Dvidešimt devintas skyrius
Maisto savaitgaliui Anė nusipirko pakeliui į oro uostą; be abejo, tai reikėjo padaryti grįžtant atgal. Penkios valandos įkaitusiame automobilyje lašišai tikrai neišėjo į naudą. Butės prekybos centras buvo geriausias iš visų, kuriuose jai teko lankytis atvykus į Montaną. Čia galėjai nusipirkti netgi saulėje prinokusių pomidorų ir mažų vazonėlių su baziliku, kuris vežamas į namus graudžiai apvyto. Anė palaistė baziliką ir pastatė ant palangės. Gal atsigaus. Deja, to tikėtis iš lašišos būtų buvę per daug. Anė įdėjo ją į kriauklę ir atsuko šaltą vandenį, vildamasi nuplauti amoniako kvapą.
Vandens šniokštimas nuslopino nesiliaujantį tylų perkūno grumėjimą. Plaudama žuvies šonus Anė žiūrėjo, kaip nuskusti žvynai virpėdami ir sukdamiesi dingsta kartu su vandeniu. Tada pašalino žarnas ir nuleido kraują iš išpurtusio plėvėto žuvies kūno, kuris netrukus sublizgo blausia rausva spalva. Dvokė nebe taip aitriai, bet pajutus glebią žuvį rankose jai pasidarė taip šleikštu, kad teko lašišą palikti ant džiovinimo lentos ir greit lėkti į verandą.
Oras buvo karštas, troškus ir nė kiek neatgaivino. Beveik sutemę, nors buvo dar per anksti. Juodi pikti debesys geltonom gyslom kybojo taip žemai, kad, rodės, slėgė žemę.
Robertas su Greise išėjo bemaž prieš valandą. Anė norėjo palaukti ryto, bet Greisė užsispyrė. Ji norėjo tučtuojau supažindinti Robertą su Bukeriais ir parodyti jam Piligrimą. Neleido net namo kaip reikiant apžiūrėti ir išsitempė, kad šis nuvežtų ją į rančą. Norėjo, kad ir Anė važiuotų, bet ji atsisakė: pagaminsianti vakarienę ir lauksianti jų. Geriau nematyti, kaip Tomas susitiks su Robertu. Nežinotų, kur dėti akis. Vien pagalvojus apie tai dar labiau supyko širdis.
Ji išsimaudė ir persirengė suknele, bet iškart vėl pasijuto prakaituota. Išėjo į verandą ir įkvėpė niekam tikusio oro. Tada lėtai nužingsniavo į namo priekį, iš kur bus galima pirmiausia juos grįžtančius pamatyti.
Ji matė, kaip Tomas, Robertas ir vaikai ropščiasi į ševį ir kaip automobilis apačioje važiuoja pievų pusėn. Iš tos vietos, kur ji stovėjo, buvo matyti tik Tomas, sėdintis vairuotojo vietoje. Jis nepakėlė akių. Buvo nusisukęs į šalia sėdintį Robertą ir kalbėjosi su juo. Anė svarstė, koks jis jam pasirodė. Lyg ją pačią vertintų pagal jos atstovą.
Visą savaitę Tomas vengė jos, ir nors ji manė žinanti kodėl, vis tiek jautėsi, lyg joje būtų atsivėrusi ir vis plėstųsi kažkokia tuštuma. Kai Greisė išvažiuodavo į Šoto pas Terę Karlson, Anė laukdavo, kol jis, kaip paprastai, paskambins ir pakvies pajodinėti, širdyje jausdama, kad nepaskambins. Kai ji su Greise nueidavo pasižiūrėti, ką jis daro Piligrimui, dirbdavo taip atsidėjęs, kad jos beveik nepastebėdavo. O paskui jie kalbėdavosi apie visokius niekus tarsi tik iš mandagumo.
