Trisdešimt pirmas skyrius

Vėlų sekmadienio vakarą Tomas paskutinį kartą sužiūrėjo arklius ir grįžo į vidų krautis daiktų. Skotas, paskutinį kartą įspėtas Dianos, nepatikėjusios, kad jis negali užmigti, su pižama stovėjo laiptų aikštelėje. Jie turėjo išskristi septintą valandą ryto, ir berniukai kadai buvo nuvaryti gulti.

— Jei nesiliausi, nevažiuosi, aišku?

— Tu mane čia paliktum vieną?

— Ir dar kaip.

— Tu to nepadarytum.

— Pažiūrėsim.

Tomas užlipo laiptais ir pamatė išdrabstytus drabužius, nebaigtus krauti lagaminus. Jis mirktelėjo Dianai ir be žodžių išstūmė Skotą į dvynių kambarį. Kreigas jau miegojo. Tomas atsisėdo ant Skoto lovos ir jie šnibždėjosi apie Disneilendą bei nuo ko pradėti išvyką, ir netrukus berniuko vokai apsunko ir jis užmigo.

Pakeliui į savo kambarį Tomas praėjo pro Frenko ir Dianos miegamąjį. Ji pamatė jį, padėkojo ir palinkėjo labos nakties. Tomas susidėjo viską, ko jam prireiks per savaitę, — nebuvo daug, ir jis pabandė skaityti. Bet susikaupti negalėjo.

Būdamas prie arklių pamatė lariatu grįžtančią Anę, nuvežusią į oro uostą vyrą su Greise. Priėjęs prie lango įsižiūrėjo į pirkią prie upelio. Geltonos jos miegamojo užuolaidos švietė, ir jis valandėlę lūkuriavo vildamasis, kad pamatys šmėkštelint jos šešėlį, bet nepamatė.

Jis nusiprausė, nusirengė, atsigulė į lovą ir vėl nesėkmingai bandė skaityti. Išjungė šviesą ir gulėjo ant nugaros pasikišęs rankas po galva, įsivaizduodamas visą savaitę ją troboje vienui vieną.

Jis turi išvažiuoti į Šeridaną apie devintą valandą, prieš tai nueis atsisveikinti. Atsiduso, apsivertė ant šono ir pagaliau prisivertė užmigti, nors miegas nusiraminimo nesuteikė.

Anė pabudo apie penktą valandą ir valandėlę gulėjo žiūrėdama į švytintį užuolaidų geltonį. Name tvyrojo tokia trapi tyla, kad juto sudaužysianti ją net menkiausiu krustelėjimu. Matyt, po to užsnūdo, nes vėl pabudo išgirdusi tolimą automobilio burzgimą ir suprato, kad Bukeriai, matyt, išvažiuoja į oro uostą. Ji svarstė, ar jis atsikėlė jų palydėti. Tikriausiai. Išlipo iš lovos ir atitraukė užuolaidas. Bet automobilis buvo dingęs, o prie rančos namo nieko nesimatė.

Tebevilkėdama teniso marškinėliais ji nulipo apačion ir išsivirė kavos. Suėmusi puodelį abiem rankom atsistojo prie svetainės lango. Palei upelį ir slėnio tolimojo šlaito įdubose draikėsi migla. Gal jis jau lauke pas arklius, dar kartą apžiūri juos prieš išvažiuodamas. Ji gali išeiti į lauką pabėgioti ir atsitiktinai jį susitikti. Bet jeigu jis, kaip žadėjo, ateis atsisveikinti ir jos neras?

Ji užlipo į viršų ir prisileido vonią vandens. Be Greisės namas atrodė tuščias, o jo tyla slėgė. Greisės radijo imtuvėliu susiieškojo pakenčiamos muzikos ir gulėjo karštame vandenyje nelabai tikėdamasi, kad šis ją nuramins.

Po valandos buvo apsirengusi. Ilgiausiai svarstė, ką apsivilkti, matavosi tai vieną drabužį, tai kitą, kol galop taip supyko ant savęs, kam elgiasi lyg idiote, kad už bausmę užsitempė tuos pačius senus džinsus ir teniso marškinėlius. Po velnių, argi svarbu? Jis ateis tik atsisveikinti.

