Trisdešimtas skyrius

Po pusryčių Robertas nuvežė Greisę prie tvarto. Lietus atgaivino ir atvėsino orą, o dangus išlinko plačia be menkiausios kliaudos mėlyne. Jis jau buvo pastebėjęs, kad šįryt Greisė tykesnė, rimtesnė, ir pakeliui paklausė, ar jai kas neatsitiko.

— Tėti, prašau liautis. Aš jaučiuosi puikiai. Prašau.

— Atleisk.

Ji nusišypsojo, patapšnojo jam ranką, ir jis nebeklausinėjo. Prieš išvažiuodama paskambino Džo, ir kai jie atvyko, jis jau buvo atvedęs Gonzą iš diendaržio. Kai jie išlipo iš lariato, Džo plačiai nusišypsojo.

— Labas rytas, jaunuoli, — tarė Robertas.

— Labas, pone Maklinai.

— Vadink mane Robertu.

— Gerai, pone.

Jie nuvedė Gonzą į tvartą. Robertas pastebėjo, kad šiandien Greisė, regis, labiau šlubuoja negu vakar. Kartą ji vos neprarado pusiausvyros ir turėjo įsitverti gardo vartelių, kad nepargriūtų. Jis stovėjo, žiūrėjo, kaip balnojamas Gonzas, ir klausinėjo Džo apie ponį: kiek jam metų, koks ūgis, ar būdas kuo nors ypatingas. Džo atsakinėjo išsamiai ir mandagiai. Greisė neištarė nė žodžio. Robertas iš surauktos kaktos suprato, kad kažkas jai neduoda ramybės. Iš Džo žvilgsnių spėjo, jog ir šis mato, bet abu numanė, kad geriau neklausinėti.

Jie išvedė Gonzą į areną. Greisė pasiruošė sėstis ant arklio.

— Be kepurės? — paklausė Robertas.

— Turi omeny kietą?

— Na, taip.

— Taip, tėti. Be kepurės.

Robertas patraukė pečiais ir šyptelėjo.

— Tu geriau žinai.

Greisė prisimerkė. Džo vedžiojo akimis nuo vieno prie kito ir šypsojosi. Greisė suėmė pavadį ir atsirėmusi į Džo petį įkišo kairę koją į balno kilpą. Kai ji atsistojo ant protezo, kažkas, matyt, neatlaikė, ir Robertas pamatė ją krūptelint.

— Velnias!

— Kas yra?

— Nieko. Viskas gerai.

Ji taip stengėsi, kad net aiktelėjo permesdama koją per balną. Bet dar nespėjus jai atsisėsti Robertas suvokė, kad kažkas negerai. Paskui pamatė, kaip persikreipė jos veidas, ir suprato, kad ji verkia.

— Greise, kas atsitiko?

Ji papurtė galvą. Iš pradžių jis pamanė, kad jai skauda, bet kai ji prabilo, pasidarė aišku, jog tai pykčio ašaros.

— Po perkūnais, nieko nebus, — spjaute išspjovė ji. — Nesilaiko.

Robertas visą dieną gaudė Vendę Auerbach. Keista, bet klinikos atsakiklio kritinių atvejų numeris nuolat buvo užimtas. Galbūt iš solidarumo ar dėl kokio slapto netikėtai išryškėjusio defekto sulūžo visi Niujorko protezai. Kai jis pagaliau prisiskambino, savaitgalį budinti seselė pareiškė, kad apgailestauja, tačiau klinika namų telefonų neduodanti. Jei reikalas iš tikrųjų toks skubus, kaip teigia Robertas — iš balso atrodė, kad ji tuo abejoja, — pabandysianti prisiskambinti gydytojai Auerbach ir išdėstyti jo reikalą. Po valandos seselė paskambino. Daktarė Auerbach išėjusi ir grįš tik pavakare.

Laukdama Anė paskambino Terei Karlson, kurios numeris, priešingai nei Vendės Auerbach, buvo telefonų knygoje. Terė pasakė pažįstanti žmogų Didžiuosiuose Kriokliuose, kuris galėtų mikliai padaryti kitą protezą, bet ji nepatarianti. Pripratus prie vieno tipo, tarė ji, keisti protezą sudėtinga ir reikia laiko.