Ji norėjo pasikalbėti su juo, pasakyti, kad gailisi to, kas įvyko, nors ir nesigailėjo. Naktį gulėdama viena lovoje įsivaizduodavo, kaip abu švelniai liečia vienas kitą, kol įsisvajodavo taip, kad kūną suskausdavo iš geismo. Norėjo pasakyti apgailestaujanti tik dėl to, kad jis apie ją blogai negalvotų. Bet vienintelė proga pasitaikė tą pirmą vakarą, jam parvežus Greisę namo. O kai ji prabilo, Tomas ją nutraukė, lyg žinodamas, ką ji norinti pasakyti. Nuvažiuojančio žvilgsnis buvo toks, kad ji vos nenulėkė iš paskos šaukdama jį.
Anė stovėjo sukryžiavusi rankas ir žiūrėjo, kaip kažkur virš apgaubto įkapėmis kalnų masyvo žaibuoja. Matė ševio šviesas tarp medžių palei brastą, o kai jos pasuko į taką, ant peties pajuto sunkų lietaus lašą. Ji pakėlė akis, kitas lašas ištiško kaktos viduryje ir nuriedėjo veidu. Oras staiga atvėso ir prisipildė šviežiai sulytų dulkių kvapo. Anė pamatė, kaip slėniu jos pusėn lyg siena artėja lietus. Apsisuko ir nuskubėjo į vidų kepti lašišos.
Jis — šaunus vyras. O ko dar Tomas galėjo tikėtis? Gyvas, linksmas, įdomus, o svarbiausia — jam įdomu. Robertas pasilenkė į priekį, mėgindamas kažką įžiūrėti pro valytuvų bergždžiai brėžiamą lanką. Lietus taip barbeno į automobilio stogą, kad reikėjo šaukti norint susikalbėti.
— Jei oras Montanoje nepatinka, luktelėk penkias minutes, — tarė Robertas.
Tomas nusijuokė.
— Greisė pasakė?
— Perskaičiau turisto vadove.
— Tėtis visiškas neišmanėlis, jei kalbėsim apie turisto vadovus, — sušuko Greisė iš už nugaros.
— Ačiū, zuikuti, aš irgi tave myliu.
Tomas šyptelėjo.
— Na, gerai. Atrodo, kad lis.
Jis juos pavežė į kalnus tiek, kiek buvo galima patogiai pakilti automobiliu. Jie pamatė keletą elnių, vanagą ar du, ir pagaliau aukščiausioje slėnio vietoje, pačiam pakrašty, briedžių kaimenę. Briedžiukai, kai kurie gimę vos prieš savaitę, nuo griaustinio slėpėsi už motinų. Robertas atsivežė žiūronus, tad jie ne mažiau kaip dešimt minučių apžiūrinėjo anuos, o vaikai niovėsi, kurio dabar eilė. Tomas bandė pamėgdžioti medžioklės ragą, bet dideliam patinui šešių šakų ragais tai nepadarė jokio įspūdžio.
— Kiek gali sverti toks patinas? — paklausė Robertas.
— O, septynis šimtus svarų, gal ir daugiau. Rugpjūčio mėnesį vien ragai gali sverti penkiasdešimt.
— Kada nors šaudėte juos?
— Mano brolis Frenkas kartais medžioja. O man labiau patinka žiūrėti, kaip jų galvos kruta tenai, o ne kabo kur nors ant sienos.
Grįžtant namo jis dar daug ko klausinėjo, o Greisė jį visą laiką erzino. Tomas galvojo apie Anę ir jos klausimus, kai buvo čia su ja atjojęs tuos kelis kartus, ir svarstė, ar Robertas perėmė jos įprotį, ar jinai jo, ar jie abu tokie iš prigimties ir tiesiog tinka vienas kitam. Matyt, taip ir yra, nusprendė Tomas. Jie tiesiog tinka vienas kitam. Bandė galvoti apie ką nors kita.
Vanduo kliokė taku iki pat pirkios prie upelio. Už namo lietaus čiurkšlės pliaupė nuo kiekvieno stogo kampo. Tomas pasakė, jog juodu su Džo lariatą iš rančos atvarysią vėliau. Jis privažiavo prie pat verandos, kad Robertas su Greise išlipę neperšlaptų. Robertas išlindo pirmas. Jis užtrenkė dureles, tada Greisė nuo galinės sėdynės pašnibždom greit paklausė Tomo, kaip sekėsi Piligrimui. Nors šiandien jie kartu apžiūrėjo arklį, bet pasikalbėti vienu du neturėjo kada.
