą, pirmiau pažvelgdamas į lubas ir tik paskui į ją. Iš pradžių užsikirto, bet pagaliau pasakė:
— Jai pjauna koją.
Vėliau Anė ir stebėjosi, ir gėdijosi savo reakcijos tą popietę. Ji niekad nemanė esanti labai tvirta ištikus bėdai, išskyrus darbą, kur tiesiog mėgaudavosi sunkumais. Paprastai parodyti savo jausmus jai nebūdavo sunku. Galbūt dėl to, kad Robertas nusprendė už ją ir sugniužo, ji nepravirko, nes verkė jis. Kažkas turi laikytis, antraip visi palūš.
Bet Anė neabejojo, kad lengvai galėjo atsitikti priešingai. Žinia apie tai, ką šiame pastate būtent šią akimirką daro jos dukteriai, pervėrė ją ledo ietimi. Greit užgniaužė norą surikti, o galvoje tik sukosi virtinė klausimų, tokių objektyvių ir praktiškų, kad jie atrodė žiaurūs.
— Kiek?
Jis sutrikęs susiraukė.
— Ką kiek?
— Kojos. Kiek kojos nupjaus?
— Virš … — balsas nutrūko, jis stengėsi susitvardyti. Smulkiai pasakoti buvo baisiai sunku. — Virš kelio.
— Kurią koją?
— Dešinę.
— Kiek virš kelio?
— Jėzau Kristau, Ane! Negi tai, po perkūnais, svarbu?
Jis atsiplėšė nuo jos, išsprūdo atgalia ranka šluostydamasis šlapią veidą.
— Žinai, man atrodo, labai svarbu, — ji pati savim stebėjosi. Žinoma, jis teisus — juk nesvarbu. Toliau klausinėti pasibaisėtina, bet ji neketino liautis. — Tik truputį virš kelio ar jai nupjaus ir šlaunį?
— Tik truputį virš kelio. Tikslių matmenų neturiu, betgi gali nulipti apačion ir pasižiūrėti.
Jis nusisuko į langą, o Anė stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis išsiima nosinę ir kruopščiai valosi snarglius ir ašaras, pykdamas ant savęs, kam apsiverkė. Koridoriuje pasigirdo žingsniai.
— Ponia Maklin?
Anė atsisuko. Jauna baltai apsirengusi seselė dirstelėjo į Robertą ir nusprendė verčiau kalbėti su Ane.
— Jums skambina.
Seselė greitais mažais žingsneliais tipeno pirma, jos balti batukai be garso žengė švytinčiomis plytelių grindimis; Anei net pasirodė, kad ji sklendžia oru. Ji parodė Anei aparatą prie registratorės staliuko ir perjungė telefoną iš kontoros.
Iš arklidės skambino Džoana Dajer. Atsiprašė už skambutį ir nervingai pasiteiravo, kaip Greisė. Anė atsakė, kad vis dar komos būsenos. Kojos neminėjo. Ponia Dajer negaišo laiko. Skambinanti dėl Piligrimo. Jis surastas, ir Haris Loganas klausiąs, ką su juo daryti.
— Ką tai reiškia? — paklausė Anė.
— Arklys baisiai sužalotas. Sulaužyti kaulai, gilios žaizdos, netekęs daug kraujo. Net jei jis padarys viską, ką gali, ir išgelbės gyvulį, šis niekad nebebus toks, koks buvo.
— Kur Lizė? Ar negalima su ja pasišnekėti?
Lizė Hemond buvo veterinare, prižiūrinti Piligrimą, ir kartu šeimos draugė. Tai ji aną vasarą važiavo į Kentukį prieš perkant apžiūrėti Piligrimo. Ji irgi buvo be galo sužavėta.
— Išvykusi į kažkokią konferenciją, — tarė ponia Dajer. — Grįš tik kitą savaitgalį.
— Loganas nori jį nugalabyti?
— Taip. Atleisk, Ane. Piligrimas dabar užmigdytas, ir Haris sako, kad jis gal net nebeatsibus. Jam reikia tavo leidimo jį pribaigti.
— Nušauti? — ji vėl ėmė įkyriai tikslintis neesmines smulkmenas, kaip ką tik kalbėdama su Robertu. Koks, po velnių, skirtumas, kaip jie ketina nudaigoti tą arklį?
— Suleisti vaistų, man regis.
— O jeigu aš nesutiksiu?
Pašnekovė trumpam nutilo.
— Ką gi, tuomet teks jį vežti ten, kur būtų galima operuoti. Gal į Kornelį, — ji vėl patylėjo. — Be visa kita, Ane, dar sukiši kur kas daugiau pinigų, negu vertas jo draudimas.