Pagaliau, pažvelgusi gal dvidešimtą kartą, išvydo jį išeinantį iš namų ir sviedžiantį krepšį į ševio bagažinę. Kai jis sustojo prie atšakos, vieną baisią akimirką ji pamanė, kad pasuks į kitą pusę ir nuvažiuos alėja. Bet jis pasuko mašiną pirkios prie upelio link. Anė nuėjo į virtuvę. Jis turi rasti ją užsiėmusią, gyvenančią savo gyvenimą, lyg jo išvykimas ne kažin ką reikštų. Sunerimusi apsidairė. Neturėjo ką veikti. Viskas jau padaryta: indai suplauti, šiukšlės išneštos, net (Dieve padėk) kriauklė nušveista, vis kad prastumtų laiką, kol jis ateis. Nusprendė dar išsivirti kavos. Išgirdo lauke čiūžtelint ševio padangas ir pakėlusi akis pamatė jį apsukant automobilį, kad stovėtų pasiruošęs kelionei. Jis pamatė ją ir pamojo.

Nusiėmė skrybėlę ir įeidamas pabeldė į stumdomųjų durų staktą.

— Sveika.

— Sveikas.

Jis stovėjo sukiodamas rankose skrybėlę.

— Greisė ir Robertas įsėdo į lėktuvą?

— O taip. Dėkui. Girdėjau, kaip išvažiavo Frenkas su Diana.

— Girdėjai?

— Taip.

Ilgai ilgai vienintelis garsas tebuvo kūpančios kavos varvėjimas. Jie negalėjo nei kalbėtis, nei pažvelgti vienas kitam į akis. Anė stovėjo atsišliejusi į kriauklę ir bandė vaizduoti ramią, nors nagus buvo suleidusi į delnus.

— Ar nenorėtum kavos?

— O … Dėkui, bet man metas eiti.

— Gerai.

— Taigi, — jis išsitraukė iš marškinių kišenės skiautelę popieriaus ir priėjo jos paduoti. — Šiuo numeriu man galima paskambinti į Šeridaną. Jei kas atsitiktų — na, žinai …

Ji paėmė.

— Gerai, dėkui. Kada grįši?

— O, manau, apie šeštadienį. Smoukis rytoj čia bus, prižiūrės arklius ir visa kita. Pasakiau jam, kad šunis šersi tu. Gali jodinėti Rimroku kada nori.

— Ačiū, galbūt, — jie pažvelgė į kits kitą, ji šyptelėjo jam, o jis linktelėjo.

— Ką gi, — pasakė. Apsisuko, atidarė duris, ji išlydėjo jį į verandą. Jautėsi taip, lyg širdį gniaužtų rankos, pamažu sunkdamos iš jos gyvastį. Jis užsidėjo skrybėlę.

— Na tai sudiev, Ane.

— Sudiev.

Ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis sėda į automobilį. Jis įjungė variklį, kilstelėjo jai skrybėlę ir nuvažiavo.

Važiavo keturias su puse valandos, bet matavo kelią ne laiku, o skausmu, kuris sulig kiekviena mylia vis labiau slėgė jo širdį. Į vakarus nuo Bilingso, paskendęs mintyse apie ją, jis vos neatsitrenkė į galvijus vežantį sunkvežimį. Nusprendė iškart išsukti iš plento ir važiuoti ne tokiu judriu keliu į pietus, per Lovelą.

Juo važiuodamas atsidūrė netoli Klarko atšakos — žemės, kurią pažinojo vaikystėje, nors nebe daug ką galėjo atpažinti. Senosios rančos nelikę nė pėdsako. Naftos kompanija seniai pasiėmė tai, ko norėjo, ir išsinešdino išpardavusi žemę tokiais mažais sklypeliais, kad iš jų pragyventi neįmanoma. Jis pravažiavo pro nuošalias kapinaites, kuriose palaidoti jo seneliai ir proseneliai. Kokią kitą dieną būtų nupirkęs gėlių ir sustojęs, bet ne šiandien. Regis, tik kalnai teikė menką nusiraminimo viltį, ir į pietus nuo Bridžerio jis pasuko kairėn, Žvalgo kalno link, ir nurūko raudono purvyno keliu.

Skausmas krūtinėje augo. Jis nuleido lango stiklą ir veidu pajuto karštą, šalavijais kvepiantį gūsį. Keikė save, kodėl jaučiasi kaip meilės kankinamas mokinukas. Reikia kur nors stabtelėti ir atsikvošėti.