Nors Greisės ašaros nuliūdino Robertą ir jis ją užjautė dėl žlugusių vilčių, vis dėlto slapta buvo patenkintas paaiškėjus, kad išvengė specialiai jam paruoštos staigmenos. Jau ant Gonzo sėdančios Greisės vaizdas pakankamai ištampė nervus, o vien pagalvojus apie ją, raitą ant Piligrimo, kurio romumu nelabai tikėjo, jam darėsi baisu.

Vis dėlto nedrįso abejoti. Žinojo, kad yra toks nepatiklus, nes vieninteliai arkliai, kurių nebijo, — mažučiai žaisliukai turguje, kurie ima suptis įmetus į plyšį monetą. Kai paaiškėjo, kad šį sumanymą palaiko ne tik Anė, bet ir šiuo atveju daug svarbesnis Tomas Bukeris, Robertas puolė jo gelbėti, lyg tai jam baisiausiai patiktų.

Apie šeštą valandą jie jau žinojo, ką darys.

Pagaliau paskambino Vendė Auerbach ir prispyrė Greisę tiksliai apibūdinti, kur įtrūkimas. Paskui pasakė Robertui, kad jei Greisė grįžtų į Niujorką ir pirmadienio vakare užeitų pasidaryti išliejos, trečiadienį jau galėtų pasimatuoti, o savaitgalį protezas būtų padarytas.

— Tinka?

— Tinka, — atsakė Robertas ir padėkojo.

Per šeimyninį pasitarimą pirkios prie upelio svetainėje visi trys nusprendė, ką daryti. Anė ir Greisė kartu su juo grįš į Niujorką, o kitą savaitgalį parskris atgal, kad Greisė galėtų joti Piligrimu. Robertas negalės kartu grįžti, nes jam vėl reikės skristi į Ženevą. Jis stengėsi kuo įtikinamiau vaizduoti, kaip liūdi dėl to, jog nepamatys paties smagumo.

Anė paskambino Bukeriams. Atsiliepė Diana, kuri pirmiau, sužinojusi, kas atsitiko, elgėsi labai maloniai ir rūpestingai. Žinoma, jie gali čia palikti Piligrimą, tarė ji. Smoukis užmes akį. Juodu su Frenku iš Los Andželo grįšią šeštadienį, o kada Tomas grįš iš Vajomingo, tikrai nežinanti. Diana pakvietė juos visus kepsnio vakare prie laužo. Anė pasakė, kad jie su džiaugsmu ateisią.

Robertas paskambino aviakompanijai. Iškilo keblumas. Lėktuve iš Solt Leik Sičio į Niujorką, į kurį jis iš anksto nusipirko bilietą, buvo likusi tik viena laisva vieta. Jis paprašė to bilieto kol kas neparduoti.

— Aš atskrisiu vėliau, — tarė Anė.

— O kam? — paklausė Robertas. — Gali ir čia pasilikti.

— Ji negali viena skristi atgal.

Greisė paklausė:

— O kodėl? Klausyk, mama, kai buvau vos dešimties metų, aš viena skridau į Angliją!

— Ne. Čia reikės persėsti. Negaliu leisti, kad viena blaškytumeis po oro uostą.

— Ane, — tarė Robertas, — juk tai Solt Leik Sitis.čia kvadratiniame jarde daugiau krikščionių negu Vatikane.

— Mama, aš ne vaikas.

— Vaikas.

— Ja pasirūpins aviakompanija, — pasakė Robertas. — Klausyk, jei tau taip neramu, su ja gali skristi Elsa.