Būtent paminėjus pinigus Anė galutinai apsisprendė, nes mintis, kad arklio ir jos dukters gyvenimai susiję, dar nebuvo susikristalizavusi.
— Velniai griebtų, nesvarbu, kiek pinigų sukišiu, — atkirto ji ir pajuto, kaip anoji sudrebėjo. — Pasakyk Loganui, kad jei pribaigs arklį, aš jį paduosiu į teismą.
Ir padėjo ragelį.
— Greičiau. Čia, čia, greičiau.
Kupmenas atatupstas leidosi šlaitu, abiem rankom modamas sunkvežimiui. Šis lėtai sukinėjosi tarp medžių jam įkandin, o grandinės, tabaluojančios nuo keltuvo mašinos užpakaly, važiuojant siūbavo ir barškėjo. Šitą sunkvežimį fabriko darbininkai buvo paruošę turbinoms pakrauti, o Kupmenas naujam tikslui nusavino ir mašiną, ir žmones. Jam ant kulnų lipo didelis fordas — pikapas su atvira priekaba. Kupmenas per petį žvilgtelėjo ton pusėn, kur Loganas su grupele pagalbininkų klūpojo aplink arklį.
Piligrimas gulėjo ant šono milžiniškame kraujo klane, kuris sniegu plėtėsi po jo gelbėtojų keliais. Suleidus raminamųjų jis dar atbėgo iki šios vietos. Priekinės kojos sulinko, ir gyvulys suklupo. Valandėlę dar bandė įveikti silpnumą, bet kai atėjo Loganas, jau buvo nugeibęs.
Loganas prispyrė Kupmeną mobiliuoju telefonu paskambinti Džoanai Dajer ir džiaugėsi, kad medžiotojas nuėjęs ir negirdi, kaip jis prašo savininko leidimo arkliui nugalabyti. Paskui pasiuntė Kupmeną pagalbos, atsiklaupė prie arklio ir ėmėsi darbo, bandydamas sustabdyti kraujavimą. Giliai įgrūdo ranką į garuojančią žaizdą krūtinėje, grabinėdamas sudraskytus audinius, kol iki alkūnės susikruvino. Ieškojo kraujavimo priežasties ir rado — pradurta arterija, ačiū Dievui, smulki. Pajutęs, kaip karštas kraujas pliūpčioja jam į ranką, prisiminė mažas žnypliukes, įsidėtas į kišenę, ir kita ranka pradėjo po ją naršyti. Suspaudė arteriją ir iškart pajuto, kad tvinksėjimas liovėsi. Tačiau kraujas tebesiliejo iš šimtų nutrauktų gyslų, todėl jis išsinėrė iš savo permirkusios striukės, ištuštino kišenes ir kiek pajėgdamas išgręžė vandenį su krauju. Tada suvyniojo ir kuo atsargiausiai užkišo ja žaizdą. Garsiai nusikeikė. Dabar jam verkiant reikėjo skysčių. Plazmos maišelis liko lagaminėlyje prie upės. Loganas pašoko ir paknopstom nulėkė žemyn jo pasiimti.
Kai grįžo, gelbėjimo būrio sanitarai jau buvo atvykę ir klojo Piligrimą antklodėmis. Vienas jų padavė jam telefoną.
— Jums skambina ponia Dajer.
— Dėl Dievo meilės, dabar negaliu su ja kalbėti, — tarė Loganas. Jis atsiklaupė ir prijungė penkių litrų plazmos maišelį prie Piligrimo kaklo, paskui suleido jam steroidų nuo šoko. Arklys kvėpavo negiliai, nelygiai, jo sąnariai greitai vėso, ir Loganas, apibintavęs gyvulio kojas kraujavimui sustabdyti, suriko, kad dar atneštų antklodžių joms apvynioti.
Vienas gelbėjimo būrio narys iš greitosios pagalbos mašinos buvo paėmęs žalio audeklo, ir Loganas, atsargiai ištraukęs krauju permirkusią striukę iš krūtinės žaizdos, jos vieton sukimšo audeklą. Atsilošė ant kulnų gaudydamas kvapą ir ėmė traukti į švirkštą peniciliną. Jo marškiniai buvo tamsiai raudoni, šlapi, o kai pakėlė švirkštą oro burbuliukams išstumti, nuo alkūnių varvėjo kraujas.
— Šūdas, ne darbas, — tarė jis.