Virš Didžiojo Rago kanjono po pastarojo jo apsilankymo buvo įrengta nauja prašmatni apžvalgos aikštelė su didžiuliu plotu automobiliams statyti, žemėlapiais ir visokiausiais ženklais — geologiniais ir kitokiais. Jis pamanė, kad tai tikriausiai neblogai. Du pilnutėliai automobiliai japonų turistų išlipę fotografavosi, jauna porelė paprašė jo nufotografuoti, kad nuotraukoje būtų kartu. Jis nufotografavo, jie nusišypsojo ir keturis kartus padėkojo, o paskui visi susigrūdo į automobilius ir paliko jį vieną su kanjonu.

Jis persilenkė per metalinį turėklą ir pro gelsvai rausvą latakėlių išvagotą kalkakmenį pažvelgė per tūkstantį pėdų žemyn į gyvatiškai išsiraičiusį vandenį, spindintį apačioje.

Kodėl jis nestvėrė jos į glėbį? Suvokė, kad ji to nori, tai kodėl? Nuo kurio laiko pasidarė toks nesveikai padorus? Iki šiol jo požiūris į šią savo gyvenimo sritį buvo paprastas: jei vyras ir moteris geidžia vienas kito, reikia veikti. Na ir kas, kad ji ištekėjusi. Anksčiau tai ne visada jį sulaikydavo, nebent vyras būtų buvęs jo draugas arba potencialus žmogžudys. Tai kodėl? Ieškojo atsakymo ir nerado, nes nieko panašaus nebuvo patyręs.

Žemiau, gal už kokių penkių šimtų pėdų, matė nedideles juodas nepažįstamų paukščių, sklandančių virš žalios upės, nugaras. Ir staiga suvokė, ką jaučia. Jis alksta jos. Alksta taip, kaip prieš daugelį metų jo alko Reičelė, o jis negalėjo šitiek savęs jai duoti. Iki šiol jam šitaip nereikėjo nei žmogaus, nei daikto. Ir pagaliau suvokė. Andai buvo vientisas, o dabar ne. Lyg Anės lūpų prisilietimas tą naktį būtų išplėšęs jam dalį gyvasties, o jis tik dabar apsižiūrėjo, kad kažko trūksta.

Taip bus geriau, mąstė Anė. Ji buvo dėkinga, — ar manė, kad bus dėkinga, — nes jis pasirodė esąs stipresnis už ją.

Tomui išvažiavus laikėsi tvirtai, numatė, ką veiks šiandien ir kitomis dienomis. Ji jas puikiai išnaudos. Paskambins draugams, į kurių faksu atsiųstas užuojautas dar neatsakė; paskambins advokatui aptarti nuobodžių išėjimo iš darbo detalių ir sutvarkys kitus neužbaigtus praėjusios savaitės reikalus. Paskui džiaugsis vienuma: eis pasivaikščioti, jodinės, skaitys; gal net parašys ką nors, tik dar nežinojo ką. O kai grįš Greisė, jos galva, o gal ir širdis bus atvėsusi.

Lengva nebuvo. Kai ankstyvas debesis išsisklaidė saulėje, prasidėjo dar viena graži, giedra ir šilta diena. Nors ji bandė tapti jos dalimi ir nudirbti visus numatytus darbus, nepajėgė užpildyti apatiškos tuštumos savyje.

Apie septynias įsipylė stiklą vyno ir pastačiusi jį ant vonios krašto ėmė maudytis ir trinktis galvą. Greisės radijyte susirado Mocartą, kuris ir per traškantį aparatą padėjo atsikratyti sėlinančios artyn vienatvės. Kad dar labiau pralinksmėtų, apsivilko savo mėgstamiausią suknelę — juodąją su rausvom gėlytėm.

Kai saulė nusileido už kalnų, ji sėdo į lariatą ir nuvažiavo šunų pašerti. Jie atstraksėjo jos pasitikti nežinia iš kur ir kaip geriausią draugę palydėjo iki daržinės, kurioje buvo laikomas jų maistas.

Vos spėjusi pridėti pilnus dubenėlius išgirdo automobilio burzgimą ir nusistebėjo, kad šunys nekreipia dėmesio. Stumtelėjo jiems dubenėlius ir nuėjo prie durų.

Pamatė jį, bet jis ją išvydo akimirka anksčiau.