Stojo tyla, Robertas su Greise stebeilijo į Anę laukdami, ką ji nuspręs. Ji buvo kažkokia kitokia, nenusakomai pasikeitusi — permainą pirmą kartą pastebėjo vakar, grįždamas iš Butės. Oro uoste buvo nusprendęs, kad pasikeitė išvaizda, ji atrodė kaip niekad sveikai ir švytėte švytėjo. Pakeliui klausėsi, kaip juodu su Greise erzina vienas kitą, ir ramiai šypsojosi. Bet vėliau jam pasirodė, kad ramybė slepia liūdesį. Lovoje ji suteikė jam tikrą palaimą, bet ir apstulbino. Atrodė, lyg ją skatintų ne geismas, o kažkoks gilesnis, skausmingesnis poreikis.

Robertas tarė sau, kad permainą, be abejo, sukėlė trauma ir palengvėjimas netekus darbo. Bet dabar, žiūrėdamas, kaip ji svarsto, prisipažino sau, kad visiškai nesupranta žmonos.

Anė žiūrėjo pro langą į neapsakomai gražią vėlyvo pavasario popietę. Atsisuko nutaisiusi juokingai liūdną veidą.

— Liksiu čia visiškai viena.

Jie nusijuokė. Greisė apkabino ją.

— Vargšė mamytė.

Robertas nusišypsojo jai.

— Nagi leisk sau atsikvėpti. Džiaukis. Metus pasidarbavusi pas Krofordą Geitsą tikrai nusipelnei atostogų.

Jis paskambino į aviakompaniją ir patvirtino išankstinį Greitės bilieto užsakymą.

Laužą kepsniui jie sukrovė užuovėjoje prie upelio vingio žemiau brastos, kur visus metus stovėjo du grubiai nuobliuoti lentiniai stalai su žemėn įkaltais suolais; jų viršus buvo persimetęs, išvagotas ir papilkėjęs nuo lietaus bei sniego. Kartą Anė, kai dar rytais bėgiodavo, buvo juos užėjusi. Ji išsiveržė iš šios tironiškos rutinos be jokių apčiuopiamų padarinių. Po kelionės į kalnus išsiruošė pabėgioti tik kartą, bet grįžusi apstulbo išgirdusi, kad sako Greisei buvusi palakstyti ristele. Jeigu jau laksto ristele, apskritai nebeverta prasidėti.

Vyrai atėjo anksčiau užkurti laužo. Greisei buvo per toli eiti pėsčiai lipniąja juostele sutvirtintu protezu, pasiramsčiuojant iš nežinios vėl išnirusia lazda, todėl ji, Džo, valgiai ir gėrimai važiavo ševiu. Anė su Diana ir dvyniais pėdino iš paskos. Ėjo palengva, mėgaudamiesi vakaro saule. Kelionė į Los Andželą ką tik liovėsi būti paslaptimi, ir berniūkščiai iš džiaugsmo nebesitvėrė savo kaily.

Diana buvo malonesnė nei paprastai. Ji, regis, nuoširdžiai džiaugėsi, kad pavyko sutvarkyti Greisės reikalą, ir Anės būgštavimai, jog ši niurzgės, kodėl ji liekanti, nepasitvirtino.

— Tiesą sakant, Ane, džiaugiuosi, kad lieki čia. Smoukis šaunus, bet baisiai jaunas, be to, nesu tikra, ar jam visi namie.

Jos iš lėto ėjo toliau, dvyniai lėkė pirmutiniai. Kalba nutrūko tik kartą, kai virš galvų praskrido gulbių pora. Jos žiūrėjo į saulę, slėnio pusėn ryžtingai ištiesusios baltus kaklus, o moterys klausėsi sparnų dejonės, nuslopstančios vakaro rimtyje.

Priėjusi arčiau Anė išgirdo traškant malkas ir pamatė virš tuopų kylantį baltą dūmų kamuolį.

Vyrai sukūrė laužą ant nuganyto upelio kyšulio. Vienoje jo pusėje Frenkas bandė dumti vaikams akis, kaip jis moka vartyti akmenis, bet sulaukė tik pajuokos. Robertas su alaus skardine rankoje buvo pristatytas kepti žlėgtainio. Jis, kaip Anė ir numatė, atsidėjo šiam darbui, viena smegenų puse plepėdamas su Tomu, o antrąja — rūpindamasis mėsa. Nuolat ją baksnojo, ilgakote šakute vartydamas vieną gabalėlį po kito. Kaip nedera čia jo languoti marškiniai ir mokasinai, ypač greta Tomo, meiliai pagalvojo Anė.