— Gerai sekėsi. Tau pavyks.
Ji išsišiepė iki ausų, o Džo iš džiaugsmo gnybtelėjo jai į ranką. Nebebuvo laiko klausinėti, nes Robertas atidarė jos pusės dureles, kad Greisė išliptų.
Tomui turėjo ateiti į galvą, kad sulytas purvas verandos pakrašty slidus. Bet apie tai pagalvojo tik tada, kai Greisė išlipo iš mašinos ir neišsilaikė. Griūdama ji tyliai aiktelėjo. Tomas iššoko lauk ir apibėgo automobilį iš priekio.
Robertas susirūpinęs palinko prie jos.
— Dievuliau, Greise, ar neužsigavai?
— Man nieko neatsitiko, — ji jau bandė stotis, regis, labiau suglumusi negu prisitrenkusi. — Tėti, man iš tiesų nieko neatsitiko.
Išpuolė Anė ir pati vos nepargriuvo.
— Kas atsitiko?
— Nieko, — atsakė Robertas. — Ji tik paslydo.
Labai susirūpinęs Džo irgi išlipo. Jie pakėlė Greisę. Atsistodama ji krūptelėjo. Robertas tebelaikė apkabinęs jos pečius.
— Vaikeli, tu tikrai neužsigavai?
— Tėti, nepanikuok. Man nieko nėra.
Ji šlubavo, bet vedama į trobą stengėsi tai nuslėpti. Bijodami pražiopsoti tokią dramą, dvyniai irgi buvo besmunką vidun. Tomas juos sustabdė ir švelniai liepė sėsti atgal. Iš Greisės veido buvo matyti, kad jaučiasi pažeminta, todėl Tomas nusprendė, jog metas važiuoti.
— Tai iki ryt ryto.
— Gerai, — pasakė Robertas. — Dėkui už ekskursiją.
— Nėr už ką.
Jis mirktelėjo Greisei ir palinkėjo gerai išsimiegoti, o ji narsiai šyptelėjo ir pasakė taip ir padarysianti. Jis išstūmė Džo lauk pro duris, tada atsisuko atsisveikinti, ir jo akys susidūrė su Anės. Jų žvilgsnis susitiko tik akimirkos dalį, tačiau jame atsispindėjo viskas, ką kalbėjo jųdviejų širdys.
Tomas kilstelėjo skrybėlę ir palinkėjo labos nakties.
Ji suprato, kad kažkas lūžo, vos atsitrenkusi į verandos grindis, ir vieną siaubingą akimirką pamanė, jog šlaunikaulis. Tik atsistojusi įsitikino, kad ne. Buvo sukrėsta ir dievaži suglumusi, bet neužsigavo.
Atsitiko kur kas blogesnis dalykas. Protezo mova trūko nuo viršaus iki apačios.
Nusismaukusi sumurkšlintus džinsus Greisė sėdėjo ant vonios krašto su protezu rankoje. Trūkusios movos vidus buvo šiltas, drėgnas ir trenkė prakaitu. Galbūt pavyktų jį suklijuoti klijais, lipniąja juostele ar dar kaip nors. Bet tada teks viską papasakoti, o jei suklijuoti nepavyks, jai nieku gyvu neleis rytoj joti Piligrimu.
Išvažiavus Bukeriams prisiėjo gerokai pavaidinti, kad įrodytų, jog nieko neatsitiko. Turėjo šypsotis, juokauti ir mažiausiai tuziną kartų pakartoti mamai su tėčiu, kad neužsigavo. Pagaliau jie ja kaip ir patikėjo. Nusprendusi, kad viskas gerai, pareiškė pirma einanti maudytis ir paspruko į vonią užsidariusi apžiūrėti padarytos žalos. Eidama per svetainę jautė, kaip tas velnio daiktas slankioja bige, o lipti laiptais iš tiesų buvo ne juokas. Jei jau tai sunku, tai kaip, po perkūnais, jos Piligrimu? Velniava! Kaip kvaila šitaip pargriūti. Ėmė ir viską sugadino.