Stovėjo priešais ševį atlapotomis durelėmis, jam už nugaros plieskė žibintai. Kai ji sustojo daržinės tarpdury, jis atsisuko ir pamatė ją. Nusiėmė skrybėlę, bet nervingai jos nebesukiojo rankose kaip rytą. Jo veidas buvo rimtas. Jie stovėjo kaip įbesti, atskirti kokių penkių jardų, ir ilgai nė vienas neištarė nė žodžio.

— Pamaniau … — jis sunkiai nurijo seilę. — Pamaniau, kad verčiau grįšiu.

Anė linktelėjo.

— Taip, — jos balsas buvo silpnas kaip vėjelio dvelktelėjimas.

Ji norėjo eiti pas jį, bet pajuto, kad negali pajudėti. Jis tai suprato, padėjo skrybėlę ant kapoto ir žengė prie jos. Žiūrėdama, kaip jis artinasi, ji nusigando, kad joje kylanti banga praris ir nušluos ją dar nespėjus jam prieiti. Kad taip neatsitiktų, kaip skęstanti ištiesė rankas jam sugriebti, o jis įžengė į jos rankų žiedą, apglėbė ją ir ji buvo išgelbėta.

Banga persirito per ją, supurtydama verksmu, pasiekusiu pačius kaulus, ir ji prigludo prie jo. Jis pajuto, kad ji dreba, ir stipriau prispaudė prie savęs, įsikniaubdamas į jos veidą; jautė skruostu riedančias ašaras ir džiovino, gėrė jas lūpomis. Pajutusi, kad virpulys atslūgo, ji sunkiai atitraukė drėgną veidą ir susirado jo burną.

Jis bučiavo ją taip, kaip ant kalno, bet atkakliau, ir nė katras nebegalėjo sustoti. Suėmė rankomis jos veidą, kad galėtų stipriau bučiuoti, jos rankos nuslydo jo nugara, apglėbė jį ties mentėmis ir pajuto, koks tvirtas jo kūnas, toks liesas, kad pirštais galėjo apčiuopti šonkaulių griovelius. Paskui jis irgi ją taip apkabino, ir ji sudrebėjo nuo to prisilietimo.

Jie atsilošė atgauti kvapo ir pasižiūrėti vienas į kitą.

— Negaliu patikėti, kad tu čia, — tarė ji.

— Negaliu patikėti, kad išvažiavau.

Jis paėmė ją už rankos ir nusivedė pro ševį vis dar atlapotomis durelėmis ir blėstančioje šviesoje plieskiančiais žibintais. Dangaus skliautas virš jų darėsi vis sodriau oranžinis, kol susiliejo su kalnų juodybe, verdant tamsiai raudonam, kone kruvinam debesiui. Anė laukė verandoje, kol jis atrakins duris.

Šviesos jis nedegė, nusivedė ją per svetainės šešėlius, žingsniai per medines grindis aidėjo ir gaudė, o rudi išblukę veidai nuotraukose ant sienos sekė jų kelią.

Ji taip aistringai jo troško, kad kol jie lipo plačiais laiptais, jai kone supyko širdis. Jie pasiekė laiptų aikštelę ir susikibę už rankų ėjo pro atviras kambarių, kaip paliktas laivas nusėtų išmėtytais drabužiais ir žaislais, duris. Jo kambario durys irgi buvo atlapos, jis pasitraukė į šalį praleisdamas ją, tada įėjo iš paskos ir jas uždarė.

Ji išvydo, koks didelis ir tuščias jo kambarys, ne toks, kokį vaizduodavosi tą daugybę naktų, pamačiusi šviesą jo lange. Dabar pro tą patį langą matė juodus pirkios prie upelio kontūrus dangaus fone. Kambarys buvo pilnas gęstančio spindesio, nušvietusio viską koralų ir pilka spalva.

Jis ištiesė rankas ir prisitraukė ją, vėl pabučiavo. Paskui netardamas nė žodžio ėmė segioti ilgą sagų eilę suknelės priekyje. Ji žiūrėjo, kaip jis tai daro, žiūrėjo į jo veidą ir rankas, šiek tiek surauktą iš susikaupimo kaktą. Jis pakėlė akis ir pamatė, kad ji žiūri, bet nešyptelėjo, tik atsegdamas paskutinę sagą pažvelgė jai į akis. Suknelė atsilapojo, ir kai jis užkišęs rankas palietė odą, ji aiktelėjo ir suvirpo. Tebelaikydamas jai už šonų kaip ir pirmiau, jis palenkė galvą ir švelniai pabučiavo virš liemenėlės pūpsančias krūtis.