Suleido penicilino Piligrimui į kaklą. Arklys buvo leisgyvis. Užtektų vien žaizdos krūtinėje jo nugalabijimui pateisinti, o tai toli gražu ne viskas. Nosikaulis baisiai įlaužtas, keletas šonkaulių aiškiai sumalti, virš kairiojo kelio žioji bjauri žaizda, o mažesnių įdrėskimų ir įbrėžimų Dievas žino kiek. Pamatęs, kaip arklys kopia ant skardžio, neabejojo, kad jis apšlubo kaire priekine koja. Turėtų nugalabyti vargšą gyvulį, kad išvaduotų jį nuo kančių. Bet kai jau šitiek padarė, tegriebia jį velniai, jei leis tam mėgstančiam papyškinti šikniui džiaugtis, kad buvo teisus. Jei arklys pats nustips, ką gi.
Kupmenas atlydėjo gamyklos sunkvežimį su priekaba, ir Loganas pamatė, kad jie kažkur suieškojo net brezentinių juostų. Vaikinas iš gelbėjimo būrio tebestovėjo laikydamas telefoną, nes ponia Dajer vis dar laukė, ir Loganas paėmė ragelį.
— Gerai, dabar galim pasikalbėti, — tarė jis ir klausydamasis nurodinėjo, kur dėti juostas. Išgirdęs vargšės moters sušvelnintai perduodamą Anės atsakymą, šyptelėjo ir papurtė galvą.
— Nuostabu, — tarė. — Kaip malonu, kai tave vertina.
Jis atidavė telefoną ir per raudoną pažliugusį sniegą padėjo pakišti brezentines juostas Piligrimui po kryžiumi. Visi stovėjo, ir Loganas pamanė, kaip keistai atrodo jų vienodai raudonuojantys keliai. Kažkas padavė jam sausą švarką, ir pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai buvo atsidūręs upėje, jis suvokė, kad jam šalta.
Kupmenas su vairuotoju užkabino juostų galus ant keltuvo grandinių, ir visi atsitraukė, kol Piligrimas buvo lėtai keliamas į orą ir kaip negyvas dedamas ant priekabos. Loganas su dviem sanitarais irgi įlipo, ir jie tol tampė arklį už kojų, kol šis vėl atsigulė ant šono kaip anksčiau. Kupmenas padavė veterinarui įrankius, o kiti apklojo arklį.
Loganas dar kartą suleido steroidų ir išėmė dar vieną plazmos maišelį. Staiga pasijuto labai pavargęs. Sumetė, kad tikimybė, jog arklys pasieks jo kliniką gyvas, beveik lygi nuliui.
— Mes iš anksto paskambinsim, — tarė Kupmenas, — kad ten žinotų, kada jūsų laukti.
— Dėkui.
— Dabar viskas sutvarkyta?
— Regis, taip.
Kupmenas pliaukštelėjo per pikapo, sukabinto su priekaba, bagažinę ir šūktelėjo vairuotojui važiuoti. Pikapas lėtai ėmė kilti šlaitu.
— Sėkmės! — šūktelėjo Kupmenas įkandin, bet Loganas, regis, neišgirdo. Jaunasis šerifo pavaduotojas atrodė šiek tiek nusivylęs. Viskas buvo baigta, visi skirstėsi po namus. Išgirdęs už nugaros užtraukiamą užtrauktuką, atsigręžė. Medžiotojas dėjosi šautuvą į krepšį.
— Dėkui už pagalbą, — tarė Kupmenas. Medžiotojas linktelėjo, persimetė šautuvą per petį ir nuėjo.
Robertas krūptelėjęs pabudo ir valandėlę manė esąs savo kontoroje. Kompiuteris paklaiko, ekrane virpančios žalios linijos, kryžiuodamosi su dantytomis kaip kalnagūbrių viršūnėmis, vijo viena kitą. Viešpatie, pamanė jis, virusas. Siautėja Danfordo vertybinių popierių byloje. Paskui išvydo lovą, apklotą, tvarkingai užtiestą ant dukters kojos strampo, ir prisiminė, kur esąs.
Jis pažvelgė į laikrodį. Beveik penkios. Kambaryje tamsu, tik lempa kampe už lovos blausiai įrėmino šviesos rate Greisės galvą ir nuogus pečius. Jos akys buvo užmerktos, veidas giedras, lyg jai nė kiek nekliudytų plastikinių vamzdelių, įsiskverbusių į kūną, raizginys. Į burną buvo įkištas deguonies kaukės vamzdelis, dar vienas — į nosį ir į skrandį, per tąją maitino. Kiti vamzdeliai vingiavo nuo butelių ir maišelių, kabančių virš lovos, susipindami į kamuolį ties jos kaklu, lyg varžytųsi, kuris pirmas įsiverš į vožtuvą, įstatytą į jungo veną. Vožtuvą, kaip ir elektrodus ant smilkinių ir krūtinės bei skylutę, išpjautą virš mažytės krūties, pro kurią į širdį buvo įstatytas optinis stiklo pluošto vamzdelis, slėpė kūno spalvos lipnioji juostelė.