Ji ilgai sėdėjo ir galvojo. Girdėjo, kaip Robertas apačioje susijaudinęs pasakoja apie briedį. Jis bandė pamėgdžioti Tomo trimitavimą. Išėjo visiškai nepanašiai. Išgirdo juokiantis Anę. Kaip šaunu, kad jis pagaliau čia. Jei Greisė dabar papasakotų, kas atsitiko, visas vakaras būtų sužlugdytas.
Ji pasiryžo. Atsistojo, persilenkė per vonią ir pasiėmė dėžutę pleistro iš vaistų spintelės. Sutaisys, kaip sugebės, o rytą pabandys joti Gonzu. Jei neklius, niekam nesakys, kol neužsės ant Piligrimo.
Anė išjungė vonios kambario šviesą ir tyliai nuėjo laiptų aikštele į Greisės kambarį. Durys buvo praviros ir tyliai sugirgždėjo, kai ji plačiai jas atlapojo. Naktinė lemputė, kurią jos nusipirko Didžiuosiuose Kriokliuose vietoj sudužusios, tebedegė. Naktis, kai ji sudužo, dabar atrodė Anei priklausanti kitam gyvenimui.
— Greise, vaikeli?
Niekas neatsakė. Anė priėjo prie lovos ir išjungė lempą. Akis užkliuvo už protezo, kuris, užuot stovėjęs įprastinėje vietoje prie sienos, voliojosi ant grindų, užkištas šešėlyje tarp lovos ir stalo. Miegodama Greisė kvėpavo taip tyliai, kad Anė įtempė ausis, norėdama išgirsti jos alsavimą. Mergaitės plaukai kaip tamsios upės žiotys sūkuriavo ant pagalvės. Anė valandėlę stovėjo žiūrėdama į ją.
Ji taip narsiai elgėsi, kai pargriuvo. Anė žinojo, kad turėjo skaudėti. Paskui jiems valgant ir visą vakarą buvo tokia smagi ir gyva, linksma. Fantastiškas vaikas. Prieš vakarienę virtuvėje, kol Robertas viršuje maudėsi, ji papasakojo Anei, ką Tomas sakęs dėl jojimo Piligrimu. Ji nenustygo iš susijaudinimo įsivaizduodama, kaip nustebins tėtį, jeigu viskas bus gerai. Džo ketino vestis jį parodyti Brontės kumeliuko, o paskui, kai ji jau sėdės ant Piligrimo, drauge grįžti. Anė truputį dvejojo, ji spėjo, kad dvejotų ir Robertas. Bet jei Tomas mano, kad viskas gerai, tebūnie.
— Atrodo, jis iš tiesų šaunus vyrukas, — pasakė Robertas, įsidėdamas dar vieną gabalą lašišos, kuri netikėtai buvo skani.
— Jis mums labai geras, — tarė Anė kuo abejingiau. Trumpam stojo tyla, ir jos žodžiai pakibo ore kaip apžiūrai. Laimė, kad Greisė prašneko apie kažkokius dalykus, kuriuos Tomas šią savaitę išdarinėjo su Piligrimu.
Anė pasilenkė ir švelniai pabučiavo dukterį į skruostą. Greisė atsiliepė iš nežinomų tolių kažką sušnibždėdama.
Robertas jau gulėjo lovoje. Jis buvo nuogas. Kai ji įėjo vidun ir pradėjo nusirengti, jis padėjo knygą ir laukdamas ją stebėjo. Daugelį metų tai buvo įprastinis jo ženklas, ir anksčiau jai patikdavo nusirengti jo akivaizdoje, tai net sujaudindavo ją. Tačiau dabar jo nebylus žvilgsnis trikdė ir buvo beveik nepakenčiamas. Aišku, ji žinojo, kad šiąnakt jis norės mylėtis, juk taip ilgai nesimatę. Visą vakarą to bijojo.