Anė atlošė galvą, užsimerkė ir pamanė: be šito, nieko nebėra. Nei laiko, nei vietos, nei būties, kitokios nei čia ir dabar su juo, dviese. Ir beprasmiška mąstyti apie padarinius, pastovumą, dorumą ar nedorumą, nes viskas, visa kita prieš šį veiksmą nieko nereiškia. Jis turėjo įvykti ir įvyko.

Tomas nusivedė ją prie lovos ir ten jie sustojo; nusispyrusi batelius ji pradėjo segioti jo marškinius. Dabar atėjo jo eilė stebėti, ir jis stebėjo lyg nuo apstulbimo bangos keteros.

Jis niekada nebuvo mylėjęsis šiame kambaryje. Kai išėjo Reičelė, neteko mylėtis vietoje, kurią būtų galėjęs pavadinti savo namais. Ėjo per moterų lovas, bet jų į savąją neįsileisdavo. Į seksą žiūrėjo atsainiai, nes norėjo išsaugoti laisvę ir apsiginti nuo alkio, kurį jam jautė Reičelė ir kurį dabar jautė Anei. Kad ji atsidūrė šio kambario šventovėje, turėjo ir bauginamą, ir nuostabią prasmę.

Šviesa už lango nuauksino jos odą, šmėkščiojančią pro atlapą suknelę. Ji atsegė jam diržą ir džinsus, tada išpešė marškinius, kad galėtų nutraukti nuo pečių.

Tą akimirką, kai jis lyg apkvaitęs nusivilko teniso marškinėlius, pajuto jos rankas ant krūtinės. Nuleido galvą ir vėl pabučiavo jai tarp krūtų, giliai įtraukdamas į plaučius jos kvapo, lyg norėdamas nuskęsti jame. Atsargiai nusmaukė jai nuo pečių suknelę.

— O Ane …

Ji pravėrė lūpas, bet nieko nepasakė, tik žvelgdama jam į akis užkišo rankas už nugaros ir atsisegė liemenėlę. Paprastą, baltą, kukliais nėriniais apsiūtu krašteliu. Nusmaukė nuo pečių petnešėles ir leido jai nukristi. Jos kūnas buvo gražus. Oda blyški, išskyrus kaklą ir rankas, kurias saulė pavertė auksu, margintu šlakeliais. Jos krūtys pasirodė pilnesnės negu įsivaizdavo, vis dar stamantrios, speneliai iškilūs ir dideli. Jis priglaudė prie jų delnus, paskui veidą ir pajuto, kaip jie tvinksta ir stangrėja nuo jo lūpų prisilietimo. Jos rankos knebinėjo jo džinsų užtrauktuką.

— Prašau, — iškvėpė ji.

Jis nutraukė nuo lovos išblukusią antklodę, atidengdamas patalą, ji atsigulė ir žiūrėjo, kaip jis aunasi batus, maunasi kojines, paskui džinsus ir glaudes. Jis nejautė gėdos, matė, kad nesigėdija ir ji. Ir kodėl jie turėtų gėdytis paslaptingos, ne pačių sukurtos stichijos, kuri uždegė ne tik jų kūnus, bet ir sielas ir nepažįsta gėdos ar panašių pramanų?

Jis atsiklaupė ant lovos greta jos, ir ji ištiesusi rankas suėmė jo varpą. Palenkusi galvą ji taip švelniai brūkštelėjo lūpomis per jos galvutę, kad jis sudrebėjo ir užsimerkė nebepakeldamas to jausmo.

Kai vėl išdrįso pažvelgti į ją, jos akys buvo tamsios ir apsiblaususios iš geismo, kuris temdė ir jo akis. Jinai paleido jį, atsigulė ir kilstelėjo klubus, kad jis numautų kelnaites, praktiškas šviesiai pilkas medvilnines kelnaites. Jis perbraukė ranka per minkštą pakilumą jose, tada švelniai jas nutraukė.