Tomas pirmas išvydo moteris. Pamojavo ranka ir priėjo nešinas gėrimais iš šaldytuvo. Diana gėrė alų, o Anė — baltąjį vyną, kurio pati ir parūpino. Buvo sunku pažvelgti Tomui į akis, kai šis jai padavė stiklą. Jų pirštai valandėlę susilietė, ir jai sudrebėjo širdis.

— Dėkui, — tarė ji.

— Tai kitą savaitę šeimininkausi mūsų rančoje.

— O, žinoma.

— Pagaliau čia bus sumanus žmogus, sugebėsiantis pasinaudoti telefonu, jei kas atsitiktų, — pasakė Diana.

Tomas šypsojosi ir patikliai žiūrėjo į Anę. Buvo be skrybėlės ir kalbėdamas vis nubraukdavo ant kaktos krintančius šviesius plaukus.

— Diana mano, kad vargšas Smoukis ir iki dešimties nemoka suskaičiuoti.

Anė šyptelėjo.

— Tu labai malonus. Mes tiesiog piktnaudžiaujame jūsų svetingumu.

Jis neatsakė, tik vėl nusišypsojo, ir šįkart Anei pavyko atlaikyti jo žvilgsnį. Pajuto, kad jei išdrįs, galės pasinerti į jo mėlynas akis. Tą akimirką atskuodė Kreigas, skųsdamasis, kad Džo įstūmęs jį į upelį. Jo kelnės buvo šlapios iki kelių. Diana pašaukė Džo ir nudrožė aiškintis. Likusi viena su Tomu Anė pajuto, kad ją apima panika. Norėjo pasakyti tiek daug, bet negalėjo sugalvoti nė vieno kasdieniško tokia proga tinkamo žodžio. Nežinojo, ar ir jam taip nesmagu kaip jai, ar jaučia jos nerimą.

— Labai apgailestauju dėl Greisės, — tarė jis.

— Taip, negerai išėjo, bet mes viską sutvarkėme. Norėjau pasakyti, kad jei tu sutinki, ji galės sėstis ant Piligrimo, kai grįši iš Vajomingo.

— Žinoma.

— Dėkui. Robertas to nebepamatys, bet tiek nuveikti ir paskui ne …

— Nieko baisaus, — jis patylėjo. — Greisė man sakė, kad metei darbą.

— Galima ir taip pasakyti.

— Ji sakė, kad dėl to ne itin nusiminei.

— Ne. Jaučiuosi smagiai.

— Tai puiku.

Anė nusišypsojo ir vėl gurkštelėjo vyno, vildamasi sudrumsti juos prislėgusią tylą. Ji žvilgtelėjo laužo pusėn, Tomas pasekė jos žvilgsnį. Paliktas vienas Robertas visą dėmesį skyrė mėsai. Anė žinojo, kad bus iškepta tobulai.

— Tas tavo vyras profesionaliai kepa žlėgtainį.

— O taip. Taip. Jam patinka.

— Nuostabus žmogus.

— Taip. Tikrai.

— Bandžiau išsiaiškinti, kuriam labiau pasisekė, — Anė pažvelgė į jį. Jis tebežiūrėjo į Robertą. Saulė švietė tiesiai Tomui į veidą. Jis pasižiūrėjo į ją ir šyptelėjo. — Tau, kad turi jį, ar jam, kad turi tave.

Jie sėdėjo ir valgė, vaikai prie vieno stalo, suaugusieji prie kito. Erdvėje tarp tuopų skardėjo juokas. Saulė nusileido, ir Anė pro medžių siluetus matė, kaip į lydytą metalą panašų upelio paviršių dažo rausvi, raudoni ir auksiniai besiblausiančio dangaus atspindžiai. Kai visiškai sutemo, jie uždegė žvakes aukštose stiklinėse tūtose, kad apsaugotų jas nuo vėjo, kurio nebuvo, ir žiūrėjo, kaip lįsdamos į pražūtį virš jų plasnoja peteliškės.