Ji nusivilko suknelę, padėjo ant kėdės ir staiga taip skaudžiai pajuto jo skvarbų žvilgsnį ir slegiančią tylą, kad priėjo prie lango ir atitraukusi užuolaidą pažvelgė į lauką.
— Nustojo lyti.
— Prieš kokį pusvalandį.
— Aha.
Ji žvelgė į rančą. Nors niekad nebuvo Tomo kambaryje, bet žinojo, kuris langas, ir matė, jog šviesa tebedega. O Dieve, pamanė, kodėl negali būti tu? Kodėl ne mes? Nuo šios minties ją užplūdo tokia ilgesinga neviltis, kad turėjo skubiai užtraukti užuolaidą ir nusigręžti. Greit nusisegė liemenėlę, nusimovė kelnaites ir buvo beimanti didžiulius teniso marškinėlius, kuriuos paprastai vilkėdavo vietoj naktinių.
— Nesivilk, — tyliai tarė Robertas. Ji atsisuko ir jis nusišypsojo. — Eikš.
Jis ištiesė į ją rankas, ji sunkiai nurijo seilę, iš paskutiniųjų stengdamasi nusišypsoti ir melsdamasi, kad jis neperprastų jos žvilgsnio. Padėjo marškinėlius ir priėjo prie lovos jausdamasi nepadoriai nuoga. Atsisėdo ant lovos greta jo ir nesusitvardžiusi sudrebėjo, kai jis viena ranka apkabino jai kaklą, o antrąja suėmė kairę krūtį.
— Tau šalta?
— Truputį.
Jis švelniai prisitraukė jos galvą ir pabučiavo taip, kaip visada bučiuodavo. O ji kiekviena kūno dalele, kurią dar galėjo įveikti, stengėsi išdildyti iš atminties visus palyginimus ir ištirpti įprastiniuose jo lūpų vingiuose, įprastiniame jų skonyje bei kvape ir įprastinėje jo delno šilumoje.
Užmerkė akis, bet negalėjo numalšinti prasiveržusio jausmo, kad ji — išdavikė. Išdavė šį gerą ir mylintį žmogų, ir gal ne tiek tuo, ką darė su Tomu, bet tuo, ką troško daryti. Tačiau daug stipriau, nors ir sakė sau, kad tai kvaila, juto išdavusi Tomą tuo, ką daro dabar.
Robertas nuklojo antklodę ir pasislinko, padarydamas jai vietos greta. Ji pamatė pažįstamus šviesiai rudus plaukus papilvėje ir godžiai išbrinkusią rausvą jo varpą. Jis brūkštelėjo jai per šlaunį, kai ji atsigulė greta ir vėl susirado jo burną.
— Ane, aš taip tavęs pasiilgau.
— Aš irgi.
— Tikrai?
— Ššš … Žinoma, pasiilgau.
Ji pajuto, kaip jo delnas slenka jos šonu per šlaunį pilvo link, ir suvokė, kad jis paglostys jai tarp kojų ir pajus, jog ji nė kiek nesusijaudinusi. Kai jo pirštai pasiekė plaukus, ji slystelėjo žemyn.
— Leisk man pirmiausia, — tarė. Įsitaisė jam tarp kojų ir apžiojo. Tai buvo dariusi labai seniai, prieš daugelį metų, ir jis trūksmingai atsiduso.
— Oi Ane, nežinau, ar galiu tai priimti.
— Nesvarbu. Aš noriu.
Kokiais išradingais melagiais mus paverčia meilė, pamanė ji. Kokiais paslaptingais ir vingiuotais takais ji prispiria mus eiti. Ir kai jis užbaigė, užplūsta liūdno tikrumo ji suvokė: kad ir kas atsitiktų, jie niekad nebebus tokie pat, šis kaltės padiktuotas veiksmas — jos slapta išsiskyrimo dovana.
Vėliau, užgesinus šviesą, jis įėjo į ją. Naktis buvo tokia tamsi, kad jie nematė vienas kito akių. Ir apsaugota tamsos Anė pagaliau pajuto geismą. Paklususi lygiam sueities ritmui ir atsidūrusi už sielvarto, trumpam užsimiršo.