Atsiskleidęs trikampis buvo vešlus ir tankus, tamsiausio gintaro spalvos. Susiraičiusiuose plaukų galiukuose sumirgėjo paskutiniai šviesos spindulėliai. Tiesiai viršum jo bolavo cezario pjūvio randas, kurį išvydęs jis kažkodėl susigraudino ir perbraukė jį lūpomis. Plaukai brūkštelėjo jam per veidą, šiltas salsvas kvapas dar labiau sujaudino, ir jis atsilošė pakėlęs galvą, norėdamas atsikvėpti ir geriau įsižiūrėti į ją.

Jie tyrinėjo vienas kito nuogumą, akys klaidžiojo malšindamos neįtikėtiną, tramdytą abipusį alkį. Oras prisipildė reiklios jųdviejų kvėpavimo sinchronijos, o kambarys, regis, jo ritmu išsipūsdavo ir subliūkšdavo kaip juodu gaubiantis plautis.

— Noriu, kad būtum manyje, — sukuždėjo ji.

— Aš neturiu … nieko …

— Nesvarbu. Aš apsaugota. Įeik į mane.

Susiraukusi iš godulio ji vėl suspaudė pasvirusią varpą, ir jis pajuto, kad jai priklauso pati jo gyvasties šaknis. Vėl atsiklaupė leisdamas jai nukreipti ją į save.

Išvydęs Anę jam atsiveriančią ir pajutęs švelniai susiliečiančius jų kūnus, Tomas mintyse staiga vėl išvydo tuos paukščius, plačiasparnius, juodus ir bevardžius, sklandančius žemai žalios upės fone. Pajuto, kad grįžta iš tolimos tremties ir kad čia, tik čia vėl bus vientisas.

Anei pasirodė, kad įėjęs į ją jis atvėrė jos strėnose karštą ir veržlų srautą, kuris, pamažu užplūdęs visą kūną, dabar teškeno ir bangavo palei smegenis. Juto jį brinkstant joje, juto susiliejant abi jų puses. Juto, kaip šiurkščios jo rankos glamonėja krūtis, ir atsimerkusi pamatė, kaip jis palenkė galvą jų pabučiuoti. Juto, kaip juda jo liežuvis, juto, kaip jis sukanda spenelį.

Jo oda buvo blyški, nors ir ne tokia blyški kaip jos, o plaukų kryžmė ant šonkaulių išvagotos krūtinės — tamsesnė negu saulės išblukintos sruogos ant galvos. Buvo lankstus ir liesas nuo darbo, ji to ir tikėjosi. Judėjo virš jos toks pat susikaupęs ir pasitikintis kaip visada; tiktai dabar, visą dėmesį naujose valdose skirdamas jai, buvo pažeidžiamesnis ir veržlesnis. Ji stebėjosi, kad gali taip gerai jį pažinti ir kad jai gali taip tikti šis kūnas, kurio nebuvo mačiusi, nebuvo lietusi.

Jo burna įsikniaubė jai į pažastį. Pajuto, kaip jo liežuvis kedena ilgus ir švelnius plaukus, kuriems, atvykusi čia, ji leido ataugti. Pakreipė galvą ir pamatė ant komodos įrėmintas fotografijas. Vieną greit prabėgusią akimirką tas vaizdas grėsė susieti ją su kitu pasauliu, vieta, kurią ji šią akimirką keitė ir žinojo rasianti suteptą kaltės, jei tik išdrįs dirstelėti. Ne dabar, dar ne, tarė sau ir pakėlė jo galvą rankomis, aklai ieškodama užmaršties jo lūpose.

Kai jų lūpos atsiskyrė, jis atsilošė ir pažvelgė į ją, pirmą kartą nusišypsodamas; judėjo virš jos lėtu gurgždančiu susijungusių kūnų ritmu.

— Prisimeni pirmą dieną, kai mes jodinėjome? — paklausė ji.

— Kiekvieną akimirką.

— Tą kilniųjų erelių porą? Prisimeni?

— Taip.

— Tai mes. Dabar. Mes.

Jis linktelėjo. Vienos akys skverbėsi į kitas, jau be šypsenos, kupinos augančios lemtingos būtinybės, kol pagaliau ji išvydo, kaip sutrūkčiojo jo veidas ir pajuto jį krūptelint, jo sėklai išsiveržus joje. Ji išsirietė priimdama ją ir pajuto strėnose baisų užsitęsusį sprogimą, kuris vėrė kiaurai ir purtė bangomis, sklisdamas iki tolimiausių esybės kertelių ir kartu nusinešdamas jį, kol jis pripildė ją visą ir jie tapo viena ir neatskiriama.