Jei ne žokėjaus kepuraitė, pasakė daktarai, mergaitė jau būtų nebegyva. Kai jos galva atsitrenkė į kelią, kepuraitė trūko, užtat galva — ne. Tačiau antrą kartą patikrinus vietomis pastebėtas šioks toks smegenų kraujavimas, todėl kaukolėje išgręžta skylutė ir įkištas kažkoks prietaisas, kuris dabar ten reguliuoja slėgį. Anot jų, deguonies kaukė neleis smegenims pabrinkti. Jo ritmingas šnarėjimas, primenantis mechaninės jūros bangų mūšą į kranto žvirgždą, ir užmigdė Robertą. Jis laikė dukters ranką, ir ji gulėjo atverstu delnu ten, kur netyčia ją buvo paleidęs. Jis vėl suėmė ją abiem rankom ir pajuto apgaulingą raminamą šilumą.
Jis pasilenkė ir švelniai prispaudė atlipusį juostelės gabalėlį, prilaikantį vieną iš kateterių jos rankoje. Pažvelgė į viršų, į aparatų bateriją: užsispyręs išreikalavo, kad jam paaiškintų jų paskirtį. Dabar net nepajudėjęs Robertas iš eilės viską patikrino, nužvelgė kiekvieną ekraną, vožtuvą, skysčio lygį, norėdamas įsitikinti, kad kol miegojo nieko neatsitiko. Žinojo, kad viskas kompiuterizuota ir centriniame pulte už kampo iškart suskambės pavojaus signalas, jei kas nors bus negerai, bet norėjo pats įsitikinti. Tai padaręs vis dar laikydamas Greisės ranką vėl įsitaisė savo vietoje. Anė miegojo mažame kambarėlyje, kuris jiems buvo paskirtas koridoriaus gale. Ji norėjo, kad jis ją vidurnaktį pažadintų, ketino perimti budėjimą, bet Robertas nusnūdo, todėl pamanė, jog leis jai miegoti toliau.
Įdėmiai įsižiūrėjęs į Greisės veidą pagalvojo, kad tarp šios žiaurios aparatūros ji atrodo perpus jaunesnė. Visada buvo sveikutėlė. Nuo gimimo ligoninėje buvo atsidūrusi tik vieną kartą, kai nupuolė nuo dviračio ir reikėjo susiūti kelį. Nors jos gimimas susijęs su drama, kuri užtruko ne vienerius metus.
Cezario pjūvis buvo nenumatytas. Po dvylikos valandų kankynės Anei užmarino apatinę kūno dalį. Kadangi atrodė, jog dar valandėlę nieko neįvyks, Robertas nuklydo į kavinę puodelio kavos ir sumuštinio. Kai po pusvalandžio grįžo į palatą, ten dėjosi velniai žino kas. Buvo panašu į karo laivo denį: visur laksto žaliai apsirengę žmonės, ant ratukų įvežama aparatūra, garsiai šaukiama, ką daryti. Kol jo nebuvo, pranešė jam, aparatas užfiksavo, kad kūdikiui gresia pavojus. Kaip penktojo dešimtmečio filmų apie karą herojus įlėkė akušeris ir pareiškė savo kariuomenei, kad būtina invazija.
Robertui visada atrodydavo, kad cezario pjūvis — nieko baisaus. Jokių šniokštavimų, stenėjimų ir riksmų, paprasčiausiai brūkšteli peiliu palei pažymėtą liniją ir be jokių pastangų išimi kūdikį. Visiškai nebuvo pasirengęs baisybei, kurią išvydo. Kai jis buvo įleistas ir išplėstomis akimis atsistojo kampe, jie jau darbavosi. Anei davė bendrąją narkozę, ir jis stebėjo, kaip tie visiškai svetimi vyrai naršo joje, išsitepę krauju iki alkūnių, traukia lauk krešulius ir drebia į kampą. Paskui jie praplėtė skylę metalinėmis žnyplėmis ir niurnėjo, tampė bei sukinėjo, kol vienas jų, karo didvyris, pagaliau suėmė, o visi kiti staiga nuščiuvo ir sužiuro, kaip jis iš žiojinčio Anės pilvo iškelia mažą padarėlį, baltą kaip marmuras nuo įsčių apnašo.