Greisė, regis, vėl buvo laiminga, nes atgavo viltį joti Piligrimu. Kai visi baigė valgyti, ji liepė Džo parodyti Robertui fokusą su degtukais, ir vaikai susibūrė prie suaugusiųjų stalo pasižiūrėti.

Kai degtukas pirmą kartą pašoko, visi suklykė. Robertas susidomėjo. Prispyrė Džo parodyti fokusą dar kartą, paskui dar, lėčiau. Sėdėjo prie stalo priešais Anę, tarp Dianos ir Tomo. Ji žiūrėjo, kaip žvakės šviesa šokinėja ant jo susikaupusio veido, atidžiai stebinčio kiekvieną Džo pirštų krustelėjimą ir kaip visada ieškančio racionalaus sprendimo. Anė pajuto, jog viliasi, beveik meldžiasi, kad jis nesuprastų, o jei supras, kad neišsiduotų.

Jis pats pabandė porą kartų, bet nepavyko. Džo sekė jam pasakėlę apie statinį krūvį, ir sekė puikiai. Jis jau ketino pasiūlyti Robertui kyštelėti ranką į vandenį, kad „įsikrautų”, bet Anė pamatė jo šypseną ir suprato, jog Robertas įspėjo. Tik nesugadink visko, tarė sau. Prašau — nesugadinti visko.

— Supratau, — tarė jis. — Jis nubraukiamas nagu. Teisingai? Na, leiskit man dar kartą pabandyti.

Patrynęs degtuką į plaukus, pamažu artino jį prie antrojo degtuko ant delno. Kai jie susilietė, antrasis trakštelėjęs pašoko. Vaikai džiūgavo. Robertas išsišiepė kaip vaikėzas, pagavęs didžiausią žuvį. Džo bandė neišsiduoti, kaip nusivylė.

— Tie advokatai velniškai gudrūs, — tarė Frenkas.

— O Tomo fokusas? — šūktelėjo Greisė. — Mama! Ar tebeturi tą virvutę?

— Žinoma, — tarė Anė. Nešiojosi kišenėje nuo to laiko, kai Tomas ją atidavė. Brangino ją. Tai buvo vienintelė jo dalelė, kurią ji turi. Negalvodama išsitraukė ir padavė Greisei. Iškart pasigailėjo. Staiga ją apėmė baisi nuojauta, tokia stipri, kad vos nesuriko. Ji suprato, kad jei leis, Robertas išsiaiškins ir šį fokusą. O jei jis tai padarys, bus pražudytas kažkoks protu nesuvokiamas, bet labai brangus dalykas.

Greisė padavė virvutę Džo, šis liepė Robertui pakelti pirštą. Visi žiūrėjo. Išskyrus Tomą. Truputį atsilošęs jis per žvakę žiūrėjo į Anę. Ji suprato, kad jis numano, ką ji galvoja. Džo jau užnėrė kilpą Robertui ant piršto.

— Ne, — staiga ištarė Anė.

Staiga nuščiuvę visi sužiuro į ją, nes jos balse suskambo nerimas. Anė pajuto, kaip į skruostus plūstelėjo karštis. Bejėgiškai šyptelėjo, sutrikusi ieškodama pagalbos kitų veiduose. Bet žodis priklausė jai.

— Aš … aš pirma pati norėjau išsiaiškinti.

Džo valandėlę lūkuriavo norėdamas įsitikinti, ar ji kalba rimtai. Paskui nuėmė kilpą nuo Roberto piršto ir atidavė jai. Anė iš berniuko akių suprato, kad jam, kaip ir Tomui, viskas aišku. Į pagalbą atėjo Frenkas.

— Taip ir žinok, Ane. Nieko nerodyk advokatams, kol nepasirašei kontrakto.

Visi nusijuokė, net Robertas. Nors kai jų akys susitiko, ji pamatė, kad jis suglumęs ir gal net įsižeidęs. Vėliau, kai visi vėl sušneko, vienas Tomas matė, kaip ji tyliai suvyniojo virvutę ir įsikišo į kišenę.