Šeštas skyrius

Arkliai atsirado kaip tik Amerikoje. Milijoną metų prieš žmogaus gimimą jie ganydavosi beribėse šiurkščia žole apaugusiose lygumose ir persikeldavo į kitus žemynus uoliniais tiltais, kuriuos netrukus suardė slinkdami ledynai. Pirmiausia jie pažino žmogų, kaip grobis pažįsta medžiotoją, nes šis, dar nesuvokdamas, kad juos galima panaudoti kitiems gyvūnams žudyti, žudė juos dėl mėsos.

Piešiniai ant urvų sienų rodo, kaip. Liūtai ir lokiai pasitikdavo priešą ir kaudavosi, tada žmonės juos persmeigdavo ietimi. O arklys nesikaudavo, bėgdavo, ir medžiotojas sumaniai ir negailestingai naudojosi tuo jam sunaikinti. Ištisos kaimenės, žmogaus vejamos, veržliai skriedavo į mirtį nuo uolų viršūnių. Tai liudija sutrupintų kaulų klodai. Ir nors vėliau žmogus ėmė dėtis draugu, sąjunga su juo taip ir liko trapi, nes baimė, kurią jis įžiebė arklio širdyje, buvo per stipri, kad ją išnaikintum.

Nuo neolito laikų, kai buvo pažabotas pirmasis arklys, kai kurie žmonės tai suprato.

Jie matė gyvulio sielą ir gydė jos žaizdas. Dažnai juos laikydavo raganiais, gal jie tokie ir buvo. Vieni burtams vartodavo balintus rupūžių kaulus, išgriebtus iš mėnesienos apšviestų šaltinių. Kalbėdavo, kad kiti gali žvilgsniu prikaustyti prie žemės ariančių arklių kanopas. Tarp jų būta čigonų, klajojančių artistų, šamanų ir šundaktarių. O tie, kurie iš tikrųjų turėjo šią dovaną, ją apdairiai slėpė, nes buvo manoma, kad tas, kuris išvarė velnią, gali jį ir užleisti. Nuo pasiutimo išgydyto arklio savininkas galėjo spausti tau ranką, o paskui šokti aplink laužą, kai tave degins kaimo aikštėje.

Dėl paslapčių, švelniai kuždamų į pastatytas, sunerimusias ausis, šie žmonės buvo vadinami užkalbėtojais.

Dažniausiai tai buvo vyrai, ir Anė, skaitydama prie stalinės lempos viešosios bibliotekos skaitykloje, panašioje į urvą, laužė galvą kodėl. Neabejojo, kad apie tokius dalykus geriau nusimano moterys. Daug valandų prasėdėdavo prie ilgo blizgančio raudonmedžio stalo, atsitvėrusi rastomis knygomis, — tol, kol uždarydavo biblioteką.

Ji perskaitė apie airį, vardu Salivenas, kuris gyveno prieš du šimtus metų. Daug liudytojų matė, kaip jis tramdo narčius arklius. Nusivesdavo gyvulį į tamsią daržinę, ir niekas iš tikrųjų nežinodavo, kas vyksta uždarius duris. Jis teigė, kad naudojasi tik indėnišku užkeikimu, kurį už pavalgymą nusipirko iš alkano keliauninko. Niekas nežinojo, ar tai tiesa, nes jo paslaptis mirė kartu su juo. Mačiusieji tegalėdavo pasakyti, kad kai Salivenas išvesdavo arklį į lauką, nirtulys būdavo praėjęs. Kai kurie tvirtino, kad gyvuliai atrodydavo pastirę iš baimės.

Ohajo valstijoje, Grouvporto mieste, gyveno kitas vyriškis, toks Džonas Solomonas Reris, kuris sutramdė pirmą žirgą, būdamas dvylikos metų. Garsas apie jo gabumus sklido, ir 1858 metais jis buvo pakviestas į Angliją, į Vindzoro pilį, sutramdyti karalienės Viktorijos arklio. Karalienė su svita nustebusi žiūrėjo, kaip Reris deda ant gyvulio rankas ir paguldo jį ant žemės. Tada atsigula greta ir padeda galvą ant arklio kanopų. Karalienė patenkinta nusijuokė ir davė Reriui šimtą dolerių. Jis buvo kuklus, ramus žmogelis, bet kai išgarsėjo, spaudai reikėjo daugiau žygių. Buvo paskelbta, kad Anglijoje ieškoma narčiausio arklio.

Netrukus tokį rado.

Tai buvo eržilas, vardu Kreiseris, kadaise greičiausias šalies lenktyninis žirgas. Tačiau dabar, Anės skaitomos istorijos žodžiais tariant, buvo įsikūnijęs šėtonas su aštuonių svarų geležiniu antsnukiu, kad užmuštų bent kiek mažiau arklininkų.

Šeimininkai jo nenugalabijo tik dėl to, kad norėjo sulaukti jo palikuonių, o kad tai būtų lengviau padaryti, ketino jį apakinti. Nepaisydamas atkalbinėjimų, Reris įėjo į arklidę, į kurią daugiau niekas nedrįso įžengti, ir uždarė duris. Išlindo iš ten po trijų valandų, vedinas romiu kaip avinėlis Kreiseriu be antsnukio.

Savininkams tai padarė tokį įspūdį, kad jie jam arklį atidavė. Reris atsivežė jį į Ohają, kur Kreiseris 1875 metų liepos 6 dieną ir krito, devyneriais metais pergyvenęs naująjį savo šeimininką.