Tas vyriškis įsivaizdavo esąs labai sąmojingas ir nerūpestingai leptelėjo Robertui per petį: „Kitą kartą pavyks geriau. Mergaitė” Robertas būtų galėjęs jį užmušti. Bet kai, greit apšluostę ir įsitikinę, kad rankų ir kojų pirštų tiek, kiek reikia, jie padavė ją, suvystytą į baltą antklodę, jam, laikydamas dukrą ant rankų jis užmiršo savo pyktį. Paskui padėjo ją Anei ant pagalvės, kad pabudusi pirmiausia išvystų Greisę.
Kitą kartą pavyks geriau. Kito karto nebuvo. Abudu norėjo dar vieno vaiko, bet Anė keturis kartus persileido, pastarąjį kartą vos nenumirė, nes buvo nėščia jau ne pirmas mėnuo. Jiems buvo pasakyta, kad toliau mėginti neišmintinga, bet to ir sakyti nereikėjo. Sulig kiekvienu praradimu skausmas vis didėjo, kol galų gale abu pajuto, kad daugiau neištvers. Po pastarojo persileidimo prieš ketverius metus Anė pasakė, kad nori sterilizuotis. Jis suvokė, jog ji nori nubausti save, ir meldė to nedaryti. Pagaliau ji nenorom nusileido, tik įsidėjo spiralę ir niūriai pajuokavo, kad jei pasiseks, rezultatas bus toks pat.
Kaip tik tada Anei pasiūlė redaktorės darbą, ir ji, Roberto nustebimui, sutiko. Vėliau, matydamas, kaip atsiliepia jos pyktis ir nusivylimas naujajam darbui, jis suvokė, kad ji ėmėsi jo arba norėdama prasiblaškyti, arba vėlgi norėdama save nubausti. Galbūt ir dėl to, ir dėl to. Bet jis nė kiek nesistebėjo, kad ji pasiekė tokių stulbinamų laimėjimų, jog beveik kiekvienas svarbesnis šalies žurnalas bando ją prisivilioti.
Apie bendrą sielvartą, kad juodu neturi daugiau vaikų, jis su Ane nebekalbėjo. Tačiau šis tyliai smelkėsi pro kiekvieną jų santykių įtrūkimą.
Nebylus sielvartas tvyrojo čia ir šią popietę, kai Anė atvyko į ligoninę, o jis taip kvailai palūžo ir pravirko. Žinojo: Anė jaučia, jog jis kaltina ją, kad ji negali pagimdyti jam dar vieno vaiko. Galbūt ji taip šiurkščiai reagavo į jo ašaras, nes įžvelgė jose priekaišto šešėlį. Galbūt ji buvo teisi. Nes šis gležnas vaikelis, kuris guli čia, suluošintas chirurgo peilio, yra visas jų turtas. Kokia Anė neapdairi ir nedora, paleidusi į pasaulį tik vieną. Negi jis tikrai taip mano? Žinoma, ne. Bet kodėl tada taip nevaržomai išdėstė šią mintį sau?
Robertas visuomet jautė, kad myli žmoną labiau, negu jinai jį. Kad jinai jį myli, neabejojo. Jų santuoka, palyginti su daugelio kitų, buvo sėkminga. Tiek dvasiškai, tiek fiziškai jie, rodos, vis dar teikia malonumo vienas kitam. Bet visus tuos metus Robertas kone kasdien pagalvodavo, kaip jam pasisekė, kad ją tebeturi. Jis nesiliovė stebėtis, kodėl tokia energinga būtybė pasirinko tokį vyrą kaip jis.
Negalima sakyti, kad Robertas apie save buvo nekokios nuomonės. Objektyviai save vertino (o objektyvumą laikė vienu savo privalumų) ir manė, kad yra vienas iš gabiausių advokatų. Be to, geras tėvas, geras draugas tiems nedaugeliui artimų bičiulių, kuriuos turi, ir, nepaisant nūnai paplitusių anekdotų apie advokatus, tikrai doras žmogus. Bet nors ir nemanė esąs nuobodus, žinojo, kad jam trūksta Anės žavesio. Ne, ne žavesio, gyvumo. Tuo ji visada jį jaudino, nuo pat pirmosios nakties Afrikoje, kai atidaręs duris išvydo ją su lagaminais.
Buvo šešeriais metais vyresnis už ją, bet dažnai jausdavosi kur kas senesnis. O kur dar žavūs ir įtakingi vyrai, kurių ji sutikdavo. Robertas laikė mažu stebuklu, kad ji tenkinasi juo. Negana to, jis neabejojo, kiek tokiais dalykais gali neabejoti mąstantis vyriškis, kad ji niekad nesulaužė ištikimybės.
Tačiau po ano pavasario, kai Anė perėjo į naują darbą, jų santykiai pasidarė įtempti. Nuo kraujo nuleidinėjimo kontoroje ji tapo irzli ir kritiškesnė negu paprastai. Ir Greisė, ir net Elsa pastebėjo šią permainą, todėl kai Anė sukinėdavosi aplink, elgdavosi apdairiau. Elsai, regis, palengvėdavo, kai pirmas namo iš kontoros grįždavo jis, o ne Anė. Ji greit perduodavo, kas skambino ir ką sakė, parodydavo jam, ką pagaminusi vakarienės, ir išsiskubindavo, kol dar neparsirado Anė.
Robertas pajuto ant peties ranką ir pakėlęs akis išvydo greta stovinčią žmoną, lyg būtų mintimis ją prisišaukęs. Jai po akimis juodavo ratilai. Paėmė jos ranką ir prispaudė prie savo skruosto.
— Miegojai? — paklausė.
— Kaip kūdikis. Ketinai mane pažadinti.
— Aš irgi užmigau.
Ji nusišypsojo ir pažvelgė į Greisę.
— Jokių permainų?
Jis papurtė galvą. Jie kalbėjosi tyliai, lyg bijotų pažadinti mergaitę. Valandėlę abu žiūrėjo į ją, Anė tebelaikė ranką jam ant peties, o deguonies kaukė šnarėdama seikėjo įsivyravusią tylą. Staiga Anė sudrebėjo ir atitraukė ranką. Kiečiau susisupo į vilnonį švarkelį ir sunėrė rankas.
— Pamaniau, kad vertėtų nuvažiuoti namo ir atvežti kai kuriuos jos daiktus, — tarė ji. — Na, kad būtų čia, kai ji atsipeikės.
— Aš einu. Nereikia dabar tau važiuoti.
— Ne, aš noriu. Tikrai. Gali man duoti raktus?
Jis sugraibė juos ir padavė.
— Paruošiu paketą ir mudviem. Ar tau nereikia ko nors ypatingo?
— Tik drabužių, gal skustuvą.
Ji pasilenkė ir pabučiavo į kaktą.
— Būk atsargi, — tarė jis.
— Gerai. Ilgai neužtruksiu.
Jis žiūrėjo, kaip ji nueina. Ji sustojo prie durų ir pažvelgė į jį; jis suprato, kad Anė nori kažką pasakyti.
— Ką? — paklausė. Bet ji šyptelėjo ir papurtė galvą. Tada nusisuko ir išėjo.
Keliai buvo nuvalyti ir šiuo metu visiškai tušti, neskaitant vieno kito smėlį vežančio sunkvežimio. Anė važiavo į pietus 87-uoju, paskui į rytus 90-uoju plentu, pasukusi tuo pačiu keliu, kaip ir vilkikas praėjusį rytą.
Atodrėkio nebuvo, ir automobilio žibintai apšvietė nedideles purvino sniego krūveles pakelėje. Robertas uždėjo žiemines padangas, jos tyliai šnarėjo gremždamos smėlėtą asfaltą. Radijas transliavo pokalbį telefonu, kažkokia moteriškė pasakojo, kaip jai neramu dėl paauglio sūnaus. Neseniai nusipirkusi naują automobilį „Nissan”, ir berniukas, regis, jį įsimylėjęs. Valandų valandas sėdįs jame, glostąs, o šiandien ji įėjusi į garažą ir užklupusi jį mylintis su išmetamuoju vamzdžiu.
— Panašu į maniją, a? — tarė laidos vedėjas, jo vardas buvo Melvinas.
Visos laidos telefonu, regis, nebegali išsiversti be kietaširdžių gudruolių vedėjų, ir Anė niekaip nesuprato, kodėl žmonės nesiliauja skambinę, nors puikiai žino, kad bus pažeminti. Galbūt toks ir yra jų tikslas. Moteriškė, nieko nepajutusi, pliauškė toliau:
— Taip, matyt, taip ir yra. Bet aš nežinau, ką daryti.