Anė išėjo iš bibliotekos ir pro didžiulius liūtus, saugančius laiptus į gatvę, nulipo žemyn. Pro šalį garsiai tūtuodamos lėkė mašinos, o ledinis vėjas plėšėsi tarpeklyje tarp pastatų. Redakcijoje dar turėjo darbo kokioms trims ar keturioms valandoms, bet nestabdė taksi. Norėjo eiti pėsčia. Šaltas oras galbūt suteiks prasmės istorijoms, kurių prikimšta jos galva. Nesvarbu nei arklių vardai, nei kur ir kada jie gyveno, nes visų, apie kuriuos skaitė, snukis buvo tas pats. Piligrimo. Piligrimo ausin kažką kuždėjo airis, Piligrimo akys žvelgė iš po geležinio antsnukio.

Kažkas Anei darėsi, o kas, ji dar negalėjo pasakyti. Kažkur giliai viduje. Pastaraisiais mėnesiais ji stebėjo, kaip dukra vaikšto po butą, iš pradžių su vaikštyne, paskui pasiramsčiuodama lazda. Ji padėjo Greisei, visi padėjo jai įveikti žiaurius, nuobodžius kasdienius fizioterapijos pratimus, valanda po valandos, kol patiems rankos ir kojos ne mažiau įskausdavo. Mažų fizinių pergalių vis daugėjo. Bet Anė matė, kaip beveik tiesiog proporcingai apmiršta mergaitės siela.

Greisė bandė tai slėpti nuo jų — tėvų, Elsos, draugų, net pulko patarėjų ir gydytojų, kuriems gerai mokama už tai, kad jie žiūri į tokius dalykus, — atkakliai apsimesdama linksma. Bet Anė ją permatė, regėjo, koks pasidaro Greisės veidas, kai ši mano, kad niekas nežiūri, jautė, kaip kantri pabaisa tyla glėbia dukterį.

Kodėl paklaikusio arklio, įkalinto nešvariame kaimo tvarte, dalia atrodo taip lemtingai susijusi su dukters nykimu, Anė nežinojo. Tai buvo neprotinga. Ji gerbė Greisės nusistatymą daugiau nebejodinėti, tiesą sakant, Anei vien mintis, kad ji pabandytų, nepatiko. Kai Haris Loganas ir Lizė kartodavo jai, kad būtų geriau sunaikinti arklį, nes užsitęsęs jo gyvenimas visiems gyva bėda, ji žinodavo, kad jie protingai šneka. Bet kodėl ji nuolat kartodavo „ne”? Kodėl, kai žurnalo skaitytojų skaičius liovėsi didėti, ji pasiėmė porą laisvų popiečių pasiskaityti apie keistuolius, kurie kažką kuždėdavo gyvuliams į ausis? Nes kvailė, tarė sau.

Kai grįžo į redakciją, visi jau ėjo namo. Ji įsitaisė prie stalo, o Entonis padavė jai skambinusių žmonių sąrašą ir priminė apie susitikimą per pusryčius, kurio ji bandė išvengti. Tada palinkėjo labos nakties ir paliko ją vieną. Anė paskambino į porą vietų, kur, anot jo, negalį laukti, tada surinko namų numerį.

Robertas pasakė, kad Greisė daranti pratimus. Jaučiasi puikiai, tarė jis. Visada taip sakydavo. Anė perspėjo, jog grįš vėlai, kad jis nelauktų ir pavalgytų be jos.

— Iš balso atrodai pavargusi. Sunki diena?

— Ne. Praleidau ją skaitydama apie užkalbėtojus.

— Apie ką?

— Vėliau papasakosiu.

Ji pradėjo vartyti Entonio paliktą popierių krūvą, bet mintys vis nuklysdavo į bibliotekoje perskaitytus pramanus. Gal tas Džonas Reris turi proproproanūkį, kuris paveldėjo jo talentą ir gali išgydyti Piligrimą? Gal jai susirasti jį per skelbimą „Times”? Reikalingas užkalbėtojas.

Neturėjo supratimo, kada užmigo, bet kai krūptelėjusi pabudo, pamatė prie durų sargą. Jis, kaip paprastai, apėjo kabinetus ir atsiprašė sutrukdęs. Anė paklausė, kiek valandų, ir pritrenkta išgirdo, kad jau po vienuolikos.

Ji išsikvietė automobilį ir liūdnai gūždamasi ant užpakalinės sėdynės nuvažiavo iki Centrinio vakarų parko. Žalia užuolaida ant daugiabučio durų gatvės žibintų šviesoje atrodė bespalvė.

Robertas su Greise jau miegojo. Anė atsistojo Greisės kambario tarpdury ir palaukė, kol akys įpras prie tamsos. Dirbtinė koja stovėjo kampe kaip žaislinis sargybinis. Greisė per miegus apsivertė ant šono ir kažką sušnibždėjo. Ir staiga Anei toptelėjo mintis, — ne dėl Greisės ji taip trokšta, kad Piligrimas gyventų, kad atsirastų žmogus, galintis nuraminti jo išvargusią širdį. Galbūt dėl savęs pačios.

Anė švelniai užtraukė antklodę Greisei ant peties ir nuėjo atgal į virtuvę. Robertas paliko ant stalo raštelį geltonajame bloknote: skambinusi Lizė Hemond. Ji žinanti žmogaus, kuris galėtų padėti, pavardę.