— Nieko, — sušuko Melvinas. — Vaikis netrukus pervargs. Kitas pašnekovas …
Anė išsuko iš plento į kelią, kuris kalvos šlaitu vingiavo iki jų namo. Paviršiuje spindėjo kietai sumintas sniegas, ir ji, atsargiai pravažiavusi medžių tuneliu, įsuko į keliuką, kurį šį rytą veikiausiai atkasė Robertas. Žibintai apšvietė baltą virš jos iškilusį namo su vėjinėmis priekį, frontonų pro aukštus bukmedžius nebuvo matyti. Viduje šviesa nedegė, tik švystelėjus žibintams melsvai plykstelėjo prieškambario sienos ir lubos. Kai Anė apsukusi namą laukė, kol atsidarys požeminio garažo vartai, lauke automatiškai užsidegė šviesa.
Virtuvėje viskas tebebuvo taip, kaip paliko Robertas. Bufeto durelės atidarytos, ant stalo du neiškrauti maisto produktų krepšiai. Viename ištirpo ledai, prasisunkė ir nuo stalo lašėjo į mažą rausvą ežeriuką ant grindų. Mirksėjo raudona atsakiklio lemputė, rodydama, kad būta skambučių. Bet Anė nejautė jokio noro juos išklausyti. Ji pamatė raštelį, kurį Greisė buvo parašiusi Robertui, ir užsižiūrėjo į jį, kažkodėl nedrįsdama paliesti. Paskui staiga apsisuko ir ėmėsi darbo: iššluostė ištirpusius ledus ir sudėliojo į vietas maistą, kuris dar nebuvo sugedęs.
Viršuje į krepšį dėdama Roberto ir savo daiktus, jautėsi keistai, kaip robotas, lyg kiekvienas jos veiksmas būtų buvęs užprogramuotas. Pamanė, kad stingulį sukėlė šokas, o gal tai savotiškas protestas.
Šventa tiesa, kad pirmą kartą pamačiusi Greisę po operacijos ji negalėjo patikėti — toks svetimas, toks keistas buvo vaizdas. Beveik pavydėjo Robertui jo tikro skausmo. Matė, kaip jo akys klaidžioja Greisės kūnu, kaip iš jų sulig kiekviena gydytojų padaryta intervencija trykšte trykšta kančia. O Anė tik žiūrėjo. Naujasis dukters variantas buvo tikrovė, tačiau neturinti prasmės.
Anės drabužiai ir plaukai trenkė ligonine, todėl ji nusirengė ir palindo po dušu. Valandėlę stovėjo po tekančiu vandeniu, paskui sukiojo čiaupą tol, kol vanduo beveik nebepakenčiamai įkaito. Tada ištiesė ranką ir pasuko dušo galvutę iki paskutinės padalos, kad vanduo badytų kaip karštomis adatomis. Užsimerkė, užvertė galvą ir garsiai suriko iš skausmo. Bet nesilpnino srovės, džiaugėsi, kad skauda. Taip, ji dar gali jausti. Tokį skausmą ji dar gali jausti.
Kai ji išniro iš po dušo, vonios kambarys buvo pilnas garų. Perbraukė rankšluosčiu per veidrodį, tik iš dalies jį nuvalydama, tada nusišluostė pati, žiūrėdama į nešvarų, išsklidusį kažkokios visiškai į save nepanašios būtybės atvaizdą. Jai patikdavo savas kūnas, nors buvo apkūnesnis ir didesnėmis krūtimis negu silfidžių, stypčiojančių madoms skirtuose jos žurnalo puslapiuose. Tačiau aprasojęs veidrodis atspindėjo iškreiptą rausvą jos abstrakciją, lyg išlipusią iš Frensio Beikono paveikslo; ji taip sutrikdė Anę, kad ši išjungė šviesą ir greit grįžo į miegamąjį.
Greisės kambaryje viskas buvo palikta taip, kaip praėjusį rytą, kai ji išėjo. Ilgi teniso marškinėliai, kuriuos ji vilkėdavo vietoj naktinių, gulėjo numesti nepaklotos lovos kojūgalyje. Ant grindų voliojosi džinsai, ir Anė pasilenkė jų pakelti. Šitie buvo su atspurusiomis skylėmis ties keliais, užlopytomis iš senos Anės suknelės iškirptomis gėlėto kartūno skiautėmis. Ji prisiminė, kaip pasisiūlė tai padaryti ir kaip įsižeidė, kai Greisė šaltai atsakė, kad verčiau tuo tegu užsiima Elsa. Anė griebėsi įprastos gudrybės ir įsižeidusi kilstelėjo antakį, kad Greisė pasijustų kalta.
— Mama, nepyk, — tarė ši apkabindama motiną. — Bet juk žinai, kad nemoki siūti.
— Moku, — atsiliepė Anė, paversdama juokais abiem visai nejuokingą dalyką.
— Na, gal ir moki. Bet Elsa prisius liuksiškai.
— Nori pasakyti, puikiai, — Anė nuolat kabinėjosi prie dukters kalbos, tokiais atvejais prabildama ryškiausiu anglišku akcentu. Tada Greisė iškart prisimindavo tarmiškiausią kalifornietišką šnektą.
— Ai, mama, koks skirtumas. Juk žinai, kad mano teisybė.
Anė sulankstė džinsus ir padėjo į vietą. Tada paklojo lovą ir ėmė dairytis po kambarį svarstydama, ką pasiimti į ligoninę. Virš lovos kabančiame regztyje buvo krūva minkštų žaisliukų, ištisas zoologijos sodas — nuo lokių ir bizonų iki peslių bei didžiųjų orkų. Tiek šeimos narių, tiek draugų atvežti iš visų žemės rutulio kampelių, jie iš eilės miegodavo Greisės lovoje. Kas naktį ji skrupulingai bešališkai išsirinkdavo du ar tris pagal dydį ir atremdavo į pagalvę. Anė pamatė, kad praėjusią naktį buvo skunko ir kažkokio akį rėžiančio slibino, kadaise Roberto parvežto iš Honkongo, eilė. Anė įdėjo juos į regztį ir ėmė kuistis ieškodama seniausio Greisės draugo — pingvino Godfrio, kurį Roberto bendradarbiai atsiuntė į ligoninę tą dieną, kai gimė Greisė. Dabar vietoj vienos akies buvo saga, o jis pats išplero ir išbluko nuo gausybės kelionių į skalbyklą. Anė ištraukė jį ir įbruko į krepšį.
Ji nuėjo prie stalo netoli lango, supakavo Greisės nešiojamąjį magnetofoną ir kasečių dėžutę, kurią ši visada imdavo į kelionę. Daktaras sakė, kad reikėtų pabandyti jai leisti muziką. Ant stalo stovėjo dvi įrėmintos nuotraukos, viena — jų visų trijų valtyje. Greisė sėdėjo vidury, apkabinusi juos abu per pečius, ir visi kvatojo. Fotografuota prieš penkerius metus Kodo kyšulyje; buvo ar tik ne pačios smagiausios jų atostogos. Anė įsidėjo ją į rankinę ir paėmė antrąją. Tai buvo Piligrimas, fotografuotas lauke už arklidžių praėjusią vasarą, netrukus po to, kai jie jį įsigijo. Jis buvo be balno ir kamanų, net be apynasrio, plaukas žvilgėjo saulėje. Žirgas veržėsi į priekį, bet galvą laikė atsukęs ir žvelgė tiesiai į fotoaparatą. Iki šiol Anė nebuvo įsižiūrėjusi į šią nuotrauką, o dabar, kai įsižiūrėjo, įdėmus arklio žvilgsnis ją sutrikdė.
Neturėjo supratimo, ar Piligrimas dar gyvas. Ponia Dajer, vakar vakare skambinusi į ligoninę, tepasakė, kad jis nuvežtas pas veterinarą įetemą, o paskui jį išvešią į Kornelį. Žvelgdama į jo nuotrauką Anė pajuto sąžinės priekaištus. Ne dėl to, kad nežino, koks jo likimas, bet dėl kažko kito, svarbesnio — dar nesuprato dėl ko. Įsidėjo nuotrauką į krepšį, išjungė šviesą ir nulipo laiptais.
Pro aukštus holo langus jau skverbėsi blausus rytas. Anė padėjo krepšį ir nuėjo į virtuvę nejungdama šviesos. Pamanė, kad išsivirs puodelį kavos, o tada patikrins autoatsakiklį. Laukdama, kol varinis arbatinukas užvirs, nuėjo prie lango.
Lauke, vos už kelių jardų nuo jos, stovėjo grupė baltauodegių elnių. Stovėjo nejudėdami ir spoksojo į ją. Gal jie nori ėsti? Net šalčiausią žiemą nebuvo mačiusi jų taip arti namų. Ką tai reiškia? Suskaičiavo juos. Dvylika, ne — trylika. Po vieną kiekvieniems dukters gyvenimo metams. Anė liepė sau nebūti juokingai.
Pasigirdo žemas vis garsėjantis švilpimas — užvirė arbatinukas. Elniai irgi jį išgirdo, kaip vienas apsisuko ir nuskuodė, o jų uodegytės pašėlusiai šokinėjo, jiems dumiant pro tvenkinį į mišką. Visagalis Dieve, nutirpo Anė, ji nebegyva.